info@lksb.lt +370 600 80578

Drąsiųjų valanda (IV)

10 tezių abortų tema
Pabaigoje – Wilberforce'o pamokos, arba drąsiųjų valanda


Ką šiandienos krikščionys gali nuveikti prieš abortus? Daug ko galima pasimokyti iš Williamo Wilberforce'o, dešimtmečius kovojusio prieš vergų prekybą britų imperijoje. Rastume stačiai neįtikėtinų paralelių (ir, deja, skirtumų) su dabarties situacija.

Kai 1780, būdamas vos 21 metų Wilberforce'as buvo išrinktas į žemutinius parlamento rūmus, vergovė Karibų regiono britų kolonijose buvo giliai įsišaknijusi. Bet nestigo ir prieštaravimų: pačioje Didžiojoje Britanijoje vergovė buvo draudžiama; XVIII a. pabaigoje britų armijos gretose kovėsi jau net 30 000 juodaodžių. Tik kažkodėl valdžiai neatėjo galvon panaikinti visą vergovės sistemą.

Krikščionių vaidmuo. ‚Krikščioniškosioms' valstybėms kaip Anglijai, Ispanijai, Prancūzijai vergovė buvo naudinga; ir didžiosios Bažnyčios kaip anglikonų (Vatikanas taip pat) neturėjo beveik jokių esminių prieštaravimų. Vien kvakeriai, akcentavusieji žmonių lygybę, nuosekliai pasisakė prieš bet kokį išnaudojimą (nuo 1770-ųjų jie reiškė savo poziciją vis garsiau). Prie jų prisidėjo metodistai; šio judėjimo pradininkas Johnas Wesley'is 1774 buvo išleidęs knygą "Toughts Upon Slavery" (Mintys apie vergovę).

Jaunasis Wilberforce'as, paveldėjimo aprūpintas visomis žemiškomis gėrybėmis, kaip ir daugelis to meto aristokratų, pradžioje buvo stipriai pasidavęs gyvenimo malonumams ir azartiniams žaidimams – kol dvidešimties sulaukęs atrado tikėjimą ir radikaliai pakeitė savo gyvenimą. Tikėjimas tapo svarbiausiu jo orientyru ir varomąja jėga. Patekęs į parlamentą, prekybos vergais klausimus jis greitai pavertė savo pagrindiniu interesu. J. Wesley'is savo gyvenimo pabaigoje jį drąsino: "Jeigu Dievas už tave, tai kas dar gali būti prieš tave?"

Prieš ekonominius interesus. XVIII a. pabaigoje prekyba vergais buvo stipriai įsibėgėjusi. 1780–1790 iš Afrikos į Ameriką pergabenta daugiau nei 800 000 vergų, beveik pusė jų britų laivais. Britų kolonijose Karibuose, kur augančiam cukraus suvartojimui Europoje patenkinti buvo užveistos didžiulės cukranendrių plantacijos (pasidarė madinga gerti saldintą arbatą), reikėjo labai daug darbo jėgos. Wilberforce'ui buvo nuolat įrodinėjama, kad vergų atsigabenti yra ekonomiškai būtina ir kad tai sustabdyti reikštų finansiškai stipriai pakenkti ištisoms verslo šakoms bei miestams (kaip Liverpuliui). Esą kam kištis į ekonomiką, kuri pati geba susireguliuoti. Juk draudimais nieko nelaimėsime! Esą ta prekyba visiems ne prie širdies, bet kad gyvenimas toks, praktiniai tikslai verčia ją išlaikyti... Be to, juk po draudimo tuoj kitos valstybės pačios šitą verslą perimtų – kaip tada sužiūrėti ir sukontroliuoti?

Beje, ir tada netrūko ciniškų ‚argumentų': esą negrai juk patys džiaugiasi gavę naujo darbo; Karibų plantacijos kaip tik esanti jų "laisvės šalis", kur jiems sekasi daug geriau negu daugeliui darbininkų Anglijoje; esą jie net dėkingi už išlaisvinimą iš "barbariškosios Afrikos" ir t. t. O kad daugybė net kelionės neištverdavo, nebūdavo nė užsimenama.

Ilga kova. Wilberforce'o pastangos dėl prekybos vergais panaikinimo vaisių davė tik maždaug po 20 metų. Pirmasis įstatymo projektas viršutiniuosiuose rūmuose buvo atmestas 1788. Wilberforce'as su savo draugais sudarė 900 puslapių tyrimais ir faktais grįstą informacinį pranešimą, kurį 1789 pristatė parlamentui (kiekvienam parlamentarui buvo įteikta trumpa jo santrauka). 1789 gegužės 12 dieną Wilberforce'as pasakė pusketvirtos valandos užtrukusią galingą kalbą – bet susilaukė nė kiek ne menkesnio pasipriešinimo. Po to dar keletą metų jam teko ieškoti naujų argumentų ir teikti naujų įstatymo siūlymų (iš viso 11), kol tik 1807 "aboliucionistai" pagaliau pasiekė pergalę. Iki visiško vergovės panaikinimo britų imperijoje teko palaukti dar daugiau nei dvidešimt metų. 1833 ji buvo panaikinta, o praėjus dviem dienoms po balsavimo parlamente mirė ir pats Wilberforce'as.

Laiko dvasioje? Žvelgiant atgal, kyla pagunda manyti, kad prekyba vergais ir vergovės panaikinimas atitiko ano laiko dvasią, nes anksčiau ar vėliau vis vien tai būtų buvę padaryta. Galvojama apie švietimo epochą bei prancūzų revoliuciją, iškėlusią laisvės, lygybės ir brolybės šūkį. Bet užmirštama, kad Prancūzijai net jos revoliucinės nuotaikos nesutrukdė 1792 San Dominge numalšinti vergų sukilimą. Tarp švietimo atstovų, tiesa, buvę vergovės priešininkų kaip Thomas Paine'as, 1791 išleidęs "Rights of Man" (Žmogaus teisės). Bet apskritai prancūzų revoliucija net patarnavo kaip trukdis: vergovės panaikinimo priešininkams Anglijoje ji tapo siaubingų lygiavos kūrimo padarinių pavyzdžiu; pagal 1793/94 Paryžiaus diktatūrą ir terorą Wilberforce'as su aboliucionistais buvo praminti "mūsų Robespjerais".

Tad laiko dvasia čia, galima sakyti, niekuo dėta. Daugelis, kaip lordas Abingdonas, pabrėždavo: "humaniškumas yra privatus jausmas" ir netinkamas viešam veikimui. Be to, aboliucionistai esą siekia visus sulyginti tik tam, kad paskui visi su kuo tik nori "dulkintųsi" ir galų gale atsirastų "nauja žmonių rasė". Todėl aboliucija esanti "visiška beprotybė". O gudručiai kaip plantatorius C. R. Ellisas 1794 pristatė įstatymo projektą, siūlantį gerinti vergų gyvenimo sąlygas. Esą jam "nuoširdžiai" norėtųsi, kad vergovė būtų panaikinta, bet, deja, tai tik atvertų juodąją rinką. Anot jo, vienintelis protingas kelias tėra vergų prekybos išlaikymas ją humanizuojant.

Visuomenės palaikymas. Parlamentarų su Wilberfoce'u priešakyje kova dalinai buvo palaikoma plačios viešos kampanijos. Per tuos metus žemutiniesiems parlamento rūmams buvo pateikta šimtai, jei ne tūkstančiai, piliečių peticijų. Daugybė knygų smerkė vergovę (buvęs vergas Olaudahas Equiano parašė plačiai skaitomus memuarus). 1787 aboliucionistų iniciatyva buvo pagamintas vergų laivo (Liverpulio "Brookes") maketas su pavaizduotais 482 vergais ant borto. Jis tuomet padarė didžiulį įspūdį ir išliko garsus iki šių dienų. Wilberforce'as rinko ir kitą vaizdinę medžiagą. Net buvo galvojama apie cukraus boikotą.

Darbas komandoje. Wilberfoce'as iki šiol laikomas vienu iš svarbiausių vergovės panaikinimo iniciatorių. Ir išties jo įnašas labai didelis, gal netgi esminis. Bet jis buvo parlamentaras ir veikė sistemoje, kurioje vieno žmogaus sprendimai negalimi. Ir vienas jis niekada neliko, o buvo palaikomas daugelio savo bendražygių (artimiausias jų Thomas Clarksonas). Užnugarį stiprino ir grupė evangelikalų socialinio teisingumo aktyvistų, pravardžiuotų pirmiau "The Saints" (šventieji), vėliau pavadintų "Clapham Sect" (Claphamo sekta – pagal miestą netoli Londono, kur ir Wilberforce'as kurį laiką gyveno). Wilberforce'as visuomet buvo komandos galva.

Uždrausti dar nereiškia panaikinti. Nuo 1807 vergų prekyba po britų vėliava tapo nelegali. Bet tai nereiškė jos panaikinimo, kurio teko laukti dar ilgai. Ispanai su portugalais dar daug metų tęsė šią veiklą. Vergai iš Afrikos dešimtmečius buvo gabenami į Kubą ir Braziliją. Didžiajai Britanijai ilgai ir kantriai teko kovoti su saviškiais vergų prekeiviais; laivų ir vergų išpirkos britams tuomet atsiėjo apie 40 mln. svarų (dabar milijardai).

Plati vizija. Wilberforce'as kovojo ne tik prieš kažką; jo pastangos panaikinti vergovę buvo tik dalis plataus socialinio projekto, kuris prasidėjo nuo gimtųjų vietų, keičiant jose papročius ir gyvenimo sąlygas (1796 Wilberforce'as buvo vienas iš "Society for Bettering the Conditions and Increasing the Comforts of the Poor" įkūrėjų). Kaip krikščionis jis taip pat rūpinosi pasaulio misionieriška veikla bei dalyvavo misijinių organizacijų kūrime. Be to, jis daug dirbo gyvūnų apsaugos srityje (įkūrė vieną pirmųjų pasaulyje gyvūnų apsaugos organizacijų).

Drąsiųjų valanda. Wilberforce'as grūmėsi sulaukdamas galingo pasipriešinimo ir neturėdamas jokių sėkmės garantijų. Stiprus atkirtis, nusivylimai, liga dažnai jį priversdavo pajusti bejėgystės ribas. Siekiant tokio tikslo, reikėjo labai daug drąsos ir ištvermės.

Šiandienos negimusių vaikų abortai yra labai panašus fenomenas kaip bemaž prieš porą šimtmečių vergų prekyba – platus savo mastais, daugelio laikomas priimtinu, normaliu dalyku be aiškios pokyčių perspektyvos. Kova prieš abortus sulauks didžiulio pasipriešinimo ir panašių argumentų: ekonomiškai naudingi draudimai nieko neduos, reformos vietoj panaikinimo ir t. t. Ir šitai kovai reikės daug laiko. O dabartinėje nekantrioje medijų visuomenėje drąsos bei ištvermės gali prireikti žymiai daugiau nei tada. Mums būtinai reikia drąsių parlamentarų ir žurnalistų, aiškiai ir vienareikšmiškai pasisakančių už gyvybę.

Tik kitaip nei Wilberforce'o laikais labai trūksta plačios viešos gyvybės apsaugos kampanijos. Parašai prieš Ignalinos elektrinės stabdymą renkami – o kas surinks prieš abortus? Kodėl pirmųjų lapų nepadėti krikščionių bažnyčiose? Kodėl parlamentas, vyriausybė ir Prezidentas neapipilami peticijomis kaip anuomet? Tų laikų aboliucionistų tebuvo tik nedidelis būrys, bet jie turėjo palaikymą, ypač tarp krikščionių! Kada sukils Lietuvos krikščionija ir parodys savo drąsą? Kokią istorinę ir teologinę teisę turime manyti, kad tai nieko neduotų?

Šių metų sausį galų gale buvo priimtas naujasis oficialus Lietuvos įvaizdis – "Lietuva – drąsi šalis". Tokiais mes save rodysime pasauliui. Bet giliai paširdžiuos krebžda šelmė abejonė, ar tik ne dailiai skambančiu PR lozungu visa tai ir liks... Ar tikrai mums pavyks jį paversti tikrove? Pabandykime! Jau dabar pabandykime! Parodykim drąsą ir priimkime, remkime įstatymą, ginantį gyvybę. O norint atsistoti greta 'marginalių valstybių’ kaip Maltos, Airijos ir Lenkijos drąsos reikės nemažai. "Drąsa ženklina mūsų istoriją" – ar drąsa ženklins ir mūsų ateitį?