info@lksb.lt +370 600 80578

Biblija ir Kultūra (Bible & Culture) dar trumpiau B&C

Biblija ir Kultūra (Bible & Culture) yra 4 savaičių kursas skirtas baigusiesiems, padedantis geriau suprasti kaip jų tikėjimas susijęs su šiuolaikiniu pasauliu ( http://www.bibleandculture.org )

Šiais metais sutrumpėjus B&C mokymams liko tik keturios savaitės iš buvusių septynių. Bet jos buvo tikra malonė. Pirmajame Petro laiške (kurį nagrinėjome paskutinę savaitę) pačiam laiško gale paaiškinama, kad jis- Petras- rašė, "ragindamas ir liudydamas, kad tai tikroji Dievo malonė ir tvirtai jos laikykitės!" ( plg, Pt 5,12). Štai kaip norisi pavadinti visą laiką B&C.

Kiekvieną savaitę mus pasitikdavo nauji mokytojai. Visi mokytojai buvo visiškai skirtingi ir kiekvienas mankštino mūsų protus. Kai atvažiavau mane pasitiko Tim Vickers, kuris yra IFES baigusiųjų darbo sekretorius Euroazijos regionui. Atvykau gana anksti, todėl iki vakaro buvo galimybė atsipalaiduoti po ilgos kelionės. O ji tokia ir buvo - 18 valandų autobusu į Berlyną, o iš Berlyno į Walterdorf. Anksčiau atvažiavusieji krovė knygas, statė stalus, kurie mus lydės ateinančias savaites. {img:823}

Pirmą dieną, tą patį vakarą Berlyne, kai susėdome prie penkių stalų grupelėmis Tim Vickers liepė apsižvalgyti aplinkui. Mes žvilgtelėjome į savo kaimynus prie stalo, po to nedrąsiai žiūrėjome į nepažįstamuosius, kurie sėdėjo truputį atokiau nuo mūsų. "Pasižiūrėkite, kokie jūs skirtingi iš skirtingų šalių. Jus visiškai skirtingos asmenybės. Vieni esate ekstravertai, kurie tuoj pat pradės bendrauti ir atsivers visu grožiu, o kiti - intravertai - atsivers tik tuomet, kai reikės išvykti. Ir tai yra gerai. Nes jūs ir turite būti skirtingi. Nes jūs kiekvienas Dievo atvaizdas".  Kiekvieną rytą mus pasitikdavo džiaugsmu trykštantis žmogus, kuriam Dievo žodis yra, buvo ir bus GYVAS.

Visi mokymai, mano žodyne, būtų pavadinti vandeningi. Jie pilni gaivinančio vandens. Ateik ir gerk, pasistiprink prieš kelionę namo. Pirmą savaitę mus pasitiko buvęs budistas Ellis Poter (Bazelio krikščionių bendruomenės pastorius, buvęs L'Abri bendradarbis) su trimis visko teorijomis, kurios privertė pagalvoti apie kitus žmones ir kaip jie mąsto. Būti atviriems ir kitiems žmonėms.  Apie monistus kaip induistus, budistus, kuriems santykiai sukelia kančią ir vienintelis būdas išsigelbėti susilieti su nieku. Jei sutiksi budistą, jis pasisveikins: "Aš esu tu". Mes esame viena. Viena mergina prieš išvykstant parašė Ellis Potter: "Aš nesu tu, aš esu tavo karūna". Būtent taip Palius rašė Tesalonikų bažnyčiai (2 Tes 2,19), kad atėjus metui, tie, kuriais mes rūpinomės, bus mūsų karūna. O karūnomis reikia rūpintis, šveisti, valyti, tvarkyti. Tikriausiai naujų idėjų ir minčių sukėlė trečioji teorija, kuri apima trinitarizmą. Tai krikščionybė, tai santykiai, tai Kristus.

Kitas, pačią pirmą savaitę, mūsų protus pakvietęs iššūkiui buvo Marsh Moyle (citygate.org). Prisidengęs akinukais jis į mus žvelgė išmintingomis akimis kviesdamas klausti ir klausyti, ne tik matyti bet ir žiūrėti. Tam prireikė kelių išvykų į Berlyną. Išvykdavome į Berlyną tiesiog klausti ir klausytis, ką žmonės mąsto apie Dievą.  Dar vienoje išvykoje lakstėme po prekybos centrą galvodami, ką dabartinė kultūra mums perša. Mes atvykome tam, kad mūsų širdys ir protai būtų palaiminti. O žinot, ką reškia palaiminimas? Padidinimą. Taigi, mes pradėjome maratoną, kuris tęsis ištisas intensyvias keturias savaites.

Antrą savaitę pasitikome Pergamono muziejuje. Kuo jis svarbus? Jame bandyta atstatyti pagonių dievų šventyklą (berods Atėnės garbei). Ji paminėta Apreiškimo knygoje. Taip pat ten stovi atstatyti garsieji Babilono vartai, kuriuos pastatė karalius Nebukadnezaras. O jis pasiėmė sau tarnauti Danielių ir tuos vartus matė Ezekielis – pranašas tremtinys. Be galo įspūdinga matyti tai, ką bent kiek matė Danielius, Ezekielis, Paulius. Vaikščioti ten, kur bibliniai herojai savo kojas statė.

Tą pačią savaitę pradėjome pranašo Ezekielio mokymais. Jo priminimams atėjo į pagalbą Tony Watkins (tonywatkins.co.uk), kuris yra geras filmų kritikas. Jo entuziazmas liejasi pro kraštus užliedamas malone savo mokinius. Atverdami akis, mes žiūrėdavome kartu ir filmus, į kuriuos mėginome pažvelgti šiek tiek giliau negu akimis matoma: kokias problemas sprendžia filmas ir kokia autoriaus pasaulėžiūra. Čia atskleidžiama B&C mintis matyti dabartinės kultūros pasaulėžiūra, ką pasakoja aplinka, kuo gyvena žmonės.

Tą pačią savaitę buvo atvažiavę ir kiti mokytojai – stiprūs ir savo srities meistrai švaistėsi žodžio kalaviju, kad mes būtume paaštrinti. Dėl to, kad galėjome rinktis tik vieną iš trijų dalykų: filmus, politiką ar verslą, kitų neteko pamatyti, bet žinau, kad visi išmoko daug, ką galės pritaikyti. Savaitės gale kiekvienam iš mūsų teko pristatyti grupės darbą, ką nuveikėme savo grupėje. Man teko pristatyti kelis filmo "Pavojingas metodas" ("A dangerous method") perteikiamos pasaulėžiūros aspektus.  Tai gana sudėtingas filmas, tad visi džiaugėmės, nes po šio filmo analizės visi kiti filmai tik lengvas pasiplaukiojimas.

Trečia savaitė prasidėjo renkantis grupes tarp politikos ir šiuolaikinio meno. Pačią pirmą savaitę Ellis Potter mus padrąsino stiprinti tai, kas yra silpna. Kadangi aš jaučiausi visaip silpna pasirinkau meno grupę. Maratono bėgime pradėjo sekti mūsų jėgos. Kadangi jau po tos savaitės atsisveikinome su keliais žmogeliais, kurie negalėjo išbėgti viso maratono su mumis, mes laukėmė antrojo kvėpavimo.  Mums į talką atėjo Hans ir Suzan Bayer (Covenant seminarijos Naujo Testamento profesorius ir jo žmona). Jie per Petrą priminė, kad viską reikia atiduoti Dievui. Hans vedė mokymus iš Morkaus evangelijos. Viskas buvo apie mokinystę, apie širdies atvirumą, atidavimą Dievui ir nuolankumą, kurio tiek trūksta šiuolaikiniam pasauliui. Tai fundamentalūs dalykai, kuriuose glūdi esminės širdies nuostatos. Kur aš būdamas sulūžęs, sugadintas žmogus esu Dievo akyse. Įsivaizduokite gražią lėkštę, ji tokia nuostabi, tokia graži. Padaryta iš balto porceliano, išmarginta mėlynai ornamentais – tikras nepakartojamas daiktas. Ir jis suskyla. Nuo krašto iki vidurio pradeda byrėti porcelianas, mažais trupinėliais... Ką jūs darysite su lėkšte? Išmesite. Dievas nepasielgė taip. Jis užglaisto. Jis atsiuntė Kristų, kad mūsų širdis būtų pagydytos. Taigi, mes sudužę, pasiligoję – bet brangūs Dievo akyse.

Kultūros grupės nariai turėjo keletą išvykų, per kurias jie lankėsi meno galerijose, kalbėjo apie menininkus - ko jie siekia, ko jie nori, ir ką menas kalba šiuolaikiniam pasauliui. Čia buvo matoma be galo didelė problema, kad bažnyčia gyvena paraleliai su pasauliu, nors mes esame pašaukti gyventi pasaulyje ir būti šviesa ir druska. John Stott taip meiliai vadinamas dėdė Johnu primena, kad negalima kaltinti mėsos, kad ji genda – jos darbas gesti, bet galima kaltinti druską, kad jos ten nebuvo.

Paskutinę maratono savaitę mus pasitiko Apreiškimo knyga. Kartais ji atrodo atskira knyga, visai nepriklausanti biblijai, tačiau, tačiau... Tai knyga, kuri mums primena, pildosi vis daugiau ir stipriau kiekvieną sykį pamačius ženklus. Tai knyga, kuri šlovingai primena, kad Jėzus Kristus grįš. Tai knyga, kuri primena, kad šėtonas jau nugalėtas. Tai knyga, kuri atsako paskutinius Biblijos klausimus. Ir taip ta knyga ilgai laukus tapo mano Biblijos dalimi. Už tai reikia dėkoti Martin Haizmann (ifeseurope.org).

Didesniu spindesiu tą savaitę nušvito Petras. Tim Vickers su džiaugsmu dalinosi Petro laišku, kuriame tiek daug patarimų ir paraginimų net ir mums, dabar ją skaitantiems. Tai knyga dėl kurios verta kokį šeštadienį atsikelti, pasikviesti draugus ir tiesiog skaityti, dalintis mintimis ar net studijuoti. Tai tas Petras, kuris išsigynė Kristaus, tas pats Petras, kuris entuziastingai ir užsidegimu klausėsi Kristaus ir tas pats Petras, kuris sugebėjo priešintis žydų bendruomenei, kai suvokė, kas yra Kristus. Tas Petras, kuris susipyko su Pauliumi ir tas pats Petras rašo laišką pakeleiviams pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Azijoje ir Bitinoje. Nes tas laiškas parašytas ir mums kaip priminimas tikrosios malonės duotos per Jėzų Kristų.

Kiek daug nuostabių ir ypatingų nuotykių turėjome ir kiekvieną sykį jie skirtingi. Išeitų tikrai gera ir nuostabi knyga, jei pasisektų ją parašyti apie tuos nuostabius žmones. Ne visi liko paminėti. Tie vardai, tie veidai- tie žmonės kiekvienas iš jų sukūrė nuostabią atmosferą. Tai buvo šeima, į kurią atvažiavau – Kristaus šeima. Ir Jis mus laimėjo.

Gerda Tėvelytė