Katalikybė tai krikšionybė ar pagonybė ?

Alfa, padarei tai, ką daugybę metų daro protestantai - ištraukia dalį iš konteksto ir apverčia ją aukštielnikais, kad prieštarautų pats sau...

NIEKO NAUJO

Sigi

Todėl tas skelbimas, kuris prieštarauja Šv. Raštui, pasak RKB mokymo, nėra autentiškas, t.y. Katalikų Bažnyčia tokį Šv. Raštui prieštaraujantį skelbimą laiko klaidingu ir atmeta.

Iš šito sakinio labai gerai matosi, kad pirmoje vietoje yra RBK mokymas, o po to biblija, t,y. biblija tapo įrakiu tikslą pasiekti. KAs nustato RBK mokymą ?

O dabar tai kažką keičia ?

Alfa, visiškai nebeturiu noro su tavimi bendrauti, nes tai yra tuščias reikalas ir bergždžias laiko gaišimas.

Dievo Tauta yr nuolatos palaikoma Dievo ir jei tu manai, kad pats neklysti, o klysta tie, kurie išmetė tave iš savo bendruomenių, klysta tie, kurie savo bažnyčią vadina Visuotine, tai pasiieškok sau kito to, kuris neklysta ir su juo diskutuok.

"Broliams ramybė ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus. Malonė visiems, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile!" (Ef.6,23-24)

Sigi

Aš su jumis nesiginčiju, tiesiog nemėgstu ginču. Aš nuo pat pradžių nesileidau į ginčus su jumis. Ir nesileisiu . Aš tik užduodu klausimus ir pateikiu faktus, kurių jūs negalite paneigti. PAsižiūrėk su Augustu jokių ginčų nėra tiesiog kulturinga diskusija. Su jumis to padaryti neįmanoma pakolkas. Jūs mano mintis visada traktuojate kaip auka. Aš pradžioje tik užduodavau klausimą, o jūs jame iškarto įžvelgiate kabinėjimasi, puolimą, skriaudimą. Žinot taip elgiasi Gėjai komentaruose. Vienas prie vieno, jie visada aukos. Jūs visada sakinio mintį pakreipiate ten kur jums reikia, tam, kad galėtumėte būti auka. Jums patinka būti auka. Tai jūsų pasirinkimas.

Kiekvienu atveju, kai žmogus konstatuoja vienokį ar kitokį faktą, nurodo iš kokio šaltinio tai paima. Šičia nėra nei vieno fakto, nes nenurodoma jokio šaltinio, o vien tušti pašvaisčiojimai. Taigi, pateik bent vieną faktą ir nurodyk šaltinį iš kur paimi tą ar kitą faktą.

Dabar kits reikalas - tu amžinai iškraipai kitų pasisakymus. Rašai:
"Aš su jumis nesiginčiju, tiesiog nemėgstu ginču."
o aš rašiau:
"visiškai nebeturiu noro su tavimi bendrauti".

Taigi, nerašau ginčytis, o bendrauti. Bendravimas apima platesnį reikalą. Tu tiesiog meistriškai iškraipai kitų pasissakymus ir interpretuoji taip, kaip pats nori. Sėkmės taip ir kitose gyvenimo srityse. Sudiev.

Iš šito sakinio dalies labai gerai matosi, kad pirmoje vietoje yra RBK mokymas, o po to biblija, t,y. biblija tapo įrakiu tikslą pasiekti. KAs nustato RBK mokymą ?

Sakydamas "RKB mokymas", "RKB moko", aš turėjau minty: RKB sako, RKB teigia, kad toks ir toks teiginys ar skelbimas atitinka ar neatitinka RKB išpažįstamą doktriną. Šia prasme galima tą patį pasakyti apie kitoms krikščioniškoms konfesijoms (pvz., liuteronų, kalvinistų, stačiatikių ir t.t.) priklausančių bažnyčių mokymą: liuteronai moko (teigia, tvirtina, sako), kad krikščioniui svarbus yra tik Šv. Raštas, kad yra du sakramentai (krikštas ir eucharistija) ir t.t. Ir šia prasme galima to paties paklausti apie kitas konfesijas, t.y. kas nustato tų kitoms konfesijoms priklausančių bažnyčių, įskaitant ir tos, kuriai dabar priklauso pats Alfa, mokymą. Nuo ko priklauso, kad tas mokymas yra toks, o ne kitoks? Kas nustato evangelikų liuteronų ir kitoms konfesijoms priklausančių bažnyčių mokymą?

Dabar konkrečiai apie tai, kas nustato, kad RKB skelbiama doktrina yra tokia, o ne kitokia. RKB doktriną nustato pirmiausia Šv.Raštas. Joks atskiro katalikų teologo parašytas traktatas, net popiežiaus priimtas sprendimas doktrinos srityje negali prieštarauti Šv.Raštui. Po to yra visuotiniai katalikų vyskupų (katalikai ir stačiatikiai tiki, kad vyskupai yra Apaštalų įpėdiniai) susirinkimai ir Romos vyskupas (kitaip dar vadinamas popiežiumi; pastarojo valdžios Stačiatikiai nepripažįsta ir laiko jį tik vienu iš patriarchų, lygiu kitiems patriarchams; katalikams popiežius yra Apaštalo Petro įpėdinis). Kai tie vyskupų susirinkimai balsų dauguma priima nutarimą doktrinos klausimu, jį turi patvirtinti vyriausiasis RKB doktrinos saugotojas popiežius. Jei popiežius jį patvirtina, nutarimas įsigalioja visai RKB. Jei popiežius to nutarimo nepatvirtina, nutarimas lieka negaliojantis.

Taigi, nerašau ginčytis, o bendrauti. Bendravimas apima platesnį reikalą. Tu tiesiog meistriškai iškraipai kitų pasissakymus ir interpretuoji taip, kaip pats nori. Sėkmės taip ir kitose gyvenimo srityse. Sudiev.

Sigi, nepyk ant Alfos. Nors Alfos pateikiami klausimai atrodo nelabai korektiški, tačiau, mano nuomone, tai yra nebloga proga plačiau pristatyti Katalikų tikėjimą broliams protestantams, kurie skaito šį forumą. Dar daugiau. Mano nuomone, Alfa, užduodamas tokius klausimus, veikia labiau kaip katalikybės advokatas, o ne kaip jos kaltintojas.
Taigi, Sigi, kviečiu drąsiai prisidėti prie diskusijų ir neišsigąsti tų klausimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo puolantys RKB, nekorektiški ir pan. Drąsos, Sigi.

Augustai, ačiū už padrąsinimą.
Forumo skilties tema:
"Katalikybė tai krikšionybė ar pagonybė?"
Iš šio vieno klausimo galime sudaryti du analizei tinkamus atskirus klausimus:
1. Kas yra krikščionybė.
2. Kas yra pagonybė.
Atsakę į šiuos du klausimus galėsime tai prilyginti katalikybei ir žiūrėsime ko arčiau yra, ką atitinka labiau.

Kas yra krikščionybė?

"Krikščionybė (gr.christianisimos, lot. christianismus, christianitas) monoteistinė ir universali religija, kurios esmė yra tikėjimas Jėzų Kristų. Krikščionybės sąvoka kilusi iš Kristaus titulo (gr.Christos, lot. Christus), kurį turėjo konkreti istorinė asmenybė Jėzus Nazarietis, pripa-intas pateptuoju ir Dievo Sūnumi, Mesiju ir žmonijos Išganytoju, kaip sakoma tikėjimo išpažinime, kurį ištarė Petras: "Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus" (Evangelija pagal Matą). Krikščionybė atsirado Ia. tuometinio judaizmo aplinkoje kaip rezultatas to, ką nuveikė Jėzus Nazarietis, skelbdamas gerąją naujieną apie išganymą. Jis pasikvietė ir subūrė grupę mokinių (12 artimiausiųjų - apaštalų). Veikė aplinkinius žmones savo nepaprasta asmenybe, mokymu (išmintis), didžiais darbais (stebuklai, išgydymai) pagaliau savo kančia, mirtimi, prisikėlimu iš numirusių ir įžengimu į dangų. Prisikėlimas iš numirusių nuo pat pradžių buvo krikščioniųtikėjimo pagrindas ir pirmųjų krikščionių veiksmų motyvas. Pirma jų bendruomenė susikųrė Jeruzalėje po Šventosios Dvasios atsiuntimo (~20-30), buvo susitelkusi apie apaštalus, vadovaujamus Petro. Iš pradžių krikščionys pasikrikštiję toliau laikydavosi visų religinių judaizmo praktikų. Krikščionybės atskirumo problema iškilo tada, kai pradėjo krikštytis tikintieji, nepriklausą žydų bendruomenei. Jeruzalės susirinkime (~49) susibūrę apaštalai panaikino pagonims prievolę prieš krikštijantis priimti judaizmą. krikščionybė pripažįsta, kad yra vienas Dievas 3 asmenyse, arba Švenčiausioji Trejybė (Dievas Tėvas, Dievas Sūnus, Dievas Šventoji Dvasia); jis savo dieviškuoju asmeniu Dievo Sūnų įkūnijo individualiame žmoguje ir užbaigė pasaulio išganymo darbą. Tai paremta per Jėzų Kristų iš Dievo gautu apreiškimu, apie kurį kalba krikščionių Tradicija, ypač Naujasis Testamentas. Terminas "krikščionys" pirmą kartą aptiktasšv. Ignoto Antiochiečio (~107m.) laiškuose. Krikščionys iš pradžių laikyti Judėjų sektos nariais, burdavosi į atskirų vietovių bendruomenes, bet kartu žinojo, kad priklauso vieno tikėjimo ir vieno gyvenimo Kristuje bendruomenei, arba BAžnyčiai. Po apaštalų mirties krikščionių bendruomenėse nusistovėjo vienasmenio vadovavimo principas, o Ia. pab, ir IIa. pr. buvo jau trilaipsnė hierarchija(vyskupas, kunigai, diakonai). Ypatingą vietą užimdavo Romos vyskupai, šv. Petro įpėdiniai. Iki IV a. vid. kai kuriose Romos provincijose krikščionybę priėmė beveik pusė gyventojų. Jos įtaka labai padidėjo imperijos rytuose (nors krikščionys buvo kruvinai persekiojami, ypač valdant imperatoriams Neronui, Domicianui, Trajanui, Aurelijui, Decijui ir Dioklecianui); kankiniai, kurie mirdami parodydavo savo ištikimybę Kristui, traukdavo žmones prie naujos religijos. Nuo II-III a. Biblijos pagrindu formavosi krikščionių teologija ir filosofija. (apaštališkieji tėvai, apologetai, Justinas, Irenėjas Lionietis, Klemensas Aleksandrietis, Origenas, Tertulijonas, Kiprijonas, Kartaginietis ir kt.), kurios naudojosi graikų bei lotynų kalba ir kultūros palikimu, o kartu polemizavo su politeizmu, gnosticizmu ir eretikų sąjūdžiais. Dvasingumas ir askezė t. p. reiškėsi per vienuoliškos gyvensenos formąvimąsi. Imp. Konstantinui I Didžiąjam paskelbus religinę toleranciją (Milano ediktas 311), krikščionybė įgavo persvarą Romos imperijos žemėse ir 380 tapo jos valstybine religija."

Cituota iš knygos:
"Religijos.Bažnyčios.Tikėjimai" Žinynas. Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas; Vilnius, 2005m. 140-141 psl.


"Krikščionybė. Ia. judaizmoterpėje atsiradusi religija, kuri telkėsi apie Jėzaus Kristaus asmenį ir jo apaštalus; labai greitai išryškėjo kaip savarankiškamonoteistinė pasaulinė religija, paplito Romos imperijos teritorijose ir pasklido ganėtinai toli į Rytus, prasiskverbė į Afriką dar savo apyaušriu. Dideli atstumai, vietos tradicijų radimąsi pačioje krikščionybėje, kita vertus, ji sugebėjo jau iš pat pradžių palaikyti vidinį dialogą per Bažnyčios susirinkimus, kuriuse teoriškai būdavo nustatoma visiems privaloma dogmatika; kita vertus, praktiškai kas nors vis vien atskildavo, taigi Susirinkimai atkurdavo vienybę, tačiau drauge ir skaldydavo. Nuo pat pradžios formavosi du fundamentalūs krikščionybės centrai - Roma ir Konstantinopolis, Vakarų ir Rytų bažnyčios(Vakarų bažnyčia ilgainiui susiskaldė į Katalikų ir Protestantų bažnyčias Vakaruose, o stačiatikybė rutuliojosi Rytuose - Bizantijoje, Rusijoje, Graikijoje, kitose šalyse; jose atsirado paskiros savarankiškos BAžnyčios; joms Konstantinopolio patriarcho autoritetas lieka labai svarbus, tačiau nepalyginamas su tuo autoritetu, kurį Katalikų bažnyčiai turi popiežius). Skaidydamasis į sroves Vakarų krikščionybėje nuo XVI a. tapo negrįžtamas, protestantiškos kryptys ėmė skilti su dideliu pagreičiu; XIX-XX a. to dalijimosi ne tik kad nesustabdė, bet dar ir paspartino. Visdėlto šiuolaikiniai ekumeniniai procesai, kurie veikiau yra pokalbių, o ne menamos organizacinės rekonstrukcijos lygmens, krikščionybėje yra stiprūs ir daugelis konfesijų juos vertina palankiai."

Cituota iš knygos:
"Religijostyros žodynas. Pagrindinės sąvokos" Gintaras Beresnevičius; leidykla Tyto Alba, Vilnius, 2003m.; 67psl.

Kas yra pagonybė?

"Europos kalbose vartojama sąvoka, įvardijanti nekrikščioniškus etninius religinius darinius, turinti niekinamą atspalvį (ji apibrėžia prietaringus, barbariškus tikėjimus arba genčių religijas, su kuriomis susiduria monoteistinės religijos); pagonybė esą tokia primityvi ir pragaištinga, kad krikščionybei tiesiog privalu su ja kovoti. Bet toks stereotipas nėra religiškai tikslus. Lietuvoje žodis "pagonybė" šiandien kartais tariamas su pasididžiavimu, kartais su panieka, taip atsitiko todėl, kad nesutarta dėl jo vartojimo, sąvoka "pagonybė" turi labiau emocinį ir ideologinį atspalvį, nei nurodo į religinę realiją. "Pagoniškas" reiškia "antikrikščioniškas".
Romoje lotynų k. žodis pagus ("kaimas", "pagoniškas" ) įvardijo provincijos tikėjimus, kurie visada atsiliko ir nukrypdavo nuo miestuose ir ir metropolyje išpažįstamos religijos formų. Krikščionybė "pagonybės" sąvoka įvardijo irgi būtent provincijose labiausiai įsitvirtinusių senųjų tikėjimų reliktus, su kuriais jie kovojo; kita vertus, kadangi "pagoniškas" reiškia "kaime išpažįstamas", religiškai šis pavadinimas labai tikslus. Juk provincijoje religija visada atsilieka ir turi daugiau archajiškų ypatumų."

Cituota iš knygos:
""Religijotyros žodynas. Pagrindinės sąvokos" autrius Gintaras Beresnevičius; leidykla Tyto Alba, Vilnius, 2003m., 93psl.

MAŽUMĖLĘ IŠ INTERNETO APIE PAGONYBĘ:

"Pirmykštė lietuvių religija iš esmės buvo politeistinė su animizmo, panteizmo elementais, veikiausiai net su kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis, kurios turbūt sunyko XVIII-ame amžiuje. Manoma, kad tradicinės pagoniškosios organizacijos sunyko XIX a., kuomet lietuvių kalba buvo pradėta masiškai vartoti bažnyčiose, nepaisant to senasis tikėjimas tebėra gyvas iki šių dienų, o apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių.

Vieni žymiausių senojo tikėjimo tyrinėtojų yra etnologai Jonas Basanavičius, Jonas Balys, Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius , Nijolė Laurinkienė.

Animizmas, panteizmas, tikėjimai metempsichoze (sielos kelione po mirties iš kūno į kūną), reinkarnacija (sielos persikūnijimu po mirties). Šie tikėjimai iki šiol praktikuojami daugelyje Lietuvos vietų, neužgožiami krikščionybės.
Pagrindinis pirmykštės religijos reliktas yra kalendorinės lietuvių šventės, susijusios su gamtos virsmais, žemdirbyste ir protėvių garbinimu. Nėra tiksliai žinoma pagal kokia tvarką senovėje buvo atliekami senieji ritualai ir dainuojamos apeigų dainos, tačiau iki mūsų dienų jie išliko po krikščionybės antsluoksniu, atliekami pagal krikščionišką kalendorių. Įvairios krikščioniškos šventės ir šventųjų vardadieniai tiesiog sutapo su pagoniškomis, nes dauguma ritualų ir švenčių krikščionybėje buvo perimta iš pagoniškojo antikinio pasaulio, suteikiant krikščionišką turinį. Tai yra visiems puikiai žinomos šventės kaip Kalėdos (žiemos saulėgrįža), Rasos arba Kupolės (vasaros saulėgrįža), pagal krikščionišką tradiciją sutapusios su Joninėmis, Užgavėnės, rudens ir pavasario lygiadieniai, Vėlinės ir kitos…
Mitologija, kuri tebėra lietuvių etikos ir kultūros pagrindas. Mitologiją sudaro didžiulė gausa tautosakos kūrinių, tai yra įvairios mitologinės ir etiologinės sakmės (tikėjimo teiginiai, dažnai ikikrikščioniški, arba su tam tikromis krikščionybės priemaišomis), padavimai, pasakos. Mitologijos tyrinėtojai pastebėjo, jog nemaža dalis lietuvių pasakų, ypač stebuklinės yra senojo tikėjimo mitai tebegyvuojantys žodinėje tradicijoje, tai visiems puikiai žinoma Eglė žalčių karalienė, Muzikantas pragare ir kitos…
Kiti nematerialūs elementai, kaip maldos, įvairūs ritualai, žolininkystė, įvairios magijos formos (užkalbėjimai), giesmės, šokiai (žaidimai).
Tam tikros tautodailės šakos susijusios su kultu ir apeigomis, tačiau patyrusios labai didelę krikščionybės įtaką: stogastulpių dirbimas, dievdirbystė, kryždirbystė, krikštai."

Cituota iš: http://lt.wikipedia.org/wiki/Pagonyb%C4%97

Apie katalikybę (trumpai)

Katalikybė (gr. katholikos - visuotinis), Katalikų bažnyčios mokymo turinys, visuma joje priimtų tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo principų bei normų ir Bažnyčios pagrindų:
1. Tikėjimo šaltinių klausimu katalikybė skelbia, kad Dievo apreiškimas, perteiktas žmonėms Izraelio istorijoje ir Jėzaus Kristaus asmeniu ir paskelbtas apaštalų, toliau perteikiamas tikinčiųjų bendruomenei, arba Bažnyčiai, kaip Tradicija; svarbiausias Tradicijos užrašymas yra Biblija, tp. mokymas gyvu žodžiu ir institucijos; Tradiciją Bažnyčia interpretuoja įkvėpta Šventosios Dvasios, o toliau perteikia kaip dogmas, kurias skelbia per susirinkimus ir popiežių (Bažnyčios magisteriumas); vyskupai laikomi apaštalų įpėdiniais, o popiežiai - apaštalų vadovo šventojo Petro įpėdiniu, ir su šiuo titulu jiems suteikiama valdžia Bažnyčioje ir neklystamumas.
2. Dievo ir Kristaus asmens klausimu krikščionių svarbiausiųjų tikėjimo teiginiai yra iš esmės vienodi; Katalikybė ir stačiatikybė (ortodoksai) skirtingai aiškina tiktai Šventosios Dvasios kilmę; tačiau abi tikybos priešinasi dalie protestantų pažiūroms, kuriose labiau pabrėžiamas Jėzaus žmogiškumas, o ne dieviškumas, ir pripažįsta ypatingą vietą Marijai, kurią laiko Dievo ir žmonių Motina, tiki jos skaistybe ir įžengimu į dangų (katalikybė taip pat ir nekaltuoju prasidėjimu).
3. Žmogaus paskirties klausimu katalikybė skelbia, jog žmonėms, kad būtų išganyti, reikia malonės, už kurią jie turi atsidėkoti tikėjimu ir gerais darbais; tuojau po mirties žmonių laukia teismas, po kurio jie patenka į dangų, skaistyklą (ją pripažįsta tik katalikai) arba į pragarą.
4. Bažnyčios klausimu katalikybė teigia, jog Katalikų bažnyčia, kaipKristaus bažnyčia, saugo ir skelbia visą krikščionybės tiesą, todėl priklausymas jai yra tikrasis kelias pas Dievą, tačiau kartu pripažųsta, kad krikščionys ne katalikai, t.p. kiti žmonės, jeigu jie gyveno dorai, gali būti išganyti. Bažnyčiai priklauso visi joje pakrikštytieji ir priimantys jos tikėjimą; t.p. visi tikintieji, susiję su Bažnyčios uždaviniais, kadangi yra visuotinė atsakomybė už Bažnyčią (todėl ddaroma klaida, kai Bažnyčia iš įpročio tapatinama su hierarchija). Valdžia Bažnyčioje priklauso vyskupų kolegijai ir popiežiui, kaip jos vadovui, o vietose - vyskupijos vyskupui. Svarbiausias Bažnyčios uždavinys - skelbti pasauliui Jėzų Kristų ir teigti 7 sakramentus (Krikštą, Sutvirtinimą, Švenčiausiąjį sakramentą, Atgailą, Ligonių patepimą, Kunigystę, Santuoką). Kulte svarbiausios yra Šventosios Mišios, kuriose tikintieji turi dalyvautisekmadienį ir kitose šventėse. Svarbiausios šventės yra Kalėdos (Dievo Tėvo sūnaus gimimas), Velykos(Kristaus prisikėlimas iš numirusių) ir Sekminės (Šventosios Dvasios atėjimas).
6. Moralės principų klausimu katalikybė skelbia, jog Dievas žmonėms kelia didelius reikalavimus ir rodo kelią į šventumą; t.p. sako, jog moralės principai yra objektyvaus pobūdžio, nes Dievo ir gamtos įstatymai sutampa (pvz: draudimas nutraukti nėštumą, kurį katalikybė kildina iš įsakymo "nežudyk" )."

Cituota iš knygos:
"Religijos. Bažnyčios. Tikėjimai" Žinynas; leidykla: mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas; Vilnius, 2005m.; 130-131 psl.


SUGRETINIMĄ IR IŠVADAS PASIDATRYKITE PATYS, KAI TURĖSITE LAIKO IR NORO.

P.S. atsiprašau visų adminų ir moderatorių, kad tiek daug čia prirašiau - pricitavau. ne straipsnis čia

Pagarbiai: brolis Kristuje Jėzuje, Sigitas.

Supratau, Augustai, kad būtent TRADICIJA ir daro RKB pagoniška

Užtenka vieno fakto - jei meldžiamasi per šventuosius, o ne per vienintelį tarpininką Jėzų Kristų, tuomet kalba eina ne apie krikščionybę, o visai kitą religiją. Aš jau nekabu apie kunigų burtininkavimą ir magiškus triukus atliekamus mišių metu ...

RKB - PAGONYBĖ SU KRIKŠČIONIŠKAIS ATRIBUTAIS