Ko Dievas nori is zmogaus?

kaip manote o jei Jezui taip pasakyt, e bicas, as tave megstu, gerai kartais paporini, nu vat tokiam stiliuj taai jis butu isizeides?

Manau, jog Gytis teisus (tiksliau: brolis, pasivadines slapyvardziu Gyti, yra teisus).

Visiškai teisingai - plekšnoti Judo Liūtui per petį tikrai negražu.
terminas MĖGAUTIS yra mano supratimu ta sąvoka, nusakanti būseną, kurioje esama, kai, viską sąmoningai suvokdamas, keliauju Jėzaus kristaus pėdomis ir patiriu ne vien jungo naštą, dar įvardijamą terminu kryžius, bet ir malonę, džiaugiusiu tuo, jog patikėjau ir įtikėjau.

(čia yra grynai mano pasvarstymas, jis gali būti klaidingas ir gali būti, kad vėliau aš parašysiu ką nors, kas prieštaraus šiems žodžiams).

Pagarbiai: brolis Sigis

Pasistengsiu paaiškinti, ką turiu omenyje vartodamas sąvoką mėgautis: Mėgavimasis Kristumi yra mėgavimasis Juo. Kaip mes mėgaujamės mums patinkančiu maistu, ir atsigaiviname mums patinkančiomis sultimis, taip, perkeliant visa tai į dvasinę plotmę, Kristus yra mūsų maistas ir gėrimas, paragavęs Jo niekada nebetrokši, Jo kūnas yra valgis, ir Jo kraujas yra gėrimas. Visa ką Jis patyrė yra pasimėgavimas, ir nuostabus patyrimas mums, Jo broliams, Dievo vaikams. Etiketas šiuo atveju mano subjektyvia patirtimi yra netinkamas, nes Viešpats ištiria širdis ir inkstus. Atvirumas ir paprastumas yra tiesos padariniai. Pagarba ir Dievo baimė kyla iš Jo pergyvenimo, kai Jis apšviečia mus, ir mes pamatome koks nuostabus ir šventas Jis yra. Garbinimas yra nuostabus būdas mėgautis Dievu. Tačiau Jis yra prieinamas mums ir daugeliu kitų būdu, tokių kaip mėgavimasis Juo per Jo Žodį, kuris yra Dvasia ir gyvybė, per Jo Vardo šaukimąsi, per maldą, per užtarimą, per giedojimą, per maldingą žodžio skaitymą. Viešpats ieško tų kurie garbintų Jį dvasioje ir tiesoje. Taigi buvimas dvasioje, kad ir kokia forma pasireikštų, yra Dievo garbinimas, bendravimas su Juo. Tam dvasia ir skirta! Ačiū Viešpačiui už mūsų dvasią, per kurią galime mėgautis Jo Dvasia, Jo asmeniu.
Su meile,
jūsų brolis Saulius.

Absoliučiai pritariu Sauliaus čia išdėstytoms mintims.

Atmeskime visus bereikalingus svaičiojimus apie SAVO pojučius. Egocentrizmas Dievui nepatinka taip pat kaip ir puikybė.
Grįžkime prie pirminio klausimo - KO DIEVAS NORI IŠ ŽMOGAUS? Apie etiketą su VIEŠPAČIU galėtų būti subjektyvi nuomonė, jei nebūtų Biblijos, Dievo žodžio.
Kai VIEŠPATS liepia Mozei nusiauti batus prieš susitinkant su Juo, ar tai nėra pagarbos ženklas? Drįstu atkreikti dėmesi, kad Dievas tam tikrose Biblijos vietose yra labai korektiškas ir apie elgesio su Juo etaloną užsimena ne tiesmukai, paliepiamai, o leisdamas suprasti, mandagiai. Jis mus gerbia !
Mums duota laisva valia ir kiekvienas apie mandagumą supranta savaip, jei jis neskaito Biblijos. Būsiu senamadiška ( aš esu sesutė , Sigi ), bet būčiau linkusi laikytis leksikono, kurį siūlo Dievo žodis, o ne konfesijos, bandydamos suteiti kuo daugiau patrauklumo bažnyčiai, kuri deje nėra vien pramogų, palaimos ar pasitenkinimo šaltinis.

Dėkoju sese už pagalbą. Bediskutuodami nukrypome nuo temos. Rašymas yra sudėtingas dalykas, nes rašinius galima interpretuoti. Sakydamas mėgautis Kristumi esu Kristocentriškas. Ačiū Dievui už Bibliją. Tikrai sutinku, kad dėl tikslumo derėtų laikytis Biblijos leksikono, tačiau aš pats nesu itin geras graikų, hebrajų ir aramėjų kalbų žinovas, todėl naudoju gimtąją lietuvių. Sutinku, jog Dievas daugelyje Biblijos vietų apreiškia savo šventumą, ir tikrai parodo elgesio etaloną - Kristų. Tačiau čia vėl tenka grįžti prie mūsų tragiškos būsenos. Be Kristaus mes esame niekas (tai Dievas parodo per Kristų - Mirtis yra teisingas ir teisėtas Dievo nuosprendis mums, kurį įvykdė Jėzus). Be Kristaus mes negalime įvykdyti švento Dievo reikalavimų, todėl (pasikartosiu) Jėzus Kristus atėjo įvykdyti įstatymą. Tik Jame ir per Jį mes galime įvykdyti Dievo reikalavimus, o norint išlikti Jame, reikia koncentruotis į Jį. Jis yra mūsų aprūpinimas, ir, atleisk už sąvoką, mūsų pasimėgavimas. Mes esame nukryžiuoti su Kristumi. Ir dabar nebe mes gyvename, bet gyvena mumyse Kristus, kuris, būdamas paskutiniu Adomu, tapo gyvybę teikiančia Dvasia. Dėl bažnyčios, nedrįsčiau jos vadinti šaltiniu, nes visko šaltinis yra Kristus, tačiau per bažnyčią mes galime mėgautis Kristumi kaip Kūno Galva. Per bažnyčią, Kristus mus apirboja kitų kūno narių funkcijomis, kaip, ačiū Viešpačiui, tu apribojai mane nuo tolesnio krypimo nuo temos. Taip Viešpats mus palaiko sveikoje būsenoje. Ačiū Viešpačiui, kad Jis pagimdė bažnyčią, kad bažnyčia yra Jo pasimėgavimas, Jo būsima nuotaka, Jo būsimas miestas, Dievo namai. Dar kartą atsiprašau, kad nukrypau nuo temos.
Viešpaties malonė tebūna su mumis visais.

Ko Dievas nori iš žmogaus?
Manau, o ir esu to mokytas, jog Dievas nori iš žmogaus pagarbos, meilės, atsidavimo, savojo ego atidavimo (pasivedimo Dievui) ir gyvenimo pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį, nes jame - Jėzuje Kristuje, yra mūsų pirmapradis "Aš". Dievas nori teisingos savęs meilės ir iš to plaukiančio teisingo elgesio su visa kūrinija, kad ir kas tai bebūtų: ar uodas, ar kitas žmogus, ar žaislas, ar auksas, ar savo paties lytiniai organai...

Dievas nori (ir tą daro) atstatyti tai, ką sunaikino pirmoji nuodėmė - nori mus padaryti sveikus tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek dvasiškai. Juk Dievas mus taip pamilo!!! Jis pirmas mus pamilo, myli mus net tada, kai ši meilė yra be atsako(Jo meilė mūsų nepasiekia per mūsų pačių pasistatytas nuodėmių tvoras).


Mes per dažnai mąstome apie savo teises!

tik nematei kaip Jezus gyveno

nematei, bet patyrei, skaitei, palaikai asmeninį ryšį su Juo maldoje ir gyvenime, bendruomeniniame gyvenime. Ir, žinoma, Biblija. O Biblija yra Dievo žodis savo tautai.

kitaip tariant, zodziais to nenupasakot..