Etikos mokymas

"Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių norodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas." 1 Tes 4,1–3a

Vienas didžiausių dabarties evangelikalų trūkumų yra tai, kad tiek mokyme, tiek praktiniame gyvenime esame santykinai apleidę krikščioniškąją etiką. Dėl to geriau žinomi kaip Evangelijos skelbėjai, o ne kaip tie, kurie tikrai ją gerbia ir pagal ją gyvena. Aplinkiniai per retai mato, kad esame bendruomenė, savo gyvenime siekianti šventumo, socialinio teisingumo, pabrėžianti sąžiningumą ir dalyvavimą visuomeninėje veikloje bei kukliu gyvenimo būdu gebanti pasipriešinti vartotojiškumui; bendruomenė, kurios narių šeimos garsėja tvirtumu ir stabilumu, ir beveik nežino, kas yra neištikimybė, skyrybos, o vaikai auga saugiai apsupti tėvų meilės ir nestokoja dėmesio. Tačiau vien pagal santuokos ir šeimos statistiką žydai atrodo žymiai geriau už krikščionis!

Viena svarbiausių šitokios padėties priežasčių yra ta, kad mūsų bažnyčiose beveik visai nemokoma etikos. Mes tiek plušame skelbdami Evangeliją, kad visai pamirštame įstatymo mokymą. Be to, prisibijome, kad kas neapšauktų per daug "įstatymiškais". "Mes negyvename pagal įstatymą" – skubame paaiškinti situaciją, lyg turėtume leidimą jį ignoruoti arba net nepaklusti. Paulius sako, kad ne įstatymas padės patekti pas Dievą. Tačiau visi žinome, kad kiekvienas krikščionis įpareigotas laikytis moralinio įstatymo bei įsakymų. Juk ir Kristaus mirties tiksklas buvo, "kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse" (Rom 8, 4), o tada ir Šventoji Dvasia Dievo įstatymą įrašys mūsų širdyse (žr. Jer 31, 33; Ez 36, 27; 2 Kor 3, 3–8).

Apaštalo Pauliaus raštai yra didžiulis kontrastas mūsų aplaidžiam požiūriui į etiką. Beveik visi Pauliaus laiškai sudaryti iš dviejų dalių – pirmoji labiau apie dogmos dalykus, o antroji daugiau apie etiką. Būtent šioje apaštalas duoda išsamių patarimų apie moralinį krikščionių elgesį, išskirtinai kreipiasi į naujai įtikėjusiuosius. Paradosis (apaštalinė "tradicija"), kurią jis "perduoda" ir kurią jie "gavo" (2 Tes 2, 15; 3, 6), atskleidžia Evangelijos tiesą (1 Tes 1, 5–6; 2, 2.8.13) bei pateikia moralinius nurodymus "kaip privalote elgtis ir patikti Dievui" (1 Tes 4, 1–2).

Išskirtinis abiejų Laiškų tesalonikiečiams bruožas yra dažnas Pauliaus priminimas to, ko yra mokęs tesalonikiečius ankstesnio apsilankymo metu. Daug sakančios frazės "kaip išmokote iš mūsų" (1 Tes 4,1), "jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę" (4,2), "kaip jau esame sakę ir patvirtinę" (4,6) bei "kaip jums esame įsakę" (4,11) padeda rekonstruoti Pauliaus etinio mokymo turinį.

Apaštalas ragina krikščionis gyventi "vertai Dievo" (2,12), stengtis "patikti Dievui" (4,1); toks gyvenimas, anot jo, bus teisingas gyvenimas; primena, kad Dievo įsakymai liečia ir tokius paprastus dalykus kaip kasdienis darbas (4, 11–12; žr 2, 6–9 ir 2 Tes 3, 7s), prasiskverbia net iki privačios sferos, seksualumo, santuokos (4, 3–6), pasako, kad Dievas baudžia tuos sutuoktinius, kurie seksualume tampa savanaudiškai; įspėja, kad teisumas nors ir gelbsti nuo Dievo teismo, bet neapsaugo nuo persekiojimų, kadangi kentėjimai yra dalis mūsų pašaukimo (3, 3–4, kaip "mes iš anksto pasakėme"); ir kad didžioji paskata šventėti ir iškęsti visus sunkumus yra mūsų Viešpaties sugrįžimo laukimas (1, 3.10; 2, 12; 5, 2–8). Raginimas šventėti, perspėjimas dėl kentėjimų ir Kristaus sugrįžimo pažadas – tai Pauliaus mokymo komponentai. Per keletą savaičių ar mėnesių jis išdėstė ką tik įtikėjusiems tesalonikiečiams ne tik svarbiausius dalykus apie gerąją naujieną, bet ir svarbiausius dalykus apie gerą gyvenimą. Pamokslavo ne tik apie tikėjimą į Jėzų, bet ir apie gerų darbų būtinumą kaip tikėjimo patvirtinimą, be kurių tikėjimas tuščias (pvz., 1, 3).

Dabarties pliuralizmo ir reliatyvizmo akivaizdoje ypač svarbu sekti Pauliaus pavyzdžiu ir mokyti žmones aiškių ir praktiškų etinių dalykų. Krikščionys tėvai privalo mokyti moralinio įstatymo savo vaikus. Sekmadieninių mokyklų ir tikybos mokytojai turi pasistengti, kad jų mokiniai išmoktų bent 10 Dievo įsakymų. Pastoriai turi išdrįsti pamokslauti ir aiškinti mums biblinius moralaus gyvenimo standartus, kad bendruomenės pamatytų ir suvoktų ryšį tarp Evangelijos ir įstatymo. O kiekvienam atsivertusiajam pačioje jo krikščioniško gyvenimo pradžioje turi būti pasakyta, kad naujasis gyvenimas Kristuje yra šventas gyvenimas, toks, kuris patinka Dievui, nes tikintis žmogus laikosi jo įsakymų.

Versta iš: The Gospel & the End of Time – The Message of 1&2 Thessalonians; IVP, 1991.