Pragmatinis teologinis klausimas (RKB)

Neseniai sužinojau, kad galima parašyti arkivyskupijai raštą, kuriuo yra atsisakoma nuo tikėjimo ir, kiek aš supratau, krikšto.
Pavyzdžiui, http://www.skeptikas.org/forum/download/file.php?id=263&mode=view

Iškilo pragmatinis klausimas, kokias realias pasekmes toks raštas sukuria?
Mane domina ne mistinėje plotmėje, o ritualų prasme. Ar tas užkerta kelią tokiam asmeniui būti krikšto tėvu? Ar toks asmuo galėtų vesti bažnyčioje? Ar toks asmuo galėtų būti laidojamas su krikščioniškomis apeigomis? Ar toks asmuo galėtų būti laidojamas prie bažnyčių esančiose kapinėse? Ar yra dar kokių nors ritualinių apribojimų tokiam asmeniui?

Niemand, tau atleistina, kad esi naivus, nes esi krikščionis

Nemanau, kad yra skirtumas - jei atsisakai tikėjimo (nu tipo oficialiai pasiskelbi, kad esi jei ne ateistas, tai bent "pofig'istas" ), tai koks tada skirtumas kaip tave laidos, kur laidos, gal iš viso nepalaidotas supūsi kur nors patvory be galvos ...

Dabar dėl krikšto tėvo - ar tu gali būti krikšto tėvas, jei esi ateistas? kokią dvasinę prasmę gali turėti tu, kaip krikšto tėvas, jei esi tarkim jei ne ateistas, tai bent "pofig'istas" arba koks nors ten musulmonas? krikštą gali teikti TIK KRIKŠČIONIS ir tik katalikas, jei krikštijama pas katalikus, tik baptistas, jei krikštijama pas baptistus, tik musulmonas, jei krikštijama pas pofigistus ...

Tekėti-vesti bažnyčioje, kai esi pofigistas - kam? koks tolkas? patinka graži aplinka? kopk į kalnus ir ten tuokis!

Kokią naudą duoda laidotuvių krikščioniškos apeigos musulmonui ar budistui? Ateistą tu įneši į bažnyčią? Prie bažnyčios kapinės? Paprastai tokiose laidojami tik kunigai (šventoriuje), o apskritai paėmus kapinės nepriklauso jokiai bažnyčiai, jos vadinasi tipo valstybine nuosavybe (kiek aš žinau).

taigi, Niemand, jei tu pofig'istas ar musulmonas, jei esi ateistas - koks tau skirtumas ką ten kokia nors bažnyčia veikia ir ką jie galvoja apie tave????

Čia nebent kokiam iš katalikų bėgančiam protestyantui tas gali būti aktualu, bet ir tai - nemanau, jog tai jiems rūpi - juk Dievas juos myli

Nu stipru tai ką pamačiau, Niemand. Susimąsčiau. Kai 10 metų po krikšto katalikų bažnyčioje nevaikščiojau į jokius maldos namus, tai net nepagalvojau, kad apie tai reikia pranešti Romos katalikų Bažnyčiai. Kai prieš porą metų perėjau į reformatų bendruomenę, taip pat nepagalvojau, kad kažkam turiu apie tai pranešti. Gal blogai padariau ?

Prašau, mane atleisti, NE SVARBU, bet nemanau, kad "naivus" ir "krikščionis" yra sinonimai. Ko tuomet mus moko Mokytojas Kristus. Naivumo? Neišmanymo? Ko tuomet verta šita mokymo sistema ? Kam atėjo Kristus į žemę, kad liktumėm naivūs ir nesuvoktumėm kas slepiasi po ........ Bažnyčios pavadinimu ?

Iš Niemand laiško galima pagalvoti, kad katalikų bažnyčia prigąsdino žmogų – atsiskirsi nuo mūsų, keliausi į pražūtį. Nebebus ceremonijų. O gal aš prisigalvojau? O gal Niemand?

Galiu tave nuraminti, Niemand. Kai tave Dievas pagaus ir išsirinks (to linkėčiau kiekvienam ) niekur tu nuo Jo nepabėgsi. Net išėjęs iš Romos katalikų Bažnyčios. Dievas tau parodys kaip Jį pažinti ir kaip deramai garbinti, kad nukeliautum pas Viešpatį.

Nieko nebijok http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/98632

Gyti, o kur baudžiantis Dievas? kur Dievo rūstybė? Teisingumas?

Ar Dievas tik vasia vasia - plekšnok jam per veidą, jis kitą atsuks? Dievas juk yra Meilė.

Gyti, jei tau rūpi ką apie tave galvoja RKB tai gal tu dar nesi tikra protestantė? Gal mirties valandą norėsi kunigo ir grabnyčios? Argi yra skirtumas tas popierėlis:

"galima parašyti arkivyskupijai raštą, kuriuo yra atsisakoma nuo tikėjimo"
Jei atsižadėjai katalikybės jau prieš eilę metų, tai negi dabar parūpo?

Aš šiaip nesu krikščionis. Man tas aktualu iš praktinės pusės, kadangi esu krikštytas.
Prieš pora metų manęs prašė būti krikšto tėvu ir įsižeidė, kai atsisakiau. O atsisakiau aš tikrai tik dėl mano nemeilės krikščionybei. Jei toks raštas iš tikrųjų reikštų, kad aš objektyviai nebegalėčiau tokiu būti, ateityje mane tai apsaugotų nuo panašių nesusipratimų. O ir savo laidojimą pagal krikščioniškus ritualus aš vertinčiau kaip pasityčiojimą. Nors numirti artimiausioje ateityje neplanuoju bet jei kas nutiktų esu beveik 100 proc. tikras, kad "sulaukčiau" būtent krikščioniškų ritualų. Ir kaip suprantu, toks raštas nuo to neapsaugotų.

Galiu pasakyti iš praktinės pusės - reikia bendrauti su artimaisiais, ypač su vaikais (jei yra) na ir su tėvais (dažnai tėvai pergyvena savo vaikų amžių). Bendraudamas su artimaisiais pasisakyk apie savo įsitikinimus ir prašyk, kad neneštų į bažnyčią, kad nekviestų kunigo ir kad tau grabnyčios niekas nedegtų. Nebent jei norėsi šalto vandens prieš mirtį

Papasakosiu iš savo patirties:

Mano amžinatilsį senelis nenorėjo, kad jį neštų į bažnyčią ir nenorėjo, kad kai jis mirs kviestų varinių dūdų giedorius. Kai jis mirė, mano sesuo pakvietė pažįstamus kanklininkus iš Klaipėdos, aš šalia jo karsto pasidėjau magnetofoną ir leidau kasetes su jam patikusiom melodijom (na, savaime suprantama, tyliai). Kai reikėjo laidoti į bažnyčią nenešė, bet močiutės prašymu apnešė aplink bažnyčią (senelis užgyveno daug stiprių anūkų ir proanūkių ). O vietoj kunigo pamokslo prie kapo aš paskaičiau iš Biblijos pasirinktas eilutes. Seneliui buvo svarbu, kaip bus palaidotas. Jį pagerbė visas kaimas.

P.S. senelis nebuvo ateistas, tiesiog su charakteriu

tautosaka niekad neklysta