Ekumenizmas - geris ar uzsleptas blogis?

Dabartiniam kontekste laibai keistai sios mintys skamba. Atrodo visi dziaugesi, kad krikscionys gali susivienyti, bet gal tai kazkokia pasala?

Aisku, kai neseniai paskelbe, kad Anglikonai gali nupjauti savo "saka" - JAV episkopaline baznycia, nes ji pradejo skirti vyskupais moteris ir gejus, irgi daug ka pasako. Ir dar idomiau, kokia tada role tenka Teze bendruomenei ir Tevui Roze?

http://www.delfi.lt/news/daily/world/article.php?id=12336839&rsslink=true

78-erių kardinolas Giacomo Biffis, kuris prieš trejus metus atsistatydino iš Bolonijos arkivyskupo pareigų, citavo Rusijos filosofą ir mistiką Vladimirą Solovjovą, kad Antikristas "sušauks ekumeninio judėjimo tarybą ir bandys suvienodinti visas krikščioniškas religijas".


Antikristo pasekėjais taps "masės", "išskyrus mažas katalikų, ortodoksų ir protestantų grupes", kurie stos į kovą tam, kad neleistų išnykti tikėjimui, teigė jis.

Teip, teisingai, Solovjovas taip rašė, skaičiau
Bet Solovjovas rašė ir kaip ten toliau bus

dabartine Europos Sajunga yra itin panaši į Solovjovo aprašytąją Europos Imperiją. Trūksta tik galingo imperatoriaus su Sostu ...

Gyvenkime ir stebėkime kas vyksta, ane?

o kodėl susivienijime įžvelgiama grėsmė? kas gali blogo nutikti, jeigu tai būtų padaryta?

asmeniškai, nelabai įsivaizduoju, kaip tiek daug krikščionybės atšakų galėtų suvienodėti

p.s. pažvelgus į musulmonų konfliktus ir beprasmį šiitų ir sunitų vienas kito žudymą, atrodo, kad būtų gerai, kad jie negyventų tokioje nesantaikoje ir kažkaip vienytųsi.

p.s. p.s. gal kas gali paaiškinti šiuos Biffio žodžius?
"Kardinolas G. Biffis teigė, kad krikščionybei yra "neabejotinos tokios vertybės kaip gėris, tiesa ir grožis". Jeigu "santykinės vertybės", tokios kaip "solidarumas, meilė taikai ir gamtos gerbimas" taptų absoliučios, jos paskatintų "stabmeldystę" ir "trukdytų išsigelbėjimui".
Nesuprantu, kas laikoma svarbiau ir grėsmingiau - savokų suabsoliutinimas ar pačios savokos?

ačiū

VERTYBIŲ KAITA yra pavojingiausia! Tai, kas krikščioniui buvo vertybių vertybė prieš 2000 metų, turi ir šiais laikais išlikti to paties svorio vertybė.

Jei krikščionybės aušroje vergovinė santvarka nebuvo trukdžius plisti Jėzaus mokymui, tai ir šiais laikais mes neturime teisės aptingti ir pasiduoti visuomenės srovei.

Ekumenizmas yra gerai iki ribos. Tą ribą ko gero jaučia kiekvienas krikščionis, kiekvienos konfesijos atstovas. Ekumenizmas tai ne suvienodinimas, o lygiaverčių partnerių bendravimas dėl bendro tikslo. O koks yra tarpkonfesinio bendravimo tikslas, jei ne pažinti ir pripažinti vienas kitą tolygiu Jėzaus mokiniu ir bendrai aiškintis, bei versti Šventąjį Raštą ir skelbti Gerąją Naujieną

gerą klausimą iškėlei, gerbiamas Mucka. Gana ilgai galvojau kol prisiruošiau parašyti. Ekumenizmas vienareikšmiškai yra pozityvus procesas. Jei kas abejoja, siūlau paskaityti kad ir pirmąjį laišką korintiečiams (kur Sigis man rekomendavo del kitų aspektų), kur išskirtinai aiškiai nurodyta neskaldyti krikščionybės. Beje šią nuostatą galima rasti ir kitose Biblijos vietose. Tad nėra jokios abejonės kad dabartinė daugybė krikščionybės srovių yra, švelniai tariant, nepagirtina. Bet, skilimai įvykę daug seniau ir mes turime tokią situciją, kurią "paveldėjome". Kaip turėtų vykti ekumenizmo procesas, kas prie ko turėtų jungtis - klausimas siaubingai painus. Apgailestauju, kad negaliu tiksliai nurodyti šaltinio, bet kiek pamenu ne vienoje Biblijos vietoje yra pasakyta "nieko prie to, kas parašyta, nepridėsi ir nieko neatimsi". Tai reiškia kad mūsų protėviai leidosi į toli vedančias Šventojo rašto interpretacijas. Reikia dar atsiminti ir įvairiausius politinius ir turtinius interesus. Dėl to dabar tokią padėtį ir turime.
Dėl Muckos įžvelgiamos grėsmės. Kažkada girdėjau patarlę, kad pragaras yra grįstas gerais norais. Kiekvienas kuo geriausias sumanymas gali pasisukti taip, kad pasitarnaus ne gėriui, o blogiui. Pažiūrėkite į kunigiją. Teoriškai jie visi lig vieno privalo kiekviena savo kūno ląstele ir mintim tarnauti Dievui. Bet ar taip yra? Apgailestaudamas turiu pripažinti kad pagarbą keliančių yra ne tiek jau daug. Taip yra ir su ekumenizmu. Priklauso nuo to kas ir kaip tą procesą vykdo, o svarbiausia, kokie tikrieji tų vykdytojų siekiai? Ar jie sutampa su deklaruojamais? O gal jie turi ir neskelbiamų tikslų, kurie yra kone priešingi tiems skelbiamiems? Tuomet grėsmė tikrai reali . Kaip ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje.

Noriu pasidalinti su jumis savo draugo mintimis sia tema.

O del Solovjovo, tai as ta istorija zinau is Maceinos. Jis yra parases komentara, skirta tam Solovjovo kuriniui. Man labai patiko. Dabar tiksliai neatsimenu kokiam Maceinos rastu tome, bet kadangi juos visus turiu, tai paziuresiu namie.

Pagrindine Solovjovo ideja (ir Maceinos, nes jis ja labai palaike) buvo ta, kad krikscionybe gali taip sumasisketi, taip pasidaryti popsine, kad dings originalus krikscioniskasis turinys. Tai sena, labai sena, nuo pirmuju amziu einanti "krikscionybes svarumo, grynumo" ideja. Nuolat buvo sukilama pries krikscionybes "issigimimus" (cia tiktu ir be kabuciu). Juk ir pats protestantizmas atsirado butent is sitos idejos. Sia prasme Solovjovas nepasake nieko naujo.

Nauja buvo tai, kad krikscionybe issigims pacios krikscionybes priemonemis; bus panaudotos svenciausios krikscioniskos idejos tam, kad butu pamazu isstumtas krikscionybes turinys: Kristus. Tai viena is tokiu sventu ideju yra vienybes ideja. Nors tiesa sakant ir tai nera nauja. Juk apastalas Jonas rase, kad Antikristas "ateis is jusu tarpo". Solovjovas tik primine tai. Visu trokstama krikscioniu vienybe gali tapti puikia priedanga pridenti Antikristo planus tyliai pasalintui Kristu is krikscionybes. Manau cia tokia ideja yra.

Yra dar vienas priestaravimas krikscionybes viduje. Is vienos puses yra skelbiamas misionierizmas skelbti Kristu visoms tautoms, padaryti krikscionybe prieinama ir suprantma visam pasauliui. O kai pasaulis ja priima ir tikejimas tampa masiniu, tada iskyla gresme patiems krikscionybes pagrindams. Jonas Paulius II ypac nusipelne sitoj sferoj, juk jis is esmes buvo "popsinis popiezius", jei taip galima issireiksti. Pirmasis toks didelis priestaravimas buvo 4 amziuje, kai krikscionybe tapo valstybine. Tada daug krikscioniu pradejo trauktis nuo to masiskumo ir taip pradejo kurtis uzdari vienuolynai, siekiant issaugoti krikscionybes grynuma. Tai va su situo priestaravimu ir yra zygiuojama per istorija.

Kaip isspresti tai, zinoma, ne musu jegoms atsakyti. Cia istorijos dialektika, kaip pasakytu Hegelis.

As tik pritariu tam, kad tikejimas laikosi nuosaliau nuo politikos, istorijos, masiskumu. Krikscionybes suvalstybinimas 4 amziuje buvo politika. Protestantizmas 16 amziuje greitai tapo politika. Popieziu veikla 20 amziuje, kiek teko stebeti, yra politika (nori pats popiezius to ar nenori; jo tarptautinis statusas pastato ji i politika). Mano ispudis toks, kad tikras tikejimas kartkartemis isipina i situos politinius-istorinius procesus. Jis kaip ugnies ziezirba suplieskia ir dingsta. Ji greitai praryja politika.

Kristus nebuvo politika, jo mokymas veliau buvo panaudotas politikai. Pranciskus Asyzietis nebuvo politika. Tomas Kempietis ("Kristaus sekimo" autorius) nebuvo politika. Autentiska protestantizmo intencija nebuvo politika. Ir taip galima sarasa testi ilgai. Manau, kad tevo Roze tikejimas ir veiksmai nebuvo poltika. Bet kaip ir viskas gilaus ir tikro bus paversta poltika. Ir Solovjovo antikristas bus sito pavertimo strategas.

Idomi paties Kristaus pozicija situo klausimu: jis elgesi ir kalbejo apie gilu turini, gilia jega, kurios zmonija dar nemate. Bet tuo paciu metu jis puikiai suvoke, kad tikejimas bus panardintas i sita ilga istorijos dialektika. Jis kalbejo trumpai: "mano karalyste ne is sio pasaulio", taciau viska puikiai suvoke kokia painiava veliau sukels tikejimo ir politikos misinys. Ir jo auka is esmes sitame kontekste gali buti pavadinta kaip tikejimo jegos blyksnis ir samoninga auka sio pasaulio politikai. Kad kitaip ir buti negali sio pasaulio karalysteje.

Kiek teko skaityti, tai kiekvienas savaip isivaizduoja sita tikro tikejimo ir politikos(istorijos) santykius. Kas eina labiau uz grynesne krikscionybe, tas labiau palaikys Solovjova ir vienuolynu tradicija: negali buti masines krikscionybes. Kas labiau linkes "nesti Kristu paaulio tautoms", tas labiau bus linkes pritarti ekumeniniam judejimui.

Su velykiniu Prisikelimo rytu!!!!!
Krikscionybe yra jega.

Čia labai idomi tema ir daugelis labai teisingai pasisake. Aš čia nesaniai pasikapsčiau po katalikų ekumenizmo supratimą, labai įdomiai skamba. : Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užmojai, planuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti pagal įvairias Bažnyčios reikmes ir laiko aplinkybes. Pirmiausia tai visos pastangos pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie, vertinant atsiskyrusiųjų brolių būklę, neatitinka teisybės ir tiesos, todėl apsunkina tarpusavio santykius.
Labai svarbu, kad būsimieji ganytojai ir kunigai būtų gerai pasisavinę šitaip, o ne polemiškai išdėstytą teologiją, ypač atsiskyrusiųjų brolių santykių su Katalikų Bažnyčia klausimais.
Juk nuo kunigų parengimo nepaprastai daug priklauso, kaip bus šviečiami ir dvasiškai ugdomi pasauliečiai ir vienuoliai.
Katalikai, atliekantys misijų darbą tose pačiose šalyse, kaip ir kiti krikščionys, šiandien ypač turi būti susipažinę su klausimais, kuriuos jų apaštalavimui kelia ekumenizmas, ir rezultatais, kurių jis pasiekia.
Nors ekumeninis sąjūdis ir troškimas susitaikinti su Katalikų Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo, turime vilties, kad visuose palengva augs ekumeninė dvasia ir tarpusavio pagarba.
24. Taip trumpai nušvietę sąlygas, kuriomis tenka dirbti ekumeninį darbą, ir principus, kuriais jis turi vadovautis, su pasitikėjimu kreipiame savo akis į ateitį. Šis Šventasis Sinodas ragina tikinčiuosius susilaikyti nuo bet kokio lengvapėdiškumo arba neprotingo įkarščio, galinčių pakenkti tikrai vienybės pažangai. Jų ekumeninė veikla negali būti kitokia, kaip tik visiškai ir nuoširdžiai katalikiška, tai yra ištikima tiesai, kurią perėmėme iš apaštalų bei Bažnyčios Tėvų, ir atitinkanti tikėjimą, kurį Katalikų Bažnyčia visuomet išpažino. Drauge ji privalo siekti tos pilnatvės, kurios vis daugiau laiko būvyje Viešpats norėjo savo Kūnui.
Linksmybės tęsiasi

Sigis_

Ekumenizmas yra gerai iki ribos. Paiškinkit ponas Sigi ar tai ką aš pateiiau aukščiau yra peržengta riba, ar dar ne. Ačiū.

Alfa, tas "Sigis_", o vėliau "Sigi_s", o dabar "ne svarbu" esu aš pats.
Todėl kaip rašiau ankščiau, taip ir dabar galiu parašyti, jog ekumenizmas nėra blogis pats iš savęs. Tai vykstatiek denominacijų ir konfesijų "galvų" lygyje, tiek paprastų tikinčiųjų lygyje.

O tai, ką be citatos skiriamųjų ženklų ištraukei iš RKB doktrininnio dokumento, nėra protingų ribų peržengimas. Tas dokumentas skirtas katalikams, bet jį gali skaityti visi norintys, nes VAtikanas labai noriai viešina visus savo dokumentus, kad nebūtų manančių, jog ten kažkas labai labai slaptinama.

Galiu šiek tiek paaiškinti iš to, ką tu, Alfa, pacitavai:

"Pirmiausia tai visos pastangos pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie, vertinant atsiskyrusiųjų brolių būklę, neatitinka teisybės ir tiesos, todėl apsunkina tarpusavio santykius."

Čia rašoma, jog reikia žinoti ką konkreti nekatalikiška ir ne pravoslaviška Bažnyčia skelbia kaip visišką tiesą, tačiau kas, pasak Ortodoksiškojo krikščioniškojo mokymo, yra klaida ir nuo tų dalykų atsiriboti bendraujant su jais. Tai yra normalu ir teisinga. Tą visi krikščionys daro ir, pvz: LKSB organizacija tai vykdo nuo pat įsteigimo dienos, būdama dukterine organizacija didžiulės IFES "mamytės". Tai daro ir pavieniai krikščionys, bendraudami su kitos bažnyčios atstovu, netgi artimame draugų rate - vengia temų, kur žino, jog jų nuomonės išsiskirs. Pats daug bendrauju su nekatalikais ir pastebiu, kaip kitų tikėjimų krikščionys, nenorėdami pradėt niekur nevedančių diskusijų, neužkabina, tarkim, Marijos kulto bendraudami su katalikais, arba liuteronai su baptistais neužkabina PAskutinės Vakarienės Sakramento reikalo.

jeigu imti konkrečią sąvoką "atsiskyrę broliai" tai čia viskas norm, žvelgiant į visą reikalą istoriniu aspektu - pradedant Liuteronais skilimas vis didėjo ir atskala trupėjo nuo RKB, vėliau nuo Evangelikų Liuteronų, vėliau nuo Reformatų, o dabar apskritai yra toks didelis susiskaldymas, jog vyksta net paranormalūs reiškiniai, kaip antai - iš charizmatinių protestantiškų bažnyčių ateina žmonės į katalikų bažnyčią ir prašosi priimami. (Jei kas abejoja, galėsiu pateikti konkretų atvejį).

"Labai svarbu, kad būsimieji ganytojai ir kunigai būtų gerai pasisavinę šitaip, o ne polemiškai išdėstytą teologiją, ypač atsiskyrusiųjų brolių santykių su Katalikų Bažnyčia klausimais." - Čia aiškinama kompetentingumo svarba, nes dėka nekometetingų ir net aplaidžių katalikų siekis bendrauti su kitatikiais iš viso yra neįmanomas.

"Katalikai, atliekantys misijų darbą tose pačiose šalyse, kaip ir kiti krikščionys, šiandien ypač turi būti susipažinę su klausimais, kuriuos jų apaštalavimui kelia ekumenizmas, ir rezultatais, kurių jis pasiekia.
Nors ekumeninis sąjūdis ir troškimas susitaikinti su Katalikų Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo , turime vilties, kad visuose palengva augs ekumeninė dvasia ir tarpusavio pagarba."

Taip įtariu, kad mano paryškinti žodžiai yra itin nepatinkantys žmogui, pasivadinusiam Alfa slapyvardžiu. Jei klystu - atsiprašau. Dabar ką šituo tekstu norima pasakyti?

"troškimas susitaikinti su Katalikų Bažnyčia" - aš labai gerai žinau, jog beveik nėra protestantų ar kaip save besivadinančių nekatalikų krikščionių, kurie norėtų susitaikyti (o tai reiškia paklusnumą popiežiui) su RKB. Tačiau gyvasis Dievas yra stebuklų Dievas ir katalikai, lygiai kaip ir kiti krikščionys, viliasi, jog būtent jie yra tie teisieji,kurie paveldės dangaus karalystę. Kaip jau rašiau ankščiau, atsiranda žmonių, norinčių susitaikyti su RKB ir tapt paklusnūs popiežiui, tapt katalikais. Tai čia ir yra taikoma tam mažam, mažam skaičiui "atsiskyrusių brolių".

Pradžiai tiek.

Jei parašiau neaiškiai ir nesuprantamai, arba neišsamiai - nu kitą sykį paaiškinsiu tai, kas liko neaišku.