Tom Price
Danas Brownas: kodo užkulisiai (Da Vinčio kodas VIII)
Brownas savo knyga, kaip ir, anot jo, savo menu da Vinčis, perteikia asmeninį požiūrį į krikščionybės ištakas. Jis sako: "Nors esu įsitikinęs, kad mano veikėjų aptariamos teorijos turi vertę, tačiau kiekvienas skaitytojas teištiria tai ir pasidaro savas išvadas ( http://www.danbrown.com – Da Vinci Code FAQs). Brownas taip pat tvirtina: "Teorija, kurią aš pateikiu, buvo tyliai skelbiama daugelį amžių. Ji nėra mano. Sutinku, kad, ko gero, tai pirmas kartas, kai ji pateikiama populiaraus trilerio forma, tačiau ta informacija nėra nauja. Mano nuoširdus troškimas, kad "Da Vinčio kodas" ne tik suteiktų malonumą, bet taip pat ir pastūmėtų skaitytoją imtis ieškojimų" (Da Vinci Code FAQs).
Brownas, paklaustas, ką manąs apie mokslininkus, kurie stengiasi paneigti vieną iš pagrindinių fiktyvių romano tezių – patį da Vinčio kodą, atsakė: "Dialogas yra nuostabus. Tie autoriai ir aš aiškiai nesutinkame, bet išsivystę debatai yra teigiama ir galinga jėga" (Da Vinci Code FAQs). Atkreipkite dėmesį, kad Brownas nesako, jog knygos veikėjai nesutinka su mokslininkais, bet nesutinka būtent jis. Tai labai svarbu, nes tai reiškia, kad turime pripažinti, jog Browno sukurti veikėjai iš dalies kalba už jį patį. Brownas kelia savo klausimus ir požiūrius ne tik "Da Vinčio kode". Gausiuose interviu ir diskusijose jis yra išsakęs dar daugiau ir įvairesnių nuomonių. Jis aiškina, kad užaugo, kaip ir daugelis iš mūsų, supamas "paradoksalių mokslo ir religijos filosofijų" ( http://www.danbrown.com – Meet Dan Brown).
"Da Vinčio kodas" nėra vien didingas pramoginis trileris. Tai taip pat ir pastanga visiems lengvai suprantamo pasakojimo pavidalu aptarti plačias teologines ir filosofines idėjas. Tai ne kvietimas pulti atskirus asmenis, o bendrauti ir bendradarbiauti siekiant tiesos bei atsakymų. "Mes visi stengiamės suprasti didžiąsias gyvenimo paslaptis. Iš kur mes? Kas nutiks, kai mirsime? Kurlink einame? Ką visa tai reiškia?", – klausia Brownas (DVC NH rašytojų pokalbis http://www.danbrown.com ).
Aš noriu pakalbėti apie keturis pagrindinius Dano Browno požiūrius: į žinojimą, interpretaciją, tiesą ir į religinį pliuralizmą. Kiek bus įmanoma, naudosiu tik tą medžiagą, kurioje Brownas kalba būtent apie požiūrius, o ne apie romaną "Da Vinčio kodas". Noriu analizuoti tik jo asmenines nuomones, o ne literatūrinius išsigalvojimus, siekiančius vien provokuoti, o ne ką nors pasakyti.
Žinojimas
Labai svarbu suvokti Browno požiūrį į žinojimą norint suprasti kitus jo įsitikinimus. Pradėsime nuo to, ką jis laiko žinojimu ir ką ne. Danas, augęs matematiko ir bažnyčios vargonininkės šeimoje, sako: "Aš neturėjau žalio supratimo, kuria linkme eiti. Mokslas siūlė akivaizdžius savo teiginių įrodymus, rodė fotografijas, skaičius ir kitus matomus dalykus, tuo tarpu religija reikalavo daug daugiau. Viską turėjau priimti tikėjimu. Esu įsitikinęs, kad žinote, jog tikėjimas reikalauja nemažų pastangų – ypač iš mažo vaiko; ypač netobulame pasaulyje. Tad kaip berniukas, aš linkau nepajudinamų mokslo pagrindų pusėn."
Paanalizuokime šias Browno mintis. Kad lengviau suprastume, paanalizuokime, kas gi yra žinojimas. Filosofiškai kalbant, žinojimas nėra siaura kategorija, apribota tik tais dalykais, kurie gali būti įrodyti ar pademonstruoti laboratorijoje, ar išmąstyti remiantis matematika ir logika. Tai plati kategorija, į kurią įeina:
1) mokslinės žinios (rūgštis neutralizuoja alkidus);
2) loginės/matematinės žinios (visi viengungiai yra nevedę);
3) eksperimentinės žinios (žinojimas, kad valgei pusryčius, kad esi asmuo);
4) moralinės žinios (pedofilija yra blogai);
5) religinės žinios (kai meldžiuosi, Dievas yra su manimi);
6) istorinės žinios (romėnų kareiviai buvo Romos imperijos dalis).
Saugumas, kurį Danas Brownas patyrė mokslinių žinių "fotografijose, lygtyse ir matomuose įrodymuose" eliminavo kitų rūšių žinias. Šios pradėjo rodytis nepatrauklios ar reikalaujančios per didelių pastangų. O mokslinės, arba empirinės žinios atrodė daug patvaresnės ir žymiai patikimesnės už religines.
Browno nuomone, mokslu lengva tikėti ir pasikliauti (bent jau iš pirmo žvilgsnio), o "tikėjimą" arba religinį žinojimą daug sunkiau ir priimti, ir pritaikyti. Jis sako: "Aš nuoširdžiai trokštu turėti absoliutaus, neabejojančio tikėjimo malonę. Bet neturiu. Bet ieškau. Šis romanas yra mano dvasinių paieškų dalis. Niekada neįsivaizdavau, kad romanas galėtų būti toks kontraversiškas".
Tiesa ir interpretacija
Iš vienareikšmio palankumo mokslo žinioms ir svaičiojimų apie "dangišką" ir "sunkiai priimamą" religinį žinojimą išplaukia Browno požiūris į interpretaciją . Tiksliau tariant, santykis tarp šio požiūrio ir istorijos. Štai kaip Brownas interpretuoja religinį tikejimą: "Tikėjimas yra tėkmė... Stengdamiesi griežtai suklasifikuoti tokias nežemiškas koncepcijas kaip tikėjimas, nuslystame į debatus apie semantiką tiek, kad visiškai pametame tai, kas akivaizdu, t.y. kiekvienas bandome išnarplioti didžias gyvenimo paslaptis pagal savo patirtį".
Dano Browno nuomone, kalbėdami apie tiesą, privalome būti nepaprastai atsargūs. Filosofija pataria, kad siekdami suvokti tiesą, privalome atskirti objektyviąją (absoliuti tiesa, tinkanti visiems) ir subjektyviąją tiesą (asmeninė, tik mano tiesa). Jis sako: "Pasaulyje – dabar labiau nei bet kada – yra daug vietos. Teigti, kad esame neklystantys, absoliutūs [objektyvūs/tiesa, tinkanti visiems] ir kad kiekvienas, kuris nemąsto kaip mes, klysta ir todėl yra priešas, yra beprotiškai pavojinga". Pagal Browną, visi privalome nustoti teigti žiną, kas yra tiesa, kuri tinka visiems, kas objektyvu ir absoliutu. Globalaus stabilumo vardan privalome nustoti manyti, kad žinome, kas yra tiesa kiekvienam. Jis sako: "Vyrų dominuojamos absoliutizmo filosofijos pasižymi ilga, prievartos ir kraujo pilna praeitimi, besitęsiančia iki pat šių dienų".
Tad aišku, jog Brownas norėtų, kad mūsų teiginiai niekuomet neperžengtų mokslo žinių ribos. Kad nebūtume tokie užtikrinti savų interpretacijų teisingumu. Ypač dėl tiesos religijos požiūriu, Browno nuomone, geriau būtų, kad ši tiesa teliktų tik "tiesa man". Negerai nepamatyti, kad visi istoriniai duomenys ir liudijimai yra gana dviprasmiški, nes priklauso nuo juos užrašiusiojo ir mūsų skaitymo. Brownas sako, kad "istorija, kuri tampa mūsų tiesa, visiškai priklauso nuo to, ką skaitome ir kas yra mūsų mokytojai. Mano kritikai ir aš akivaizdžiai skaitėme kitokias knygas ir turėjom skirtingus mokytojus. Kai kurie iš šių žmonių atrodo visiškai tikri savo tiesa. O to aš pavydžiu. Kaip jau sakiau, negimiau su absoliutaus tikrumo malone." Tad, Browno manymu, geriau, kad mūsų kalbos apie tai, ką randame istoriniuose ir religiniuose tekstuose, apsiribotų tikimybėmis, o paistalai apie tikrumą, absoliutumą, objektyvumą ar tiesą visai išnyktų.
Religinis pliuralizmas
Jau minėjome, kad Brownas siūlo, jog "tiesos, tinkančios visiems" religinėje sferoje turėtume vengti pasaulio taikos labui. Dabar pažvelkime, ką jis galvoja apie dvasingumą. Brownas mano, kad "mes visi bandome išnarplioti didžiąsias gyvenimo paslaptis, ir kiekvienas iš mūsų einame savais nušvitimo keliais. Save aš laikau daugelio religijų mokiniu. Kuo daugiau išmokstu, tuo daugiau kyla įvairių klausimų. Dvasingumo paieškos man bus viso gyvenimo užsiėmimas" (Da Vinci Code FAQs).
Skamba taip, lyg Brownas būtų "religinio pliuralizmo" šalininkas. Pagrindinė šio požiūrio tezė – visi keliai veda pas "Dievą". Nė vienas religinis ar tikėjimo požiūris nėra teisingas, todėl nė vienas asmuo neturėtų teigti, kad jo specifinis religinis požiūris yra absoliutus ar objektyvus. Tad jis ir sako, kad kiekvienas einame "savais nušvitimo keliais". Ar Brownas tiki į Dievą? Tikrai ne į krikščionių Dievą, sukūrusį visą pasaulį. Brownas samprotauja šitaip: "Dalelių specialistai įsitikinę, jog materija, t.y. tai, kas mus supa, yra įkalinta energija... Kiekvienas iš mūsų esame ne kas kita kaip grynoji energija, pasireiškianti žmogaus pavidalu... Bet dabar tie patys fizikai, kurie skelbia, kad visa, kas mus supa, yra energija, patylomis klausia, ar gali būti vien tik sutapimas, kad didžioji dalis senųjų religinių tekstų, taip pat ir Biblija, apibūdina Dievą kaip energiją ir kalba apie Dievą kaip visumą, kuri mus supa".
Išvada
Aptartieji Dano Browno įsitikinimai daro įtaką ir formuoja jo pasaulėžiūrą. Kaip mums vertinti jo idėjas? Pirmiausia reikia pastebėti, kad Brownas ne tik rašo pasakojimus, bet taip pat ir provokuoja diskutuoti. Jis sako: "Aš nuoširdžiai trokštu, kad "Da Vinčio kodas" ne tik suteiktų malonumo skaitant, bet taip pat ir paskatintų žmones pačius imtis ieškojimų" (Da Vinci Code FAQs).
Antra, Brownas įsitikinęs, kad mokslinės žinios patikimos. Puiku. Taip mano ir daugelis iš mūsų. Bet ar tik šitai nėra kiek siaurokas požiūris. Sukūrę kokią nors abstrakčią teoriją, turime ją susieti su tikrove. Jei, lyginamos su tikrove, teorijos pradeda neigti dalykus, kuriuos tikrai žinome, kažkas yra ne taip. Todėl ar tik Browno žinojimo vertinimas nebus labiau mokslinis prietaras, nei įdėmus žvilgsnis į aplinkinį pasaulį? Pavyzdžiui, kaip jis gali sakyti, kad užtikrinti teiginiai apie religiją yra nepriimtini, jei jis pats negimė žinodamas tiesą? Juk jis negimė ir absoliučiai įsitikinęs mokslo žinių teisingumu, bet dabar jas palaiko, netgi labai aukštai vertina.
Trečia, Danas Brownas užtrenkia duris "tiesai visiems" religiniame žinojime. Jis mano, kad tie žmonės, kurie teigia religijoje žiną tiesą, yra pavojingi visuomenei. Manau, jis klysta, bet suprantu, kodėl laikosi tokio požiūrio. Tai klasikinė laikysena, pagal kurią vieninteliu priimtinu kitų įsitikinimų vertinimu laikoma tolerancija, tampanti tikrąja "tiesa visiems".
Tai neteisinga logika, nes atsakyti į neteisybę ir netoleranciją reikia būtent daugiau negu taikingumo ir tolerancijos. Tad kaip galima absoliučius teiginius laikyti išnaudojimo bei nestabilumo priežastimi? Kai kas sakytų, kad tai absoliutus moralinis, o ne religinis teiginys. Bet Brownas, remdamasis savo "nepajudinamu moksliniu žinojimu" pats pavojingai priartėja prie absoliutistinio teigimo būdo, bet tik religinius absoliutistus jis laiko šovinistais, kurie jam iš prigimties ir neišvengiamai atrodo netolerantiški. Tad, ko gero, teisinga sakyti, kad šitaip galvodamas apie religiją ir Dievą, Brownas labiau netiesiogiai nei tiesiogiai yra pavyzdys žmogaus, darančio absoliutinę religinę prielaidą. Naudojantis jo paties logika, ar tik jis pats nėra žmogus, pavojingas stabiliam pasauliui?..
Ar tikrai problema absoliutus religinis žinojimas, kurio laikėsi Wilberforce'as kovodamas dėl vergovės panaikinimo, Motina Teresė, rūpindamasi ligoniais ir skurdžiais, Martinas Liuteris Kingas, griežtai pasisakydamas prieš rasizmą? Argi jie yra tie žmonės, kurie tvirtina esantys religingi, bet tuo tik dangstantys savo neapykantą kitiems? Ar Brownas teisus siūlydamas, kad vardan interpretacinių ir socialinių dalykų turėtume atsisakyti kalbų apie užtikrintumą, absoliutumą, objektyvumą ir tiesą visiems? O gal istoriniu požiūriu jis trumparegis ir iš dalies nesuvokia savo perdėtos priklausomybės nuo isteriškos ir panikuojančios žiniasklaidos kultūros?
Danas Brownas tvirtina esąs krikščionis, nors jis supranta tai labai plačiai ir, kaip jau pastebėjome, sakosi esąs "daugelio religijų mokinys". Jis taip pat sako: "Aš vis dar ieškau. Parašiau šį romaną kaip savo paties dvasingumo paiešką". Tačiau atrodo, kad viena jo dvasingumo paieškų dalis yra susilpninti istorinį krikščionybės pagrindą. Jis tvirtina, kad esą Jėzus ir Marija Magdalietė turėjo vaiką, kuris buvo išvežtas į Prancūziją iškart po Jėzaus nukryžiavimo, bet taip pat prideda: "Mano manymu, Jėzaus ir Marijos Magdalietės vedybų galimybė jokiu būdu nesumenkina Kristaus skelbiamos žinios grožio" (interviu galima rasti http://www.cnn.com ).
Jei aš kada turėčiau šiek tiek laiko pakalbėti su Danu Brownu, maldaučiau jo dar kartą pažvelgti į Jėzų, nes dalis Jėzaus skelbiamos žinios buvo jo tvirtinimas, kad jis yra vienintelis kelias pažinti Dievą. Jei tai tiesa, tai jis negali būti taip paprastai įmaišytas į visa ko kokteilį. O jei tai netiesa, tada Jėzus nėra vertas būti įtrauktas į Browno "dvasingumo paieškas".
This article is reproduced from Damaris' CultureWatch website ( http://www.culturewatch.org ) - used with permission.
