LKSB
Pasistiprinus ant kalno, leistis į slėnį
Kodėl esame būtent čia, ant kalno? Nes, žvelgdami į LKSB istoriją, matome įkvepiančius pavyzdžius, iš kurių norime mokytis. Būtent tokiu būdu – malda ant kalno matant visą miestą – 1991 m. prasidėjo LKSB tarnystė Kaune. Prieš 21 m. Hansjorg Baldinger, IFES atstovas, LKSB įkūrėjas Lietuvoje, pirmą kartą atvyko į Kauną turėdamas tikslą čia pradėti studentų grupelę, kuri jau buvo įkurta Vilniuje. Nuostabu yra tai, kad pirmas dalykas, ką jis darė, tai ir buvo malda už miestą, už jame esančius universitetus ir, žinoma, svarbiausia – už studentus, jaunus žmones, nepažįstančius Kristaus.
Šis pavyzdys mums dar kartą liudija, kad visa ko pradžia yra malda. Tai santykių, bendrystės, misijos, tikro gyvenimo ištakos. Tai pačių giliausių susitikimų su Dievu ir vienas kitu vieta. Taigi mes kartojame istoriją ir kaip ir prieš dvi dešimtis metų stovime ant kalno matydami Kauną. Nežinau, ant kurio kalno stovėjo LKSB pradininkas Hansjorg, bet tai nėra taip svarbu. Būtent šis kalnas šiandien yra mūsų kalnas, vieta, kur stovime kaip 2012 m. LKSB grupelė Kaune. Tai kalva, nuo kurios pasistiprinę būtent mes turėsime leistis žemyn pas žmones – taip kaip Jėzus. Be to, ant šio kalno atsiveria mums skirtas rakursas, matymo kampas, konkretūs žmonės ir jų poreikiai ten, žemai. Ir kiekvienai LKSB kartai Dievas suteikia naują viziją, kaip atsakyti į laiko dvasią.
Kaip jaučiamės matydami visa tai, kas atsiveria ant šio kalno? Turbūt pati pagrindinė būsena – neadekvatumas. Jaučiamės neadekvačiai, nes miestas yra toks didžiulis, poreikis – milžiniškas, o mūsų – tik saujelė. "Pjūtis didelė, o darbininkų maža" – sako Jėzus... Vis dėlto ir čia mes turime dvi galimybes: matyti, koks gigantiškas miestas ir kokie mažučiai mes arba matyti, koks didelis yra mūsų Viešpats ir koks mažas Kaunas palyginus su Juo... Yra viena nuostabi ir padrąsinanti mintis, primenanti, koks yra Viešpats: "Nepasakok Dievui, kokie dideli kalnai tavo kelyje. Verčiau papasakok kalnams, koks didelis yra tavo Dievas."
Prisimenu video apie žymų krikščionį dailininką Makoto Fudžimura. Jį kalbina Niujorke, ant vieno iš daugybės dangoraižių. Menininko užnugaryje plyti didmiesčio "stepės", net nematyti miesto pabaigos. Rodos, ką jis vienas gali padaryti tokiame gigantiškame mieste?.. Tačiau jis tyliai darbuojasi. Po Rugsėjo 11-osios įvykių Makoto surengė paveikslų parodą, ir jo darbai perteikė visos miesto bendruomenės kančią ir sielvartą. Tačiau jo tarnystė buvo ne tik tai – atsiliepdamas į poreikį jis siekė nešti Dievo išgydymą. Girdėdama šią istoriją, giliai suvokiau, kad kažkas turi liudyti ir mieste, net jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad būsi visiškai sutrintas didmiesčio mėsmalėje...
Yra lengva laiminti ir melstis, kai stovi viršuje. Ten išgyveni Dievo pastiprinimą ir jauti, kad gali viską. Ir šito mums reikia. Tačiau neretai mūsų keliai tiesiog linkte sulinksta, kai nuo saugaus kalno nužengiame žemyn, į slėnį, kai pamatome konkrečius žmones, malonumų kultūrą, kurioje jie gyvena, kai būname atmesti. Arba kai matome, kad mūsų kvietimas į krikščionišką renginį ar veiklą kitiems yra tik viena iš daugelio alternatyvų. Kartais tas slėnis tampa nusivylimų ir ašarų vieta. Tačiau Dievo žodis sako: "Jie eina per Ašarų slėnį, ir slėnis tampa jiems šaltinių vieta, tartum ankstyvieji lietūs būtų pripildę jį palaimos. Eidami jie stiprėja" (Ps 84,7-8a). Tad teneišsigąsta mūsų širdys – ten, kur esame silpni, yra vietos apsireikšti Dievo galybei. Pats Viešpats eina prieky mūsų!
Akvilė Širvaitytė
