Kaip jūs tikite Dievą?

Dėl religijų ir baimės.

Senosiose religijose tikėjimas/pamaldumas nebuvo grindžiamas baime ir iš viso buvo visiškai kitokios prigimties nei vėliau atsiradusios totolitaristinės religijos (judaizmas, zoroastrizmas, krikščionybė ir t.t.).

Seniausia religija pasaulyje yra šamanizmas, žinomas nuo mamutų medžioklės laikų. Grubiai tariant šamanizmas yra grindžiamas:
1. Visų gamtos objektų antropomorfizmu (žmogiškų savybių suteikimu);
2. Visų gamtos objektų tarpusavio sąryšio pripažinimu.
Šamanizme visa gamta yra pilna antropomorfinės gyvybės. Kiekvienas ar beveik kiekvienas augalas ir gyvūnas turi sielą, kuri nepernelyg skiriasi nuo žmogaus. Žmogaus santykis su dievais/dvasiomis nusakomas utilitaristiškai. Dvasios/dievai ne tiek reikalauja juos garbinti, kiek gerbti. T.y. jei aš kažkuo supykdysiu kokį dievą/dvasią, tai ji man dar šiam gyvenime bėdų pridarys ir priešingai. Pomirtinis gyvenimas šamanizme yra suvokiamas kaip žemiško gyvenimo tęsinys, t.y. daugiau mažiau toks pats gyvenimas, kuris priklausomai nuo medžiojamų gyvūnų kiekio, derliaus ir klimato gali būti malonus arba ne. Su dievais/dvasiomis pomirtinis gyvenimas nesiejamas arba siejamas labai menkai.
Įdomus šamanizmo laikus menantis paprotys yra svetingumas. Senovės žmonės mielai priimdavo, pamaitindavo ir t.t. atklydėlius ne todėl, kad juos labai mylėjo, o todėl, kad atklydėlis netyčia galėjo pasirodyti esąs dievas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Visuomenės struktūroms tobulėjant ir darantis vis sudėtingesnėmis aiškiai išsiskyrė žynių/šamanų luomai. Tai sudarė prielaidas šamanizmo pagrindu sukurti begales pačių įvairiausių dievų panteonų. Iš kitos pusės, dėl utilitaristinės religijos prigimties senosios religijos buvo nuostabiai tolerantiškos. Pavyzdžiui, Egipte Senosios Karalystės laikais kiekvienas miestas turėjo nuosavą dievų panteoną ir nuosavą aukščiausią dievą. Tai, kurį dievą ar dievus ir pagal kurį panteoną pasirinkti, buvo konkretaus žmogaus apsisprendimo klausimas (iš dalies ir paveldėjimo). Žyniai/šamanai tebuvo tarpininkai tarp paprasto žmogelio ir jo pasirinkto dievo, kurie už tam tikrą mokestį organizuodavo bendravimą su dievais pačiomis įvairiausiomis formomis.

Reziumuojant galima teigti, kad senosios religijos buvo nukreiptos į daugiau mažiau komercinį žmonių interesų tenkinimą. Joms nebuvo būdingas nė menkiausias agresyvumas ar polinkis į valdžia.

Naujosios totalitaristinės religijos išsikėlė sau tikslą ne "tarpininkauti", o valdyti žmones. Čia žinoma nuostabiai padėjo vieno dievo, vienos teisybės ir baimės koncepcija.

Ačiū Dievui už graikų kalbą mokančius žmones. Prisipažystu padaręs klaidų lietuvių kalboje, taip pat pripažįstu saviraiškos praktikos trūkumą. Dėl gyvybės rūšių žmoguje (ne žmogaus dalių ), deja esu linkęs nekeisti savo komentaro. Tikrai nepretenduoju pasirodyti graikų kalbos meistru ar išsilavinusiu žmogumi, bet manau kad tiksliausiai mano mintį apibūdina būtent šios savokos (negalėčiau teigti, kad jos vienareikšmiškos). Tikiuosi tuo nepapiktinti jūsų. Nemoku graikų kalbos (Pažįstu tik Jėzų, ir tą nukryžiuotą), bet pasitikiu ją mokančiais. Tegul Viešpats jiems suteikia išminties. Jei tik pageidausite, pažadu pašalinti savąjį komentarą, kaip netinkamai pateiktą ir erzinantį graikų kalbos neišmanymu. Šlovė Dievui už Jo malonę ir gailestingumą.

Sauliau, rasai pazisti nepyk Jezu ir ta nukryziuota, kaip manai kokia tikymybe kad tu butum tas kurs mete akmeni i apsisaukeli?? Klausimas ne retorinis o gal visgi

Atleisk, bet nesupratau klausimo. Gal galėtum jį perfrazuoti, paaiškinti ką turi omenyje?

O, Bet, Tačiau...

Nu juk nugrybavom nuo temos, a ne juntat?

KAIP JŪS TIKITE DIEVĄ

Kaip aš tikiu Dievą? Kaip tu tiki Dievą? kaip jūs tikite Dievą?

Niekas neklausia kas pirmiau, ir kas būktai teisus, o kas ne? Teisus yra Dievas, nes Dievas yra tiesa. Dievas yra Tiesos Kūrėjas, tai kas gi dar gali tuo abejoti?

Aš tikiu taip, kaip jau rašiau, jei kam nepatinka - lai neskaito, man nerūpi. Aš asmeniškai pažįstu Jį ir tikiu toki, kokį pažįstu.

Psalmynas

Išminties pradžia

Ps 111 1 Šlovinkite VIEŠPATĮ!





{'a} Dėkosiu VIEŠPAČIUI visa širdimi

{b} dorųjų taryboje ir sueigoje.


{g} 2 Kokie nuostabūs VIEŠPATIES darbai!

{d} Visi, kurie jais žavisi, nori juos suprasti.


{h} 3 Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės;

{v} jo teisumas amžinas.


{z} 4 VIEŠPATS neleidžia mums užmiršti savo nuostabių darbų, –

{h} jis švelnus ir gailestingas.


{t} 5 Parūpina maisto tiems, kas jo pagarbiai bijo;

{j} niekad jis neužmiršta savo Sandoros.


{k} 6 Savo tautai apreiškė savo galybės darbus,

{l} atiduodamas jiems tautų paveldą.


{m} 7 Jo rankų darbas tiesa ir teisingumas,

{n} tvirti jo įsakai.


{s} 8 Patikimi amžių amžiais,

{'a} duoti tiesa ir teisumu.


{p} 9 Savo tautai siuntė atpirkimą,

{z} sudarė su jais amžiną Sandorą.

{q} Šventas ir šiurpulingas jo vardas!


{r} 10 Pagarbi VIEŠPATIES baimė –

išminties pradžia;

{š} gerai tai supranta, kurie ja gyvena.

{t} Jo šlovė yra amžina.