Dievo pajautimas

Bandau pasiekti patį pagrindą ir klausiu: kaip jaučiamas Dievas? Kaip jūs asmeniškai jį jaučiate? Kaip žinote, kad tas jausmas yra dieviškas, o ne paties padiktuotas?

Ir ar manote, kad Dieva galima pasiekti per supratimą, žinojimą? Atrodytų, kad tikėjimas labiau jausmiškas, t.y. panašus į kitus jausmus: meilė, pyktį ir t.t. ir jausmo neina "sužinoti".. hmmm...

Laukiu jūsų pasvarstymų

Tikrai sunku aprasyti Dievo pajautima...



zinojimas lieka tik zinojimu. Gaila zmoniu, meginanciu Dieva pazint protu, zinojimu.

Dievas apskritai yra nepazinus. Mes apie Ji suzinome tik tiek, kiek Jis pats leidziasi pazinamas.



Dievo pajautimas - taip, taciau ne vien pajautimu suvokiame esant ar neesant cia, su mumis, Dieva.



Manau, kad butina derinti pazinima su pajautimu.

Harmonija

Gerai, bet koks tas bendras pajautimas-žinojimas?

Ar tai ta paslaptis/klausimas į kurį negalime atsakyti (iš kur mes? iš kur viskas, ką matome aplink?). O gal tai supratimas, kad net išnykus viso pasaulio žmonėms, tu vistiek turėsi kažką, kas tave palaikys, į ką galėsi atsiremti. O gal trūkumas kažko viršesnio, to kas viską valdo?



Gal kiek supaprastinu, bet bent jau kažkokiais žodžiais tai visgi galima apibūdinti, ar ne?

Dievas apsireiskia , ir kai tai ivyksta , tada tik ir supranti , kad tai buvo Dievas.

Jausti Dieva - dovana . Kai gauni ta dovana , tai ir supranti , kad tai Dievas.O i jokius zmogiskus zodzius nesudesi to pajautimo.

pritariu naujokelei-ne naujokelei

kartais, seniai seniai, jausdavau kad jis yra. per kaledas buvau Milane su Taize. stovint Milano katedroj kazkaip liudna pasidare, kilo klausimas, o kur gi dingo tas DIEVAS????? jo nebuvo.nei toj baznycioj, nei milane, o svarbiausia-jo nebuvi manyje. tiesiog tustuma, nuo kurios net salta darosi. as tikiu, kad egziztuoja kazkas, ka mes vadinam dievu. bet bent jau siuo metu tas kazkas yra toks abstraktus, mazdaug kaip viska valdantys fizikos desniai. ir tam kazkam man nebeiseina melstis. taigi stovint graziausiose europos baznyciose belieka tyleti, nematau prasmes veidmainiauti ir kalbeti maldas tau paciai neegzistuojanciam dievui.....

Pabandyk susidraugauti su Sventaja Dvasia . Tik su jos pagalba kelias veda pas Dieva. Be to , labai naudinga paskaitineti Sventaji Rasta . O geriausia - Kreiptis ne poteriu kalbejimo , o asmenines maldos "siela i siela , veidas i veida " tiesiogiai i Dieva. Dievas laukia tavo apsisprendimo , tik tada ivyksta rysys .

Patiko Saulės pasisakymas

Ir tikrai, atrodo, kad tas pajautimas kažkada buvo, bet dabar išnykęs ir aplamai nelabai žinau ar aš kažkada jaučiau būtent Dievo buvimą, o ne kažką kitą.. Todėl ir bandau atsekti ryšį ir jūsų paklausti, koks tas jausmas? O gal tai per daug asmeniška, kad apsakyti žodžiais, o gal tai kiekvienam žmogui skirtinga?



Nors aš nejaučiu tuštumos, nes randu tūkstančius dalykų, kurie man kelia pasigėrėjimą šiame pasaulyje ir net jeigu aš galvoju, kad Dievo nėra, man nuo tos minties nepasidaro tuščia ar neramu...



Galiausiai tą ryšį atkurti yra nelengva, nes negali tiesiog imti ir bandyti kažką įsivaizduoti ar dirbtinai į kažką kreiptis, nes tai labai nenuoširdu, ypač kai tam nėra poreikio, kuris stumtų link to.

Hmmm... o tas postūmis būna iš Dievo ar iš pačio žmogaus?



Ačiū atsakantiems

Dievas - ramybė, palaima, saugumas ir kiti panašūs pojūčiai mūsų psichikoje ( beje, siela yra ne kas kitas kaip psichika ). Jas gali sukelti kad ir filmas apie Jėzų, apie kažką mistiško, kad ir ta pati Evangelija, kur Jėzų pamėgstame dėl to, kad jis yra gėris, auka, už kitus mirštantis, arba šiaip teigiami pojūčių pliūpsniai ir panašiai

Taigi, geras emocijas galime pavadinti Dievu. Ir jis yra tik mūsų galvoje. Tik ne visi supranta, kad niekur kitur jo nėra, tik mumyse, pabrėžiu - tik mumyse, bet ne už mūsų. Tik vat, tikintieji linkę jį personalizuoti, iškelti "iš savęs" jie gal net nesąmoningai sukurtą, priimtą dievą vadina visko kūrėjų.



Ech, įdomi ta žmogaus psichologija