Ar egzituoja stabmeldystė Lietuvoje?

Pažiūrėkime kaip dabartinis lietuvių kalbos žodynas aiškina kas yra stabas. "...- statula ar koks daiktas, laikomas Dievu ir garbinamas".
Atsiverčiame Bibliją ir skaitome 2-ojo Dievo įstakymo pimrąją dalį IŠ 20, 4 "Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme."
Kyla klausimas, ar baroko laikų katalikiškoje bažnyčioje Kristaus skulptūra nubučiuotomis gipsinėmis kojomis yra stabas? Vienareikšmiškai taip. Situaciją švelnina tai, kad Dievas Tėvas leido save garbinti per jo sūnų Jėzų Kristų ir net nurodė, kad tai vienintelis jam priimtinas tarpininkas. Tik apsidairę aplinkui pamatome, kad ne viena Jo sklulpūra nusipelno tokio dėmesio.
Skaitome 2-ojo Dievo įsakymo tęsinį "Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." Ar ta plijada skulptūrų nėra Kristaus konkurentai, kuriems Dievas pavydi? Situacija čia apsunkina tai, kad krikščionybėje pripažįstama vienintelė trejybė, o visos kitos dievybės yra tik prasimanymas, iliuzija, stabai, kurie neturi jokio turinio, nes VIEŠPATS jų nepripažysta. Skulptūros, kurios taip meiliai žiūri į tikinčiuosius, gali išgirsti maldas ne ką daugiau nei aukso veršis.
Pabandykime įsivaizduoti, kad staiga sulaukiame ilgai laukto Jėzaus Kristaus sugrįžimo ir tas geografinis taškas yra Vilniaus Aušros vartai, kur sėkmingai vyksta prekyba "šventaisiais" paveikslais ir garbinamas visai ne Jėzus Kristus. Kas besąligiškai tiki įstatymu, kuris surašytas Šventajame Rašte, nesunkiai tai įsivaizduos. Gal bus sunkiau Romos katalikams, nes jie neigia 2-ąjį Dievo įstatymą. Bet kodėl?
Broliai ir sesės, užsiduokime sau klauimą, kaip mes laukiame to, kuris mus labiau už viską myli? Ar XXI amžiuje jau esame nutraukę visus saitus su tamsiu pagonišku pasauliu? Ar mes laikomės ir pripažįstame visus Jo įstaymus?

Geras klausimas ir komentaras. Mano manimui tai yra stabmeldyste.

Kataliku baznycia juk laiko save vienintele, kuri gali teisingai interpretuoti Biblija, tad todel taip ir gaunas manau. Ir per ta pasiputima ir isdiduma(kas Dievo akyse smerktina) matome kur nuejo- iskraipe Gyvojo Dievo Zodi,duota tiems,kurie jo iesko. Kodel ji negali i save paziureti kritiskai ir apsvarstyt Dievo zodzio sviesoje, ar per tuos amzius ji ejo teisinga kryptimi,butent taip kaip moko Biblija? kodel negali? bet deja. Negana to, ji dar speja protestantus isvadinti paklydusiais broliais,kurie isties labiau savo gyvenimus Dievui yra pasvente ir Ji myli ir negarbina stabu(viduramziu terminas eretikai yra sios frazes "paklyde broliai" pagrazinta versija,ot grazu ane? ). Jie kritikuoja tuos, kurie nesielgia kartu su ja bedieviskai. Juk apastalas jonas, parpuoles gyva angela pagarbint, gavo teisinga pastaba is Dievo pasiuntinio - ziurek,kad to nebedarytum! Dieva garbink ! ir tai turetu buti krikscionims pavyzdys.

labas, ..statula ar daiktas, kuris garbinamas. Na taip, pas mus zekim yra kryziu kalnas.. daug kur galima pamatyti palinkusi zmogu prie iconos ar kryziaus. ir negali nuspet ar jis ta paveiksla ar ka kita garbina

Tie aborigenai, kuriuos stabmeldziais vadinam, ir neaisku i ka tiki, tikejo.

anksčiau laibai daug apie tai galvojau. Lygiai taip pat ir man tai
užkliuvo. Nėra jokios abejonės kad aukso veršio (ar bet kokio kito
žmogaus rankų dirbinio, kuris nevaizduoja nieko krikščioniška),
saulės, mėnulio ar kito objekto garbinimas yra pati tikriausia
pagonybė ar stabmeldystė (gali kaip nori vadinti). Klausimas yra dėl biblinių veikėjų atvaizdavimo ir atvaizdų garbinimo. Žmonės yra linkę garbinti stabus, nes tai yra paprasčiau. Pritariu vieno amerikiečių teologo minčiai, kad Biblijos veikėjų ir scenų vaizdavimas "nėra gerai" ir kad tai balansuoja ant stabmeldystės ribos. Manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip kiekvienas žmogus individualiai žiūri į, sakykim, statulą. Jei žmogus priklaupia prieš ją o širdyje nusilenkia Kūrėjui ir garbina Jį, tai manau, kad viskas tvarkoje. Tačiau jei žmogus garbina pačią statulą, nors ir vaizduojančią ką nors krikščioniška, tai jau blogai. Beje, tą patį galvoju ir apie kryželių ir kitų daikų nešiojimą su mintim, kad tai apsaugos nuo nelaimės ar panašiai. Tai yra krikščioniškų simbolių naudojimas kaip talismanas. O talismanų krikščionybėje nėra. Yra tik vienas Dievas, kurio nei apčiuopti, nei pavaizduoti, nei ant kaklo pasikabinti mes negalime. Jis turi būti mūsų širdyse, mintyse ir, žinoma, veiksmuose.

Tik žmogus, nepažįstąs savojo tikėjimo, gali garbinti Jėzų vaizduojančią statulą, kaip patį garbinimo objektą. Kiekvienas sąmoningas katalikas žino, prieš ką klaupiasi, ką bučiuoja ir kam lenkiasi, meldžiasi...

Stabmeldystė nuo pagonybės skiriasi - tik diletantas gali viską sumalti į vieną.

Lietuviai-baltai-aisčiai neuvo stabmeldžiai. Akivaizdus stabmeldystės pavyzdys - rusai. kodėl rusai taip lengvai priėmė krikščionybę iš Bizantijos? dėl labai aiškių dievukų - IKONOS. Rusai Ortodoksai ir šiais laikais, net po įžymiųjų ikonoklastų laužų (kur buvo deginamos stebuklingosios ikonos), sėkmingai garbina ikoną vien dėl pačios ikonos.

Lietuvoje gi yra kitokia "katoliko-pagonybė" kai tūlas tautietis, nieko nenumanantis, arba iš po pirmos komunijos laikų ką beprisimenantis, užsimano savo teritorijoje pasistatyti koplytstulpį ar net koplytėlę, ne tam, kad tikrai ten tikėtų, bet tam, kad kaimynas pavydėtų, kad pasirodyti galėtų - va, suprask, man tiek visko gana, kad net koplyčiai plytų liko!!!

Čia tas mūsų noras pasipuikuoti suveikia.

O kas liečia moterėles, bučiuojančias kojas Marijos skulptūrai Šiluvoje, ar Jėzaus skulptūrai Žemaičių kalvarijoje, tai čia panašus atvejis, kaip aprašomas Biblijoje, kai Marija Magdalena norėjo pabučiuoti kojas Jėzui prie kapo rūsio (po prisikėlimo), bet šis neleido - moterims reikalingas kontaktas, todėl jos savo lūpdažių dėmes palieka visur, net bažnyčios kolidoriuje, kur žegnojamasi pamirkius pirštą į šventintą vandenėlį - tą krucifiksą irgi nubučiuoja, nors visiškai nėra nei reikalo, nei prasmės.


Naujosios katalikų bažnyčios yra įrengiamos visiškai kitaip, nei ~sovietų, ar smetonos laikais: vienas centrinis altorius, vienas paveikslas ar skulptūra ir tabernakulis, kur sudėti Kristaus Kūno sakramentalijos.

katalikai nestato ir nepiešia Dievo -to, kurio nematė (nors visgi yra ir to simboliškai papiešta). Iš esmės katalikų bažnyčiose randame tik žmonių skulptūras, o žmones lipdyti 2 Dekalogo prisakymas nedraudžia

Jėzus žemėje vaikščiojo su kūnu, kaip ir Marija. Nebūtinai tas kūnas toks, kokį vaizduoja mūsų mentaliteto menininkai, bet čia niekas ir nepretenduoja į istorinį atitikimą, esmė - tikėjimo žvilgsnis.

Iš tiesų, kodėl charizmatinis judėjimas kilo tiek pas protestantus, tiek pas katalikus? Gal todėl, kad Dievas lieja savo Dvasią tiek katalikams, tiek protestantams. Ir ne mums spręsti, ką Jėzus pasakytų ar padarytų, jei dabar pat ateitų (paruzija) prie Aušros vartų

"Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota" atsako Jėzus, kai jo mokiniai paklausia kodėl jis kalba palyginimais. Koks puikus užmanymas! Tik krikščionys Šventosios Dvasios bei visų savo proto pastangų pagalba gali pažinti Dievo žodį.

Visai kitaip su mumis senajame testamente kalba VIEŠPATS. Jokių palyginimų, viskas dėstoma tiesiai šviesiai be jokių "balansavimas ant ribos", "maždaug", "apytiksliai". Aš vis apie tą patį, antąjį Dievo įstatymą - "Nedirbsi sau jokio drožinio, nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje..."

Tai kaip gi mes, broliai ir sesės krikščionys, nepripažįstatntys, kad Dievo negalima vaizduoti, suprasime Jėzaus palyginimus, jei negalim suvokti to, kas surašyta juodu ant balto?

Ginčydamiesi ir bandydami teisintis mes panašūs i įžūlų Adomą, kuris užkluptas nusikaltimo vietoje, apkaltina patį VIEŠPATĮ, kad girdi pats kaltas, kad sukūrei man tokią moterį, kuri mane sugundė. Nieko nuostabaus, kad taip elgiamės ir mes, juk esame Adomo palikuonys. Kas kita Jėzaus mokiniai krikščionys, kurie negali būti atsikalbinėjantys vaikai. Iš jų reikalaujama paklusimo, pripažinimo, tarnystės.

Galų gale kaip yra iš tiesų, sužinosime visi, kai po mirties būsime teisiami pagal įstatymą. Tikėtina, kad bus toks klausimas - kodėl toleravome prekiautojus Jėzaus, Marijos ir kitų šventųjų atvaizdais, pirkome, o gal ir klaupėmės jiems. Parepetuokime dabar, broliai ir seserys. Ruoškimės ir budėkime.

Kiekvienas sąmoningas katalikas žino,kad garbina Mariją,Jėzaus motiną. Čia tai tamsta esate teisus  Taipogi tas Šventųjų kultas,kuris labai išvystytas Kataliku Bažnyčioje, Dievui nepatinka. Visa garbė ir gyrius turi atitekti Viešpačiui ir niekam kitam,kad ir kas tai bebūtų. Pati Biblija mums daugely vietų liudija, kad Dievas yra pavydus ir keršijantis Dievas, ir kad bet kas,atsistojęs tarp Jo ir žmogaus (net ir jei tai palaimintoji Marija,Jėzaus motina) yra prilyginamas stabui.(sakau "Jėzaus motina",nes Marija pagimdė Jėzų ir davė Jam kūną,o ne pagimdė Jį kaip asmenybę). Dievas mus sukūrė Sau,kad mes Jį garbintume ir Šlovintume Jo Šventą vardą.Jis yra monopolistas,vienintelis valdantis Visatą. Jis turi savo planą ir Jį vykdo,veikdamas Šventąja Dvasia kiekvieno nusidėjelio širdį. Kas atsiliepia į Dvasios kvietimą,tam Dvasia atveria vienintelį Viešpatį Jėzų Kristų,per kurį vėl pasikartosiu VIENINTELĮ tik ir yra galimas priėjimas prie Dievo. Tai ta pati Dvasia,kuri mums užrašė Bibliją,todėl jos pozicija į stabmeldystę visiškai nepasikeitė ir liko tokia pat,nes Dievas tebėra tas pats. Dievo Dvasia mums niekada nesakytų, kad turime padėkoti ar garbinti Mariją ar Šventuosius,kad jie užtaria mus danguje,nes Šis Dievas yra pasakęs, kad nesidalins garbe su NIEKUO kitu,kas tai bebūtų,nes visi jie yra TIK kūriniai.
Ir Jam vienam garbė tebūna per amžių amžius!!
Ir dar pažvelkim į Marijos pavyzdį Luko evangelijoj 1: 46-49. "O Marija prabilo: "Mano siela šlovina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas!". Čia ji pati pripažįsta, kad jai reikalingas GELBĖTOJAS(tad ji nėra Dieviškas asmuo). Jai pačiai reikėjo Kristaus,nes ir ji buvo paveldėjus Adomo prigimtį ir nuodėmę,kurios pasekmė-mirtis. Tad jei jai reik Gelbėtojo-ji yra taip pat žmogus,už kurį mirė Kristus. Belieka pridurti Viešpaties žodžiais: "Kas turi ausis-teklauso"....

p.s. pirmoj pastraipoj vietoj "?" turejo buti ...

labas rytas,

is kai kuriu nuomoniu ir dievo isakymu susidaro ispudis, kad Dievas is zmogaus nori kad sis ji garbintu..
ar tai yra tobula?