"Briusas visagalis" Pasimokykime melstis kartu su Jimu Carrey

O, kad nors dienelę pabuvus visagaliu, kaip Dievas! Kuriam iš mūsų nekyla tokių minčių? Filme "Briusas visagalis" (Bruce Almighty) režisierius Tomas Shadyacas leidžia šiai idėjai tapti tikrove. Šįkart režisierius kreipia dėmesį ne į specialiuosius efektus ir net ne į beprotiškas grimasas ar nepakartojamą humorą (filmas juk su Jimu Carrey!), o tiesiog papasakoja istoriją apie Briusą, kuriam tenka turėti reikalų su... Dievu. Apie Briusą, kuris mokosi pažinti ir priimti save tokį, koks yra, paklusti ir visiškai atsiduoti Dievui. Kuris mokosi melstis.

Jimas Carrey vaidina Briusą Nolaną, Bufallo televizijos reporterį, artėjantį prie keturiasdešimties ir žiauriai nusivylusį savo darbu, savo komentuojamais reportažais, tokiais kaip apie gimtajame miestelyje iškeptą didžiausią pyragą. Žiūrovams Briusas patinka, jis linksmina juos, tačiau pačiam to neužtenka. Jis nori daugiau, aukščiau, labai labai aukštai. Jis svajoja apie žinių vedėjo darbą nuosavame kanale, svajoja prilygti geriausiems laidų vedėjams. Ir kaip nors atsikratyti šio ankšto pasaulio, pakeisti butą, padaryti karjerą. Keistis ir keisti! Bet kiekvieną kartą tos svajonės Briusą įstumia į konfliktus su drauge Greise (Jennifer Aniston iš "Draugų"), su kuria jis kartu gyvena ir kuri yra "tik" darželio auklėtoja, apsiribojanti kur kas kuklesniais troškimais.

Vieną dieną Briusui staiga atsiranda galimybė pakilti. Jis pakviečiamas padaryti tiesioginį reportažą prie Niagaros krioklių, tačiau koją pakiša priešai. Ką gi, Briusas nebus Briusas, jei neatkeršys. Tik bėda, kad visa tai jis padaro prieš įjungtas kameras, taigi sugadina reportažą ir, žinoma, su baisiais triukšmais ir "back to you f...!" uždaro duris iš kitos pusės.

Negana to, jo naująją padėtį dar pablogina pasitaikę chuliganai. Taškas. Kas gali būti blogiau? Sumautas gyvenimas, visas pasaulis ir netgi pats Dievas... Briusas, nors ir netikintis, visą savo neviltį išlieja būtent Dievui: "Kodėl tu manęs nekenti?" Savo "maldos" metu jis pareikalauja iš Dievo ženklo – ir gauna. Netgi vieną po kito. Bet Briusas to nesuvokia. Tik kai Dievas neatstoja ir ima be perstojo skambinti, Briusas pakelia ragelį ir susitaria susitikti, tikėdamasis, žinoma, ne ko kito, o gero darbo.

Pastate, kuris vadinasi "Omni Presents Inc." ir kuriame nesimato jokios gyvos dvasios, Briusas jaučiasi nejaukiai. Pagaliau bent vienas žmogus, kad ir juodaodis valytojas. Paskui dar vienas, elektrikas. Tačiau juk tai tas pats žmogus?! Galų gale kopėčiomis iš viršaus šviesos sraute nulipa trečias – irgi tas pats žmogus! – dėvintis darbinį švarką ir iš po jo kyšantį baltą kostiumą. Tai Dievas, puikiai suvaidintas Morgano Freemano, prisistato žado netekusiam Briusui. Praeina nemažai laiko, kol purkštaujantis skeptikas suvokia, su kuo turi reikalą. Dievas atidaro nežmoniškai ilgą Briuso gyvenimo bylų stalčių, išsitraukia segtuvą su paskutiniaisiais įrašais ir šypsodamasis iš lėto skaitinėja jo skundus. "Šiaip aš prieš blasfemiją, bet šitas anekdotas tikrai geras!"– visai pralinksmėjęs, tarsteli Dievas.

Briusas nervinasi, vėl ima priekaištauti Dievui dėl prastai atliekamo darbo ir netikėtai gauna atkirtį: "Tai padaryk geriau!" Dievas kalba rimtai ir suteikia Briusui vienai savaitei dieviškas galias. Staiga Briusui atsiveria beveik neribotos galimybės, išskyrus paveikti žmogaus laisvą valią.

Šakės! Briusas negali patikėti, ir pabandymui perskiria a la Mozė Raudonąją jūrą – sriubą savo lėkštėje. O tada ir prasideda! Savo apdaužytą mašiną paverčia stulbinančiu bolidu ir lekia sau kelyje panaikindamas visus kamščius; įsisuka kilnoti dailiųjų praeivių sijonus; romantiškai minutei užplaukus, savo draugei dovanoja mėnulį, sukelia hormonų audrą ir padidina krūtis; žiauriai atkeršija savo priešui, subjaurodamas jo balsą tiesioginės laidos metu. Briusui sekasi, ir jis kaipmat tampa TV įžymybe.

Tačiau Briusas dievišką galią naudoja vien savo egoizmui tenkinti, todėl vis labiau praranda Greisę, vertinančią tai, kas su juo vyksta, gana neigiamai. Ir Dievui prisieina įsikišti (kalbasi vaikščiodami vandeniu) ir įspėti, kad "Dievo darbui" priklauso ir daugiau užduočių. Pavyzdžiui, išklausyti maldas ir į jas atsakyti. Briusas jau buvo girdėjęs daugybes garsų, bet niekuomet į galvą nešovė pasiklausyti bent vieno atidžiau. Taigi dabar jo ausys atsiveria žmonių maldoms. Ir nieko keisto, kad jį užplūsta tiesiog lavina įvairiausių prašymų ir reikmių (gerai, kad Dievas pasigailėjo ir Briusą pasiekdavo tik jo miesto gyventojų maldos). Nuostabiai komiškoje, bet kartu ir labai rimtoje scenoje Briusas bando įvesti tvarką, kaip nors surūšiuoti tas maldas. Galų gale jis įrengia "Jahvės interneto svetainę", į kurią plaukia milijonai kreipimųsi. Kol staiga vieną dieną jis pamato savo draugės Greisės laišką. Spūsteli klavišą ir regi – tarsi tikras Dievas – su ašaromis į jį/Dievą besikreipiančią savo draugę. Ir dėl ko? Ogi būtent dėl jo, Briuso! Tai paliečia jo širdį, ir staiga jis panori atsakyti į visas maldas. O tai reiškia galybę darbo. Bet Briusas pasiryžo ir kurį laiką pliekia atsakymus, kad net dūmai rūksta. Žinoma, kol pasibaigia kantrybė. Tada belieka "Reply All" ir visiems "Taip".

Visi gauna, ko prašę: kas laimėjimą loterijoje, kas kylančius akcijų kursus ir taip toliau, ir taip toliau. Žinoma, miestą užgriūva chaosas, ir Briusas pastebi, kad būti Dievu ne taip jau lengva. O kadangi dar ir Greisės niekaip neįmanoma priversti jį pamilti, jis puola į neviltį: "Kaip, nepalaužiant valios, priversti žmogų mylėti?" Dievas tik šypteli: "Sveikas atvykęs į mano pasaulį, sūnau!", – mat ir jam pačiam nuolat tenka pakovoti su šia problema.

Briusas, be abejo, papasakoja ir apie savo išradimą – visuotinį "Taip", ir pasigiria, kad kiekvienam suteikia tai, ko tas panori. Tačiau Dievui nepatinka toks lazdos perlenkimas ir jis paprieštarauja: "Nuo kada gi žmogus bent ims numanyti, ko jis tikrai nori?" Režisierius Shadyacas, pats būdamas tikintis krikščionis, šią sceną komentuoja taip: "Mes manome, jog norime tokio namo, tokio automobilio, būtent tokių ir ne kitokių santykių su žmonėmis. Tačiau iš tikrųjų nesuprantame, ko norime ir ko tikrai mums reikia. O mums tikrai reikia patirti laisvę ir meilę, meilę duoti kitiems. Kartais praeina labai daug laiko, kol tai suvokiame".

Taigi ačiū Dievui, kad jis išklauso ne visas mūsų maldas. Ir ačiū Dievui, kad jis užsiima su paprastais, net visai netobulais kaip Briusas žmonėmis. Jis dovanoja savo dėmesį, tam tikras gyvenimo situacijas, per kurias žmonės žingsnis po žingsnio atranda ir susipažįsta su savimi pačiais, savo gyvenimu, pamato, kas išties vertinga ir svarbu. Visi mes esame vienaip ar kitaip gan netobuli padarai, todėl Dievui tenka mus auklėti. Dėl to T. Shadyacas ir sukuria, deja, kai kuriuos krikščionis piktinantį besikeikiančio, egoistiško, netgi be santuokos (siaubinga!) su savo drauge gyvenančio Briuso paveikslą. Anot režisieriaus, "Briusas yra nebrendėlis. Filme negalima pradėti nuo tobulų žmonių. Mes kuriame netobulą personažą ir leidžiamės su juo į savotišką kelionę. Biblijoje taip pat pilna įvairių žmonių, kuriuos pavadintum bet kaip, tik ne tobulais. Filmuose egzistuoja šešėliai, ir tie šešėliai padeda šviesai. Tačiau mes niekam nesiūlome Briuso gyvenimo būdo. Mes nesakome žiūrovui: "Gyvenk taip!" Mes tik papasakojame istoriją."

Pasibaigus laikui, Briusas netenka savo galių, tačiau susigrąžina draugę. Jis išmoksta būti savimi, pamatyti toliau savo nosies ir pasirūpinti kitais. Pagaliau suvokia, kad yra toks, koks yra, su visais tais sugebėjimais, kurie padeda gerai dirbti darbą ir būti reikalingam žmonėms. "Tu turi dovaną džiuginti ir pralinksminti žmones. Tokį aš tave sukūriau" – patikina Dievas. Briusas lieka reporteriu ir susitaiko su buvusiais kolegomis.

Filmo pabaigoje Briusas ištaria savo "teesie tavo valia" versiją: "Aš noriu, kad tu spręstum, kas man geriau. Aš atsiduodu tavo valiai!"

"Briusas visagalis" Lietuvos kino teatruose nuo rugsėjo 5 d.