Teologinės klaidos filme „Adomo obuoliai“

Aš advokato neimčiau jei jau taip nutiktu, kad mane kaltintu ir baugintu kalejimu. Advokatai yra pinigu rijikai, jiems kiek duosi, tiek negana, verčiau be advokato nekaltam kalejime kankintis ar net numirti.
Kas kita - Jėzus Kristus! Jis ne tik, kad neima iš mūsų pinigų, bet netgi pats už mus sėdasi kalėjiman, kenčia ir miršta. Ne, čia pateikei nevykusį pavyzdį, Gyti

Nieko naujo su mirtim nepasakei. yra kaip yra ir nieko nepakeisi - teks pačiam stot prieš Dievą, be jokio brangininko advokato, uztat jei tiki, jog Jėzus Kristus numirė už tavo (mano) nuodėmes, atpirko mano tą kaltės raštą, tuomet esi ramus. Nuteisintas dovanai, ne už darbus ar ką kitą, be jokios galimybės turtuoliui išsipirkt pinigais ar kt medziaginem brangenybėm. Ačiū, Dieve, už Jėzų Kristų, jo klusnumo dėka ir savo tikėjimu ir pasitikėjimu juo, esu išteisintas ir esu ramus!

Gloria in exelsis Deo, ane?

Dovanok, Sigi, šio palyginimo autorė ne aš. Jį išgirdau iš teologijos daktaro Iaino Duguido, kuris mokslinį laipsnį apsigynė Kembridžo universitete. Turėjau laimės klausytis jo mokymų.

Gaila, kad tu taip galvoji. Tikėjimas yra ir sunkus ir lengvas. Tačiau jis nėra tik lengvas.

Atsiprašau, kad kreipiausi kaip į vyriškį
Tikėjimas gyvenimo eigoje yra banguojantis, kaip jūra. Yra lengva tik pradėjus, ką tik įtikėjus, o vėliau jau iškyla ir sunkumai. Tame kely jau nuo 1996 metų pradžios, tikėjimo skonį žinau.

Nieko tokio, Sigi, buvo juokinga

NORIU GRĮŽTI PRIE PRAGARO TEMOS, BET KADANGI Į SKYRELĮ "APOLOGETIKA" ĮEIT NEINA (ERORAS?), TEMĄ TĘSIU ČIA:

" Ar turi krikščionis tikėti, kad yra pragaras?

Ar turi krikščionis tikėti, kad yra pragaras?
Buvo laikas, kai skelbiant krikščionišką žinią, siekiant sukrėsti abejingus ar neklusnius tikinčiuosius, būtinai turėjo būti minimas pragaras. Mūsų dienomis vien tokia bausmės vietos sąvoka piktina žmones – ji atrodo visiškai nesuderinama su tikėjimu Dievo meile. Ar tikrai Kristus galėtų sutikti su galutiniu praradimu to, už ką jis atidavė savo gyvybę iki galo?

Bet koks mąstymas apie šios sunkios doktrinos prasmę turi prasidėti nuo pastebėjimo: pragaras pasirodo tik su Evangelija! Hebrajų Rašte, mūsų Senajame Testamente, veikiau kalbama apie Šeolą, požeminę mirusiųjų karalystę. Šešėlių vieta, užmaršties kraštas, iš kurio niekas negrįžta (žr. Psalmyno 88, 8-12; Jobo 7, 9), – Šeolas iš esmės yra tarsi erdvės kalba persakyta mirties tikrovė. Šia prasme tai "namai, skirti visiems gyviesiems" (Jobo 30, 23), nors tai, jog manoma čia nesant Dievo, rodo tam tikrą bendrumą, artimumą su nuodėme.

Tačiau jei Dievas yra gyvenimo Dievas, ar jis gali leisti mirčiai tarti paskutinį žodį? Kai kurie tikintieji buvo stebėtinai tikri: "Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti kapo" (Psalmyno 16, 10). Jų viltis, priešinga bet kokiai vilčiai, kai kuriuos Izraelyje paskatino laukti prisikėlimo laikų pabaigoje. Ir šis tikėjimo sukeltas laukimas įžengė į istoriją per Mesiją Jėzų, "mirusiųjų pirmagimį" (Kolosiečiams 1, 18), o taip pat "pirmagimį tarp daugelio brolių" (Romiečiams 8, 29).

Tikėjimas į prisikėlusį Kristų teikia tikrumą, kad mirtis nėra neišvengiama žmonijos lemtis. Dievo meilė stipresnė, kaip tai rodo rusų ikona, kur Kristus nusileidžia į Šeolą, kad išlaužtų vartus ir išvaduotų belaisvius. Vadinasi, "pražūties vieta" radikaliai pakeičia savo pobūdį. Anaiptol nebūdama vieta, kur Dievo, regis, nėra, dabar ji parodo nuodėmės tikrovę Kristaus šviesoje. Erdvinėmis kategorijomis ji keičia "antrąją mirtį" (Apreiškimo 20, 6), tai yra užsispyrusį atsisakymą priimti meilę, kurią Dievas siūlo visada ir visiems. Taigi pragaro sąvoka atskleidžia dvi esmines besąlygiškos Dievo meilės puses: jis iki galo gerbia žmogaus laisvę ir vis dėlto lieka esantis kiekvienam, net jam atsisakant jį priimti. Paradoksaliu būdu ji išreiškia gerąją naujieną, kad šviesa šviečia visur – net tiems, kurie iš baimės ar apmaudo užsimerkę.

Ar ši situacija galutinė? Žiūrint iš vidaus, mūsų pragarai atrodo visada be išeities. Bet ar iš tiesų yra kūrinys, kuris savo atsisakymu gali įveikti Dievo kantrybę? Kaip pirmasis Dievo vargdienis, Jėzus Kristus neprimeta savęs. Bet jis "nepails ir nepasiduos nevilčiai", kol jo misija visur nešti ramybę nėra baigta (žr. Izaijo 42, 2-4), ir jo silpnybė yra galingesnė už žmogišką stiprybę (žr. 1 Korintiečiams 1, 25).

Ar Jėzus kalba apie pragarą?
Anaiptol neatspindėdami dvasinių realijų pažodžiui, objektyviai, Jėzaus žodžiai turi tikslą mums padėti įžengti į tiesą apie Dievą ir save pačius. Jėzus kalba ir veikia tik tam, kad perduotų džiaugsmingą naujieną apie tai, ką Dievas ruošiasi nuveikti pasaulyje, ir pakviestų žmones dalyvauti ir ištarti "taip", kuris įtraukia visą jų esybę sekti juo. Tam tikra prasme visi Jėzaus pareiškimai tėra plėtojimas jo pirmųjų žodžių Morkaus Evangelijoje: "Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: atsiverskite ir tikėkite Evangelija!" (Morkaus 1, 15)

Sykiu Jėzus pritaiko šią žinią savo klausytojų padėčiai. Jis nekalba ta pačia kalba su visais. Norėdamas būti suprastas, jis vartoja savo pašnekovams pažįstamas kategorijas ir posakius. Kaip ir šventasis Paulius po jo, jis stengiasi tapti "visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau" (1 Korintiečiams 9, 22).

Taigi susidurdamas su žmonėmis, atsisakančiais rimtai į jį žiūrėti, būtent tautos elitu, kuris manėsi jau viską žinąs apie Dievą ir jo užmojus, Jėzus vartoja triuškinančius posakius pranašų pavyzdžiu, stengdamasis išjudinti jų iliuzinę aroganciją. Kai kada jis "pragaro ugnimi" grasino religijos mokytojams, kurie laikė save nepriekaištingais, o iš tiesų uždengė žmonėms Dievo kelią (Mato 23, 33; žr 5, 22). Pragaras (gehena), arba Hinomo slėnis, buvo vieta netoli Jeruzalės, kur buvo deginamos šiukšlės. Kadaise ten buvo dievo Molocho, kuriam buvo aukojami ir žmonės, kulto vieta.

Jei Jėzus taip kalba, tai todėl, kad nori išbandyti visas jam prieinamas priemones, kad prasiskverbtų pro įdiržusią vienos ar kitos grupės odą. Bet jis niekad žmonėse nekūrė kaltos sąžinės. Priešingai, kai jis susiduria su žmonėmis, kurie mano esą toli nuo Dievo – svetimautoja (Jono 8), susikompromitavusiu turtuoliu (Luko 19), – jis išsako tik simpatijos ir supratimo žodžius. Vienas iš jam skiriamų priekaištų – kad yra "nusidėjėlių draugas" (Mato 11, 19).

Taigi mes nieko nesupratome, jei remiamės griežtais Jėzaus žodžiais norėdami įbauginti ir išnaudoti baimę savais tikslais, nors ir dvasiniais. Taip besielgiantys pateikia Dievo karikatūrą, kuri tolina nuo tikro tikėjimo, ir ironiška, kad kaip tik tokiems asmenims ir taikomi griežčiausi Jėzaus žodžiai (žr. Mato 18, 6). Faktas, kad Jėzus kartais mini galimybę žmogui pražūti amžiams, iš tikrųjų paaiškinamas jo karštu troškimu perduoti gyvąjį Dvasios vandenį kiekvienam žmogui, jo įsitikinimu – tikroji laimė randama tik meilės bendrystėje su jo Tėvu."

Laiškas iš Taizé: 2005/6
nukopijuota iš: http://www.taize.fr/lt_article2907.html

Tu čia daug prirašei, bet su tuo pragaru viskas aišku. Ne Dievas kūrė pragarą, tai padarė tas kurį vadina velniu ir visi ten atsidūrę prisideda prie atmosferos jame kūrimo. Taigi pragaras yra to kurį vadina velniu. O žmogus eina ten todėl, kad gyvendamas žemėje ne pagal Dievo įsakymus,o pagal to kurį vadina velniu, galiausiai ir tapo jo nuosavybe o ne Dievo. Taigi kada teks stoti prieš Dievą jis tavęs nebaus ir neteis, kadangi yra be galo geras. O jeigu jis be galo geras tai nieko nebaudžia ir neteisia. Bet deje ateis kai kas kitas ir pasakys: šitas gyveno pagal mano įsakymus todėl dabar jis mano.

P.S. Aišku, kad pragaras nesiderina su Begaline Dievo meile, bet deja ten esantieji nebe Dievo nuosavybė, o kai ko kito.

P.S. Bet net ir iš ten galima traukti žmones

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: "Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.


Ir tars karalius stovintiems dešinėje: "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane".

Tuomet teisieji klaus: "Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?" Ir atsakys jiems karalius: "Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte".

Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: "Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte".

Tuomet jie atsakys: "Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?" Tuomet jis pasakys jiems: "Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte". Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą". (Mt 25, 31-46)

Drąsus gi tu žmogus, Sigi. Nebijai Dievo toliau giedodamas savo liberaliosios teologijos giesmelę, kurią VIEŠPATS prakeikė.

"Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo."(Mt 23, 25)

"Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!" (Mt 23, 33)

Pakaks žaibais svaidytis, ugnies vaike!
Pasižiūrėk kokia sąskaita už elektrą tau atėjo :lol:

Ten mano nei vieno žodžio nėra, aš tik nukopinau straipsnį iš kitos vietos ir pateikiau jį jūsų kritikai.

A kur ta liberalioji teologija? pacituok, tai ir aš sužinosiu

Tomas Johnson:

"Vienas garsus teologas Thomas Odenas aprašė savo atsivertimą iš liberalaus protestantizmo į klasikinį kaip tikėjimo pakeitimą. Prieš porą amžių H. Richard Niebuhr išreiškė panieką teologiniam liberalizmui pareikšdamas:

"Dievas be rūstybės atvedė žmogų be nuodėmės į karalystę be teismo per Kristaus tarnavimą be kryžiaus."

Liberalioji teologija man visada atrodė pseudo-religija ir pseudo-teologija. Ji nepatenkina žmogaus religinių poreikių gelmės, nėra akademiškai sąžininga, jai nereikia rimtos teologijos, ji ignoruoja religinių tekstų interpretavimo būdus ir jos pagrindas – tai naivūs pamąstymai, priešingi esminiam krikščioniškam tikėjimui. Post-moderniame pasaulyje mums reikia teologijos, kuri atsakingai reprezentuotų istorinį krikščionišką tikėjimą; mums nereikia netikros teologijos."