„... staiga pasigirdo triukšmas ir barškėjimas: kaulai rinkosi kaulas prie savo kaulo“

2009 m. spalio 21 dieną Editos ir Stepo kvietimu seni LKSB draugai, buvę kadaise studentai, rinkosi į vieną iš paskutinių pasimatymų su Hansjörgu Baldingeriu. Vakaro skaitiniu šis jau gerą dvidešimtmetį Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos studentus lankantis lektorius – literatūrologas ir krikščionis mokytojas – iš Šveicarijos pasirinko pranašo Ezechielio knygos 37 skyrių apie išdžiuvusius kaulus, kuriems Viešpats Dievas tarė žodį, jie atgijo ir "pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia".


Kaulų slėnis
Ez 37 1 "Viešpaties ranka palietė mane. Jis išvedė mane Viešpaties dvasia ir pastatė viduryje slėnio, kuris buvo pilnas kaulų. 2 Jis visur vedžiojo mane tarp jų; slėnyje jų buvo labai daug. Jie buvo labai sudžiūvę. 3 Jis tarė man: "Žmogau, ar gali šie kaulai atgyti?" Atsakiau: "Viešpatie Dieve, tik tu tai žinai." 4 Tuomet jis tarė man: "Pranašauk šitiems kaulams, sakyk jiems: 'Sausieji kaulai, klausykitės Viešpaties žodžio!’" 5 Taip kalba Viešpats Dievas šiems kaulams: "Tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite. 6 Duosiu jums sausgysles, uždėsiu ant jūsų raumenis, aptrauksiu jus oda, suteiksiu jums alsavimą, ir atgysite. Tuomet žinosite, kad aš esu Viešpats."

7 Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir, man bepranašaujant, staiga pasigirdo triukšmas ir barškėjimas: kaulai rinkosi kaulas prie savo kaulo. 8 Įsižiūrėjau, ir, tikėkite manimi, ant jų buvo sausgyslės, raumenys užaugę ir oda juos aptraukusi, bet dvasios juose nebuvo. 9 Tuomet jis tarė man: "Pranašauk dvasiai, pranašauk, žmogau, ir sakyk dvasiai: 'Taip kalba Viešpats Dievas. Ateik, dvasia, iš keturių vėjų ir padvelk į tuos užmuštuosius, kad jie atgytų.’" 10 Pranašavau, kaip man buvo liepta, ir į juos įėjo dvasia; jie atgijo, ir pakilo ant kojų nepaprastai didelė minia.

11 Jis kreipėsi į mane: "Žmogau, šie kaulai ­ visi Izraelio namai. Žiūrėk! Jie sako: 'Sudžiūvo mūsų kaulai, nebėra mums vilties. Esame žuvę!’ 12 Todėl pranašauk jiems ir sakyk: 'Taip kalba Viešpats Dievas. Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš kapų, mano tauta, ir parvesiu jus į Izraelio žemę. 13 Jūs žinosite, kad aš esu Viešpats, kai atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta! 14 Duosiu jums savo dvasią, kad atgytumėte, parvesiu jus į jūsų žemę, kad žinotumėte, jog aš, Viešpats, pasakiau, aš ir padarysiu’", – tai Viešpats žodis."

Gera Šventojo Rašto vieta, artėjant Vėlinėms, Helovinui ir panašioms tamsiojo meto šventėms; dar geresnis Žodis sunkmečio rūpesčiuose ir tamsumose – dvasios suspaudimuose – įstrigusiai tautai. Kiekvienas iš susirinkusiųjų turėjo ir kuo pasidžiaugti, ir kokį sudžiuvusi barškantį kaulą ar net džiūstančią gyvenimo šaką. Geroji žinia – ne visas šakas tenka nukirsti. Gali išgirsti Dievo tau skirtą Žodį: "Tikėkite manimi, aš įkvėpsiu jums dvasią, ir jūs atgysite."

Taigi susirinkusieji klausėsi Žodžio, meldėsi, vaišinosi, dalijosi prisiminimais, pasakojo naujienas, džiaugėsi stebukliukais – Romos ir Nerijaus, Renatos ir Kastyčio, Editos ir Nicko, Polinos ir Kaziuko vaikučiais, kuo ramiausiai dalyvavusiais susirinkime.

Hansjorgas prisiminė iš pradžių manęs, kad įsibėgėjusios Gorbčiovo perestroikos laikais kilęs noras lankyti Baltijos šalių studentus nesulauks pritarimo iš artimųjų. Žmona iš tiesų pradžioje suabejojo, bet paskui tiek ji, tiek pastorius ne tik pritarė sumanymui, bet ir nuolat palaikė į keliones kasmet po kelis kartus išsiruošiantį mokytoją.

Tačiau kelionių laikas baigiasi. Vasario mėnesį laukia, matyt, paskutinis vizitas į lankytas šalis. Jau subrendusiems buvusiems studentams Hansjorgas prieš išsiskirdamas davė kelis parastus, svarius patarimus: dvasinis patarimas – nepaliauti tikėti maldos galia, melstis kasdieną; praktinis patarimas – kaip įmanoma vengti paskolų iš banko (išskyrus būtiniausias būstui ir pan.) ir neprisidėti prie "netikrųjų" bankų krizės pinigų pūtimo; kartu dvasinis ir praktinis linkėjimas – duoti, dalytis, dovanoti.

Žinodamas, kad jam lengviau nei darbuotojams prašyti baigusiuosius periodiškai remti LKSB Hansjorgas sakė: "Remkite, o kadangi duoti yra palaiminimas, prie to galima ir priprasti" Žr. skyrių Parama, http://www.lksb.lt/parama/pinigine-auka.htm

Jaukus buvo vakaras senų draugų ir bendraminčių būrelyje. Jaudinantis Hansjorgo atvirumas ir pasitikėjimas malda. Įkvepiantis naujos kartos krykštavimas. Paguodžianti tikėjimo namiškių parama jos pasiilgusiems.

Anksčiau ar vėliau vėl susirinksime. Galbūt į atsisveikinimą su Hansjorgu, galbūt į nioliktąjį Bendrijos gimtadienį, galbūt kada nors išgirdę Viešpaties žodį barškėdami rinksis į viena išdžiuvusieji kaulai...

Aistė Pangonytė

P. S. Prašom adresu partneryste@lksb.lt siųsti nuotraukas iš susitikimų su Hansjorgu (skaitmenines ar nuskanuotas, ar perduoti mums nuskanuoti).