Religijų sintezė.

Neseniai skaičiau žinomų ir nežinomų žmonių pokalbius apie jų tikėjimo kelionę.Prisiskaičiau įvairių nuomonių.Daugelis tikėjimą atrado atsisakę krikščionybės, net anot jų, krikščionybė,o tiksliau katalikybė, turi daug taisyklių, dogmų etc. žinoma, didžioji dalis iš jų pasiliko budizme, dabar medituoja ir valgo ryžius...bet keista buvo tai, jog kiti prisipažino atradę ir perpratę krikščionybės tikėjimo sampratą tik perėję per budizmo, kitų religijų įtakas.Ką jūs manote apie tai, tokius žmones ir potyrius? Ar tai vertinga, pereiti per kitas pasaulėžiūras...gal tada ,,atsiveria akys" ir pasikeičia, tampa gilesnis mūsų tikėjimas?

Jo.
Buvau laisvamanis - laisvai rinkausi iš visų religijų tai, kas man patinka-pritinka. Tikėjau reinkarnacija, karma, visokiais kitais nekrikščioniškais dalykais... visa tai pavadinčiau tiesiog "new age" miksu ir remiksu... skaičiau visokią (visokią ) literatūrą, bandžiau įvairias praktikas, bendravau su nematomais ateiviais, absoliučiai tikėjau horoskopais ir astrologinėm prognozėm, kai tik Lietuva atgavo nepriklausomybę ir visa tai gavo erdvę čia, Lietuvoje. Turėjau savo gyvenimo horoskopą, gan brangiai Palangoje nusipirkęs iš horoskopų sudarinėtojo, dalyvaudavau spiritizmo seansuose, girdėjau balsus ir maniausi esąs tarpininkas tarp dvasių ir šio pasaulio. Bet Viešpats mane visame tame purve atrado, savo nenupasakjamu būdu išvilko, ištempė ir kaip tyčia, tarsi atsitiktinai, pakišo gyvų krikščionių šaiką, kur aš pamažu iš absoliutaus religinio sinkretizmo išsivilkau tarytum iš nebetinkamo rūbo. Ir to dar buvo negana, mane išsiuntė į tokią keistą kelionę kartu su jau tikinčiaisiais, kur aš pamažėl vėl pradėjau tikėti į Dievą be jokio mitologinio apvalkalo, nuogą tokį, koks jis yra: kartą nukryžiuotas ir Prikeltas dėl manęs, paėmęs mano nuodėmes ant savo kryžiaus, užmokėjęs visą kainą, kad aš turėčiau kelią, gyvenimą, džiaugsmą. Grįžusio manęs nebepažino toji krikščionių šaika (tarp kitko,ta "šaika" buvo LKSB Biblijos studijų grupelė!)
Dievas man leido, tarsi sūnui palaidūnui, kartą išeiti iš jo namų, ištaškyti visą savo palikimo dalį vėjais, pabūti be jo, nežinia kur šlaistytis, o vėliau susiprotėt ir grįžt jau visiškai kitokiu žmogumi. Va.
Ir aš esu taip dideliai dėkingas Dievui, kad neįmanoma apsakyti!

Esu visiškai tikra, kad pažinimas kitų religijų ir kultūrų yra visiškai sveikintinas. Taip suvoki, kad tobulesnės sistemos, jei taip galima pasakyti, už krikščioniškąją žmogus nesugalvojo. Kuo labiau domiesi tuo akivaizdžiau matosi kur Dievo ir kur žmogau darbas. Tai padeda MATYTI. Kristus nuolat ragina tai daryti – matyti, pažinti, lyginti.

Kitas momentas jei religijos suplakamos - "cut" "paste" principu. Tai jau nelabuko darbas. Pats pagalvok, Yasu, kas gali gautis kai sumaišomas žmogau ir Dievo darbas. Žmogaus gal ir pagerinamas, o Dievo sugadinamas. Pirmoji, kuri tai darė buvo Blavadskaja rašydama savo TEOSOFIJA. Beje ja labai žavėjosi mūsų "šviesuolis" Vydūnas ir K.M. Čiurlionis. Privirė košės jie "biški".

Dar vienas patarimas būtų gerai nepažinus krikščioniškosios doktrinos ir neužsiauginus šaknų kiek pavojinga domėtis kitomis kultūromis. Aš taip pat kaip ir Sigi_s kažkada buvau ir teosofė ir jogė taip gerai kaip dabar neisjaučiau. Nei iš tolo. Kokia esu laiminga, kad Dievas vėl pasišaukė.

Jei įdomus mano kelias. Aš pasikrikštijau prieš 13 metų katalikų bažnyčioje. Toliau gilinantis į teologinius klausimus patirdavau tik nusivylimą. Atsakymą gaudavau arba taip reikia ir neklausinėk. Po metų krikšto, TEIZE susitikime patyriau, manyčiau, atsivertimą. Maldų palapinėje, suvokusi Dievo didybę ir savo menkumą, parpuolus ant žemės praverkiau gal pusdienį. Grįžusi namo į Lietuvą nebegalėjau eiti į katalikiškas bažnyčias. Būdavo taip liūdna, kad norėjosi verkti. Vis negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas nutylima, pasakoma ne vikskas iki galo. Melas man nepatinka. Taip 10 metų niekur nėjau, nes kitos bažnyčios, švelniai tariant, manęs visiškai netenkino. Prieš du metus mene vėl Dievas pašaukė į Bažnyčią. Ir štai aš metus konfirmuota reformatė. Tokia ir mirsiu. Manau, kad tai mano kelio pradžia ir pabaiga.

Gyti, tegaliu tik prisidėti prie tavo džiaugsmo, jog radai savo Bažnyčią! Labai gerai suprantu ir džiaugiuos, jog radai savo namus. Ačiū už liudijimą

Užjaučiu, pasauliečius, kuriuos knisa, kai krikščionybė teigia, kad ji geriausia. Tai tikrai nervina Apie tai puikiai išdėstė C.S. Lewis "Tiesiog krikščionybė" (leidykla "Katalikų pasaulis" ). Šitą veikalą beje reiktų kiekvienam krikščioniui būtinai paskaityti. O po to dar pakartotinai kartą per metus.

Ooccultus, žodis "nemėgti" kulinarinis terminas. Aš nemėgstu kakavos.

RKB aš kritikuoju. Puikus Holger Lahayne straipsnis "Biblinė kritikos apologija"
http://lksb.lt/straipsniai/straipsnis-589.htm
Neskaitei?

RKB aš kritikuoju.
Kritikuoti galime taip pat viską.Žinoma, galbūt kalbu įprastai, bet gal laikas atmesti visą kritiką,o imtis darbų?
Jau minėtame ir matytame ,,Liuteryje" Liuterio dvasios tėvas sako: žmonės labiau nekenčia blogio, negu myli gėrį. Puikiai atspindi: aš parodysiu meilę artimui ,bet labiau kritikuosiu (RK)Bažnyčią.
Tas pats Liuterio mokytojas klausia: ar tu žadi sugriauti bažnyčią, ar atstatyti?
Ir vėlgi sako:,, Bažnyčia, su visomis jos nuodėmėmis, vis vien lieka Bažnyčia." Manau, tai aktualu ir šiandien.Ko daugiau Gyti, kritikos Bažnyčiai(RK) ar meilės ir pakantumo?

"pasauliečiai" <- ši sąvoka netinkamai pavartota Gyti'ės pasisakyme, tačiau apskritai paėmus pritariu jos minčiai. C.S. Lewis "Tiesiog krikščionybė" yra iš ties fantastiška, skaičiau ją gabaliukais kai ji, kaip knyga, buvo dar tik ruošiama išleist (Katalikų pasaulio žurnale "Sandora" ), o vėliau nusipirkau, perskaičiau darsyk ir kažkam paskolinau, va nebeprisimenu kam, o ir tas, kam paskolinau, nebeprisimena
Bet knyga tikrai gera

P.S. straipsniai irgi

paskolinai kam, nebežinai kam, o tas paskolino nežinia kam

Kas dėl kritikos. Bendrai paėmus kritikuoti yra lengviausia, nebent tai yra tavo darbas, kaip kad occultus pateiktame pavyzdyje, tuomet jau sunku ir ne visad pavyksta
Pagalvokime - ar kritikavimas yra Dievo savybė, perteikta žmonėms? Arba tiksliau pasakius - kaip Jėzus elgtųsi mūsų (mano) vietoje?
"Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: "Silpnatiki, ko suabejojai?!"(Mt.14,31)
"Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: "Nebijok! Kalbėk ir netylėk!" (Apd.18,9)

Ir galime rasti dar daugiau, gal net dar tinkamesnių pavyzdžių, kaip Jėzus "kritikuoja", kaip jis drąsina kritikuojamus, net persekiojamuosius.
O svarbiausia kritikuojant susilakyti nuo apkalbėjimo ir teisimo. Va. Pats stengiuosi susilaikyti nuo kritikos, tačiau būna, kai piktumas užima, nebesusilaikau...

Ne, nuo to nepagydo durnynai. Ten tik užblokuoja, kad nepasireikštų, mažumėlę apdurnina, žmogų padaro gerokai "apdujusį" nuspakaytą ir tik tiek. Puikybę geriausiai gydo pats Dievas. Ir jis naudoja įvairius būdus, mus kitą sykį piktinančius, skausmą sukeliančius, kt laikinus padarinius, kuriuos labai skuba numarint dabartinė medicina. Pačią giliausią žaizdą iš ko ir kyla occultus minėti dalykai, gydo metodu:
skauda - skauda dar labiau - nepakeliamai skauda - nebeskauda!
Va