info@lksb.lt +370 600 80578

Dangus ir žemė

Dangus ir žemė

Pirmoji Biblijos knyga vadinasi Pradžios.

"Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: "Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena" (Pr 1,1–5).

Iš nieko

"Pradžioje Dievas sukūrė…" Kurti – tai demonstruoti didžiulę jėgą. Dar sunkiau suvokti, jog Dievas sukūrė viską iš nieko. Mes, žmonės, taip pat kuriame, tačiau tik iš jau egzistuojančios medžiagos. Ant drobės dažais tapome paveikslus. Iš medienos, cemento ir plytų statome namus. Tačiau Dievas kurdamas nenaudojo nieko.

Visagalis

Kurti tokiu milžinišku mastu be medžiagų, projektų, dirbtuvių bei įrankių, reikia tokių gebėjimų, kurie mums visiškai svetimi. Biblija sako, kad sukūrimas buvo įmanomas tik dėl Dievo galybės. Dievo galia beribė.

"Didis mūsų VIEŠPATS ir galingas…" (Ps 147,5).
Jis iš tiesų visagalis.

Visažinis

Dievas turi ne tik galią, bet ir pažinimą. Jis – visažinis.
"Didis mūsų VIEŠPATS…, beribė jo išmintis" (Ps 147,5).

Dievas žino viską. Jam nereikia konsultuotis su architektu arba inžinierium. Jo žinios beribės. Kurdamas Dievas neprivalėjo laikytis kieno nors sudaryto projekto.

Vienu metu visur esantis

Ką nors kuriančiam žmogui reikia darbo vietos – dirbtuvės arba studijos. Kuriančiam Dievui dirbtuvių nereikėjo, nes Biblija sako, kad Viešpats vienu metu yra visur.

"Nejau aš Dievas tik tada, kai esu ranka pasiekiamas? – tai VIEŠPATIES žodis – ir ne Dievas, kai toli? Ar gali pasislėpti žmogus pakampyje, kad aš jo nematyčiau? – tai VIEŠPATIES žodis. – Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė?" – tai VIEŠPATIES žodis" (Jer 23,23–24).

Tik Dievas turi šiuos tris atributus – visagalis, visažinis ir vienu metu visur esantis, – ir tik šių trijų atributų kombinacija leido sukurti šią sudėtingą karalystę, kurioje mes gyvename.

"Savo galybe jis padarė žemę, savo išmintimi sukūrė pasaulį ir savo išmanymu išskleidė dangų" (Jer 51,15).

Angelai neturi nė vienos iš šių charakteristikų, kad ir kokie jie būtų galingi ir protingi. O mes? Mes net nepriartėjame prie tokių gebėjimų.

Kad sukonstruotume paprasčiausią daiktą, mums reikia didelių žmogiškų pastangų. Pavyzdžiui, nusprendėme pasigaminti metalinę kėdę, kokių pilnos mokyklų klasės. Pirmiausiai mums reikės metalo.
Bet kur rasime tinkamo metalo?
Uolose.
Bet kas žino, kuriuose akmenyse yra reikalingo metalo?
Mums reikalingas geologas, daug žinantis apie uolas, kuriose yra geležies.
Tarkim, radome reikiamas uolas. Ką darysime toliau? Juk uolos žemėje!
Mums reikalingi specialistai, žinantys, kaip pagaminti dinamitą bei atitinkamą kalnakasybos įrangą. Reikalingi patyrę kalnakasiai, kad išgautų geležies rūdą iš žemės.
Bet jūs negalite pasigaminti kėdės iš krūvos geležies rūdos.
Ją reikia išlydyti.
Ar atrastumėte tokią karštą ugnį, kuri išlydytų uolas?
Mums reikalingi žmonės, kurie išmano apie lydymą ir gali tai atlikti.
Taigi mes surandame juos. Kas toliau?
Jie paprasčiausiai įteiktų mums gabalą plieno. Dabar jau galėtume ant jo prisėsti – žinoma, kai atauš! Bet jeigu vis dėlto norime pagaminti kėdę, reikia žmogaus, kuris moka iškočioti tą gabalą į plokščią tinkamo storio metalo lakštą. Tada reikės išlankstyti plieną ir jį suvirinti.
Suvirinti?
Atrodo, dar reikės ir žmogaus, kuris išmano apie elektrą bei moka ja naudotis.
Taigi kėdės gamyba – sudėtingas procesas. O mes dar nepakalbėjome apie dažus, ypač tokius, kurie gerai priliptų prie metalo, ir norimos jų spalvos.
O kaip kėdės kojos?
Jų galai apmauti plastmase.
Plastmasė?
Hmmm. Ar tai tik neveda į naftos gavybą? Nagi, pažiūrėkime. Kad išgręžtume naftos gręžinį, prisireiks…!?
Mes tenorėjome pagaminti metalinę kėdę. Kad sukurtume net paprasčiausią daiktą, prisireikia kelių šimtų žmonių, jų žinių ir gebėjimų. Nėra žmogaus, kuris žinotų viską.
Nė vieno iš mūsų, žmogaus ar angelo, nė per plauką negalima palyginti su Dievu, kuris viską žino, turi visą galią kurti iš nieko ir yra visur – kad patalpintų savo sukurtą daiktą ten, kur nori. Dievui nėra lygių.

"Ak, Viešpatie DIEVE! Žiūrėk! Tu padarei dangus ir žemę didžia savo galybe, savo pakelta ranka. Nėra tau negalimo dalyko!" (Jer 32,17).

Ne visos Dievo savybės vienodai lengvai suvokiamos. Kažkodėl mums lengviau įsivaizduoti Dievą visagalį ir visažinį, negu esantį visur vienu metu. Tačiau Raštas daugelyje vietų kartoja, kad Dievas yra visur esantis.

Pasvarsčius, tai iš tiesų guodžianti idėja. Kai keliauju ir esu toli nuo savo šeimos, trokštu, kad Dievas būtų su jais. Tačiau kartu aš noriu, jog Viešpats lydėtų ir mane, kad iškilus problemai, netektų jo ieškoti. Man gali prisireikti pagalbos DABAR PAT! Žinoma, to paties linkiu ir savo šeimai.
Antra vertus, žinia, jog Dievas yra visur, gali bauginti. Blogai pasielgus, nėra kur pasislėpti. X a. pr. Kr. vienas Izraelio karalius, įkvėptas Dievo, užrašė šiuos žodžius:

"Jei į dangų užžengčiau, tu esi ten, jei Šeole pasikločiau guolį, tu esi ten. Jei įgyčiau aušros sparnus ir įsikurčiau prie tolimųjų jūros pakraščių, net ten mane vedžios tavo ranka ir tvirtai laikys tavo dešinė. Jei sakyčiau: "Tamsa tikrai mane paslėps ir naktimi man taps šviesa", – tai tau ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa tau tas pat" (Ps 139,8–12).

Faktą, kad Dievas vienu metu yra visur, reikia skirti nuo panteizmo koncepcijos. Paprastai tariant, panteizmas aiškina, kad Dievas yra visame kame ir viskas yra Dievas. Biblija, priešingai, moko, jog Viešpats skiriasi nuo savo kūrinių – jis nėra kūrinijos dalis. Raštas apibūdina Dievą ne kaip abstrakčią jėgą ar transcendentinę realybę, o kaip būtybę.

"Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? VIEŠPATS – amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta; jo išmintis neištiriama" (Iz 40,28).

Dievas kalbėjo

Monumentalus Dievo kūrybos aktas aprašytas paprastai ir glaustai. Stulbinanti informacija perteikiama vos keliais žodžiais. Pavyzdžiui, biblinis tekstas tik užsimena apie priemones, kuriomis Dievas kūrė. Jis tai darė ne rankomis ir ne įrankiais. Viešpats paprasčiausiai įsakė kosmosui ir viskam, kas jį sudaro, atsirasti.

"Tuomet Dievas tarė: "Tebūna šviesa!"…" (Pr 1,3).
"…pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu…" (Hbr 11,3).

Tokį gebėjimą mums vėlgi sunku įsivaizduoti. Mes neįstengiame suprasti, kaip paliepus atsirastų metalinė kėdė, jau nekalbant apie visatą! Tačiau ko gi jūs tikėtumėtės iš visagalio Dievo? Pagalvoję apie tai, jūs tikėtumėtės būtent tokios galybės. Biblija apie tai kalba kaip apie faktą.

"VIEŠPATIES žodžiu buvo padaryti dangūs, o jo burnos alsavimu – visos jų galybės…Tebijo visa žemė VIEŠPATIES, tegerbia jį visi pasaulio gyventojai. Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado" (Ps 33,6. 8–9).

Taigi taip viskas prasidėjo. Dievas liepė atsirasti šviesai. Jis pavadino šviesą diena, o tamsą – naktimi. Biblijos žodžiais, baigėsi pirmoji kūrimo diena.

Tai buvo gerai

Dievas pradėjo kurti. Užuolaidos atsitraukė. Stebint visiems angelams, scenoje pasirodė dangus ir žemė. Aukščiausiasis Dievas vienu žodžiu įjungė prožektorius. Baigėsi pirmasis veiksmas: buvo sukurta pirmoji diena. Per kitas penkias dienas atsiskleidė dar penki didžiojo Dievo sukūrimo spektaklio veiksmai.

"Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi tai jums neskelbta nuo pradžios? Ar jūs nesupratote? Nuo tada, kai buvo pradėti žemės pamatai, jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai. Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui" (Iz 40,21–22).

Biblija lygina žemę su palapine. Tai vieta, kurioje galima gyventi, unikaliausias sklypas visatoje. Tačiau kad planeta Žemė būtų tinkama gyventi, reikia atlikti dar daug darbų. Regime, kaip nuščiūva angelai. Pakyla užuolaidos ir antrą dieną sukuriamas skliautas. Skliautas? Kas tai? Leiskite paaiškinti.

Antroji diena

"Dievas tarė: "Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!" Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena" (Pr 1,6–8).

Kai Dievas sukūrė pasaulį, žemę dengė vanduo. Antrą dieną atsiskleidė pirmasis požymis, jog ką tik sukurtas pasaulis buvo kitoks negu tas, kurį pažįstame dabar. Biblija sako, kad Dievas dalį vandenų perkėlė aukštai į dangų. Vieni aiškino, jog čia paprasčiausiai kalbama apie debesis, kiti iškėlė teoriją, kad aplink Žemės rutulį egzistavo perregimas vandens garų skliautas. Ar vandenys aukštai reiškė skliautą, ar ne, yra įrodymų, jog klimatas tais laikais iš esmės skyrėsi nuo dabartinio. Atrodo, jis visur buvo tropinis. Yra žinoma, kad jeigu atmosferoje būtų daugiau vandens garų, susidarytų tam tikras šiltnamio efektas. Vėliau pamatysime, kas galėjo viską taip pakeisti į mums dabar pažįstamą padėtį. Bet kuriuo atveju, pagal Bibliją, Dievas sukūrė skliautą, turbūt sinonimišką tam, ką dabar vadiname atmosfera.(Žodis skliautas yra sinonimiškas žodžiui erdvė, ir gali būti vartojamas, kalbant apie Žemės atmosferą arba kosmosą.)

Trečioji diena

Trečiosios dienos pradžioje vanduo po skliautu vis dar sudarė vieną milžinišką vandenyną, ir nesimatė jokios sausumos. Dievas vėlgi kalbėjo.

"Dievas tarė: "Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!" Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį jūromis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas tarė: "Teželdina žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena" (Pr 1,9–13).

Trečiąją dieną galima padalyti į dvi dalis. Pirma, matome, jog atsirado sausuma. Įdubus vandenyno dugnui, susiformavo milžiniški indai vandeniui, o iš gelmių iškilo sausuma. Antra, buvo sukurta augmenija.

"Taip kalba VIEŠPATS, kuris sukūrė dangų, jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą: "Aš esu VIEŠPATS,
ir be manęs nėra kito!" (Iz 45,18).

Dievas nuo pat pradžių ruošė pasaulį gyventojams. Augmenija buvo sukurta, kad tenkintų mūsų fizines reikmes: teiktų maistą, deguonį kvėpuoti ir statybinę medžiagą.

Ketvirtoji diena

Pirmąją kūrimo dieną Dievas atitraukė tamsos užuolaidą ir liepė atsirasti šviesai. Ketvirtąją dieną Dievas sukūrė šviesulius.

"Dievas tarė: "Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus, tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!" Taip ir įvyko. Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, valdyti dieną bei naktį ir atskirti šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, ketvirtoji diena" (Pr 1,14–19).

Jeigu atrodo keista, kad Dievas sukūrė šviesą pirmiau negu Saulę, turime prisiminti, kad sukurti šviesą Dievui vienodai lengva, kaip ir šviesulius.

"Aš – VIEŠPATS, kuris sukūrė Visatą ir vienas pats išskleidė dangus…" (Iz 44,24).
"Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti, o saulė žino kada jai nusileisti" (Ps 104,19).

Tvarka

Saulė, mėnulis ir žvaigždės rodo, kad Kūrėjas yra tvarkos Dievas. Tvarka – visatos gyvavimo principas. Ji tiksi tiksliai kaip atominis laikrodis. Tam tikra prasme ji ir yra laikrodis. Mes prieš keletą metų iš anksto braižome potvynių žemėlapius ir esame įsitikinę, kad jie tikslūs. Paleidžiame palydovus neabejodami, kad jie tam tikru momentu pasieks tolimas planetas – taip, kaip užprogramuota. Visa mūsų planeta pasikliauja saulėtekio ir saulėlydžio reguliarumu. Be tokios nustatytos tvarkos niekas neišgyventų. NASA palydovas "Galilėjus" keliavo šešerius metus, kol pasiekė Jupiterį, – tiksliai, kaip numatyta.Visatos tvarka yra visa valdančių fizikos dėsnių rezultatas. Tuos dėsnius padeda išstudijuoti įvairūs mokslai – astronomija, biologija, fizika ir chemija. Šiuos stulbinančiai tiksliai visatą išlaikančius dėsnius sukūrė Dievas.

"…jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi" (Kol 1,17).

Šie dėsniai mums atrodo tokie savaime suprantami, jog net nepagalvojame, kaip pasaulis atrodytų be jų. Bet įsivaizduokite, kas būtų, jei – kelioms sekundėms ir kas kelias dienas – dingtų gravitacijos dėsnis. Įsiviešpatautų chaosas ir mirtis. Panašiai būtų, jeigu kas nors staiga išjungtų visus šviesoforus ir pašalintų iš miesto kelių ženklus bei eismo apribojimus.

Penktoji diena

Penktąją dieną Dievas sukūrė įvairiausius jūros gyvūnus ir paukščius.

"Dievas tarė: "Teknibžda vandenys gyvūnų daugybe, teskraido paukščiai viršum žemės po dangaus skliautu!" Taip ir įvyko. Dievas sukūrė didžiuosius jūros gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Dievas palaimino juos, tardamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės! Pripildykite jūrų vandenis, o paukščiai tesidaugina žemėje!" Atėjo vakaras ir išaušo rytas, penktoji diena" (Pr 1,20–23).

Šeštoji diena

Šeštoji diena buvo Dievo kūrybos kulminacija. Dievas pradėjo dieną, sukurdamas gyvūnus.

"Dievas tarė: "Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!" Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera" (Pr 1,24–25).

Rūšys

Biblijoje teigiama, kad trečiąją, penktąją ir šeštąją dieną sukurti augalai, jūros būtybės, paukščiai ir gyvūnai dauginosi pagal savo rūšį. Ką reiškia pagal savo rūšį? Paprastai tariant, tai reiškia, kad katės vedė kates, šunys – šunis, drambliai – dramblius. Pasodinus tulpių svogūnus, mums nereikia nuogąstauti, kad išaugs kedrai.

Besidauginantys kūriniai skiriasi vienas nuo kito[14], bet rūšis išlieka ta pati. Jūs galite kryžminti įvairių šunų tipus ir išvesti įvairiausias šunų veisles – nuo pudelių iki senbernarų, – bet tai vis tiek bus šunys. Jie galės ir daugintis. Antra vertus, kadangi rūšys pastovios, ūkininkui nereikia nerimauti, kad į jo ganyklą įsiverš kaimyno kiaulė ir susiporuos su poniu. Vėlgi matome, jog norėdamas palaikyti tvarką, Dievas įvedė fiziologinių dėsnių sistemą.

Tobulas, nepriekaištingas, šventas

Biblija keliose vietose pakartoja, jog kurdamas visatą…
"…Dievas matė, kad tai gera" (Pr 1,25).

Tai dar vienas iš trumpų, tačiau prasmingų teiginių. Kurdamas Dievas viską darė tikrai gerai.

"Šio Dievo kelias tobulas, VIEŠPATIES žodis išgrynintas ugnimi" (Ps 18,31).

Mes, žmonės, nieko negalime padaryti tobulai – nebent gana priimtinai, bet vis vien su trūkumais. Biblija sako, kad Dievas yra tobulas – be ydos. Įvairius jo tobulumo aspektus apibūdiname žodžiais šventas ir teisingas.

"Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS!" (Iz 6,3).
"Visa, ką jis daro, pilna jo garbės ir didybės , o jo teisumas amžinas" (Ps 111,3).
"…o Dievas Šventasis reiškiasi savo šventu teisumu" (Iz 5,16).

Studijuodami Bibliją, šiuos vertinimus patyrinėsime atidžiau. O kol kas mums užtenka žinoti, kad žodžiais šventas ir teisus apibūdinami tam tikri tobulos Viešpaties prigimties aspektai.

Dievo šventumas absoliutus. Tai labai svarbu. Kuriant bendrą paveikslą, šio "kibučio" negalima pamesti. Skaitydami tai visada turėkite omeny.

Tobulumas – esminė Dievo charakterio savybė. Būdamas tobulas, jis galėjo kurti tik tobulai. Kaip vėliau pamatysime, kūrinija pasikeitė, bet iš pradžių viskas buvo taip, kaip reikia! Dievas pasakė, kad tai buvo gerai. Tai buvo tobula.

Dievas rūpinasi

Dievas galėjo visus augalus arba gyvūnus sukurti juodus arba baltus, tačiau jis išrado ištisą spalvų ir atspalvių įvairovę. Jis ne tik sukūrė spalvas, bet ir akis, sugebančias viską matyti.

Dievas aprūpino įvairiausiu skaniu maistu. Jis galėjo sukurti visus valgomus dalykus kepenėlių skonio! Kai kam tai galbūt patiktų, bet pažįstame žmonių, kurie būtų labai nusivylę. Viešpats ne tik sukūrė įvairaus skonio maistą, bet ir apdovanojo mus skonio receptoriais, kad galėtume mėgautis, atrodytų, begaline patiekalų įvairove.

Be daugelio kitų dalykų, jis suteikė gėlėms aromatą, o mūsų nosiai – gebėjimą įvertinti daugybę kvapų. Viskas galėjo dvokti supuvusiais kiaušiniais, tačiau Dievas to nenorėjo.

Dievas galėjo sukurti tik kelias augalų rūšis, ir jos būtų visiškai patenkinusios mūsų reikmes. Tačiau mes matome stulbinančią įvairovę. Akivaizdu, jog Viešpats yra Dievas, kuris iš tikrųjų rūpinasi. Biblija sako, kad jis…
"…apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui" (1 Tim 6,17).

Dievas turi ne tik gebėjimą ir galią sukurti beribę įvairovę. Toji galia eina kartu su meile bei rūpesčiu. Jis yra Dievas, apsireiškęs pasaulyje gerumo darbais.

Dievas vis dar stebina žmoniją savo kūrybingumu. Šimtmečiais daug kas buvo paslėpta nuo mūsų akių, nes nesugebėjome to suprasti. Tačiau sukūrę elektroninius mikroskopus, atomo skaidymo prietaisus, orbitinius teleskopus bei kitokią technologiją, mes sugebėjome atskleisti kai kurias paslaptis. Šie atradimai niekada nenusibosta. Kuo daugiau atrandame, tuo labiau žavimės, stebimės ir sužinome ko nežinoję. O juk tai egzistavo visą laiką, sukurta visagalio Dievo.

"Didis VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama" (Ps 145,3).

Šeštąją dieną, prieš nusileidžiant saulei, Dievas užbaigė visatą dar vienu darbu – jis sukūrė vyrą ir moterį.

B.d.

Šaltinis: John R. Cross, The Stranger in the Road to Emmaus (GoodSeed Intl., 1998)