Kodėl moralizmas nėra Evangelija...

... ir kodėl daugeliui taip neatrodo

Vienas labiausiai stulbinamų apaštalo Pauliaus pareiškimų yra jo kaltinimas Galatijos krikščionims, kad šie apleido Evangeliją. "Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos," – kalbėjo Paulius. Jis labai griežtai tvirtina, kad galatai nesugebėjo tikros Evangelijos atskirti nuo jos klastočių.

Apie tai Paulius kalba labai aiškiai: "Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas! Kaip anksčiau sakėme, taip dabar sakau dar kartą: jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas!" (Gal 1, 8-9).

Šis priblokšto ir nuliūdusio apaštalo Pauliaus perspėjimas skirtas ne vien Galatijos bažnyčiai, bet kiekvienai parapijai, kiekviename amžiuje. Mūsų dienomis mūsų bažnyčiose mums desperatiškai reikia išgirsti šį perspėjimą ir atidžiai į jį įsiklausyti. Mūsų laikais susiduriame su netikromis evangelijomis, kurios yra nė kiek ne mažiau kenksmingos ir viliojančios nei tos, su kuriomis susidūrė ir kurias priėmė galatai.

Dabartiniame mūsų kontekste viena labiausiai viliojančių netikrų evangelijų yra moralizmas. Ši netikra evangelija gali turėti daugybę pavidalų ir kilti iš pačių įvairiausių politinių bei kultūrinių paskatų. Bet kuriuo atveju esminis moralizmo pagrindas yra manymas, kad Evangeliją galima sumenkinti iki geresnio elgesio skatinimo.

Liūdna, kad ši netikra evangelija itin patraukli tiems krikščionims, kurie tariasi, jog įkvėpimo semiasi iš Biblijos. Daugybė tikinčiųjų ir jų bažnyčių pasiduoda moralizmo logikai ir Evangelijos žinią sumenkina iki geresnio elgesio skatinimo. Kitaip tariant, pasimetusiems žmonėms mes skelbiame žinią, jog Dievas trokšta ir reikalauja, kad jie susitvarkytų savo gyvenimą.

Viena vertus, moralistais esame gimę. Būdami sukurti pagal Dievo paveikslą, esame gavę moralinį sąžinės suvokimą. Nuo anksčiausių laikų mūsų sąžinė šaukia mums apie mūsų kaltę, ydas ir nusižengimus. Kitaip tariant, mūsų sąžinė mums primena mūsų nuodėmingumą.

Prie viso to pridėkime ir tai, kad vaikų auginimo ir auklėjimo procesas dažnai grindžiamas moralizavimu nuo mažų dienų. Labai anksti sužinome, kad tėvams rūpi, kaip mes elgiamės. Vaikai, kurie gražiai elgiasi, sulaukia tėvų pritarimo, o nepaklusnumas sulaukia tėvų sankcijų. Šią žinią jaunuolių gyvenime sustiprina ir kiti autoritetai, ja persmelkta ir pati mūsų kultūra.

Pasakodamas apie kaimiškose Džordžijos vietovėse prabėgusią savo vaikystę, rašytojas Ferrolas Samsas aprašo giliai įsišaknijusią "teisingo auginimo" tradiciją. Pasak jo, "teisingai auginamas" vaikas savo tėvus ir kitus suaugusiuosius džiugina laikydamasis elgesio normų ir visuomenės taisyklių. "Teisingai auginamas" jaunuolis tampa tokiu suaugusiuoju, kuris paklūsta įstatymams, gerbia savo kaimynus, bent jau lūpomis išpažįsta religingumą ir vengia skandalų. Esmė aiški – to tikisi tėvai, tam pritaria visuomenė, o daugybė bažnyčių tai aukština. Tačiau mūsų bendruomenėse pilna "teisingai augintų" žmonių, kurie žengia pragaro link.

Moralizmo pagunda yra jo galios esmė. Mus labai lengva įtikinti, kad visą mums reikiamą pritarimą galime pelnyti savo elgesiu. Žinoma, tam, kad ši pagunda mus paveiktų, privalome sutarti dėl moralės kodekso, kuris priimtiną elgesį apibrėžia numatydamas daugybę išimčių. Dauguma moralistų nesiims tvirtinti esą be nuodėmės – jie tiesiog nesukelia skandalų. Laikoma, jog to pakanka.

Moralistus galima skirstyti tiek į liberalus, tiek į konservatorius. Kiekvienu atveju konkretų moralinį lūkestį apibrėš tam tikri moralinių klausimų deriniai. Apibendrintai tariant, liberalai dažniausiai susitelkia ties socialine etika, o konservatoriai – ties asmenine. Tačiau abiem atvejais moralizmo esmė akivaizdi – manymas, kad teisumą pasiekti galime deramu elgesiu.

Teologinei moralizavimo pagundai daugelis krikščionių ir bažnyčių sunkiai pajėgia atsispirti. Kyla pavojus, kad bažnyčia – tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai – ims teigti, jog Dievas iš puolusios žmonijos tikisi moralinio pasitaisymo. Šitokiu būdu bažnyčia Evangeliją sumenkina ir puolusiam pasauliui skelbia netikrą evangeliją.

Kristaus Bažnyčia negali skelbti nieko kito, tik Dievo Žodį, o Biblija patikimai apreiškia Dievo įstatymą ir visapusišką moralinį kodeksą. Krikščionys supranta, kad Dievas save per kūriniją apreiškė tokiu būdu, kad visą žmoniją apdovanojo ribojančia įstatymo galia. Be to, per savo žodį Jis mums padovanojo konkrečius įsakymus ir bendrus moralinius nurodymus. Ištikima Viešpaties Jėzaus Kristaus Bažnyčia, žinodama, kas yra gera ir bloga, privalo tvirtai laikytis šių įsakymų teisumo ir mums suteiktos malonės. Mums taip pat tenka atsakomybė liudyti šį gero ir blogo pažinimą savo artimui. Ribojanti įstatymo galia žmonių bendruomenei ir civilizacijai yra esmingai svarbi.

Lygiai kaip tėvai teisingai moko savo vaikus paklusti moraliniams nurodymams, taip ir bažnyčiai tenka atsakomybė saviesiems skelbti moralinius Dievo įsakymus ir platesnei visuomenei liudyti tai, ką Dievas savo žmogiškiems kūriniams paskelbė esant teisinga ir gera.

Vis dėlto, šie dalykai, kad ir kokie teisingi ir būtini, nėra Evangelija. Kaip tik viena klastingiausių netikrų evangelijų yra moralizmas, kuris nusidėjėliams žada Dievo palankumą ir Dievo teisumo patenkinimą, jei tik jie elgsis gražiai ir stengsis moraliai tobulėti.

Moralistinė paskata bažnyčioje sumenkina Bibliją iki žmogaus elgesio kodekso ir moraliniais nurodymais pakeičia Jėzaus Kristaus Evangeliją. Pernelyg daug evangeliškų sakyklų yra užleistos moralizavimui, užuot skelbus Evangeliją.

Apie moralizmą tiesiogiai perspėja apaštalas Paulius, primygtinai tvirtindamas, jog "žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, o tik tikėjimu į Jėzų Kristų". Išganymas pasiekia tuos, kurie "nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais, nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus" (Gal 2,16).

Teigdami nusidėjėliams, jog tai, ko iš jų reikalauja Dievas, yra su Įstatymu derantis moralinis tobulėjimas, nusidedame Dievui ir iškreipiame Evangeliją. Moralizmas nusidėjėliams suprantamas, nes jis tėra pratęsimas to, ką girdėdavom nuo mažens. Tačiau moralizmas nėra Evangelija ir neišganys. Vienintelė išgananti evangelija yra Kristaus Evangelija. Kaip Paulius primena galatams: "Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę" (Gal 4, 4-5).

Esame nuteisinami vien tikėjimu, išganomi vien iš malonės ir iš nuodėmės atperkami vien Kristaus. Moralizmas telemia vien tai, jog nusidėjėliai, kokie esame mes, (potencialiai) elgsis geriau. Kristaus Evangelija nusidėjėlius perkeičia ir paverčia Dievo įsūniais ir įdukromis.

Bažnyčia privalo niekada nevengti, nekoreguoti, nerevizuoti ir neslėpti Dievo įstatymo. Juk būtent Įstatymas parodo mums mūsų nuodėmę ir atskleidžia mūsų netinkamumą ir visišką teisumo stoką. Įstatymas negali suteikti gyvybės, bet, kaip primygtinai teigia Paulius: "įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti" (Gal 3, 24).

Mirtinas moralizmo pavojus yra nuolatinė pagunda bažnyčiai ir itin patogus Evangelijos pakaitalas. Akivaizdu, kad milijonams mūsų kaimynų atrodo, jog skelbiame moralizmą. Niekas, išskyrus drąsiausią Evagelijos skelbimą, šio įspūdžio neištaisys ir nenuves nusidėjėlių į išganymą Kristuje.

Pragare bus tiršta "teisingai augintų" žmonių. Dangaus piliečiai bus tie, kurie – per visišką Dievo malonę ir gailestingumą – ten bus dėl Jėzaus Kristaus dovanoto teisumo.

Moralizmas nėra Evangelija.


R. Albert Mohler (jr.), teologijos daktaras, "Southern Baptist Theological Seminary" prezidentas (žr. ir http://www.albertmohler.com/ )

Šaltinis: "The Christian Post" (vertė Kęstutis Pulokas; bernardinai.lt)