Ar geros valios žmonės patenka į dangų?

1. Manau patenka.Čia man svarbi vieta, kur Jėzus mini ,,jam pavestuosius" ir ,,išrinktuosius".Klausimas.Ar gali taip būti, kad pateks, tik tie, kuriuos Dievas pats yra numatęs? Man tai atrodytų suprantama tuo, kad nė vienas nepateks dėl savo darbų, kad nesijaustų kažką ypatingo padaręs, bet vien viską iš Dievo malonės gavęs.
Dėl 2 trūksta žinių.

pirmiausia, tai man kyla klausimas del pacios temos: kas turima omenyje "geros valios zmones"? ar "geras zmogus" yra ta kategorija, pagal kuria galime spresit apie jo santyki su Dievu?
as sutinku su Yasu, kad isgelbejimas yra tik is Dievo malones -Kristaus mirtimi ir prisikelimu.
Dievo zodis be jokiu uzuolanku kalba apie tai, kad vienintelis kelias i dangu yra tik per Kristu. bet man atrodo,mes turime ir aiskiau suprasti ka tai reiskia.isgelbejimas yra ne tik is nuodemes, bet taip pat ir i bendruomene. tikras tikejimas pasireiskia ir tikejimu, kad Kristus sumokejo visa kaina uz tavo nuodemes, taip patraukdamas Dievo rustybe nuo musu ir padarydamas mus priimtinais Dievo akyse, o taip pat ir visomis is to plaukianciomis pasekmemis - tiek ir musu statuso Dievo akyse pasikeitime, tiek musu asmenineje praktikoje visose gyvenimo srityse.
ar gali zmogus buti isgelbetas be Kristaus? jei taip, tai kokia prasme Kristaus mirties? taciau klausmas manau yra siek tiek platesnis: kaip imanoma pazinti Kristu? normaliai biblija pristato tai, kaip evangelijos skelbima. ir klausimas tada yra kokie gali buti neiprasti budai (ir ar gali buti)?

Taigi kas teisūs? Ar tik tikėjimas yra išganymo garantas?
Sunki tema.
Nors man kartais atrodo, jog be meilės negali būti tikėjimo.O pasak giesmės: UBI caritas et amor, Deus ibi est.Kitaip tariant, ten kur yra meilė yra ir Dievas, vadinasi, ten yra ir Dievo malonė bei išgelbėjimas.
2. Tai labai įdomu.Pats to nepraktikuoju, bet kiek žinau, kitose šalyse tai itin paplitę.

Dėl šventųjų bendravimo:
tarp katalikų negali būti diskusijos tema: "Ar įmanomas šventųjų bendravimas?" antraip išpažįstant savo tikėjimą kad ir sekmadienio Mišiose, tėra tik tuščias burnos aušinimas. Occultus, aš maniau, jog tu žinai savo tikėjimo išpažinimą, na bent jau tą, apaštalinį. Mes, katalikai, galime padiskutuoti kaip bendrauti su šventaisiais globėjais ir kt, bet ne ar įmanoma!
Broli Yasu, apie šventųjų bendravimą paskaityk čia:
http://www.katekizmas.lt/kbk1996p2003/N13F6E.html

Dėl pirmojo punkto visiškai sutinku su išsakyta xeras pastaba - "geros valios žmonės"???
Man asmeniškai posakis "gers valios žmonės" asocijuojasi su TSRS sporto renginiu, kai olimpiada vyko JAV o čia - šaltasis karas, tai šiapus geležinės uždangos buvo surengtos "geros valios žmonių" sportinės žaidynės (bijau apsirikt, berods 84 metų vasarą).
O grįžtant prie temos, aš esu tikras, jog šiais laikais nebėra žmonių, nieko nežinančių apie Jėzų Kristų ir jo Gerąją Naujieną.

occultus klausė, cituoju:
"Ar tikėjimas yra išganymo garantas?" TAIP.

Romos Katalikų Bažnyčia taip nemoko, kaip tu rašai, occultus, ji moko, jog tik tikėjimu į Jėzų Kristų žmogus įgauna galimybę būti prikeltas amžinąjam gyvenimui su Dievu. Antraip kuriam galui Jėzus Kristus aukojosi?

Tada vadinasi humanistas kuris myli žmones bet netiki į dievą, yra išgelbėtas?
Manyčiau, jog mąstyti, kad tik tie, kurie sąmoningai ištaria ,,Kristus yra Viešpats" pateks į dangų nebūtų itin drąsu.Netgi dogmatiška.Tikiu, jog kiekvienas humanistas, kuris kreipėsi į žmogiškumą ir liudijo meilę bus išgelbėtas.Juk ir V.Hugo rašė, kad Dievas turi daug vardų, bet gražiausias iš jų, berods, gailestingumas.

Jėzus kristus mirė už visus, tas tiesa. Kentėdamas ir mirdamas jis užmokėjo kainą už gimtąją nuodėmę ir mūsų asmenines nuodėmes, todėl nebereikia aukoti jokio gyvulio, anei javų, nes kartą paaukotas jis yra amžina auka už visas visų nuodėmes. TAČIAU TIK TIE, KURIE ĮTIKI IR ATGIMSTA IŠ AUKŠTO, TIK JIE YRA DIEVO TAUTOS NARIAI. Kožnas asmeniškai turi tarti Jėzui Kristui TAIP ir atgailauti už savo nuodėmes, o tada gauna visas tas malones, kurios Dievo yra nuo seno paskirtos, bet negalėjo pasiekti adresato per jo paties neklusnumą ir pasistatytas nuodėmės užkardas. Tiktais sąmoningai įtikėjęs ir išpažinęs Jėzų Kristų savo Viešpačiu, išsižadėjęs visų nedorų ketinimų ir darbų, ką įmanoma, atlygines už padarytas skriaudas, atsiprašęs ir atleidęs, tik toksai žmogus yra Dievo atpirktasis. Todėl ir rašoma Biblijoje, jog siauras yra kelias, vedantis į išganymą ir maža juo einančių.

Ir, occultus, gana tau Dievą į medį varyti!

Kaip aš sakiau kažkurioj ankstensėj žinutėj, kartais neįsivaizduoju meilės be tikėjimo.Kokio tikėjimo? Tikrosiomis vertybėmis-kaip mokykloj mokindavo- amžinosiomis vertybėmis.
Aš pvz.negalėčiau sakyti, žmogui dariančiam gerus darbus, kurie dažnai minimi, kaip Dievo darbai, kad tu nepateksi į dangų, nes netiki būtent į tą ,,Dievą".Gal ir nepateks, mat aš nežinau.Bet manau, kad tikėjimas meile ir darymas gera žmonėms, jau ir yra tikėjimas Dievu.

is tikruju, jei galvojame, kad zmogaus geromas - nuosirdumas, moralumas, atsakingumas ir tt. yra tas kriterijus pagal kuri Dievas isteisina, tai tada jokiu problemu, kad tokie zmones ir pateks i dangu. taciau, kaip occultus rase, jei zmogus yra geras savo samprata, o tai skiraisi priklausomai nuo tautos ir laikotarpio, tai isiena, kad kiekvienas pagal savo supratimas toks yra, tai tada valio visi pateksim i dangu ir psio. taciau prisimenat Luko 15 - dvieju sunu istorija? Jezus ja pasakoja fariziejams, tie kurie pagal savo samprata (ir ne tik) buvo moralus, geri, atsakingi, disciplinuoti. jis pasakoja jiems apie toki vyresni sunu, kuris toks pat buvo, taciau neziurint to,jis nepatenka (pats atsisako, del to, kad mano, jog jis teisus) ateiti i puota. kai tuo tarpu jaunesnis sunus - tas kuris viska issvaiste, kuris norejo save atrasti, suprates, kad ne ten visko iesko, grizo pas teva ir jam buvo surengta puota. tad pasak Jezaus ne tas yra priimtas i puota, kuris laiko save geru, bet tas kuris sugrizta pas teva, kuris ji priima, kurio vyresnis sunus turi sumoketi uz jaunelio sugrizima, bet kuris atsisako tai padaryti, bet sioje istorijoje Jezus pats stovi ir rodo i save - as esu geresnis viresnis sunus, kuris viska sumokesiu.
tad grizimas pas Dieva visada kainuoja. jis kainuoja labai daug, kainuoja Jezaus gyvybe. krikscionybe nera moralumas ar nemoralumas, ji yra kristaus mirtis ir atpirkimas is moralumo (saves isteisinimo moraliais ir gerasi darbasi) ar nemoralumo (saves ieskojimo).
pastebekit kad tikejimas visada turi savo objekta. ne nuo tikejimo didumo ar mazumo priklauso isglebejimas, bet nuo tikejimo objekto priklauso isgelbejimas, taigi nuo Jezaus.

Šiandien kunigas sakė pamokslą, kurį susiejau su šia tema.Trumpai nupasakosiu esmę:įsivaizduokit, jog skęsta laivas ir yra valtis, kuri talpina 10 žmonių.Ar pasiaukotumėte ir užleistumėte valtį kitam, o pats nugrimztumėte su laivu?
Mano pastebėjimas.Žinoma, kas kaip pasielgtų čia kiekvienas turi atsakyti sau.Aš suabejojau, ar Kristus nėra tik ta valtis, kuri talpina viso laivo ,,gyventojus" ir dar daugiau?
Antra vertus, pagalvokit, jeigu užleistumėt kitam vietą, ko tikėtumėtės? Ar iš pradžių neapžvelgtumėt visų žmonių ir nesirinktumėt to, kuris atrodo, tos aukos vertas? Ir ko tikėtumėtės iš jo? Kad jis išgelbės kitą, o tas kitas kitus du, tie du dar du, ir taip toliau.Graži viltis.
Ko tikėjosi Jėzus? Argi ne to paties.Ar jo, tarytum retorinis klausimas:ar berasiu žemėje tikėjimą?- nėra tam tikras lūkestis.Kartais man taip ir atrodo, jog jo auka buvo ne tik nuodėmių atleidimas, bet ir tas pavyzdys ir viltis, kad kitas pasielgs taip pat, kad Kristaus auka nenueis veltui, bet atsiras jo mokinių, kurie liudys ir elgsis taip pat.Gelbės kitų tūkstančių gyvybes.

Dabar, šiais laikais, nėra nei vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs Evangelijos. Yra daug budistų, išgirdusių Jėzaus kristaus Gerąją Naujieną ir metusių savo budizmą. Australijoje, net atkampiausiuose Pietų Amerikos užkampiuose ar tarpukalnėse žmonės gyvena jau girdėję ir priėmę ar atmetę Evangeliją. Taigi Žemėje nebėra vietos kur nieko nežinotų apie Jėzaus Kristaus auką. Juk ištisos sinagogos atsiverčia į krikščioniškąjį tikėjimą! Tai vyksta ne vien pas žydelius, kitų religijų išpažinėjai keičia religiją, krikštijasi, atgailauja ir prisijungia prie Dievo tautos.