Apokrifinės evangelijos

Ačiū, Sigi, už atsakymą. Nors abejoju, ar čia galimas koks nors atsakymas. Pasakymas "veda tolyn nuo Dievo" ar "veda link Dievo" iš esmės neturiu konkretaus turinio, mes nežinome, negalime žinoti, kas mus veda Dievo link. Sutapimai, atsitiktinumai gali būti esminiai. Todėl ir "tvarkingas" man čia skamba įtartinai. Jeigu tikėjimas būtų tik "tvarkingas", tai jis būtų fariziejiškas. Bet Jėzus mus stebina savo paradoksaliu mąstymu arba, kaip sakydavo kun. Č.Kavaliauskas - netiesine logika.
Jeigu kišiu nagus prie degančio krūmo, galiu juk paprasčiausiai nudegti. Bet grįžkim aprie apokrifinių tekstų. Pasakysiu tik tiek. Manau, kad ir jų studijavimas leidžia laiau pažinti ir žmogų,ir Dievą. Reiškinį mes pažįstame ne tik iš jo paties, bet ir iš jo antipodų. Ar turime domėtis velniu? Manau, kad būtinai. Kitaip juk jo neatpažinsi.

Ačiū, Sigi, už atsakymą. Nors abejoju, ar čia galimas koks nors atsakymas. Pasakymas "veda tolyn nuo Dievo" ar "veda link Dievo" iš esmės neturiu konkretaus turinio, mes nežinome, negalime žinoti, kas mus veda Dievo link. Sutapimai, atsitiktinumai gali būti esminiai. Todėl ir "tvarkingas" man čia skamba įtartinai. Jeigu tikėjimas būtų tik "tvarkingas", tai jis būtų fariziejiškas. Bet Jėzus mus stebina savo paradoksaliu mąstymu arba, kaip sakydavo kun. Č.Kavaliauskas - netiesine logika.
Jeigu kišiu nagus prie degančio krūmo, galiu juk paprasčiausiai nudegti. Bet grįžkim aprie apokrifinių tekstų. Pasakysiu tik tiek. Manau, kad ir jų studijavimas leidžia laiau pažinti ir žmogų,ir Dievą. Reiškinį mes pažįstame ne tik iš jo paties, bet ir iš jo antipodų. Ar turime domėtis velniu? Manau, kad būtinai. Kitaip juk jo neatpažinsi.

Na, matai, atsakymą pateikė kunigas, pas juos sąvokos "tvarkingas", "netvarkingas" turi labai konkrečią reikšmę:
"tvarkingas" - tai, kas yra dora, suderinama su Biblija ir Tradicija, bei visomis bendrakrikščioniškomis dorybėmis.
"Netvarkingas" - tipiškas antonimas - tai, kas yra palaida, nekrikščioniška, prieštarauja Dekalogui ir tikėjimo Credo.

Apskritai paėmus krikščioniui nederėtų domėtis tuo, kas yra už tos linijos: okultizmas, ezoterika, nekrikščioniška literatūra.

niuka> nemanau, kad domėtis velniu būtų naudinga.Mes tik turime atpažinti jį savo gyvenime, jau ir to pakanka, tai ir taip didelis domėjimasis.Kadangi, jo gundymas ir tvarka išsikerojusios mūsų žemelėje.O jeigu papildomai domėsies, manau gali paslysti.Yra nebloga knygutė katalikų pasaulio išleista ,,Kipšo laiškai", ten parašyta vieno anglų profesoriaus berods, tai jis taip pat sako, jog perdėtas domėjimasis nėra gerai.Bendrai pasakyčiau taip, domėjimasis piktu-veda į piktą.

Pavydžiu aš jums, Sigi ir Yasu, kad žinote, kas yra už krikščionybės linijos, kas yra pikta, kaip galima atpažinti pikta tuo nesidomint. Lewiso knygelę Kipšo laiškai žinau. Dabar skaitau Ratzingerio Jėzų iš Nazareto. Tai čia tvarkingumo klausimu: "Gundytojas ne toks grubus, kad tiesiai siūlytų garbinti velnią. Jis siūlo tik rinktis tai, kas protinga, pirmenybę teikti suplanuotam ir iki pagrindų orginizuotam pasauliui, kuriame Dievas gali turėti vietą kaip privatus reikalas, bet neturi kištis į mūsų esminius ketinimus. Solovjovas priskiria antikristui knygą "Atviras kelias į pasaulio taiką ir gerovę", tampančią, taip sakant, naująja Biblija, kurios tikrąjį turinį sudaro gerovės ir protingo planavimo garbinimas." (p. 53)
O šiaip manau, kad kriščionis gyvena pilnavertį gyvenimą ir jam draudžiamų temų nėra. Krikščionys apskritai turėtų būtų blaiviausiai mąstantys žmonės, be prietarų, be tabu, turėti aiškią bei pagrįstą nuomonę.

Mes ir bandome mąstyti blaiviai, tik nepasiduodame vieninteliam dalykui-tuštybei.

Nesenai, vienoje naktinėje adoracijoje, atsiverčiau tokį Biblijos skaitinį:

"Ištarmė mirtingo žmogaus:
"Ne Dievas aš,
ne Dievas esu, kad pajėgčiau.
Juk esu per kvailas būti žmogumi;
net žmogiško supratimo man trūksta.
Nei aš mokiausi išminties,
nei turiu Šventojo pažinimo.
Kas užžengė į dangų ir vėl nužengė?
Kas pagavo vėją savo sauja?
Kas susėmė vandenis savo drabužiu?
Kas sužymėjo žemės ribas?
Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus?
Iš tikro tu žinai!
Kiekvienas Dievo žodis yra ugnimi išmėgintas!
Jis yra skydas juo pasitikintiems.
Nieko prie jo žodžių nepridėk,
kad jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu". (Pat.30,1b-6)

Tie žodžiai patapo tarsi mano žodžiai, tarsi būtų mano ištarmė, o gal tiksliau Dievo ištarmė man per mane: "esu per kvailas būti žmogumi;net žmogiško supratimo man trūksta" --- tokia yra mano pozicija (ir čia ne savikritika).


"Kas užžengė į dangų ir vėl nužengė?
Kas pagavo vėją savo sauja?
Kas susėmė vandenis savo drabužiu?
Kas sužymėjo žemės ribas?
Kuo jis vardu? Kuo vardu jo sūnus?
Iš tikro tu žinai!" Kas galėjo tai parašyti ST? ar kas iš žmonių žinojo apie Dievo Sūnų? Man nepakanka supratimo, kad tai suvokt. Aš žinau? tu tai žinai?

"Kiekvienas Dievo žodis yra ugnimi išmėgintas!
Jis yra skydas juo pasitikintiems.
Nieko prie jo žodžių nepridėk,
kad jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu".
Aš juo pasitikiu ir tuo pačiu iš ties bijau ką pridėt, ar ne taip suprast, o vėliau ką kitą neteisingai pamokyti.

Išmokau pasikliaut ne savimi, ne protu savo, bet Dievo Dvasia, nes esu perdėm skaudžiai ir daug kartų suklydęs, jog ir toliau pasitikėt savo protu, išmone, suvokimu.

"Nei aš mokiausi išminties,
nei turiu Šventojo pažinimo." Dievas tai žino, todėl kas rytą suteikia savąjį gailestingumą ir savosios malonės, kad, nubraukęs ašaras, galėčiau ir vėl pakelt akis ir pažvelgt į jį ir dėkot, garbint, šlovint ir būti jo Gerosios Naujienos nešėju, jo kvaileliu, dirbt jo darbą, su džiaugsmu sutinkant kasdienybę ir rutiną, tą mėgiamiausią "eilinį laiką"

niuka, iš tikro tu tai žinai!