Padėka draugams, kurie turi Petro širdį

Šeštadienį, 2008 m. sausio 5 d., Šv. Kryžiaus namuose Vilniuje vyko padėkos popietė Lietuvos krikščionių studentų bendrijos DRAUGAMS. Veidų gausa liudijo, jog LKSB rūpi ir nebe studentams! Tarybos pirmininkė Aistė Pangonytė, remdamasi ištrauka iš Antrojo Petro laiško, nuoširdžiai dėkojo už kiekvieno visokeriopą palaikymą ir rūpestį, kad šis darbas tęstųsi!

Edita Parham (Vaikasaitė) peržvelgė LKSB istoriją, o prasidėjo ji 1979 m., šiandienos studentams negimus, per merginą iš Kanados lietuvių šeimos. Vėliau su pertrūkiais judėjimą kėlė Šveicarijos, Norvegijos studentai, paskutiniais metais Vilniuje darbuojasi vienas du studentai iš Didžiosios Britanijos. Daugelis tų žmonių ar organizacijų iki šiol remia Bendriją maldomis ir lėšomis, o jų liudijimai tebedaro įtaką Lietuvos visuomenei per liudijimus priėmusius žmones (tarp jų – ir bažnyčių pastoriai).

Pirmųjų Nepriklausomybės metų absolventai, būdami studentais, ne kartą šventė LKSB Kalėdas vienoje menininkų šeimoje. Po keliolikos metų vyriausias iš šeimos vaikų tapo krikščionių studentų judėjimo nariu, ir tik tada suprato, kad jau buvo su judėjimu susidūręs vaikystėje, kai anuometiniai studentai jį atpažino. Mažo Kazimiero nuotrauka netrukus buvo atrasta pirmųjų lietuviško judėjimo darbuotojų Aušrinės ir Jurgio Šečkų albume.

Šių dienų įspūdžiu LKSB veikloje dalijosi VU studentė Agnė Zabarasukaitė. Kas skatina nepamiršti Bendrijoje įgytos patirties, papasakojo MRU absolventė Jurgita Petrauskaitė. Gera matyti tęstinumą, kaip Viešpaties ištikimybės raištį!

Dalia Babkova, Vilniaus studentų grupių koordinatorė, tą popietę susirinkusiems pristatė reikšmingiausius praėjusių metų įvykius. Vienur, atrodo, veikla prislopsta, kitur – įsiplieskia. Nėra lengva darbuotis šioje tarnystėje, tačiau judėjimas nestoja. Studentų grupės veikia visuose universitetiniuose miestuose. Šis darbas paties Dievo rankose!

Apie naujų metų planus, tiksliau – gaires ir nuostatas popietės svečiams prabilo naujasis LKSB vadovas Steponas Ribokas. Jis priminė esmines judėjimo vertybes, kaip antai kristocentriškumą ir Biblijos autoritetą. Drąsino būti liudytojais ten, kur esame. Edita savo ruožtu žadėjo toliau rūpintis bendrija.

Pabaigoje vis dėlto žvilgterėkime į Antrąjį Petro laišką. Ar skaitant autoriaus ‚aš' gali virsti tavuoju ‚aš'? Skaitykime, prisimindami studentus: ...aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. Aš laikau teisingu dalyku, kol tebesu šioje palapinėje, jus pažadinti primindamas, nes žinau, kad veikiai ateina mano palapinės nugriovimo metas, kaip tai ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs. Bet aš pasistengsiu, kad jūs, ir man iškeliavus, kiekvienu metu turėtumėte galimybę prisiminti šituos dalykus. (2 Pt 1, 12–15)

Jei pavyko šiuos žodžius perskaityti nuoširdžiai, vadinasi, tau rūpi, kad tavo universitete studentai nepamirštų Kristaus. Tada žinome: tikrai yra žmonių, Studentų krikščionių bendrijoje girdėjusių Dievo Žodį, ir jis neš dešimteriopą, trisdešimteriopą ar šimteriopą vaisių. Ačiū tau už maldas, aukas ir visokeriopą paramą!