info@lksb.lt +370 600 80578

Ar Betliejaus žvaigždė – fantazijos produktas?

Ištrauka iš knygos "Jėzus. Tikėjimas, faktai" (Katalikų interneto tarnyba, Kaunas 2006):

... Dar kartą grįžkime prie Jėzaus gimimo. Datą galima nustatyti tiksliau, nes iki šiol neatsižvelgėme į dar vieną evangelijų pasakojimų veiksnį – astronomus iš Babilonijos, netrukus po Jėzaus gimimo pasirodančius Jeruzalėje, o vėliau – Betliejuje, ir atkeliaujančius čia paskui žvaigždę (Mt 2,1–12). Pamaldžiose legendose dar pridurta šio to, ko nėra tekste. Juk nieko nepasakyta nei apie tai, kad vyrai buvo trise, nei apie tai, kad jie buvo karaliai. Iš trijų dovanų daryta išvada, jog būta trijų asmenų, o kadangi dovanos turėjo karališkąją vertę, tie asmenys paversti karaliais.

Svarbiau tai, ką apie juos galima sužinoti iš paties teksto. Jie vadinami magoi; tai profesionalūs astronomai, darbavęsi observatorijose, praktikavę žvaigždžių aiškinimą ir galbūt kilę iš kunigų luomo. Tai reiškia, kad pas Jėzų traukė nežydai, pagonys, priklausantys aukščiausiam savo visuomenės išsilavinusiųjų sluoksniui. Tuo metu garsėjo babiloniškoji Siparo observatorija netoli Babilono, "Rytų šalyje", kaip šių vyrų tėvynę vadina Matas. Ir iš tiesų būtent Sipare prie Eufrato archeologai yra radę 8 m. pr. Kr. dantiraščio lentelę, kurioje iš anksto apskaičiuotas bet koks didesnis ateinančių metų planetų judėjimas. Ne mažiau kaip penkiskart šioje lentelėje minimas pagrindinis įvykis – Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Šį įvykį buvo galima iškart paaiškinti: Jupiteris laikytas pasaulio valdovo planeta, o Saturnas – srities, romėnų vadinamos Palestina, planeta. Babilioniečių apskaičiuotoji konjunkcija įvyko Žuvų ženkle, o šis astronomams, kaip aiškinama ir rabinistinėje literatūroje, simbolizavo sritį tarp Vakarų Mesopotamijos ir Nilo šalies rytų – vėliau neabejojamai žydų gyvenamas žemes.

Šiuos duomenis patvirtina kiti molinių lentelių radiniai. Vadinamojoje Berlyno planetų lentelėje, sudarytoje jau 17 m. pr. Kr. ir šiandien išlikusioje nuorašo ant egiptiečių papiruso pavidalu, apskaičiuotas visas planetų judėjimas iki pat 10 m. po. Kr. Ši lentelė liudija, kad ir tokiuose didžiuosiuose "Vakarų" miestuose kaip Aleksandrija ir Roma šie reiškiniai buvo žinomi ir siejami su dideliais lūkesčiais. Imperatorius Augustas, kaip ir jo vasalai, aistringai domėjosi tokiais dalykais. Galiausiai reikšminga dar ir tai, kad Augustas pats buvo laikomas Jupiteriu, o Saturnas – aukso amžiaus planeta. Jei lentelėje buvo nurodyta 7 m. pr. Kr. įvyksianti šių planetų konjunkcija , tai Augustas ir jo šalininkai tais metais turėjo laukti svarbaus, visa pranokstančio jo valdymo laikotarpio įvykio, o astronomai iš Rytų numatė pasaulio valdovo gimimą Palestinoje. Tačiau Augusto gyvenime 7 m. pr. Kr. nieko ypatingo neįvyko, nebent septynliokta iš dvidešimt vienos imperatoriaus aklamacijos – šiuo laiko momentu jau seniai aiškiai rutina virtęs Augusto paskelbimas imperatoriumi.

Tad kas gi įvyko 7 m. pr. Kr., jei tik astronomai nebus apsiskaičiavę? Jau 1606 m. Johannesas Kepleris primąkart retrospektyviai apskaičiavo Jupiterio ir Saturno konjunkciją (coniunctio) turėjus įvykti 7 m. pr. Kr. ir įžvelgė joje Betliejaus žvaigždę. Iš naujausių tyrinėtojų begalines abejones dėl Mato pasakojimo ir legendas apie kometą ar savotišką supernovą išsklaidė Naujojo Testamento žinovas Ferrai d'Occhiepo bei Theodoras Schmidt-Kaleris. Tiesą sakant, nebuvo nė tokio planetų susitikimo, kad dvi žvaigždės būtų atrodžiusios kaip viena: žiūrint pirmiausia iš Betliejaus, jos priartėjo viena prie kitos labai arti, tačiau liko atsiskyrusios. Vis dėlto Mato aprašymas, kuriame kalbama apie vieną Betliejaus žvaigždę, visiškai teisingas. Juk savo orbita skriejanti "pirmesnė", didesnė planeta buvo Jupiteris. Būtent ji, babiloniškuosiuose Rytuose simbolizavusi aukščiausiąją dievybę, ir buvo ta "viena" žvaigždė, dabar, Žuvų ženkle visiškai priartėdama prie Saturno, įgijusi papildomą ir, galima ramiai sakyti, su išganymo istorija susijusią reikšmę. Juk Saturnas, įvairiopai vadintas bei žymėtas, jau Senojo Testamento laikais aiškintas ir kaip žydų žvaigždė, iš pradžių, tiesa, kaip pagoniška "importinė prekė", prieš kurią karštai protestavo pranašas Amosas (Am 5,26; plg. Apd 7,43). Čia galima įžvelgti tiesiog dievišką ironiją: tai, kas iš principo neteisinga, pagoniška ir klaidinga, būtent nežydų tautų tikėjimas žvaigždėmis, pasitelkiama tam, kad pagoniškasis protas pažintų žydų vienatinio Dievo veikimą istorijoje.

Iš esmės vyko štai kas: Rytų (babiloniečių) ir Vakarų (romėnų) aukščiausios dievybės Jupiterio planeta, akimirksnį tapusi šviesiausia, atsidūrė šalia Saturno planetos, Rytų astronomų tuometiniu kosmologijos supratimu atstovaujančios žydams. 7 m. pr. Kr. danguje jos buvo matyti kartu judančios planetine orbita ir kartu visiškai arti viena kitos "stovinčios" Žuvų ženkle. Apskritai nesunku taip pat įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, Siparo observatorijos astronomai gerai išmanė žydų pranašystes ir lūkesčius, nes Pumbeditoje netoli Siparo buvo įsikūręs didžiulis žydų prekybos ir ugdymo centras. Babilonijos ir žydų mokslininkai šioje vietovėje gyvai bendravo.

Negana to, žvaigždžių judėjimą bei keletą tokių "sustojimų" šiandien įmanoma apskaičiuoti dienos tikslumu. Pirmąkart šviesiai spindintys Jupiteris ir Saturnas kartu vakare patekėjo 7 m. pr. Kr. rugsėjo 15 d. Tai užrašytos jau senose dantiraščio lentelėse. Antras iš anksto apskaičiuotas "sustojimas" įvyko lapkričio 12–13 d. Žiūrint iš Žemės, jis truko dvi savaites. Vėliausiai tada ir pasireiškė efektas, kurį Matas nusako Betliejaus žvaigždės sąvoka. Paaiškėjus, jog gimimo vieta yra Betliejus, Erodas iš Jeruzalės ten šiunčia astronomus. Pasinaudodamas jais kaip šnipais, jis nori išsiaiškinti, kas ten iš tiesų atsitiko. Kaip tik tuo metu pasitaiko Zodiako šviesa astronomų vadinamas reiškinys, kai platus kūgio formos šviesos puoštas nukrypsta į žemę. Šis Jupiterio sukeliamas dangaus reiškinys, kurį dar ir šiandien kartais galima stebėti, 7 m. pr. Kr. lapkritį atvirame kraštovaizdyje, pasaulyje be ryškiai elektros apšviestų miestų ir kaimų, aiškiai rodė į Betliejų. Savo apskaičiavimais pasitikintiems astronomams reikėjo tik vadovautis šia šviesa. Atėjus į Betliejų ir paklausinėjus apie ne itin seniai gimusį berniuką, jau buvo nesunku rasti reikiamą būstą. Ši Zodiako šviesa tų metų lapkričio 12–23 d. buvo matoma kasdien. Visai tai ne fantazijos, bet tikslūs faktai, kuriuos gali patikrinti kiekvienas matematikas ir astronomas. Iš jų plaukia ne tik tai, kad Betliejaus žvaigždė egzistavo, bet ir astronomų, "išminčių iš Rytų šalies", atvykimo į Betliejų laikas. Šie faktai rodo, kad Jėzus atėjo į pasaulį iki 7 m. pr. Kr. lapkričio.

Šiandien Kalėdų šventę švenčiame gruodžio 25 d., Vidurio Europoje – dažniausiai jau išvakarėse, tačiau šios datos nerastume evangelijose ar kokiame kitama ankstyvųjų krikščionių rašinyje. Data Vakaruose pasirinkta tik IV a., siekiant, be kita ko, parodyti bažnytinės politikos nusistatymą prieš Mitros kultą, tą dieną šventusį vieną didžiųjų savo švenčių. Tačiau ji stebėtinai arti datos, kurią šiandien, turėdami prieš akis šaltinių stygių, galime laikyti tikėtina; jau Klemensas Aleksandrietis istoriniame teologiniame veikale Kilimai 190 m. po Kr. teigia, jog Jėzus gimęs sausio 6 d. Tačiau jis neatsižvelgė į įvairias ypatybes, būdingas tuometinei egiptiečių kalendoriaus sistemai, nors ir darė prielaidą dėl jos taikymo. Mat jis nedviprasmiškai rėmėsi tradicija, nusidriekančia iki Marijos, Juozapo ir Jėzaus bėgimo į Egiptą. Jo nustatyta sausio 6-oji, dar ir šiandien, primiausia Rytų krikščionių Bažnyčiose, švenčiama kaip Jėzaus gimimo data, buvo primosios gimimo metinės. Gimti Jėzus atitinkamai turėjo prieš dvylika sinodonių mėnesių, arba prie 354 dienas, vadinasi, 7 m. pr. Kr. sausio 17 d.

Tokia data plaukia iš apskaičiavimų su sąlyga, kad ankstyvosios Bažnyčios tradicija patikimai išlaikė bent pamatines datas. Kitaip tariant, įrašų, papirusų ar kitokios informacijos, neabejotinai patvirtinančios šią datą, nėra. Prie spėjamos teisingos laiko atkarpos galima tik priartėti. Tačiau tai neduoda pagrindo abejoti pačiais įvykiais. Kaip jau matėme, senovės istorikai tikrai ne visada pasakodavo apie asmenų gimimą, o tikslios dienos nuoroda būdavo ne taisyklė, bet išimtis. Jei Jėzaus gimimo metus, mėnesį ir dieną evangelistai būtų laikę būtinai pasakytinais dalykais, kažin ar jiems būtų buvę sunku atlikti reikiamus tyrimus. Tad apskritai niekas netrukdo švęsti gruodžio 24–25 d. arba, kaip kitur, sausio 6 d., ir vargu ar būtina kaip trečią šventadienį dar pridurti hipotetiškai nustatytą sausio 17 d. Ir šiuo atveju turėtume vaduotis iš šiuolaikinio įsivaizdavimo, jog geroje biografijoje pateiktina kiekviena chronologinė gyvenimo smulkmena. Anuomet taip niekas nemąstė ir nerašė. Tada rūpėję dalykai istoriškai patikimi: Jėzaus gimė Betliejuje, valdant imperatoriui Augustui, gyvam tebesant Erodui, kaip galėtume pridurti, 7 m. pr. Kr. žiemą, kai mokesčių apskaita privertė jo motiną Mariją ir jos sužadėtinį Juozapą iš gyvenamosios vietos Nazarete vykti į Betliejų, kurio apylinkėse jie turėjo paveldėto turto.

Žr. ir
C.P. Thiede: "Kada gimė Jėzus?", Prizmė 95/4
http://www.prizme.lt/straipsniai/straipsn.php?action=view&id=271&return_a ction=top_articles

H. Lahayne: "Kada gimė Jėzus?", Kalėdinė viktorina – 18 klausimų ir atsakymų apie Kristaus šventę
http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-266.htm