Moteris kunigė arba jos vieta postmodernioje Vakarų Europos kultūroje

Kad Romos katalikai šventina moteris dvasininkėmis tiesą sakant nežinojau. Ši diskusija pasirodo galėjo būti aktuali ne tik protestams

O dėl labai didelio Paruzijos laukimo, jeigu galima, Sigi, aš pasakysiu savo nuomonę. Toks labai karštas jos laukimas man kelia tam tikrų įtarimų. Kyla klausimas kodėl žmogus taip nori greičiau apleisti savo pareigas ir artimuosius. Gal jis nėra gerai prisitaikęs prie sociumo ir nemato Dievo jam suteiktų pareigų ir darbų čia žemėje?

Prisipažinsiu, kad aš nelaukiu "finišo". Šitas malonės metas man yra kur kas labiau priimtinas dėl to, kad:

1. dar turiu darbuotis iš peties artindama Dievo Karalystę žemėje
2. dar turiu laiko geriau pasiruošti susitikimui su Viešpačiu
3. dar jaučiu, kad gaunu ir dar gausiu įvairių įpareigojimų ir užduočių iš Jo
4. Per tą laiką gal dar atsivers mano artimieji ir draugai
5. Tas laikas man atrodo per daug baisus ir man tai labiau drama, nei džiaugsmas, nes parsidės baisūs kentėjimai. Mano didžioji dalis artimųjų yra dar nepažinę gyvojo Dievo ir jie tikrai liks kentėti.
6. Ir galų gale jei aš nesulauksiu Kristaus atėjimo, tai po mirties vis tiek su juo susitiksiu. Tai koks skirtumas. Tokiu atveju krikščionys gal turėtų su tokiu pat entuziazmu laukti mirties? Bet tai atrodytų ko gero labai keistai.
7. Na ir galų gale viskas yra Jo valioje. Todėl dėl to nesuku per daug galvos.

Na čia šiaip, pamasčiau.

Ačiū už info, šito aš nežinojau. Angliškai neskaitau. Maniau, jog Romos Katalikų Bažnyčia yra vieninga, pasirodo - klydau

Liberalas rašė, cituoju:
"Čia veikiau filosofinė srovė nei teologinė mintis, vėliau peraugusi į tradiciją (episkopalų, metodistų ir charizmatų) . Kas kas, bet bažnyčių tėvai buvo labai toli nuo charizmatinės doktrinos, o ka jau kalbėti apie puritonus arba katalikus scholastus. Charizminė tradicija gimė tik XX a.metodistų bažnytėlėse ir persimetė daugmaž į visą krikščionybę. Bet vis dėlto keli savo patirtį aukščiau rašytinio autoriteto, kaip matau dar nedaug pamąstei."

Vadinasi elgiuosi kaip charizmatas gerai. To ir siekiu, netgi dar labiau - manau esąs ir stengiuosi būt radikalus, (radikaliausias!) charizmatikas. O kas dėl mąstymo, tai tas reikalas užima laiko, o nuo mano priešpaskutinio parašymo (kur rašiau, jog pagalvosiu), nepraėjo dar nei pusdienis

Gyti, mirties nebijau. Turėjau mirties baimę, buvo ir skaudžių išgyvenimų, kai galėjau išeit į anapusybę, Viešpats leido tai patirt kad galėtų išgydyti nuo mirites baimės. Negyvenu aš be kasdieninio skausmo, be nepritekliaus...
O ar nuo mano troškimo sakai pagreitės pasaulio pabaiga?

Dėl darbavimosi iš peties - taip!
Aš trokštu, kad Viešpaties diena ateitų kuo greičiau ir tuo pat metu tikiuosi gyventi ne mažiau 100 metų

Gyti, prasmingi žodžiai, priverčia netgi mane susimąstyti. Vieningos bažnyčios koncepcija turbūt yra tik mitas. Nėra žemėje nė vienos organizacijos (ypač religinės), kuri būtų vieninga. Prisiminkime Hans Kungs, vokietijos liberalųjį katalikų teologą, kuris negailėjo žiaurios kritikos savo denominacijai. Viskas lyg ir buvo gerai, jis tęsė savo kritiką tol, kol kritiškai nepalietė popiežystės. Na, tada vyrutis buvo atleistas, bet toliau rašė kritinius darbus. Nenuostabu, kad katalikų bažnyčioje sutiksime įvairaus plauko tipelių: ir moterų kunigių, ir lefebristų, ir už gėjų santuokas pasisakančių teologų. Esmė paprasta, jei nelieti magisteriumo ir popiežiaus, gali kalbėti ir reikšti savo nuomonę. Ko nepasakyčiau apie daugumą evangelikų bendruomenių (ypač kai liberalai buvo išmesti iš bažnyčių, seminarijų, atimti pastatai ir t.t.).

Beje Gyti, ar esi kažką skaičiusi iš puritonų? Ar yra kas išversta lietuviškai ar rusiškai?

Gyti, ar girdi?

Girdžiu, Liberalai. Apie puritonų literatūrą neturiu informacijos. Jie ką sužinosiu, parašysiu.

Pastaruoju metu daug skaitau profesinės literatūros – mokslas apie spalvas. Po dr. K.T.Johnsono paskaitų daug galvojau kaip Dievas tėvas kalba su mumis. Jis tai daro nuolat, patinka mums tai ar ne, JIS KALBA. Tai štai, supratau, kad Jis kalba ir per spalvas.

Jau turiu kai kurių jautrių įžvalgų, bet deja šiuo klausimu lavai daug kas yra dar paslėpta. Bent jau man.

Pvz. vakar perskaičiau įdomų faktą. Viduramžiais buvo taip diskredituota raudona spalva, kad raudonplaukis (ryžas) rizikavo būti išspirgintas ant laužo. Visiška beprotybė ir tamsa.

nu. Bet ir šiais laikais tie dalykai yra.
Kai augau, mano kiemo geriausias draugas buvo ryžaplaukis, tai jis mušdavo visus, kiekvieną, kas jį pavadindavo ryžas sumušdavo žiauriai. Jis buvo stipriausias kieme. mane pamokino muštis (apsigint).

Man asmeniškai keista, kai žmonės viduramžius vadina tamsa, tamsiaisiais amžiais... Paskaitykit istorinę literatūrą - kiek nuostabių dalykų buvo atrasta, sukurta, pastatyta ir nuveikta viduramžiais. Kažkodėl žmonės linkę matyti vien tai, kas bloga

Tai gal tas ryžas, kur mušdavosi, tikrai buvo demonų apsėstas, kad toks stiprus? Šito tikrai būtų nepasigailėję

Gyti, būtų ir tavęs nepasigailėję. Inkvizitoriui gailestingumas iš viso - svetimas! O didžiąjam inkvizitoriui tai respektas būti itin žiauriam bet kokiai žertvai, nesvarbu kad ta žertva esi tu, nes kaimynas apskundė iš pavydo dėl geresnio derliaus (raganauji vadinas)

O tu parašyk apie spalvas, ką ten sužinojai, gal yra ir daugiau nežinančių, ne vien tu

O dėl ko mane būtų apskundę, Sigi? Aš ne ryža vieną privalumą jau turiu