Teologinės klaidos filme „Adomo obuoliai“

Esu krikščionė. Mano nuomonė apie šį filmą prasta. Krikščionio pasaulėžiūra nėra pozityvus mastymas, o Dievas nėra tokio pasaulio suvokimo šalininkas. Be to šiame filme yra viena didelė ir esminė teologinė klaida. Kokia ji aš atsakysiu vėliau, o dabar man įdomi Jūsų, broliai ir sesės, nuomonė.

Gal po pirmo reiktų patį filmą pažiūrėt?
Ir antra: juk tai - tik filmas!

P.S. prierašas: radau internete tą filmą, jau siunčiuosi, šiąnakt peržiūrėsiu.

Peržiūrėjau. Koks šmikis ten tą prierašą "komedija" pakabino?

Nežinau, ar įmanoma geriau perteikti Jobo knygą?

Kas liečia teologiją, tai ten teologijos nėra, o tik nuskriaustas kunigėlis, iš kurio atėmus pozityvų mąstymą ir gyvenimą saviapgaulėje, beliktų nebent pasikarti.

O pabaiga tai sukrečianti! ...

tikriausia tas šmikis-velnio vaikis.

Tai tik kinas...knyga....žodis. Kad suvokti šių žodžių reikšmę pasinaudosiu filosofijos ir teologijos profesoriaus Thomo Johnsono ištrauka iš jo pamokslo sakyto Evangelikų Reformatų Bažnyčioje. " Kokį ginklą šėtonas panaudojo gundydamas Ievą – atominį, branduolinį, cheminį? Ne, jis panaudojo patį pavojingiausią ir galingiausią ginklą – ŽODĮ". Mes, krikščionys, turime tobulai skirti kada skelbiamas Dievo Žodis, nešantis naudą, tiesą ir gyvybę, o kada Jis iškraipomas tamdamas žalingas, pavojingas, mirtinas.

"Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. " (1 Pt 5, 8)

Nieko blogo tame filme nemačiau, gyvenimas bet kuriuo atveju nėra rožėmis klotas.

Taip, Gyti, tai "tik" (lygiai toksai pat "tik" kaip ir Da Vinčio kodas yra tik romanas) geras filmas, kurį verta pažiūrėti ir antrą kartą . Gyvenime yra kitaip ir niekas tuo neabejoja. Duok Dieve kiekvienam sutikti tokį pozityvistą savo gyvenime, kaip tas kunigėlis, apdovanotas šitokiu tikėjimu!

Pažiūrėk, broli Sigi, dar kartą šį filmą. Ypatingą dėmesį atkreipk į sceną prie mirštančiojo lovos. Krikščionio akimis žiūrint, tai nuostabus momentas, kada gali įvykti stebuklas – užgimti gyvybė, juolab, kad šalia yra Dievo tarnas.

Mirtinai nusidėjusi siela gali būti išgelbėta, jei dėl sunkių nusikaltimų atgailaus (atsiprašys) prieš visagalį Dievą, Jėzaus Kristaus vardu.

Tokia sceną randame Luko Evangelijoje, kai išsigelbėja nusikaltėlis: "Ir jis tarė: "Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!" Jėzus jam atsakė: "Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje". (Lk 23, 42-43).

Kas nutiko su filme matytu senuku, mirtinai išsigandusiu (tai ne tas pats kas gailėjimasis !) dėl savo nedoro gyvenimo? "Didžiulį tikėjimą" turintis kunigas nuramina mirštantįjį, užtikrindamas, kad Dievas jau seniai jam viską atleido, ir ramia sąžine pasiunčia jį į pragarą. Šitos scenos aš jau nebegaliu vadinti teologine klaida – tai esminių krikščionybės doktrinų iškraipymas!

DIEVAS NIEKADA NEATLEIDŽIA NEATGAILAUJANČIAM ŽMOGUI !

Todėl manau, kad filmas "Adomo obuoliai" yra eretiškas ir klaidinantis, nors ir atrodo labai patraukliai.

EREZIJA!
koks velnio tarnas sukūrė šį filmą? ANT LAUŽO JĮ! ...

Ką manai apie tą scenaristą, parašiusį tokį scenarijų, ką manai apie režisierių, pastačiusį šitokią sceną? ką manai apie aktorių, išdrįsusį suvaidinti tokį kunigą? UF, nusiųskim ugnį ant to kaimo, Jėzaus vardu!

O aš manau, jog reikia dėkoti už nuostabų filmą

Buvęs fašistas, koncentracijos lageryje kankinęs žmones, gal net daugybę žmonių pasiuntęs myriop per dujų kamerą, o vėliau pavertęs pelenais, teisingai bijojo teisingo Dievo teismo, keršto už pralietą kraują ir už kiekvieną nukankinto teisiojo plauką, ašarą...

Mes nežinom, o tik galim spėliot, jog tas senukas mirties patale nebuvo atgailavęs ir susitaikęs su Dievu. Taip pat mes nežinome, o tik galim spėlioti, ar tas vargšas kunigėlis iš tiesų buvo kunigas, ar tik tiesiog einantis tas pareigas be jokio profesinio pasirengimo. mes nežinome, bet ir nereikia žinoti, nes tai ne realybė, o tik gerai sukurtas - SU KUR TAS - S U K U R T A S - ir pastatytas filmas.

Paprastai suaugę žmonės geba atskirti tikrovę nuo virtualybės, nuo sukurtojo pasaulio. Vaikai, net mokyklinio amžiaus, dažnai susilieja su virtualiojo pasaulio personažu, kurį valdo klaviatura ir pele, arba džoistiku, vairu, ar kt manipuliatoriumi, prijungtu prie PC, ar pristavkes. Aš dažnai pastebiu vaikų perdėtą įsijautimą į virtualųjį pasaulį, jų visa kalba pasikeičia, gal net sapnuoja tą žaidimą ir užmerkę akis visų pirma mato tas žaidybines situacijas. Deja, kartais taip nutinka ir suaugusiems, pvz mano mamai, kai ji įsižiūri į tuos tv serialus, vadinamus muilo operom, bet tai ne į temą...

O žiūrint ta giliąja prasme, tai pasak Dostojevskio, visos sielos bus galutiniu rezultatu pas Dievą

Pasakysiu tau atvirai, Sigi, ką apie tave galvoju – esi išpuikęs, apsikabinėjęs tarytum medaliais, savo išsilavinimu, LKSB puslapyje demonstruojantis savo "didžiulį tikėjimą", nors esi ne daugiau matantis ar regintis už pagonį.

Manai, kad tavo "išsilavinimas" davė tau gebėjimą skirti kas yra TIESA, o kur VIRTUALUS pasaulis? Šventas Raštais taip pat yra "tik" knyga. Noriu paklausti - ką tavo dvasioje veikia Šventoji Dvasia, jei esi toks išpuikęs ir toks kurčias?

Paskaityk C. S . Lewis ištrauką. Ji bus tau naudinga http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/87991

ATGAILAUK !