Holger Lahayne
Ar gali krikščionis prarasti išganymą?
Labai paplitęs yra štai toks fenomenas: kažkas tampa krikščioniu – priima Jėzų, tampa tikinčiu (arba bent jau taip atrodo) – bet laikui bėgant nuo bendruomenės atitolsta ir vėl ima gyventi prigimtinį, visai nekrikščionišką, gal net gana nuodėmingą gyvenimą. Tikriausiai visi žinom tokių atvejų. Aš galėčiau paminėti bent kelis žmones, kurie į mūsų bažnyčią atėjo kaip tikintieji ir po kurio laiko dingo. Žinoma, kai kurie perėjo į kitą bendruomenę, bet kiti, matyt, nusivylė ir bažnyčia, ir krikščionimis, ir patraukė savais keliais.
Kyla klausimas, kaip reiktų paaiškinti tokius atvejus?
Čia būtina pabrėžti, kad šitas klausimas yra tipiškai krikščioniškas. Musulmonui, pavyzdžiui, jau vien tokio klausimo kėlimas būtų absurdiškas, nes jei vieną kartą tapai musulmonu, tai musulmonu lieki visą gyvenimą. Joks atpuolimas neįmanomas. Kodėl? Viena svarbi priežastis būtų ta, kad islamas nepripažįsta nuodėmės krikščioniškąja prasme, taigi drauge nepripažįsta ir atgailos, atleidimo bei atsivertimo. Visi krikščionys nusideda – to neginčija joks rimtas teologas. Bet kyla klausimas, kas nutinka, kai krikščionis padaro sunkią nuodėmę arba gyvena nuodėmėje? Kas jo tada laukia?
Musulmonas nepripažįsta ir šventumo krikščioniškąja prasme. Krikščionio supratimu, žmogaus išganymas susideda iš nuteisinimo (tapimo krikščionimi) bei šventėjimo (išlikimo krikščionimi). Šventėjimas reiškia nuolatinį panašėjimą į Jėzų, pasilikimą jame, "pasilikimą vynmedyje" ir taip toliau. Kiek tai yra svarbu? Kas būna, kai žmogus nešventėja?
Atsakymai
• "Alfa" ir "omega"
Tarp evangelikų protestantų populiarus požiūris, kad krikščionis savo išganymo prarasti negali. Britų teologas D. Pawsonas šį požiūrį iliustruoja pirmąja ir paskutine graikų alfabeto raidėmis alfa ir omega.
Alfa: nurodo į krikščioniško gyvenimo pradžią. Vieną kartą įtikėjęs, krikščionis lieki visą gyvenimą. Vieną kartą pasirinkusiam tikinčiojo gyvenimą, vieta danguje garantuota. Netgi nepaisant, jei vėliau pasitaikytų atpulti ar atšalti, amžinasis gyvenimas garantuojamas.
Omega: nurodo į gvenimo pabaigą. Kas iki gyvenimo pabaigos išlaikys, bus išgelbėtas. Visi tie, kurie nesuklumpa, atsilaiko, yra tikrieji atsivertusieji. O tie, kurie atpuolė, reiškia niekad ir nebuvo tikrai atsivertę, nebuvo tikri krikščionys. Kad nebuvo, todėl ir atpuolė.
Abi nuostatos pateikia prieštaringus paaiškinimus: alfa sako, kad į dangų pateks net ir atpuolusieji, nes jie vis tiek tebėra krikščionys. O omega sako, kad atpuolusieji į dangų nepateks, nes krikščionys jie niekada ir nebuvo. Tačiau abi nuostatos sutampa tame, kad tikrai atsivertęs, tikrai tikintis, tikras krikščionis išlaikys iki pabaigos. Tikras krikščionis savo išganymo niekada nepraras.
• Bažnyčios istorija
Alfa nuostata yra gana nauja ir bažnyčios istorijoje mes jos nerasime. Beje, ji ir nepagrįsta, kadangi joje nesvarbu nei nuodėmė, nei šventėjimas. Nesvarbu, kaip tu kaip krikščionis gyveni, į dangų vis vien pateksi. Šitokios nuostatos beveik neįmanoma pagrįsti Naujuoju Testamentu. Be to, tai ir gana magiška nuostata, nes pagal ją svarbu tik gera pradžia.
Omega nuostata yra kalvinistinė (J. Kalvinas – 16 a. reformatorius). Tikram krikščioniui visiškai nėra ko baimintis dėl savo išganymo, kadangi jis yra Dievo išrinktas, predestinuotas. Jis jau negali prarasti atsivertimo, Šventosios Dvasios, dvasinio krikšto, paženklinimo Šventąja Dvasia. Reformatų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (1647 m.) sako:
"tie, kuriuos Dievas per savo Mylimąjį (Kristų) priėmė, veiksmingai pašaukė ir pašventino savo Dvasia, negali nei laikinai, nei visam laikui prarasti malonės, jie tikrai išliks joje iki pabaigos ir bus amžinai palaiminti."
Kiti protestantai, tokie kaip Jokūbas Arminijus (17 amžius) arba metodizmo tėvas J. Wesley'is laikėsi požiūrio, kad atpuolimas nuo tikėjimo yra įmanomas. Yra dar ir kitokių požiūrių, tačiau nenoriu jų visų analizuoti. Lietuviams dar svarbus būtų katalikiškasis. Katalikai nuodėmę skirsto į sunkiąją ir lengvąją. Krikščionis, padaręs mirtiną nuodėmę ir už ją neatgailojęs, netenka Dievo malonės ir negrįžtamai praranda išganymą (žr. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, §1861).
Taigi iš to, ką jau pasakiau, galima pastebėti, kad reikalas gana komplikuotas. Visa problema ir yra ta, kad čia labai sunku rasti vienareikšmišką atsakymą. Neįmanoma kiekvienam pažiūrėti į širdį ir nustatyti, kuris tikras krikščionis, kuris ne!
Man asmeniškai artimesnė yra omega nuostata. Jos teigiamybė yra ta, kad ji laisvai tinka bet kokiam atvejui. Bet, mano nuomone, būtent čia yra ir jos minusas. Omega nuostatos neįmanoma paneigti, nes pagal ją visada galima sakyti, kad jeigu žmogus nupuolė, tai nebuvo tikras krikščionis, nepaisant to, kad gal ir itin šventai gyveno. Bet aš labai abejoju, ar Naujasis Testamentas irgi taip sako.
Biblija apie atpuolimą nuo tikėjimo
Pirmiausia panagrinėkime tas eilutes, kurios sako: taip, krikščionis gali prarasti išganymą. Po to tas, kurios teigia priešingai.
Senajame Testamente taip pat yra medžiagos šia tema. Principinis jo teiginys gana aiškus: tikintieji, pašauktieji, Dievo tautos nariai gali atkristi nuo Dievo. Atvejų, kai laužoma sandora, kiek tik nori. Žinomiausias yra karaliaus Sauliaus pavyzdys; kiti – Samsonas, Saliamonas, Ezavas. Bet susikoncentruokime tik į Naujojo Testamento eilutes.
• Evangelija pagal Matą
Ši Evangelija, turime nepamiršti ir visuomet atkreipti dėmesį, skiriama mokiniams, taigi bendruomenei. Pasižiūrėkime, kaip galėtume suprasti perspėjimus Mato 10, 28+32?
"Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare... Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje."
Dvidešimt aštuntą eilutę galėtume laikyti labai hipotetišku perspėjimu: išties mokinių sielos ir kūno pražudyti negali niekas. Su 32 jau kitaip. Čia mūsų padėtis Dievo akivaizdoje priklauso nuo to, ar mes išpažinsime Kristų.
Mato 18, 21 ir toliau randame istoriją apie beširdį tarną. Tarnas nori, kad jam atleistų valdovas, bet pats nenori atleisti savo broliui. 34–35 eilutėse Jėzus aiškiai pasako:
"Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui."
Šiuose pavyzdžiuose Matas naudoja sąlygos aplinkybes: jei darysite taip ir taip, tai galite būti tikri dėl savo išganymo. Panašiai skamba ir 24, 13: tik kas iki galo ištvers, bus išgelbėtas. Taigi ne tas, kuris kažkada padarė gerą pradžią ar praeity buvo tikintis.
Mokiniams skirtas ir palyginimas apie patikėtus talentus 25, 14 ir toliau. Čia žodį "tarnas" galime interpretuoti kaip tai, kam buvo kažkas patikėta. Taigi be abejo krikščionis. Vienas tarnas yra "blogas" ir "tinginys". Kas jam bus, sakoma 30 eilutėje. Čia Jėzus turi galvoje pragarą: "Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas."
Visais atvejais būtų galima paprieštarauti: tas tarnas nebuvo tikras tarnas. Bet jeigu pažodžiui suprasime skaitytus tekstus, tai pamatysime, kad tokiam prieštaravimui nėra jokio pagrindo.
• Evangelijos pagal Morkų ir Luką
Evangelijos pagal Morkų 4 skyruije pateikti palyginimas apie sėjėją ir to palyginimo aiškinimas. Šiuo atveju svarbios mums 16 ir 17 eilutės. Čia Jėzus pasakoja apie žmones, kurie žodį priima "su džiaugsmu", bet vėliau atpuola, nes yra nepastovūs ir neturi savyje šaknų. Ar buvo tie žmonės tikintys? Aš manau, taip. Nes kitaip kaip jie būtų su džiaugsmu tą žodį priėmę? Čia kalbama apie krikščionis, bet apie tokius, kurie neišsilaiko iki pabaigos ir neneša vaisių. O būtent šie dalykai ir yra krikščioniškumo rodiklis.
Lukas lygiagrečioje vietoje 8 skyriuje pasako dar aiškiau: žmonės su džiaugsmu žodį priima, "kurį laiką tiki" (13). Taigi jie išties tikintys. Tačiau štai ką apie tai sako J. Kalvinas:
"Be abejo, šie žmonės pajuto tam tikrą žodžio skonį savyje, jį godžiai priima, netgi jaučia jo dievišką jėgą tiek, kad šia apgaulinga regimybe jie apgauna ne tik kitų žmonių akis, bet ir savo pačių širdis... toks priėmimas teatrodo kaip tik nori, tačiau bet kokiu atveju jis neįeina į širdį tiek, kad ten tvirtai įsišaknijąs pasiliktų".
Taigi Kalvino nuomone, tai netikras tikėjimas.
• Evangelija pagal Joną
8 skyriaus 31–32 eilutėse Jonas vartoja tokias pat sąlygos aplinkybes kaip ir Matas. 1 Jn 2, 24 jis pakartoja tą patį.
Tas "pasiliksite manyje" yra ir gerai žinomo palyginimo apie vynmedį ir šakeles tema (15, 1–8). Visiškai aišku, kad šakelės yra mokiniai, krikščionys. Jeigu jie nepasiliks Jėzuje ir neneš vaisių, bus išmesti į ugnį. Omega nuostatos šalininkai, tokie kaip C. Ryris, teigia: "Išpjovimas, sudžiūvimas, sudeginimas nereiškia išganymo praradimo, bet negalėjimą liudyti Jėzų bei būsimojo užmokesčio netekimą." Taigi jo nuomone, ugnis reiškia krikščionių teismą už jų darbus, panašiai kaip 1 Kor 4. Abejoju, ar tai teisinga, nors jeigu taip būtų, būtų visai neblogai, tačiau manau, kad Ryris neteisus. Jėzaus kalbose ugnis visada reiškia pragarą.
• Apaštalų darbai
Čia apaštalai jaunus krikščionis dažnai ragina "likti ištikimus Viešpačiui", "būti ištikimus Dievo malonei" bei "išlaikyti tikėjimą" (11, 23; 13, 43; 14, 22). Tokie raginimai būtų beprasmiai, jeigu nebūtų realios grėsmės atpulti nuo tikėjimo.
• Pauliaus laiškai
Pauliaus laiškuose iš esmės nerandame nieko naujo. Jis irgi vartoja nemažai sąlygos aplinkybių, pavyzdžiui Rom 8, 13. Jei kuris nors iš mokinių ("jūs"!) gyvena "pagal kūną", tas "mirs". Panašiai 11, 22:" ... jei laikysiesi jo maloningumo; antraip ir tu būsi iškirstas".
Stipriau pasakyta Gal 5, 4. Šešto skyriaus 7–8 eil. turimi omenyje tikintieji, kurie "sėja savo kūnui", panašiai kaip Rom 8. Tokių likimas yra "pražūtis".
Kita labai svarbi eilutė yra Ef 2, 10: "Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti." Čia galime iškelti klausimą: kas bus, jeigu gerų darbų bus nerasta?
Kol 1, 23 randame raginimą ištverti tikėjime: "Tik ištverkite tikėjime įsitvirtinę bei įsišakniję ir nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos..." 22 eilutėje kalbama apie sutaikinimą ir jo veikimą mums, 23 eilutė prasideda žodžiu jei (graikiškame tekste, bet ne lietuviškame): jei ištversite tikėjime ir neatsitrauksite nuo Evangelijos, Dievo akyse pasirodysite šventi, tyri ir nekalti.
1 Tim 6, 10 Paulius perspėja apie meilės pinigams pavojų. Akivaizdu, jog šis perspėjimas nėra hipotetiškas, kadangi Paulius perspėja pateikdamas neigiamų pavyzdžių. "Kai kurie jai (meilei pinigams) pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo".
• Kiti laiškai
Laiške hebrajams yra gana nemažai eilučių mūsų tema. 3, 6 pateikta jau gerai žinoma sąlyga: mes būsime Dievo, "jeigu išlaikysime tvirtą pasitikėjimą", 14 eilutė kalba panašiai: būsime Kristaus dalininkai, "jei tik išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjjimą".
Hbr 6, 4–6 vienas iš svariausių bei sudėtingiausių Naujojo Testamento pasažų. Šioje vietoje ypatingai išsiskiria teologų nuomonės.
"Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę ir nupuolė, tu nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai."
Vieni čia teigia, kad minėtieji asmenys nebuvo tikri krikščionys. Bet tai gana sunku įrodyti. Kartą "apšviesti", paragavę "dangaus dovanos", buvę "Šventosios Dvasios dalininkais" – šitaip galima kalbėti tik apie krikščionis. Kiti mano, kad tai hipotetiškas perspėjimas, kuris niekada neišsipildys. Ryris vėlgi pateikia savo versiją ir nupuolimą aiškina kaip nebrandumą.
Panašiai interpretuotinos ir 10 sk. 26 bei 27 eilutės. Čia tarp tų "mes" yra ir kiekvienas tų eilučių skaitytojas. Kalvinas šias bei šešto skyriaus eilutes aiškina kaip atkritimą nuo tikinčiųjų:
"Tokį atpildą apaštalas skelbia tiems, kurie sąmoningai atpuola
, nukrypsta
nuo tikėjimo
Evangelija ir žaidžia žaidimą su Dievu, paniekinamai atmesdami
gautas dovanas bei Jėzaus kraują laikydami suterštu ir jį
trypdami."11, 13 pabrėžia, kad svarbu mirti tikint, užbaigti savo dienas tikėjime.
• Apreiškimas Jonui
Pasižiūrėkime, kas mūsų tema rašoma paskutinėje Biblijos knygoje. 2 ir 3 skyriuose, laiškuose septynioms bažnyčioms kreipiamasi į krikščionis. Beveik visos bažnyčios raginamos atgailoti. Visos raginamos būti ištikimos iki mirties (2, 10), būti nugalėtojomis. Tik nugalėtojas galės sėdėti Dievo soste (3, 21). Taigi tik tie, kurie, nepaisant sunkumų, laikysis tikėjimo, bus išgelbėti. 3, 16 eilutės teiginys toks vienareikšmiškas, kad vienareikšmiškiau ir būti negali: "Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos." Tikrai nežinau jokios švelnesnės jos interpretavimo galimybės.
Be to, dar norėčiau pridurti, kad dažnai ir mielai cituojama 3, 20 eilutė apie stovėjimą prie durų ir beldimąsi skiriama krikščionims bendruomenėse. Taigi pagal kontekstą tai visai ne evangelizacijos eilutė! Atrodo, kad yra tokių krikščionių, kurie Jėzaus neklauso ir neatveria jam savo durų.Biblija apie išganymo tikrumą
Pereikime prie tekstų, kurie teigia (arba atrodo, kad teigia), kad krikščionis negali prarasti išganymo. Žymiausias iš tokių tekstų yra Jn 10, 27–29. Šios eilutės skamba jau visai kitaip negu ankstesnės ir suteikia mums daug tikrumo.
"Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos."
Pats Jėzus yra garantas. "Manosiomis avimis" Jėzus vadina tuos, kurie klauso jo balso. Šioje vietoje, žinoma, būtų galima iškelti klausimą: ar yra avių, kurios Jėzaus balso neklauso?
Taip pat labai gerai žinomos eilutės yra Rom 8, 28–30 bei 38–39. Jos daugybei krikščionių teikė ir teikia vilties ir tikrumo.
"Be to, žinome, kad viskas išeina į gerą mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmasis tarp daugelio brolių. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino...
Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje."
Čia kalbama apie iš anksto pašauktuosius, tai yra apie tuos, kurie myli Dievą ("mylintiesiems Dievą"). 17 eilutėje prie šių dar priskiriami ir tie, kurie su Kristumi kenčia. Dabar kartu su omega nuostatos šalininkais galėtume paklausti: ar krikščionis, kurie nemyli Dievo, nenori kentėti, iš viso galima laikyti krikščionimis? Ar yra ir iš anksto nepašauktų krikščionių? Jei ne, tuomet jie ir nebuvo niekada krikščionys.
Štai dar keletas eilučių, kurios pabrėžia Dievo ištikimumą. Dievas neapleidžia savo vaikų. Tai 1 Kor 1, 8–9; 1 Tes 5, 23–24 ir 2 Tes 3, 3. Dievas apsaugo nuo blogio (Jud 24).
Ir pabaigai – mėgstama Fil 1, 6 eilutė: "Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos."
Mūsų išgelbėjimas galų gale yra Dievo darbas, lygiai taip pat ir mūsų šventėjimas yra Dievo reikalas. Sutinku su Kalvinu, kuris dar priduria:
"Tačiau visiškas atbaigimas įvyksta tik tada, kai jie (Dievo vaikai) teisingume ir šventume gyvendami, siekia būti panašesni į savo dangiškąjį Tėvą ir pasirodo kaip tikri jo vaikai."
Taigi Kalvinas pabrėžia, kad susiradus vieną patogią eilutę negalima gulėti rankas sudėjus ir sakyti, kad viską sutvarkys Dievas.
Reziumė
Perskaitę visai nemažai Biblijos eilučių, galime padaryti išvadą.
• Tarp kraštutinumų
Manau, paaiškėjo, kad minėtos radikaliosios nuostatos nėra priimtinos. Alfa nuostata visiškai nepaaiškina, kodėl Naujajame Testamente tiek daug perspėjimų dėl atpuolimo. Be to, tas visiškas pasitikėjimas žmogaus apsisprendimu atsiversti ar krikštytis (aš negaliu atpulti nuo tikėjimo, aš juk esu atsivertęs!) panašesnis į kūnišką negu į dvasinį. Katalikų požiūris taip pat yra klaidingas. Padarius ir neišpažinus nors vienos mirtinos nuodėmės, išganymas, žinoma, automatiškai nėra prarandamas.
Tarp abiejų polių nusidriekia pilka zona. Šioje vietoje noriu pabrėžti, kad ir pagal Bibliją įmanomi įvairūs atsakymai. Bet pabandykime suformuluoti konkrečiau.
• Dinamiškas ir statiškas supratimas
Alfa ir omega nuostatos yra labai vienareikšmės ir duoda gana aiškius atsakymus. Bet jų turinys yra daugiau statiškas, nekintantis, nes koncentruojasi tik į tai, kas jau žmoguje yra (esu krikščionis, nes esu malonėje ir manyje gyvena Kristus).
Biblinis požiūris yra daug dinamiškesnis, lankstesnis. O tai būtent ir sudaro didžiąją problemos dalį. Krikščionys Naujajame Testamente dažniausiai vadinami mokiniais, sekėjais, esančiais kelyje. Tikėjimas nėra tiesiog tai, ką turi ar ką kažkada gavai. Tikėjimas yra dinamiškas, kintantis dalykas, labai susijęs su ištikimybe, paklusnumu ir nukreiptas į ateitį. Lygiai taip pat ir amžinasis gyvenimas, jis nėra įgyjamas turtas, o yra tai, ką mes turime tiktai Kristuje. Galų gale matėme, kad Dievo atleidimas labai susijęs su mūsų gebėjimu atleisti. Būtų baisi nesąmonė teigti: "man Dievas tikrai atleido", o pačiam gyventi net nebandant to paties padaryti.
Mums, be abejo, daug labiau patiktų tikslesni, statiškesni, aiškesni, suteikiantys daugiau tikrumo atsakymai.
• Dievo ir žmogaus perspektyva
Galime tvirtai įsidėti sau į galvas, kad kiekvienam iš mūsų, kiekvienam, esančiam bažnyčioje, atpuolimo galimybė yra reali. Kita vertus, aš esu įsitikinęs, kad egzistuoja ir Dievo vaikų išrinkimas (Ef 1, 4–5 ir11). Išrinktieji Dievo vaikai išganymo prarasti negali.
Tam, kad iki galo šį reikalą išsiaiškinus, reikia skirti dvi perspektyvas. Biblijos įspėjamieji žodžiai skiriami bažnyčių krikščionims. Teologas B. Kaiseris sako: "Krikščionis susiduria ne su kuo kitu, kaip tik su atpuolimo galimybe bei jos nešama amžinosios pražūties pasekme." Kiekvienas krikščionis susiduria su tuo. Kaiseris tęsia toliau: "Biblijos perspėjimai dėl atpuolimo atspindi problemos perspektyvą, kuri žmogui iškyla jo istorijoje, erdvėje ir laike, drauge ir pagundos atveju."
Perspėjimai skirti kiekvienam bažnyčioje. Net jeigu aš ir esu kalvinistinės pozicijos šalininkas (tikras krikščionis išganymo prarasti negali), iš kur aš žinau, kad esu išrinktas? To tiksliai žinoti negali niekas. Kaiseris (pats reformatas) čia vėl labai gerai pasako:
"Iš Dievo perspektyvos išrinktasis negali prarasti išganymo. Bet leiskite paklausti, kas iš mūsų sugeba pažvelgti iš Dievo perspektyvos, kuris iš mūsų savo išrinktumu toks tikras, kaip pats Dievas? Nė vienas. Todėl žmogui nelieka nieko kito, kaip tik pasitikėti Dievo pažadu."
Todėl aš gana atsargiai bandyčiau pasakyti taip: iš Dievo perspektyvos nė vienas krikščionis, arba tiksliau, nė vienas išrinktasis negali prarasti išganymo. Bet iš žmogaus perspektyvos tai visiškai įmanoma. Ar atpuolusysis 'iš tikro’ buvo krikščionis ar ne, jau antraeilis dalykas. Nes iš žmogaus perspektyvos išgelbėti gali nebūti ir tokie, kurie subjektyviai save laikė krikščionimis, arba, anot Kalvino, turėjo "tuos pačius
pašauktumo bruožus".Visiškai aišku, kad niekas negali teigti: man nieko neatsitiks, tie perspėjimai skirti ne man. Taip pat visiškai aišku yra ir tai, kad tas, kuris neišsilaikys iki galo, nesieks šventumo ir savo gyvenimo nepabaigs tikėjime, nebus išgelbėtas, nesvarbu, buvo jis kažkada 'tikras’ krikščionis ar ne. Rezultatas tas pats.
• Baimė ar pasitikėjimas?
Taigi tam tikras netikrumas visgi išlieka – nesvarbu kokios nuostatos laikysimės. Tiek arminianistui (išganymą gali prarasti ir tikri krikščionys), tiek kalvinistui (išrinktasis negali prarasti išganymo) – ar aš tikrai priklausau prie tų išrinktųjų?
Tačiau išties baimintis nėra ko, nes Kristus garantuoja mūsų išganymą. Visa esmė galų gale yra, ar mes juo pasitikime, ar ne – vakar, šiandien, rytoj. Neturime teisės užmigti ant laurų, nes vien vakarykščio pasitikėjimo neužtenka. Labiausiai, ką Dievas nori iš mūsų išgyvendinti, yra mūsų pasitikėjimas pačiais savimi, pasitikėjimas mūsų pačių atsivertimu, pačių šventėjimu. Dievas siekia, kad mes daug labiau ir dažniau kreiptumėmės į Jėzų – padėk man, aš pats nepajėgiu! Arba Biblijos žodžiais: "Tikiu! Padėk mano netikėjimui!" (Mk 9,24)
Amerikiečių teologė Ruth Tucker savo knygos "Walking Away from Faith" pabaigoje apie šią eilutę rašo: "'Padėk mano netikėjimui’ nereiškia, kad mano tikėjimas kažko nepajėgia, ar jį kažkas sulaiko. Šiuo atveju yra būtent priešingai. Pradžioje tvirtai išreiškiamas tikėjimas, o antraja dalimi nuolankiai pripažįstama visiška priklausomybė nuo Dievo. Ši dalis, palyginus su pirmąja, yra ir žymiai svaresnė. Ji neatmeta 'Viešpatie, aš tikiu’, bet dar ir prideda pripažinimą, kad be Viešpaties pagalbos mano tikėjimas lieka nepakankamas. Nes mano tikėjimas nepagrįstas mano sugebėjimu tikėti. Deja, ši eilutė dažnai cituojama, kalbant apie susvyravusį tikėjimą. Ją rastume kiekvienoje knygoje apie abejonę, bet retai kurioje, aukštinančioje tikėjimo jėgą. O juk ši eilutė turėtų būti kiekvieno iš mūsų tikėjimo išpažinimo dalis, mūsų minčių ir jausmų mąstelis."
Paskaita, skaityta "Prizmės forume" 2000 metais, gegužės 4 dieną
