info@lksb.lt +370 600 80578

Aklo tikėjimo mitas

Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. 1 Jono 4, 1

"Juk ir gerasis Dievas yra teroristas: visa žmonija, šeši su puse milijardo gyvybių yra jo įkaitai; jo reikalavimai neaiškūs, nuolat kintantys, priklauso nuo kalbos, regiono, tradicijų, bet idėja visur panaši – jis reikalauja tikėjimo, aklo, besąlygiško tikėjimo, kad yra visagalis, kad gali padaryti viską, netgi suteikti pomirtinį gyvenimą", – skaitome S. Parulskio romane Murmanti siena. Dar sykį randame, kad Dievas "reikalauja tikėjimo, aklo, besąlygiško". Šią mintį jau yra konstatavusi ne tik ne vieno literato plunksna, bet ir ne vieno mokslininko, kaip antai C. Sagano (1934–1996), kuris naujausioje savo knygoje Billions and Billions taip pat tvirtina:

"Religija reikalauja iš mūsų nebylaus, neklausiančio tikėjimo, net tuomet, kai nesama jokių aiškių įrodymų... O mokslas priešingai, jis reikalauja nieko neimti už gryną pinigą, nepasiduoti saviapgaulei bei šalintis tariamų įrodymų. Moksle gilus skepsis laikomas didžiausia dorybe."

Richardas Dawkinsas, iš pastarųjų būrio bene žinomiausias mokslo populiarintojas ir "naujųjų ateistų" flagmanas, jau kadais, dar knygoje The Selfish Gene (Savanaudiškas genas, 1976) tikėjimą pavadino "aklu pasitikėjimu be įrodymų, netgi prieštaraujančiu visiems įrodymams". Ir pastarajame bestseleryje The God Delusion (2006; liet. Dievo iliuzija, 2010) jis ištikimas savo dogmai, kad tikėjimas "smarkiau ir labiau nei kas nors kita slopina racionalų mąstymą". Religinis tikėjimas "įpratina neklausinėti ir neabejoti – tokia ta tikėjimo esmė." Ir visa tai, anot Dawkinso, prasideda nuo religinio auklėjimo: "Krikščionybė, kaip ir islamas, moko vaikus, kad besąlyginis tikėjimas yra dorybė." Abejonės draudžiamos:

"Užkietėję tikintieji neįsiklauso į proto argumentus. Atmesti bet kokias abejones jie buvo pratinami nuo pat vaikystės, taikant įtaigos būdus, per daugelį amžių meistriškai ištobulintus... Viena veiksmingiausių 'imunineto’ stiprinimo priemonių yra draudimas net atsiversti tokią knygą kaip ši, nes tai ne kas kita kaip šėtono pinklės".

Net nuosaikios religijos mokymas "atveria duris ekstremizmui". O dėl šios priežasties religija yra pavojinga, kadangi jai priklauso visi aklai tikintys, taigi tie, kurie linkę į fanatizmą ir smurtą: "Aklai tikintis žmogus... yra dar viena ginklo rūšis, įeinanti į ginklų istoriją šalia lanko, kovinio žirgo, tanko ir kasetinės bombos."

Tikrai rastume nemažai krikščionių, kurie ragina kitus tikėti aklai – nieko neklausk, tik tikėk, klusniai ir besąlygiškai tikėk. Bet ne krikščionys šiuo raginimu pirmauja. Jei kas ir pirmauja, tai tarp jų tikrai bus "Naujosios minties" (NM) šalininkų, kurių "mintimis" verste užversti šiandienos knygynai: Joe Vitale'o Traukos dėsnis ir Raktas, Ruedigerio Schache'o Širdies magnetizmo paslaptis, Rhonda'os Byrne The Secret–Paslaptis (tebūnie paminėti tik šie trys favoritai; vakaruose jau pasirodė Byrne naujas kūrinys The Power).

"Naujoji mintis" yra religinė ir pseudomokslinė sistema, atsiradusi XIX a., JAV. Jos įkūrėjais laikomi Phineas Parkhurstas Quimby'is (1802–1866), Ralphas Waldo Emersonas (1803–1882) ir Mary Baker-Eddy (1821–1910). Čia pat galėtume paminėti ir Josephą Murphy'į (1898–1981, Jūsų pasąmonės galia), nes pozityvusis mąstymas yra būtent NM kūdikis.

Vienas iš reikšmingesnių NM vadovų buvo ir Wallace'as D. Wattlesas (1860–1911). Jis išgarsėjo savo knygomis The Sciene of Being Well / Being Great / Getting Rich (visos išleistos apie 1910). Paskutiniąją šios serijos knygą rašytoja Rhonda Byrne panaudojo savo filmo, o vėliau knygos The Secret–Paslaptis įkvėpimo šaltiniu. 2009 Lietuvoje išleistas atnaujintasis Naujasis mokslo apie turtą variantas pasiekė tiek, kad pateikiamas knygynų lentynose su rubrika "Ekonomika, vadyba" – nors nei su ekonomika, nei su tikra vadyba neturi ničnieko bendro.

Wattlesas, kaip ir visi kiti NM ideologai, skleidžia vieną už kitą keistesnes ir stulbinančias mintis: "Iš tikrųjų nėra jokių ligų – mes jas tik matome, iš tikrųjų yra tik sveikata". Ir visa tai varo pats giliai tikėdamas, kad šios mintys moksliškos ir absoliučiai neklaidingos: "...šiame tiksliajame moksle klaidoms nėra vietos." Net tiek tobulos, kad gali būti raktas pasaulio problemoms spręsti: "Vienintelis būdas išlaisvinti pasaulį nuo skurdo – raginti kuo daugiau žmonių laikytis šios knygos mokymų."

Bet čia dar ne viskas. Wattlesas savo skaitytojus ragina: "Skaitykite šią knygą kiekvieną dieną, visada turėkite ją su savimi. Išmokite ją mintinai ir nešvaistykite laiko kitoms sistemoms ir teorijoms, kitaip pradėsite dvejoti, jaustis nesaugiai ir daryti klaidas." Arba: "Kuo mažiau skaitykite kitų darbų, išskyrus šios knygos pratarmėje paminėtus autorius. Didžiąją dalį laiko mąstykite apie savo norą, dar labiau skatinkite dėkingumą ir nuolat skaitykite šią knygą, – nė sekundės nesustokite, neatsikvėpkite, kad nepradėtumėte abejoti." Wattlesas siekia savo skaitytoją kiek galima patikimiau imunizuoti nuo bet kokios savo knygos kritikos:

"Privalote atsisakyti visų kitų visatos apibrėžimų, išskyrus šią monistinę sampratą. Turite remtis ja tol, kol ji taip įsitvirtins jūsų mintyse, kad taps įpročiu. Perskaitykite šiuos žodžius keletą kartų, stenkitės suprasti kiekvieną žodį, įsiminkite ir mąstykite apie šiuos žodžius, kol tvirtai jais įtikėsite. Jeigu kyla net menkiausia abejonė, vykite šalin. Nekreipkite dėmesio į tai, kas sakoma šiai idėjai paneigti: nelankykite bažnyčių ar paskaitų, kur mokoma priešingai. Neskaitykite priešingai teigiančių žurnalų ar knygų. Kilus tikėjimo sąmyšiui, pastangos [praturtėti] bus bergždžios. Neklauskite, kodėl tai yra tiesa – tiesiog pasikliaukite ja. Mokytis praturtėti pradėsite tuomet, kai imsite besąlygiškai tikėti šio mokslo tiesomis."

Neklausinėti, neabejoti, tik "besąlygiškai tikėti" – skamba beveik kaip tų krikščionių. NM ideologai labai mėgsta krikščionišką leksiką. Ypač Byrne ir Murphy'is dažnai vartoja tokias krikščionybės sąvokas kaip tikėjimas, stebuklai, malda ir kt. Nes šiedu, kaip ir Wattlesas, savo knygas akivaizdžiai laiko šventaisiais raštais. Nors tokios jos toli gražu nėra, nes pilnos prieštaravimų, neaiškumų bei banalių, kartais ciniškų, melagingų ir absurdiškų minčių plakinio.

Bet esminis skirtumas, kad tikri Šventieji Raštai, Biblija, nelaiko savęs tokiais vienatiniais, kaip mano Dawkinsas, ir nereikalauja sau jokio išskirtinio dėmesio. Krikščionių Biblija kviečia ir ragina žmones skaityti, tyrinėti, kapstytis, analizuoti, tikrinti ir kelti klausimus. Ji nė kiek nedraudžia savimi abejoti, kelti skepsio ar nusivylimo klausimus, kaip Ps 13, 2: "Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši? Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs?". Arba Jobas (Jobo knyga), nesijausdamas kaltas, skundžiasi dėl pasaulio neteisybės: "Kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?" (21, 7); drąsiai žeria kritiškus klausimus Dievui: "Argi tau atrodo gera engti, niekinti savo rankų darbą..." (10, 3), "Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?" (13, 24).

Biblija nė vienu sakiniu nereikalauja aklai ir besąlygiškai tikėti! Dievas daugelį savo tarnų pašaukia nežinomon kelionėn, bet nė vieno nekviečia mestis stačia galva bedugnėn. Dievas leidžiasi išbandomas, nedraudžia abejoti ir tikrinti savo žodžių teisingumo. Kaip tik kritiškas klausinėjimas, svarstymas ir tyrinėjimas pagal Bibliją net yra tikėjimo ženklai. Nes netikintis žmogus viso to nedaro, kadangi jam Dievas nesvarbus. Neatsitiktinai Senajame Testamente ištisus skyrius užima vien tik abejonių Dievu aprašymai. Apie pusė visų psalmių skirta Dievo atitolimo, nusigręžimo jausmo temoms. Tokia abejonė yra visų laikų dievobaimingo žmogaus rimto požiūrio į Dievą, jo žodžius ir darbus išraiška.

Besąlygiško tikėjimo nereikalauja ir Naujasis Testamentas. Antai apie Berėjos žydus sakoma, kad jie nors ir "labai noriai priėmė žodį", tačiau jokiu būdu ne nekritiškai, nes "kasdien tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų" (Apd 17, 11). Jie tikrino naująjį mokymą ir nieko nepriėmė aklai. Tyrinėjimas ir tikrinimas ypač daug kartų minimas NT laiškuose (Rom 12, 2; 1 Kor 11, 28; 2 Kor 13, 5; Gal 6, 4; Ef 5, 10; 1 Tim 3, 10; 1 Tes 5, 21; 1 Jn 4, 1).

Berėjos žydai buvo skeptikai – visiškai teigiama prasme. Nes graikų kalboje skeptomai, skeptesthai arba skopeo (tik šis minimas NT) reiškia žvalgytis, akylai stebėti, įsižiūrėti. Vadinasi, būti skeptiku pirmiausia reiškia būti akylu žvalgytoju. Būti klausėju – nuolat genamu klausimo apie tiesą. Būti aistringu tiesos ieškotoju. Skeptikas, kuris be išlygų atmeta krikščionybę ir Biblijos tyrinėjimą, visai nėra skeptikas, o tik ateistas dogmatikas.

Bet iš Martyno Liuterio veikalo De servo arbitrio (Apie nelaisvą valią, 1525) žinomi tokie sakiniai kaip "skeptikai tebūnie toli nuo mūsų" arba "Šventoji Dvasia nėra skeptikė ir ne abejones ar [nepastovias] mintis įrašė į mūsų širdis, o vien tik tvirtą įsitikinimą".

Reiktų prisiminti, kad Liuterio veikalas buvo atsakymas į humanisto Erazmo veikalą Apie laisvą valią, kuriame jis svarstė ir apie daugybinius Biblijos neaiškumus. Anot jo, esą Biblijoje aiškiai išdėstyti "nurodymai dorybingam gyvenimui" ir nieko daugiau. Erazmas nemėgo aštrių teologinių ginčų, daugelį klausimų linkdavo palikti neatsakytų, apskritai "nemėgo tvirtų teiginių", siekė "tik ištirti, bet nenuteisti, tik patikrinti, bet nenuspręsti". Liuteriui būtent šitokios rūšies skeptiškumas atrodė nepriimtinas. Nes iš esmės ir Liuteris, kaip Berėjos žydai, mėgo ieškoti tvirtų sprendimų:

"Nes ne krikščionio būdui nesidžiaugti tvirtomis pažiūromis; kaip tik tvirta nuomonė turėtų džiuginti, kitaip tu nesi krikščionis. Bet, idant nežaistume žodžiais, ‚tvirta nuomone' (assertio) aš laikau: nuolatinį ir pastovų mokymo laikymąsi, jo tvirtinimą, išpažinimą, gynimą ir nepajudinamą išlikimą jame... Toliau: aš kalbu apie tai, kad tvirtą nuomonę reikia turėti tuose dalykuose, kurie mums yra perduoti Dievo šventuosiuose raštuose."

Nors Erazmas save laikė nuosaikiu skeptiku, tačiau nebuvo nuoseklus. Pavyzdžiui, dėl moralės klausimų, konkrečiai, gerų darbų jam buvo viskas aišku ir nediskutuotina. Čia jis buvo ir išliko konservatyvus, o tuo tarpu Liuteris pasirodė daug griežtesnis ir skeptiškesnis: kas iš tikrųjų yra tie geri darbai? Taip pat ir dėl Romos bažnyčios Erazmas nekėlė skeptiškų klausimų: "Bažnyčios sprendimams" jis norįs "visais atžvilgiais mielai paklusti, be skirtumo, ar jų paliepimai suprantami, ar ne." Liuterio požiūris, kaip žinome, ir šiuo klausimu buvo žymiai kritiškesnis.

Matome, ir tai reikalą komplikuoja, kad "skepticizmas" yra įgavęs visai kitokią prasmę. Jo šalininkas neigia galimybę pažinti tiesą. B. Russellas (1871–1970) savo filosofijos istorijoje rašo:

"Paraidžiui skeptikas yra abejotojas, bet skepticizmas kaip filosofija abejonę stato į dogmos lygmenį. Neigia, kad ką nors išvis galima tikrai pažinti. Bet jeigu tik pabandysime sužinoti, iš kur filosofinis skepticizmas savo pažiūras semia, netruksime susidurti su sunkumu."

Russellas teisingai pastebi, kad net ir pats didžiausias skeptikas turi dalykų, kuriais tiki. Tos pačios nuomonės ir jo amžininkas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951): "Kas norėtų viskuo abejoti, tas neprieitų prie abejonės. Abejonės žaidimas pats reikalauja tikrumo kaip prielaidos" (Apie tikrumą, 115). Nes negali būti žmogaus, kuris niekuo nepasitikėtų, kaip sako katalikų filosofas R. Spaemannas (g. 1927):

"Filosofijos skepticizmas turėtų pasidaryti toks radikalus, kad atsisuktų prieš save patį. Pasak Hegelio, turėtume ir savo abejonėmis abejoti. Juk ir mūsų abejonės gali pasirodyti be pagrindo! Filosofui taip pat reikia tikrumo. Jeigu žmogus iš tiesų be perstojo viskuo abejotų, tai žlugtų." ("idea", 2010 03)

Tarp daugelio svarbių dalykų, mums verkiant reikia ir sveiko skepsio, bet ne dogmatiško skepticizmo. Jo galėtume pasimokyti kad ir iš didžio teologo Petro Abaelardo, 1079–1142), kuris savo kūrinyje Sic et Non (Taip ir ne) rašo: "Kai imame abejoti, pradedame tyrinėti, o tai darydami sužinome tiesą." Abejoti ir gerai įsižiūrėti – vardan tiesos! Tai absoliučiai būtina, nes gyvename lengvatikystės laikais, kai žmonės tiki viskuo, net pačiais beprotiškiausiais ir absurdiškais dalykais. O jeigu nugirsta ką iš krikščioniško žodyno, tai su lengvatikiais patraukia ir krikščionys.

Sveiko skepsio, gebėjimo nuodugniai tyrinėti kaip oro reikia ir krikščionių bendruomenei. Privalome išmokti ir įprasti suabejoti viskuo, kas šiandien atrodo savaime suprantama ir patikima – kad neapsigautume ir nepaklystume. Bet skepsio sąvoka (kaip ir laisvės, lygybės, brolybės, religijos kritikos, tolerancijos, antirasizmo) buvo iš mūsų pavogta ir atsukta prieš mus pačius. "Skeptikais" šiandien noriai vadinasi (ypač anglakalbėje erdvėje) tie, kurie religiją ir krikščionybę iš esmės neigia arba vertina labai neigiamai – tai ateistai.

Tarp tokių yra Michaelas Shermeris (studijų metais buvęs Jėzaus Kristaus reklamuotojas), organizacijos "Skeptics Society" galva ir žurnalo "Skeptic magazine" (žr. http://www.skeptic.com ) leidėjas. Žurnalas skleidžia nemažai naudingos informacijos, tačiau kai kurios startinės jo idėjų pozicijos kelia rimtų problemų. Antai "Modernusis skepticizmas atsiskleidžia moksliniame metode, skirtame rinkimui duomenų, pagal kuriuos būtų formuluojami natūralistiniai natūralių fenomenų paaiškinimai." Taigi protingi atsakymai privalo būti natūralistiniai, o tai reiškia, kad atsakymams apie Dievą, tikėjimą, religiją vietos tarp tokių tiesiog nėra. Vadinasi, nėra ir kalbos apie Dievą; Dievo nėra reikalo nei ieškoti, nei rasti. Tuo Shermeris aiškiai pasako, kad tikras ir nuoseklus skeptikas turi būti ateistas.

Shermeris pastebi, kad radikalieji skeptikai vengia būti skeptiški savo mėgstamiausių idėjų atžvilgiu. Bet taip pat elgiasi ir jis pats. Panašiai kaip kovingasis ateistas Saganas, jis visai neskeptiškas savo pamatinėms idėjoms, konkrečiai, tikėjimui natūralizmu. Panašiai konstatuoja ir Oksfordo teologas A. McGrathas R. Dawkinso kritikoje, pabrėždamas, kad Dawkinsas visiškai ignoruoja tamsiąją ateizmo pusę. Anot jo, Dawkinsas demonstruoja "ugningą, nepajudinamą tikėjimą universaliu ateizmo gėriu, kurio jis neatiduotų nė menkiausiam kritiškam vertinimui" (The Dawkins Delusion?).

Shermeris taip toli kaip Dawkinsas nesiekia. Religija jam nei blogis, nei šėtono pramanas, ir jos nesą jokio reikalo šiaip sau imti ir panaikinti. Shermeris net perspėja dėl mokslo dievinimo ir dogmatizmo (nors Dawkinsas jį cituoja: "Mokslas tikrai yra didingas ir šventas"). Bet tuo jis užlipa ant savo palikto grėblio: juk tam, kuriam nėra Dievo, reikia kokio nors kito dievo?! Shermeris jį turi – tai skeptinis mąstymas. Jis Shermerio dievas ir pasaulio išgelbėtojas. Shermeris tikrai tiki, "kad žmonių giminės išlikimas ir individų laimės gausa priklauso nuo gebėjimo moksliškai, racionaliai ir skeptiškai mąstyti."

Bet skepsis nėra Dievas, nes negali atlikti jo funkcijų. Tačiau gali būti puikus įrankis, naudingas visiems, ypač krikščionims. Pabaigoje pažvelkime konkrečiai į stebuklų sampratą ir šiandieninę jos infliaciją (šis pavyzdys dėl to, kad ką tik baigėsi itin stiprios koncentracijos stebuklų metas). Visi, kas netingi, tik ir kalba apie stebuklus. Dažnai kalba perkeltine prasme. Bet kiti labai rimtai reiškiasi kaip R. Byrne: "Filmui [The Secret] keliaujant, užplūdo stebuklų kupinos istorijos". Mums jeigu tik kas, tuoj regisi, ištinka, lydi stebuklai. Krikščionys, jeigu mokėtų ir drįstų būti skeptiški, tokiais atvejais galėtų paklausti: ar visa tai tikrai stebuklai? Kas iš viso yra stebuklai?

Krikščionys turi Bibliją, kuri žino, kas yra stebuklai. Pavyzdžiui, Naujojo Testamento stebuklai visi iki vieno vyko viešai, matant didesniam ar mažesniam būriui žmonių, dėl to nuolat galėjo būti tikrinami ir skeptiškai vertinami. (1 Kor 15, 5s Paulius mini Jėzaus Kristaus prisikėlimo liudytojus ir netiesiogiai ragina gautą informaciją tikrinti). Jie buvo akivaizdūs, pvz., patologinės negalios gydymo atvejais vyko visų akyse iškart po tam tikrų žodžių ar veiksmų. Čia Dievas gydė ne natūraliomis priemonėmis, o kūrėjiškai, sukurdamas naujus kūno audinius ar pan. Šios dieviškosios stebuklų atlikimo ypatybės visiems šiandienos "stebukladariams daktarėliams" kartelę užkelia taip aukštai, kad jiems jos beveik neįmanoma peršokti. Dėl to ši maksima jiems ir visiškai nepriimtina. Tų, kurie nori žaisti vienoje lygoje su Jėzumi Kristumi ir apaštalais, laukia labai griežta atranka!

Pagalvoti verčia tas faktas, kad ir Romos katalikybėje, tiksliau, "liaudiškame katalikų tikėjime" stebuklai vaidina tokį išskirtinai svarbų vaidmenį (Marijos, šventųjų, šventų paveikslų, relikvijų, apsireiškimo vietų, šaltinių ir t. t. stebuklingos galios). Taip pat stebuklai labai reikšmingi ir įvairiose sektose (mormonų istorija). Reformacijos laikotarpis – priešingai, visai bestebuklis. Nieko nėra žinoma apie Liuterio, Melanchtono, Bucerio, Kalvino ar Kranmerio patirtus stebuklus.

Taigi regis, turime pakankamai medžiagos, kur galime ir privalome būti skeptiški bei šį gebėjimą išbandyti. Jeigu kruopščiai patyrinėtume bent tariamus stebuklus ir stebuklėlius, jau ir tai parodytume pakankamą atsakomybę už tai, kas dedasi aplinkui. Sveikas skepsis dar ir dėl to toks svarbus, kad pagal 2 Tes 2, 9 paskutiniųjų dienų antikristas yra stebukladarys, arba tokiu rodosi ("galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai"; žr. Mt 24, 24; Mk 13, 22; Apr 13, 14; 16, 14; 19, 20).

Bet jeigu suabejosi tikinčio brolio ar sesers tariamai patirtu stebuklu, gali išgirsti: negi netiki stebuklais? Kitaip tariant: nebūk toks skeptiškas! Tuo aklo tikėjimo temos ratas ir užsidaro. Bet tikėjimas nebus didesnis, jei tikėsime viskuo ir kiek galima daugiau dalykų. Maždaug taip: kuo nepaprasčiau, stebuklingiau ir beprotiškiau, tuo geriau. Aklas tikėjimas tiki viskuo, taigi galų gale niekuo. Tai mes patys, patys krikščionys įsišnekėjome sau tą aklą tikėjimą, o jį netruko išgirsti ir pasigauti tokie plepiai kaip Wattlesas, Byrne ir kiti. Jeigu tikime stebuklais, tai tikrai negalime tikėti visais ir viskuo, kas bent kiek panašu į stebuklą. Jeigu Dievas panorės padaryti mums stebuklą, mes tikrai jį išvysime ir viską suprasime. O iki tolei verčiau domėkimės paprastais, "nestebuklingais" dalykais, kurie atsitinka mūsų kasdienybėje ir yra nė kiek ne menkiau nuostabūs. Juk tai irgi Dievo darbai, jo veikimas mūsų gyvenime. Tikėjimas turi augti ne kiekiu, o kokybe. Kokybiškas tikėjimas tiki tuo, kas mums Evangelijoje... yra žadama (pagal Heidelbergo kat., 22 kl.) Krikščionių tikėjimas, gelbstintis tikėjimas, pasitiki Dievo pažadais, duotais jo Žodyje. Tik jais! Sveikas skepsis padeda šį tikėjimą rasti, išsaugoti, puoselėti ir išvengti aklumo.