© Lietuvos krikščionių studentų bendrija

http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-942.htm

Tikėjimas ir tikėjimas

{alt}
2017-08-13
Holger Lahayne
"Esu stipriai tikintis žmogus"

Per 90 procentų lietuvių prisiskiria įvairioms religijoms ir krikščionių bažnyčioms. Netikėjimą arba ateizmą atvirai išpažįstančiųjų tarp Lietuvos gyventojų reiktų paieškoti. Atrodo, kad lietuviai – giliai tikinti tauta. Tačiau akivaizdu, kad "tikėjimas", ši tariamai visuotinė dorybė, interpretuojama labai skirtingai.

"Tikėjimas man tėra ir tegali būti tik kiekvieno žmogaus pasitikėjimas savimi ir savo konkrečiomis galiomis", teigė 2002 m. miręs rašytojas (ir agnostikas) Ričardas Gavelis. Andrius Mamontovas teigia: "Suvokiu, kad Dievas yra vienas ir visos religijos yra tik skirtingi kreipimosi būdai į jį." Jis sakosi nepriklausąs "jokiai religijai", bet vis dėlto esąs "stipriai tikintis žmogus". Anot Jurgos Ivanauskaitės, žmogus tikėjimą "atsineša jau gimdamas... Tikėjimas – kaip likimas arba karma. Tai – duotybė... Tikėjimas, mano supratimu, yra sugebėjimas įžvelgti, jausti, patirti, suvokti dvasinį realybės dėmesį. Tai tikėjimas pasauliu be ribų... Tai tikėjimas žmogumi... kaip metafizine – sielos, dvasios būtybe."

XVIII a. Apšvietos filosofai tikėjimą buvo apskritai nustūmę į šalį. Prie tikėjimo atgaivinimo kitame šimtmetyje prisidėjo Naujosios minties (angl. "New Thought") šalininkai. Šios ezoterinės, neognostinės dvasingumo srovės, atsiradusios XIX a. JAV, pasaulėžiūra iki šiol skleidžiama visame pasaulyje per filmus, paskaitas ir knygas.

R. Byrne bestseleryje The Secret–Paslaptis (2006) kviečia ir ragina prašyti, dėkoti ir tikėti. Ji mielai remiasi Naujojo Testamento citatomis ("Visa, ko tikėdami melsite, – gausite"; "ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus"). Tačiau prašyti jai reiškia "siųsti Visatai užsakymą", tikėti – tai yra "tikėjimas, kad jau turi", o dėkingumas skirtas visai ne dangiškajam asmeniui. Ji cituoja W. Wattleso Mokslas apie turtą žodžius: "Kasdieninis dėkojimas – vienas iš kelių, kuriuo tave pasieks turtas." Teigia, kad tikėjimas, dėkingumas, meilė, vizualizacija ir t.t. tikrai veikia ir dėl to yra gerai. Australei tikėjimas yra "galinga" psichotechnika ir tiek.

"Žinojau, kad Visata manimi pasirūpins". Byrne apie visatą kalbama tarsi apie asmenį. Ji kviečia: "Pasitikėk Visata". Reikia nepamiršti, kad Naujosios minties propaguotojams kiekvienas žmogus savo prigimtimi yra vienyje su Dievu ir sudievinta visata. Jokio objektyvaus, t.y. atskirai egzistuojančio Dievo nėra. "Mano AŠ yra dievas" (J. Murphy’is), ir todėl bet koks išsigelbėjimas ar išganymas ateina iš mūsų pačių. R.W. Emersonas (vienas iš srovės pradininkų) sako: "Niekas neatneš tau ramybės, kaip tik tu pats". Galų gale tikėti ir pasitikėti reikia vien pačiu savimi. Naujoji mintis buvo pirmasis Vakaruose naujųjų laikų judėjimas, šitaip radikaliai skleidęs žmogaus asmens garbinimo ir tikėjimo į save religiją.

"Mes tikime į dievišką ir visuotinį Pradą"

Svarbi Naujosios Minties atmaina yra Pozityvusis mąstymas. Žinomiausias jo atstovas, be abejo, buvo Josephas Murphy'is (1898–1981). Airių kilmės amerikietis Lietuvoje yra bene labiausiai skaitomas negrožinės literatūros autorius per pastaruosius 25 metus (ypač dėl knygos Jūsų pasąmonės galia sėkmės). Praėjus net ir 35 metams po Murphy’io mirties jo knygos vis leidžiamos ir leidžiamos.

Jūsų pasąmonės galioje Murphy’is cituoja F.A. Mesmerį (XVIII a. gydymo magnetais pradininkas) ir P.P. Quimby’į ("Transcendentalizmo" tėvas) bei remiasi antikos hermetizmu. Bet daugiausiai citatų – iš Biblijos, kurias aiškina iš dalies groteskiškai iškraipydamas. Biblinės sąvokos kaip "malda" ir "tikėjimas" sutinkamos beveik kiekviename knygos puslapyje ("Tikėjimas, aprašytas Biblijoje, yra tam tikras mąstymo būdas, proto pozicija, vidinis įsitikinimas, žinojimas, kad mintis, įsitvirtinusi sąmonėje, įgis pavidalą pasąmonėje ir bus išreikšta").

Murphy'is postuluoja esmines Naujosios minties principus: "mintis, idėja, vaizdinys – tai realus faktas"; "vidinis pasaulis kuria išorinį pasaulį"; "kiekvienas jūsų fantazijos darinys yra toks pat realus, kaip bet kuri kūno dalis. Idėja ar mintis yra tikra ir kurią nors dieną ji prasiverš į objektyvųjį pasaulį..."Murphy'is, be abejo, yra monistas: "Egzistuoja tiktai vienas visaapimantis kuriantysis protas".

Mumyse esanti dieviškoji galia – tai vienas iš svarbiausių Murphy'io mokymų, kuriuo jis varijuoja beveik kiekviename savo knygų puslapyje. "Visagalybė slypi jumyse"; "begalinė išmintis", "neišsemiamos galios karalystė" mumyse; mūsų pasąmonė, tai "kuriantysis Pradas", "pasąmonė yra visažinė" ir "visagalė". "Egzistuoja tik viena gydomoji galia, būtent jūsų pasąmonė".

Religijotyrininkai lengvai pastebės daug paralelių su Teosofija, kuri atsirado taip pat panašiu metu kaip Naujoji mintis. Judėjimo pradininkė Helena Petrovna Blavatsky (Blavatskaja, 1831–1891) rašo: "Mes tikime į dievišką ir visuotinį Pradą, Visumos šaknį, iš kurios visa kyla ir kurioje visa ištirps didžiojo būties ciklo pabaigoje."

Teosofų, Naujosios minties, Pozityviojo mąstymo "tikėjimas" su bibliniu ir gelbstinčiu tikėjimu visiškai neturi nieko bendro.

"Tikiu, kad negaliu tikėti"

Kiekvienas žmogus kuo nors tiki. Kiekvienas savo gyvenimą grindžia kokiais nors jam svarbiais ir neabejotinais įsitikinimais. Tikėjimas yra pasitikėjimas tuo, ką laikome esant tikra. Tas, kuris atmeta krikščionių tikėjimą, nėra visai netikintis žmogus – jis taip pat yra tikintis, tik būtent nekrikščioniškai (religine arba nereligine prasme). "Kai žmogus nustoja tikėjęs Dievu, tai dar nereiškia, kad jis nebetiki niekuo. Tada jis tiki bet kuo." (Taip belgų rašytojas E. Cammaertsas interpretuoja G.K. Chestertono mintį.)

Kitaip nei dažnai teigiama, tikėjimas ir žinojimas yra artimai susiję dalykai. Jie abu nukreipti į tikrovę. Kai žmogus teigia žinąs, kad mėnulis sudarytas iš sūrio, tokį žinojimą laikome neteisingu. Kaip ir žinojimas, taip ir tikėjimas, gali būti klaidingas – žmogus teisingu laiko tai, kas klaidinga. Edeno sode pirmieji žmonės teisingais palaikė gyvatės žodžius, o ne Dievo, taigi tikėjo gundytoju, o ne Dievu.

Biblijoje nefilosofuojama bendrai apie tikėjimą. Čia dėmesio centre – vien teisingas tikėjimas, kuris tikrai veda į išganymą. Šventojo Rašto autoriams rūpi klausimas, koks yra gelbstintis tikėjimas. Atsakymas į šį klausimą atsako ir kitą, labai svarbų: "Ką turiu padaryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" (Lk 10, 25)

O atsakymas skamba išties provokuojančiai: po nuopuolio mes nieko negalime padaryti, kad patiktume Dievui. Nieko neturime, kuo galėtume pasimainyti su Dievu. Galime ir turime tik tikėti. Tikėjimu priimame Dievo dovaną. Liuteris Heidelbergo disputo tezėse (1518) rašo: "Išteisintas ne tas, kuris daug dirba, o tas, kuris į Kristų daug tiki." Dievo teisumas ne užsidirbamas, o "tikėjimu dovanai gaunamas".

Reformatoriaus pavyzdžiu visos evangelinės bažnyčios pabrėžia, kad žmogus išganomas vien per tikėjimą. Ir tai nėra žmogaus nuopelnas, kuris artina mus prie Dievo. Viskas, ko reikia, tai tik priimti Kristaus nuopelnų dovaną. "Mūsų darbai negali mūsų sutaikyti su Dievu ir pelnyti malonę, bet visa tai įvyksta tik tikėjimu, kai tikime, jog mums atleidžiamos nuodėmės dėl Kristaus" (Augsburgo išpažinimas, 20).

Tikėjimą galime apibūdinti kaip suvokimą, kad prieš Dievą stovime dvasinio bankroto būsenje; kad mūsų nuopelnų sąskaita absoliučiai tuščia. Tikėjimas nėra dorybė, už kurią Dievas mus apdovanoja, tarsi sakytų: nesugebi tobulai paklusti, todėl pakaks, kad bent tiki. Aš esu geras ir, štai, sušvelninsiu savo reikalavimus: už tavo tikėjimą duosiu tau išganymą. Ne, šitaip tikrai nebus.

M. Liuteris puikiai suprato, kad, ir gavę tikėjimą, juo negalime girtis. Savo Mažajame katekizme (1529) reformatorius rašo: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis, bet Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė..." Tikiu, kad negaliu tikėti – štai didysis biblinis paradoksas! (Žr. Mk 9, 24) Pats negaliu išsigelbėti, nes esu dvasiškai miręs. Bet Geroji naujiena ta, kad Jis gali mane išgelbėti.

Tikėjimas pats savaime neišgano; išgano Dievas, panaudodamas tikėjimą kaip instrumentą. Tikintysis žvelgia ne į save ir savo tikėjimą, o į Dievą. Tikro tikėjimo apibūdinimui dažnai naudojamas tuščių rankų palyginimas, minimas ir A. M. Toplady'o (1740–1778) žymiojoje giesmėje "Rock of Ages": "Nothing in my hand I bring / Simply to the cross I cling / Naked, come to Thee for dress / Helpless, look to Thee for grace" (liet. "Nieko neatsinešu / Tik prie kryžiaus ateinu, / Aš vargingas be jėgų, / Pilnas nuodėmių, kalčių." Krikščioniškos giesmės, 322).

Nors kiekvienas žmogus į kažką tiki, gelbstintis tikėjimas, deja, neatsinešamas su prigimtimi. Nes mūsų įgimtas tikėjimas yra klaidingas (dėl prigimtinės nuodėmės) ir žiūri vien į save. M. Liuteris jau nuo pat pirmųjų savo raštų, Laiško romiečiams komentaro (1515/16), iki vėlyvųjų veikalų kalbėjo apie nuodėmingo žmogaus "susigūžimą į save" (lot. incurvatio in se ipsum): žmogus, sukurtas žvelgti tiesiai, žiūrėti į Dievą ir bendrauti su juo, ima ir susigūžia, užsidaro savyje, įsisuka į begalinio buvimo su savimi ratą. Nusidėjėlis bando viską iki pat savo egzistencijos šaknų kontroliuoti pats ir pats savo gyvenimą viskuo aprūpinti.

Biblinis tikėjimas orientuotas ne į save, o į Dievą. Tikėjimas yra vienintelis kelias į išganymą, o šis išganymas yra vieninteliame Jėzuje Kristuje (Apd 4, 12). Naujajame Testamente tikėti visų pirma reiškia priimti Kristų: "Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą" (Jn 1,12). Ypač Apaštalų darbuose tikėjimas yra apibūdinamas kaip tikėjimas į Viešpatį arba Jėzų (3, 16; 5, 14; 9, 42; 11, 21; 14, 23; 18, 8; 19, 4).

Biblijos tikėjimas žvelgia vien į Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Jis yra trinitarinis tikėjimas ir veda į bendrystę su visais Trejybės asmenimis. Tuo tarpu madingasis ezoterinis tikėjimas orientuotas į beasmenį Visatos Dėsnį, Energiją ar pan. Naujosios minties atstovai visiškai iškreipia tikėjimo sampratą, nes ragina tikėti į dieviškąsias jėgas, kurios tariamai slypi kiekviename iš mūsų ir visatoje.

Gelbstintis tikėjimas apima pažinimą ir pritarimą, bet tai ne viskas. Kadangi asmuo tiki į dievišką Asmenį, tikėjimo šerdis yra pasitikėjimas. M. Liuteris sako: "Tikėti į Dievą nereiškia, kai tu jį Dievu vadini tik lūpomis ir keliaklupsčiaudamas garbini, bet kai iš visos širdies juo pasitiki ir visokio gėrio, malonės bei palankumo iš jo lauki, nesvarbu, dirbdamas ar ilsėdamasis, gyvendamas ar mirdamas, džiaugsme ar kančioje..." (Apie gerus darbus, 1520)

Heidelbergo katekizmas (1563) atsakyme į 21 klausimą ("Kas yra tikrasis tikėjimas?") taip pat labai vykusiai sujungia tikėjimo aspektus ir pabrėžia jo asmeniškumą: "Tai ne vien mano aiškus supratimas, kad tiesa yra tai, ką mums Dievas apreiškė savo Žodyje. Tai ir Šventosios Dvasios manyje per Evangeliją žadinamas nuoširdus pasitikėjimas, kad Dievas ne vien tik kitiems, bet taip pat ir man vien iš malonės ir tik dėl Kristaus nuopelnų dovanoja nuodėmių atleidimą, amžinąjį teisumą ir palaimą."

Ko galime pasiekti tikėdami?

Tikėjimas yra svarbi tema ir garsiojo bei Lietuvoje itin pamilto N. Vujičičiaus pranešimuose ir knygose. Praeitą rudenį šis australas, kuris serga labai retu Tetra-Amelijos sindromu (gimė be visų galiūnių), viešėjo Vilniuje. Lietuvoje išleistos jau trys Vujičičiaus knygos: Gyvenimas be ribų, Nesustabdomas ir Be ribų (2015, 2016 ir 2017).

N. Vujičičius užaugo krikščionių šeimoje ir atvirai išpažįsta evangelinį tikėjimą (žr. jo organizacijos "Life Without Limbs" tikėjimo išpažinimą, http://www.lifewithoutlimbs.org/about-life-without-limbs/statement-of-faith/ ). Neretai jis save vadina evangelistu. Kas nori "gyventi nevaržomas", turi "tikėti Dievą ir neribotomis galimybėmis", teigia Vujičičius knygos Gyvenimas be ribų pradžioje.

Trečiame skyriuje ("Visiškas pasitikėjimas širdyje") jis cituoja tikėjimo apibrėžimą iš Laiško hebrajams 11, 1 ir prideda: "Svarbiausias dalykas... yra vadovautis ne tuo, ką matote, o tuo, kaip savo gyvenimą įsivaizduojate. Tai vadinama tikėjimu." Skaitytojai turėtų "pajusti, kad nėra nieko nepasiekiamo. Tikėkite, jog darysite viską, ką galite, kad išsipildytų svajonės, ir už jūsų pastangas bus atlyginta." "Jei įsivaizduojate ką nors geriau ateityje, tikėkite tuo. O jei tikėsite, tai ir pasieksite."

Autorius aiškina ir Jėzaus palyginimą apie sėjėją (Mt 13), kalba apie grūdus mūsų širdyse: "Tokios svajonės veikia kaip grūdai, iš kurių išauga būsima tikrovė. Mūsų tikėjimas yra ta geroji dirva, kurioje grūdai sudygsta." Šiame kontekste jis cituoja ir Normaną Vincentą Pilą (Peale, 1898–1993), reikšmingą Pozityviojo mąstymo atstovą, kuris iš dalies rėmėsi ir Naujosios minties mokymais. Vujičičiui Pilas yra "puikus įkvepiantis autorius".

Pagyros Pilui ir Evangelijos palyginimo iškraipymas galėtų būti tie dalykai, kurie tikinčiam skaitytojui sukelia skeptiškumą ir kritišką požiūrį. Juk grūdai – tai ne mūsų svajonės ar mintys, bet "žodis apie karalystę" (Mt 13, 19), Evangelija, Dievo žodis. Jie ateina ne iš mūsų vidaus, o iš išorės. Mūsų tikėjimas toli gražu nėra ta geroji dirva, nes ją gerą padaro būtent ta beriama sėkla. Be to, Dievas ir niekur nėra mums pažadėjęs, kad už intensyvų tikėjimą išpildys mūsų svajones. Tikėjimas Naujajame Testamente reiškia ne vadovavimąsi savo gyvenimo tikslais ir svajonėmis; biblinis tikėjimas remiasi vien Dievo pažadais Kristuje.

Vujičičius kalba apie tikėjimą "laiminga pabaiga", tačiau dažniausiai neturėdamas omeny tikinčiųjų amžinojo poilsio pas Dievą danguje. Kai prislegia sunkus laikotarpis, "tikėkite, kad ateis geresni laikai ir malonus ir turiningas gyvenimas" šioje žemėje. Kur gi Biblijoje toks visuotinis laimingos pabaigos pažadas duodamas? Argi tikintiesiems pažadėtas malonus gyvenimas žemėje?

"Tikėjimas likimu – didelė galia. Kalnus galima nuversti", teigia Vujičičius. Tai aliuzija į tikėjimo galios eilutę iš Mt 17, 20. Bet čia ir vėl norisi paklausti: vadinasi, gelbstintis, tikras tikėjimas į Jėzų, gali būti bet koks – kad ir tikėjimas likimu. Vujičičius savo filmais ir knygomis kreipiasi toli gražu ne vien tik į tikinčiuosiuosius. Bet savo plačiai publikai jis niekada nepasako, kad bendrasis tikėjimas ir gelbstintis tikėjimas – iš esmės yra skirtingi dalykai; kad bendrai visiems žmonėms nėra pažadėta nei neribotų galimybių, nei tai, kad "nėra nieko nepasiekiamo".

Krikščionims pažadėta daug daugiau – visų pirma, kad jie gyvens su Dievu amžinai! Ar jie gali būti ramūs, kad tikrai pasieks šiame gyvenime viską, jei tik tikės? Ar krikščioniškas tikėjimas – kelialapis į žemišką sėkmę ir laimę? Ne! Mums neduota teisės į laimę, gerovę, į gyvenimą be kančios. Atvirkščiai, Naujasis Testamentas primena, kad persekiojimai ir kančios yra krikščionio gyvenimo dalis (žr. Rom 5, 3–4; 8, 17; Fil 1, 29; 2 Tes 1, 4; 2 Tim 1, 8; 2, 3; 3, 12; Hbr 12, 11; Jok 1, 2–3; Kol 1, 24). Tikintiesiems pažadėta kentėti su Kristumi – ir šioje kovoje nugalėti. Šią, galutinę, pergalę tikrai pasieksime, tačiau gyvenimas profesinėje veikloje, šeimoje ir netgi bažnyčioje, deja, gali baigtis visiškai nesėkmingai.

"Privalote tikėti savimi"

Knygos Nesustabdomas – Ko galime pasiekti tikėdami. Tikra istorija pirmame skyriuje Vujičičius ragina: "Tikėjimą paverskite veiksmais". "Neužtenka tiesiog pasakyti 'aš tikiu’. Jei norite šiam pasauliui padaryti kokį nors poveikį, privalote savo įsitikinimus ir tikėjimą paversti veiksmu."

Dažnai žmonės jį klausia, "kaip man pavyksta būti pozityviai nusiteikusiam ir iš kur semiuosi jėgų savo negaliai įveikti. Visada atsakau: 'Meldžiu Dievo pagalbos, o tada savo tikėjimą paverčiu veiksmais.’ Aš tikiu. Tikiu tam tikrais dalykais, kurių negaliu daiktiškai įrodyti, – dalykais, kurių negaliu pamatyti, paskanauti, pačiupinėti, pauostyti arba paklausyti. Labiausiai tikiu Dievą. Nors Jo nematau ir negaliu paliesti, tikiu, kad Jis mane sukūrė tam tikram tikslui ir kad savo tikėjimą bei įsitikinimus paversdamas darbais užsitarnauju būti palaimintas Dievo."

Vujičičius visur atvirai išpažįsta savo tikėjimą į Dievą, ir šis jo nuoširdumas neabejotinas. Deja, įvairiais priedais, kuriais gausiai aplipina savo tikėjimo paaiškinimą, gana dažnai viską sugadina. Čia pat kalba apie tikėjimą Dievu ir neribotomis galimybėmis; sako, kad svarbiausia – tikėjimas ir "už jūsų pastangas bus atlyginta"; tikina, kad reikia gyventi tikėjime ir kad užsitarnaujame būti palaiminti.

Štai minėtoje knygoje kiek toliau jis rašo: "Nesvarbu, ar esate krikščionis, ar ne, nemanykite, kad užtenka vien kuo nors tikėti. Galite tikėti svajonėmis, tačiau turite imtis veiksmų, kad jos išsipildytų... Galite rinktis. Tikėti arba netikėti. Bet jeigu tikite – nesvarbu kuo, privalote veikti remdamiesi tuo tikėjimu. Antraip kam apskritai tikėti?"

Būtina veikti pagal savo tikėjimą. "Puiku tikėti ir turėti įsitikinimus, tačiau jūsų gyvenimas yra vertinamas pagal veiksmus, kurių imatės jais remdamiesi. Vadovaudamiesi tuo, kuo tikite ir esate įsitikinę, galite susikurti puikų gyevnimą." Jis papasakoja apie savo gyvenimą, cituodamas Jok 2, 18 ir Apr 20, 12, ir padaro išvadą: "Kai veiksite pagal įsitikinimus ir savo tikėjimą paversite veiksmais, pasitenkinimą patirsite ir jūs." Kai tai įvyksta, "darotės nesustabdomi, kliūtis matysite kaip mokymosi ir tobulėjimo galimybę."

Jeigu tikite – nesvarbu kuo. Skamba kaip "Matricos" filmuose Morfėjų vaidinusio L. Fishburne'o žodžiai: "Daugeliu lygmenų šis filmas – tai tikėjimo pamoka. Jame kalbama apie tikėjimą, apie didžiausią gėrį kiekvienam, apie žmogaus dvasią. Nesvarbu, kokiais žodžiais visa tai pavadinsime, nesvarbu, ką tau pačiam reiškia tikėjimas."

Vujičičiaus kalbėjime kartais daug ką pasako jo akcentuojamų argumentų eilės tvarka: "Privalote tikėti savimi, savo tikslu ir Dievo numatytu jūsų gyvenimo planu. Taip pat privalote nepaisyti baimių bei nesaugumo jausmo ir patikėti, kad surasite savo kelią." Esame įpratę, kad tai, kas eina pirmiau, yra svarbiau. Vujičičiui pirma reikia tikėti savimi ir savo tikslu – tai, matyt, jam yra svarbiausia. Tikėjimas Dievu eina po to ir, žinoma, taip pat yra naudingas. Bet ar būtinas? Būtinas visiems? O gal tikėjimas Dievu tėra tik gražus priedas prie savųjų galių?

Paskutiniame knygos skyriuje autorius pateikia santrauką: "Tikiu, kad jei mintyse susikursite norimą gyvenimą, galėsite kurti jį ir tikrovėje, minutė po minutės, valanda po valandos, diena po dienos." Kaip Lietuvos skaitytojas, pripumuotas visokiausių Naujosios minties ir Pozityviojo mąstymo idėjų (ir šlamšto) supras šį sakinį? Kaip dar vieną pažadą apie galimybę pačiam susikurti norimą gyvenimą. Žinoma, mažumėlę paasistuojant ir dieviškajam pagalbininkui...

Panašių "pažadų" Vujičičiaus knugoje rastume ir daugiau: "Niekada nepraleiskite progos veikti pagal savo tikėjimą arba įsitikinimus, nes galite būti paskutinis žmogus, padaręs įtaką kitam asmeniui, suteikęs jam drąsos arba jį įkvėpęs. Nė vienas nežinome, kada ateis laikas mums patiems pereiti iš šio gyvenimo į kitą. Štai kodėl turite nusistatyti savo gyvenimo tikslą. Pasirinkti pagal jums žinomus faktus ir pagal savo tikėjimą. O tada veikti, kad pasiektumėte tikslą pagal šiuos įsitikinimus. Niekada nesigailėsite taip gyvendami."

O kas, jeigu suklysime? Jeigu veiksime pagal klaidingus įsitikinimus, nusistatysime neteisingus tikslus? Juk dažniausiai žmogus nėra toks kilniaširdis ir mylintis artimą, kaip Vujičičius duoda suprasti? O kas, jeigu gyvename pagal visiškai klaidingą tikėjimą – ar tik neteks pabaigoje smarkiai pasigailėti? Vujičičius aukština bendrąjį tikėjimą tarsi jis būtų savaiminė vertybė. Bet juk taip nėra! Jo klausytojai ir skaitytojai taip ir nesužino, kad bendrąjį tikėjimą nuo Dievo gelbstinčiojo skiria neperžengiama praraja!

Evangelistas ar motyvatorius?

Savo viešnagės Lietuvoje metu Vujičičius dalyvavo renginyje "No Limits", organizuotame Žalgirio arenoje (2016 09 30) ir buvo "didžiausios motyvacijos konferencijos" tikras traukos objektas. Į konferencijos programą buvo įtraukti ir kiti sėkmės treneriai bei saviugdos specialistai kaip Algirdas Karalius arba "asmeninio tobulėjimo konsultantas" Darius Pietaris. Kalbėjo ir Remigijus Savickas, "autentiškos lyderystės" programos vadovas, apie kurią jo svetainėje rašoma:

"Šios programos koncepcija yra akredituota kaip 'Holistic counseling’ metodika. Ši metodika gilinasi į transpersonalinio 'aš’ būseną, kuri apima visą vidinę žmogaus aplinką. Ši būsena dažnai apibūdinama kaip 'gyvybingumas’ . Gyvybingumas – tai pati fundamentaliausia savęs patirtis, būnant atviru ir jautriu dabartyje vysktantiems procesams. Tai viena intymiausių patirčių savęs pažinimo kelionėje. Kuo toliau žmogus yra nuo šios būsenos, tuo labiau disfunkcionali jo aplinka."

Savicko pranešimo "No Limits" renginyje įrašo nėra, bet galima spėti, kad ir ten jis paskleidė savą rytietišką, budistinę, sunkiai su krikščionybe suderinamą pasaulėžiūrą. Ką tokiame kontekste veikė Vujičičius? Taip, jis paliudijo savo tikėjimą. Suverenus Dievas, be abejo, gali panaudoti jo žodžius ir tokioje aplinkoje. Tačiau skelbti Evangeliją yra kas kita. Gali būti, kad vienas kitas "No Limits" lankytojas pasijus paskatintas iš naujo apsvarstyti galimybę tikėti į Dievą. Tačiau kokius tikėjimo apibrėžimus jis išsinešė iš šio renginio?

Evangelizavimas tuo ir skiriasi nuo motyvacinio renginio, kad pirmuoju ir būtiniausiu žingsniu žmogui parodo jo dvasinį ribotumą. Arba dar 'blogiau’ – visišką bankrotą (žr. viršuje). Žmogus be Dievo yra dvasiškai miręs, ir dėl to visiškai nesugeba pats išsigelbėti. Žmogus privalo suvokti, jog yra perdėm varganas ir nuodėmingas (žr. Heidelbergo katekizmo I dalį). Arba M. Liuterio Heidelbergo disputo tezių žodžiais: "Tikrų tikriausiai žmogus turi nusivilti savimi, kad taptų pasirengęs priimti Kristaus malonę." Reformatorius ketvirtos tezės komentare rašo:

"Įstatymu Viešpats pažemina mus ir išgąsdina savų nuodėmių akivaizdoje tiek, kad ir žmonėse, ir pačių akyse pasirodome tarsi tuščia vieta, lyg paskutiniai iš paskutiniųjų, netgi tokiais ir tikrai beesantys. Kai tai pamatome bei išpažįstame, nusikratome ‚viso patrauklumo ir gražumo' [plg. Iz 53, 2] ir pasiliekame gyventi vien tik... pasitikėjime jo gailestingumu; daugiau nebesikliaujame savimi, nes savyje atsiremti tegalime tik į nuodėmę, paklydimą, mirtį bei pragarą... Jis pažemina mus mumyse bei priverčia viskuo nusivilti, kad pakeltų savam gailestingume bei padarytų besiviliančiais... Tad šitoks žmogus nusivilia visais savo darbais ir neberegi savyje jau jokio blizgesio, o temato vien tik savąjį nevertumą."

Vujičičius apeina šią 'tamsiąją’ Evangelijos skelbimo pusę. Nes jis yra motyvatorius – tokia jo profesija. Ir tik sutapimas, kad yra ir krikščionis. Bet Vujičičius nėra evangelistas, nes nesielgia kaip evangelistas. Motyvatorius aukština žmogų, ragina kliautis savimi ir tikėti į save; evangelistas 'žemina’ žmogų, ragina kliautis Dievu ir tikėti Jį. Šios dvi pusės nesuderinamos. Bet gal tik tiems, kurie netiki gyvenimu be ribų...

© Lietuvos krikščionių studentų bendrija
http://lksb.lt//naujienos/pranesimas-942.htm