Holger Lahayne
Belšacaras, Danielius ir mūsų dienų krizė
"1Karalius Belšacaras iškėlė puikią puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir drauge su tūkstančiu gėrė vyną. 2 Būdamas apsvaigęs nuo vyno, Belšacaras įsakė atnešti aukso ir sidabro indus, jo tėvo Nebukadnecaro paimtus iš Jeruzalės šventyklos, kad iš jų galėtų gerti karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės. 3 Aukso indai, paimti iš šventyklos, tai yra Dievo Namų Jeruzalėje, buvo atnešti, o karalius ir jo didžiūnai, jo žmonos ir sugulovės gėrė iš jų. 4 Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens. 5 Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karaliaus rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką. 6 Karaliaus veidas išbalo, jo mintys kėlė jam siaubą. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo."
Žmogaus prigimtis
Ketvirtame Danieliaus knygos skyriuje pasakojama apie Babilonijos karaliaus Nabukadnecaro antrojo puikybę, Dievo bausmę ir atnaujintą sosto sugrąžinimą. Nabukadnecaro įpėdiniui (tikriausiai anūkui) Belšacarui šie įvykiai buvo žinomi (žr. 5, 22). Jam taip pat buvo puikiai žinoma, kad aukšta padėtis kelia puikybę. Tačiau Belšacaras šios tikrovės nepaisė: persų kariuomenei stovint prie miesto vartų, jis ramus sau galvojo, kad Babilonas – tuometinis pasaulio centras – nepalaužiamas. Karalius neįvertino savo galių, net manė turįs teisę maištauti prieš Dievą. Jis nieko nepasimokė iš karčios savo protėvių patirties. Negana to, beveik jau imperijos griūties akivaizdoje jis kelia didžiulę puotą. Belšacaras elgiasi kvailai.
Tai antikos laikų taisyklė, o ne išimtis. Amerikiečių istorikė B. Tuchman (1912–1989) knygoje "The March of Folly" (Kvailumo žygis) puikiai atskleidžia tiesiog pasibaisėtiną įvairių istorijos laikotarpių valdovų kvailumo mastą. Dažniausias jų sugedimo bruožas – "dvasinis štilis, arba sąstingis"; politiniai vadovai per savo vadovavimo laikotarpį tik labai retais atvejais yra šio to pasimokę: "Mokytis iš patirties yra tokia savybė, kuria beveik niekad nepasinaudojama". B. Tuchman dar prideda: "Kvailumas yra valdžios kūdikis. Lordas Actonas paliko žymųjį posakį ‚Valdžia korumpuoja'. Bet rečiau susimąstome, kad valdžia dar ir bukina bei gimdo kvailumą; kad galia duoti įsakymus dažnai paskatina išjungti smegeninę..."
Bet tai liečia ne vien galinguosius. N. Postmanas (1931–2003) sako, kad "Kvailumo atsargos, įskaitant ir visus mus, beveik neišsenkančios". Kaip "viršuj", taip ir apačioj": "Niekad žmonės netroško tiesos. Nuo tikrovės, kuri jiems nepatinka, jie nusigręžia, nes labiau linkę dievinti kvailybę, jei tik šiai pavyksta juos suvedžioti" (Gustave Le Bon, 1895).
Po nuopuolio žmogus labai retai elgiasi tikrai išmintingai ir protingai. Nepaisant to, iki šios dienos nepaprastai aukštai vertinamos proto galios bei apskritai žmogaus galimybės. Ir tikrai pervertinamos! Jau porą dešimtmečių gana populiarus vienas šio chroniško savęs pervertinimo variantas – "pozityvusis mąstymas", propaguojamas begalės rašeivų, kurių leidiniai jau kemša mūsų knygynus. Visų jų žinia viena: mumyse glūdi nepaprastas potencialas, "stebuklinga proto jėga"; valdydami savo mintis, anot R. Sharmos, galime "valdyti savo lemtį" ir "įgyti viską, ko trokštame".
Susidaro įspūdis, kad ir aukščiausi politikai, ekonomikos lyderiai bei biržų spekuliantai bus perskaitę J. Murphy'į, N.V. Peale'ą, R. Sharma, N. Hillį bei kitus ir gerai perėmę Murphy’io šūkį "visagalybė slypi jumyse": mes valdome rinkas, galime įsigyti visus trokštamus dalykus, stebuklų ekonomikoje taip pat neturėtų pritrūkti – mąstyk, ir būsi turtingas. Tačiau iš nieko juk nieko ir nebus. Net jeigu stebuklui įvykti bandysime pagelbėti prispausdindami pinigų – gerovės nei išmąstysi, nei prisibursi. Vien tik tas truputis gerų, kūrybingų ir sunkiu darbu subrandintų idėjų, kurios atlaikys tikrovės išbandymą, sukurs gerovę.
Todėl ar tik nebus atėjęs tinkamiausias metas pasiklausyti realistiškų praeities balsų. Socialinės rinkos ekonomikos patriarchas L. Erhardas akcentavo: "Nors žmonėms pavyko suskaldyti atomą, tačiau jiems niekada nepavyks suardyti to tvariojo ekonomikos dėsnio, kuris mus ragina išsiversti su tuo, ką turime, t. y. draudžia vartoti daugiau negu pasigaminame..." Ir ekonomistas L. von Misesas pritaria, kad pirmiau turi būti pagaminta, o tik paskui vartojama. "Vienintelis papildomo kapitalo gavimo šaltinis turėtų būti taupymas". Paskutiniame "Human Action" puslapyje Misesas perspėja: jeigu nepasinaudosime per šimtmečius sukauptomis ekonomikos žiniomis, "neatkreipsime dėmesio į visus pamokymus ir perspėjimus" (taigi rinksimės kvailybę), ne ekonominius dėsnius panaikinsime, o "sunaikinsime visuomenę ir visą žmonių giminę".
Nepakanka, kaip Š. Š. R. Šankara (neseniai ir Lietuvoje) sako, tik nubaidyti "porą streso ir sunkumo debesėlių" ar nesėkmę pasistengti užglaistyti šypsniu. Privalome veidu gręžtis į rūsčią tikrovę, bet pirmiausia į save pačius, nes persų kariuomenė jau stovi ir prie mūsų miesto vartų.
Nuodėmė
Nors Belšacaras tikrai buvo labai išdidus ir savo aukštą padėtį gerai suvokiantis valdovas, vis dėlto jam, be abejo (kaip ir kiekvienam žmogui), buvo pažįstamas ir nesėkmės, klaidos bei kaltės jausmas. Tačiau jo elgesys su šventaisiais Jeruzalės indais, atvira panieka bei žeminimas rodo, kad jam, nors ir ne ateistui, tikro šventumo dimensija nebuvo nežinoma; tikro supratimo apie nuodėmę jis neturėjo.
Prieš keletą mėnesių galėjome matyti geriausius bankų vadybininkus, prieš kameras skęstančius atgailoje, kalbančius apie nesugebėjimą ir nesėkmes, pripažįstančius savo kaltę. Jie atsiprašė už žalą, padarytą dėl savo kaltės. Tačiau atrodo, kad ir jie, nors ir pripažindami savo kaltumą, tikrojo nuodėmės rimtumo nesuvokia. Nuodėmė yra Dievo įstatymo sulaužymas, išpuolis prieš patį šventąjį Dievą. Ši vertikalioji dimensija gerai atspindėta Ps 51, 6, kur Dovydas pripažįsta: "Tau nusidėjau, tiktai tau". Tuo jis neneigia savo nusidėjimo padarinių horizontalioje plotmėje (Dovydo neištikimybė bei žmogžudystė sudaro šios psalmės kontekstą), bet pabrėžia ir išryškina tai, kas svarbiau – nuodėmės esmę.
Belšacaro laikais tikrą supratimą apie nuodėmę labai stabdė politeistinė kultūra, egzistavimas galybės bejėgių dievų. Nebuvo įmanoma žinoti, kada kokiam dievui nusidedi. Nelengviau ir šiandieninėje kultūroje, kurioje labai išpopuliarėjąs panteizmas. Jei viskas yra dieviška ar dievybės dalis, tai kam įmanoma nusidėti, prieš ką jaustis kaltam ar padarius nuodėmę? Šitaip nuodėmės samprata palengva nyksta. Dėl to dabar tokios madingos Rytų religijos – jose nuodėmė pasinaikina savaime, ištirpsta.
Panteizmas nutrina visas ribas: tarp kūrėjo ir kūrinio, tarp gėrio ir blogio, tarp nuodėmės ir nenuodėmės. Todėl nieko nuostabaus, kad didieji krikščionių mąstytojai, – katalikas G. K. Chestertonas, anglikonas C. S. Lewisas ar reformatas A. Kuyperis, – visi jie dėl to perspėjo. Dar prieš 170 metų A. de Tocqueville’is knygoje "Apie demokratiją Amerikoje" panteizmui paskyrė visą skyrių, kuriame analizavo šios srovės "žavesį demokratijos laikais". O jo analizės išvada griežta: panteizmas "žadina proto puikybę ir skatina jo tingumą". Todėl "Tie, kurie brangina tikrąją žmogaus didybę, turi susivienyti ir bendromis jėgomis prieš jį kovoti". Kaip liberalo, labai aštriai pasakyta!
Šiandien mes gyvename gana ‚nenuodėmingoje' visuomenėje – išlikęs tiktai subjektyvus čia ir dabar kaltės pajautimas. Tačiau nuodėmė yra nusižengimas, kuris, tiesa, vyksta čia ir dabar, tačiau neima ir nepradingsta savaime . Nuodėmė yra objektyvi kaltė, kuri negali būti nei užmirštama, nei ignoruojama. Dėl to praeitis išlieka labai svarbi. Tą puikiai suvokia pozityviojo mąstymo pranašai, todėl praeitį įnirtingai atakuoja. Kam prisiminti tas praeities klaidas! Jos tik trukdo! R. Sharma sako: "Jei išmoksi valdyti savo mintis ir aiškiai įsivaizduoti trokštamus dalykus, pabus tavyje snaudžiančios jėgos. Tu susikursi pasakišką gyvenimą, kokio esi nusipelnęs, – aš tuo neabejoju. Nuo šio vakaro pamiršk praeitį."
Pamiršk praeitį! Pagal šią taisyklę veikia ir Belšacaras. Ką ji duoda, tėra vien netikusio ir klaidingo atsipalaidavimo bei nerūpestingumo laikysena. Belšacaras rengia puotą su šūkiu: valgykime ir gerkime, vis tiek rytoj mirsime! (pagal Iz 22, 13; 1 Kor 15, 32). Šitokia hedonistinė nuostata nuosekli ir logiška vien tik pasaulėžiūroje be Dievo ir be nuodėmės.
Didžiausia Belšacaro laikų ir šiandienos ‚nuodėmė' yra ta, kad nenorėta ir nenorima nieko girdėti apie nuodėmę. Vien tik dėmesys dabarčiai, vien tik noras gyventi čia ir dabar. Apie tai gerai rašo "Der Spiegel" (18/2009): "Abiejų laikotarpių [dabartinės krizės ir 1929–1932 m.] žmonės buvo įsimylėję dabartį. Jie džiaugėsi patys savimi, vartojo ir investavo, ir visa tai darė už pinigus, kurių jie neturėjo. Jie nejuto, kaip ekonominė pusiausvyra ėmė nykti. Jie neišgirdo, kaip ėmė braškėti ir klibėti pasaulinės ekonomikos pamatai."
Socialinė santvarka
Kad ir kokioje socialinėje ir politinėje santvarkoje gyventume – kartais gali pasirodyti ypač svarbu, ar klausomės teisingų balsų ir buriamės prie teisingų vadų. Antai II pasaulinio karo išvakarėse, tokiame demokratijos forposte kaip Didžioji Britanija, vienintelis W. Churchillis laiku pajuto ir suvokė Hitlerio pavojų; tik dėl jo nepaprasto įžvalgumo laiku buvo organizuotas tinkamas pasipriešinimas.
Belšacaro rūmuose prie išsigandusio sūnaus karalienė motina kviečia izraelitą Danielių (Dan 5, 11). Danielius tarnavo vyriausiuoju patarėju valdant Nabukadnecarui, vėliau, tapęs nebereikalingas, buvo beveik užmirštas. Tai daugeliu atžvilgių labai pavyzdingas vyras. Niekad nesiekęs materialinės naudos (eil. 17) bei pasižymėjęs ypatinga drąsa. Danielius visuomet gerbė valdžią ir buvo klusnus, kaip ir tame pokalbyje. Tačiau nuo eil. 22 jo tonas keičiasi: "O tu... Belšacarai, netramdei savo širdies..." Danieliaus žinia karaliui rūsti – apie artėjantį teismą: jei nerūpėjo Dievas, jei mindžiojai jo šventenybes kojomis, lauk Dievo įvertinimo. "Dievas atliko tavo karalystės apyskaitą ir atvedė ją prie galo" (eil. 26).
Šioje vietoje grįžkime prie to, apie ką jau kalbėjome – prie mūsų nuodėmių. Jos, daromos visuomet dabartyje, neatleistos, kaupiasi ir tampa praeitimi, praeities našta, kurią velkame į ateitį, taip pasitikdami savo teismo dieną (žr. Mok 12, 14; Rom 2, 16; 2 Kor 5, 10). Danielius Belšacarui primena praeitį ir todėl nesunkiai išpranašauja ateitį.
Mūsų visuomenėje, kuri nieko nenori girdėti apie praeitį nei rimtai susimąstyti apie ateitį, tokiam pranašui būtų nelengva. Mums rūpi dabartis. Negalima sakyti, kad visai nieko nenorėtume sužinoti apie ateitį. Iš dalies net labai norėtume. Bet ateitis rūpi tik tiek, kiek ji trukdo mūsų dabartį. Dėl to norėtume ją valdyti, kontroliuoti, tvarkyti savaip. Nesvarbu, kuo remdamiesi – mokslu ar astrologija. Kiti tiki žmogaus aukštesniu išsivystymu, "dvasine evoliucija" (nuo T. de Chardin’o ir Vydūno iki Šri Aurobindo ir Urantijos knygos). Dažniausiai, kaip sakyta, tai nėra joks tikras rūpestis, o vien nesaugumas ir baimė dėl šiandienos. Nuo to stengiamės bet kokia kaina pasigydyti.
Šiandien visi duomenys apie klimato kaitą, ekonomikos būklę, demografinę padėtį guli ant stalo. Kuo atviriausiai matome, kaip bręsta kai kurios vidutinio didumo katastrofos, kaip antai Vakarų pasaulio socialinėse sistemose. Bet kiek tų, kuriems visa tai kelia rimtą susirūpinimą? Dauguma su ateitimi tik koketuoja, retas pasirengęs pakeisti savo gyvenimo stilių vardant ateities kartų. Madingi ir populiarūs dabarties juokdariai hedonistai kaip V. Šapranauskas. Paklausios ir trokštamos temos "Kaip išmokti gyventi čia ir dabar", siūlomos pvz., VU profesoriaus A. Beinoriaus. Be abejo, išmokti gyventi čia ir dabar nėra blogai, net pravartu bet kam. Ir tikinčiam žmogui taip pat – juk jam dabartis yra paklusnumo, meilės, etikos ir mokinystės metas! Tačiau Beinoriaus intensija kita. Jo tinklaraštyje tos paskaitos skelbimo nuotraukoje demonstruojamas ateities ignoravimas budizmo mokyme, kurį Beinorius reklamuoja: "Today is life – Tomorrow never comes", gyvenimas yra šiandien – rytojus niekada neateis, – įsitikinęs pranešėjas. Ir, deja, smarkiai klysta. Babilonijos valdovui Belšacarui rytojus atėjo gana greitai (Dan 5, 30).
Viena iš svarbiausių dabarties krizės priežasčių buvo nenoras ir vengimas blaiviai žvelgti į ateitį. Pasitenkinimas esama sėkme, atsipalaidavimas, abejingumas savo veiksmų padariniams (žvelgiant asmeniškai, visuomeniškai, ilgalaikiai). Dabar ne tik galime, bet ir privalome iš to pasimokyti. Turime suprasti, kad mūsų socialinei santvarkai nuo šiol reikalingi ne sėkmingi, bet apie ateitį galvojantys, gebantys atsispirti "gyvenk-atostogauk-pirk-švęsk-imk dabar, mokėk kada nors vėliau" stiliui.
A. de Tocqueville’is, vienas iš didžių, tik jau XIX a., pranašų, šiuos dalykus taip pat aiškiai matė. Jis sakė: "Reikia žmones kreipti į kuo tolesnį tikslą" (net taip pavadino visą savo knygos "Apie demokratiją Amerikoje" skyrių). Jau tada jis pastebėjo pavojų demokratinėse visuomenėse, kad žmonės "netrukus užsidega noru kuo greičiau patenkinti savo menkiausius įgeidžius, taigi vos praradę amžinybės viltį, ima elgtis taip, lyg jiems būtų skirta gyventi ne daugiau kaip vieną dieną". Domėtis ateitimi Tocqeville'iui taip svarbu, kad jis reikalauja: "filosofai ir valdžios nuolat turi žmonėms skiepyti mintį, kad jų veikla nesibaigia sulig šia diena; tai svarbiausias uždavinys." Toks pat svarbus, anot jo, ir tikėjimo vaidmuo: "Religijos išmoko žmones žvelgti į ateitį".
Kontekstas rodo, kad Toqueville'is čia, net vartodamas daugiskaitą, omenyje turi ne bet kokią religiją, o krikščionybę. Nes tik ji, kaip jokia kita, yra taip smarkiai orientuota į ateitį. Bet, žinoma, net ir krikščionys visos ateities įžvelgti negali. Mūsų gebėjimas planuoti ir numatyti yra itin ribotas (žr. Pat 16, 9; 27, 1; Jok 4, 13–14). Tačiau kiekvienas krikščionis žino, kad Dievas tikrai egzistuoja, dėl to visi jų dabarties veiksmai turi reikšmės ateičiai. O ateitis tikrai ateis.
Už visas skolas, nesvarbu, pinigines, moralines ar dvasines, reikės vieną dieną atsiskaityti. Kuo ta diena toliau, tuo mums geriau. Belšacarą ta diena, "karalystės apyskaita", kaip sakoma 26 eilutėje, užgriuvo nelauktai ir netikėtai. Susidūręs su antgamtiniu reiškiniu, rašančia Dievo ranka, Belšacaras paniškai išsigando.
O Danielius, tasai tremtinys, nelaisvėn uždarytas emigrantas ir svetimtautis, gyvenantis daugiau mažiau priešiškoje kultūroje, dažnai persekiojamas mirtinų pavojų (žr. sk. 6), atrodo, ateities visai nebijo. Nes šis izraelitas įsitikinęs: Dievas nuteikia žmones (1, 9), jis dalija dovanas ir išmintį (1, 17), jis įkurs savo amžinąją karalystę (2, 44); Dievas visai kitoks negu stabai "iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens" (4 eil.), Dievas yra, kaip persas Darijus pažino, "gyvasis" ir "amžinasis" Dievas, nes "Jis apsaugo ir išgelbsti, daro ženklus ir nuostabius darbus danguje ir žemėje" (6, 27–28).
