žmogus, gamta, gyvūnai

Prie to saraso apie skausma ir gyvunu sielojimosis, noriu ir savo viena kraupu prirašyti:

Teko regėti kaip gulbės mokino tris savo atžalas skraidyti. Jos perėjo miesto parko iškastame tvenkinyje, miestiečių akyse augo gulbiukai...
Taigi, kartą ten su drauge vaikštinėdamas mačiau, kaip gulbės, plaukdamos iš kraštų (visi viena eileviens šalimais kito, ne žąsele), įsibėgėjo ir jau turėjo pakilt, kai pritrūko tvenkinio ilgumo ir vienas iš jauniklių visu greičiu trenkėsi į tilto per siaurąją dalį tvenkinio metalinius turėklus...

Kiti jaunikliai pakilo, o jam teko itin skaudi dalia - jis aimanavo ten, labai stipriai susitrenkęs išskėstus sparnus pirmam skrydžiui, jo kaklas buvo sužalotas geležinių virbų, jo plunksnos labai greitai iš pilkai rudų pavirto kruvinai dėmėtos... apsisukę ratu, grįžo tėvai ir tie du laimingieji jaunikliai. Jie susispietė aplink kraupiai sužalotą gulbiuką, kažkaip skaudžiai aimanuojantį gulbiškai ir visų praeivių akyse jį užkapojo savo snapais. Po to ilgai jo sužalotas kūnas be gyvybės ženklų plūduriavo prūdo paviršiuje... vėjas nuginė į nendrių sąžalyną... ten jis ir supuvo, musių lervos judino jo plunksnas, pakol pamažu jis nugrimzdo dugnan...

Aš tais metais netoli to prūdo esančioje mokykloje dirbau ir kone kasdien eidavo pro tą iškastinį tvenkinį, kuriame dar ilgai plaukiojo gulbės žudikės...

gulbes matai negali i ligonine gulbiuko nuvezt, tai tokiu budu panaikino kancias

zveriu kaip ir zmoniu pasitaiko visokiu...vienas suo ta pati zmogu puola,o kitas rankas laizo.Skirtumas tik tas kad tarp gyvunu reciau pasitaiko tokiu kurie yra neptaisomai ziaurus.vieni gyvunai nepagydomai zuzeistus seimos narius pribaigia,kad sie daugiu nebesiankintu ir toliau ramiai gyvena,o buna tokiu kurie negali to padaryti,nes jiems skaudu buna.karta ziuredama dok. filma apie didziasias kates maciau kaip liutu seima persikeldama i kita vieta nenorejo palikti sunkiai suzeisto liutuko,bet vis tiek paliko gyva ir pasitrauke...