info@lksb.lt +370 600 80578

Dvejopas Dievo darbas pasaulyje

Naudinga pastebėti, kaip krikščionių tikėjimas atpažįsta dvejopą Dievo veiklą pasaulyje: pirma, Dievo Tėvo, antra, Dievo Sūnaus darbą, kurie abu tampa išganingi žmogui per Šventąją Dvasią.

1. Esama dvejopo apreiškimo. Pirmasis – bendras Dievo apreiškimas kūrinijoje. Per jį Dievas leidžia visiems žmonėms sužinoti apie save ir savo galią, nors kai kurie tvirtina nepažįstą Dievo ir Jo bendrojo apreiškimo. Egzistuoja ir Dievo specialusis apreiškimas Kristuje bei Šventajame Rašte, kuris pateikia išsamesnį Dievo pažinimą ir kurio ašį sudaro Kristaus evangelija. Bendrasis apreiškimas pirmiausia yra Dievo Tėvo darbas per kūriniją, o specialusis – Sūnaus Kristaus atperkamoji veikla. Abu apreiškimo tipai pasiekia savo tikslą tik per Šventosios Dvasios darbą.

2. Yra du būdai, kaip Dievas perteikia savo moralinį įstatymą. Pirmasis – bendras Dievo įstatymo pažinimas, kuris yra Dievo dovana visai žmonijai (per bendrąjį apreiškimą), net tiems, kurie šį pažinimą atmeta. Egzistuoja ir daug aiškesnis bei gilesnis Dievo įstatymo pažinimas, ateinantis per Mozę, Dešimt įsakymų, pranašus ir likusiąją Biblijos dalį bei visada susijęs su Dievo malonės sandora ir atpirkimu Kristuje. Mūsų turimas Dievo moralinės valios, apreikštos ir kūrinijoje, ir Šventajame Rašte, pažinimas visuomet priklauso nuo Šventosios Dvasios.

3. Yra du Dievo malonės tipai. Pirmasis – bendroji malonė, kurią Tėvas duoda visiems savo kūriniams, kad būtų įmanoma gyvybė ir jie būtų pašaukti atgailauti; antrasis – tai ypatingoji malonė, išgelbėjimo per tikėjimą Kristumi malonė. Šventoji Dvasia – tai Asmuo, kuris turi imti išorinę abiejų malonės tipų dovaną ir padaryti juos veiksmingus vidiniame žmonių bei tautų gyvenime.

4. Yra du teisumo tipai. Aktyvus pilietinis teisumas atitinka išorinį poreikį praktikuoti pilietinę atsakomybę įvairiuose mūsų vaidmenyse ir situacijose; šio teisumo iš mūsų reikalauja Tėvas per savo kūriniją. Pasyvus, dvasinis teisumas priima ypatingosios malonės dovaną – atleidimą ir išgelbėjimą Kristuje. Abu teisumo tipai priklauso nuo Šventosios Dvasios darbo.

5. Yra du išminties tipai: praktinė išmintis, kaip veiksmingai gyventi Dievo Tėvo sukurtajame pasaulyje, ir dvasinė išmintis, kurią sudaro gilus išgelbėjimo ir Kristaus malonės pažinimas ir suvokimas. Abu išminties tipai priklauso nuo Šventosios Dvasios, kuri duoda visą tikrąją visų žmonių turimą išmintį.

6. Yra dvi karalystės, reiškiančios du būdus, kaip Dievas valdo mūsų gyvenimą. Pirmoji – tai Dievo karalystė, kurioje Dievas kartais išlieka anonimiškas ir kartu savo apvaizda tvarko žmonių bei tautų reikalus, formuoja mūsų gyvenimą panaudodamas sukurtąją tvarką bei šio pasaulio struktūras, užkerta kelią nuodėmei ir siekia savo tikslų. Antroji – tai atperkantis Kristaus viešpatavimas mūsų gyvenime, kuriame mes sąmoningai atsiduodame jo Žodžiui ir stengiamės atsakyti Kristui kaip savo Viešpačiui tikėjimu bei paklusnumu. Abu būdus, kuriais valdo Dievas, implikuoja žmonių sprendimai, priimami per vidinį Šventosios Dvasios darbą.

Visuose šiuose ką tik apibūdintuose dvilypumuose pirmasis elementas pirmiausia yra Dievo Tėvo darbas, antrasis – pirmiausia Sūnaus Kristaus darbas. Turime niekada neužmiršti, jog Sūnų siuntė į pasaulį Tėvas, kad jis atnaujintų, išgelbėtų ir perkurtų kūriniją ir kūrinius, kuriuos iškraipė, sumaitojo ir nukreipė neteisinga linkme nuodėmė. Tai reiškia, kad kiekvienoje iš šių porų ar dvilypumų antrasis elementas atkuria, užbaigia ir atnaujina pirmąjį. Sena krikščioniška terminija tariant, "malonė atnaujina prigimtį".

Čia reikia paaiškinti. Mes galime tinkamai suprasti ir įvertinti bendrąjį Tėvo apreiškimą per kūriniją tik tada, kai priimame specialųjį apreiškimą Kristuje ir Šventajame Rašte; vis dėlto tas bendrasis apreiškimas daro didžiulį poveikį ir įtaką visų žmonių gyvenimui. Nors bendrasis Dievo įstatymo, prigimtinės moralės įstatymo, apreiškimas daugeliui žmonių leidžia, nors ir iš dalies, bet teisingai suprasti, kas yra gerai, o kas blogai, ir bent nutuokti apie moralinę atsakomybę, visiškai suvokti Dievo moralinį įstatymą galime tik skaitydami Šventąjį Raštą; vis dėlto tikinčiojo ryšys su netikinčiuoju pasauliu gali išsigimti, jei užmiršime prigimtinės moralės įstatymą arba sumenkinsime jo reikšmę. Bendroji malonė leidžia daugeliui žmonių gyventi sąlyginai tvarkingai, garbingai ir taikiai; tačiau be ypatingos malonės Kristuje tie tvarkingi ir garbingi gyvenimai yra tušti, beviltiški ir vedantys neapsakomai neteisinga linkme – į siaubingą baigtį.

Pilietinis teisumas – tikra išeitis daugeliui žmonių, ypač jeigu tėvai ir mokytojai jiems sudėjo gerus moralės pagrindus, kad jie galėtų tapti puikiais kaimynais ir gerais piliečiais; tačiau tas pilietinis teisumas neturi krypties bei gilaus turinio, kol nėra atnaujinamas, kai tikėjimo teisumas pažadina žmonėse troškimą šlovinti Dievą visu savo gyvenimu; tik tada dvasinis teisumas suteikia pilietiniam teisumui galią ir jį nukreipia.

Dvilypumai, religija ir kultūra

Visais šešiais minėtais būdais Dievas Tėvas kuria, o Sūnus Kristus atperka. Sūnus atnaujina Tėvo darbą, ir abu veiksmai daro įtaką žmogaus patirčiai per Šventąją Dvasią.

Svarbu pažymėti, kad vienas iš skirtumų tarp krikščionybės ir įvairių islamo atmainų yra tas, jog islamas paprastai nepripažįsta šių šešių dvilypumų. Krikščionybė ir islamas ne tik tvirtina turį skirtingus ypatingus apreiškimus, skirtingus kelius į išgelbėjimą, skirtingai žiūri į išgelbėjimo garantiją bei skirtingai traktuoja daugelį konkrečių etikos klausimų. Kai kurioms islamo atmainoms itin sunku pripažinti tokius dalykus kaip bendrasis apreiškimas, bendroji malonė, Dievo duotas pilietinis teisumas, Dievo duotas prigimtinės moralės įstatymas ar Dievo duotoji praktinė netikinčiųjų išmintis. Dėl šios priežasties musulmonai dažnai nori, kad jų mąstymas ir veiksmai visame jų gyvenime, kultūroje bei valstybės valdyme kiltų tiesiogiai iš jų religinio įstatymo, šariato. Krikščionys, priešingai, pripažįsta būdą, kuriuo Dievas tiesiogiai veikia savo kūrinijoje, net jeigu kartais lieka iš dalies anonimiškas ar pasislėpęs dėl to, kad žmonės užgniaužia savyje Dievo pažinimą, ir net jeigu Biblija beveik ar visai nedaro tiesioginės įtakos kokiai nors konkrečiai žmonių grupei.

Krikščionys ne visada taip aiškiai, kaip turėtų, kalbėjo apie dvilypį Dievo darbą pasaulyje: kartais jie neigė šiuos dvilypumus išgyvendami vidinę sumaištį ir troškimą būti ištikimi Kristui, kartais kiti krikščionys prabildavo taip, tarsi specialusis apreiškimas, gelbėjanti malonė ir dvasinis teisumas būtų nesvarbūs. Tačiau nepaisant šių klaidų, skirtumas tarp bendrų ir specialių Dievo darbų, implikuojantis visų Trejybės Asmenų darbo specifiškumą, bet kartu ir vienybę, buvo labai svarbus veiksnys, formuojant Vakarų pasaulio gyvenimą bei kultūrą. Šia idėja grįstos tokios svarbios kultūrinės / juridinės praktikos kaip religijos laisvė ir bažnyčios bei valstybės atsiskyrimas (be priešiškumo). Šis dvilypumas reiškia, kad krikščionys jautėsi laisvi priimti kultūros dovanas (kaip išsilavinimas, valstybė, technologijos, medicina ir teisė) iš mūsų kultūros, kritikuoti mūsų kultūrą bei įnešti į ją savo indėlį, nereikalaudami, kad kultūrai būtų primestas biblinis tikėjimas kaip jos teisėtumo sąlyga. Tai labai skiriasi nuo daugelio islamo atmainų, kurios prieš pripažindamos kultūrą ir valstybę teisėtomis, nori, kad jos būtų islamiškos.

Laiške romiečiams 13, 1 Paulius rašė: "Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo". Verta pažymėti, jog daugelis valdininkų, su kuriais teko susidurti Pauliui, ypač romėnų valdininkų, nebuvo "krikščioniški". Romos imperija ir imperatorius nepripažino Biblijos Dievo, ir daugelis vietinių romėnų valdininkų bei valdytojų asmeniškai nebuvo krikščionys. Vis dėlto Paulius skelbia, jog jie yra paskirti Dievo. Šis svarbus biblinis teiginys numano arba implikuoja daugelį čia minėtų dvilypumų.

Dvilypumai ir dualizmai

Kad išvengtume nesusipratimų, būtina supriešinti teisingus krikščionių tikėjimo dvilypumus su keliomis dualizmo atmainomis, kurios dažnai drumstė žmonių tikėjimą. Per pastaruosius dvidešimt amžių tikintiesiems problemų kėlė mažiausiai keturios ar penkios dualizmo atmainos, ir daugelis šių tikėjimų vis grįžta. Verta paminėti šias dualizmo atmainas.

1. Pagal zoroastriškąjį senojo pasaulio dualizmą, egzistuoja dvi vienodo stiprumo jėgos – gėris ir blogis. Pasaulyje tarp šių dviejų jėgų vyksta kova, ir mes esą negalime būti atsakingi už blogus žmonių poelgius, nes juos lemia blogio dievybė. Šios dualizmo rūšies atgarsių esama eretiko Markijono (II a.) tikėjime. Nors krikščionys tiki velniu arba šėtonu, jo jėga niekuomet nelyginama su Dievo, kadangi Dievas yra visa ko Kūrėjas, įskaitant ir velnią. Krikščionys tradiciškai apibūdina šėtoną kaip pasididžiavusį angelą, o tai rodo, jog jis yra visais atžvilgiais nepalyginamai menkesnė būtybė už Dievą. Krikščionys turi visiškai atmesti zoroastriškąjį dualizmo tipą.

2. Helėniškasis dualizmas, taip pat būdingas senajam pasauliui, mokė, kad tik neregimos dvasinės esybės yra tikros bei geros, o materialioji, fizinė plotmė nėra nei visiškai tikra, nei visiškai gera. Ši tikėjimo sistema darė didelę įtaką gnosticizmui, o ši idėja per visą istoriją vis pasikartodavo. Ji absoliučiai prieštarauja bibliniam mokymui apie kūrinijos gerumą bei realumą.

3. Viduramžiškasis gamtos / malonės dualizmas šiek tiek panašus į helėniškąjį, bet yra iš dalies pritaikytas prie svarbiausių krikščionių tikėjimo postulatų. Fizinė "gamtos" sfera laikoma realia, tačiau ji, ko gero, Dievui nėra labai svarbi ir turbūt ne tokia jau gera. Pagal šį požiūrį, Dievą labiausiai domina neregimoji malonės sritis, kuri kažkaip atskirta nuo gamtos pasaulio, todėl krikščioniškas gyvenimas iš tikrųjų nedaug turi bendra su kasdienybe. Tikintieji gali būti raginami pasitraukti iš gamtos pasaulio į aukštesniąsias malonės sferas. Šio tipo dualizmo istorijoje tarp krikščionių vis pasitaikydavo. Jį galima įveikti supratus, kad Dievui labai rūpi jo geroji kūrinija, kad Dievas yra itin aktyvus savo gerojoje kūrinijoje (per bendrąjį apreiškimą ir apvaizdą), kad Jėzus tapo realiu žmogumi su realia siela ir kūnu ir kad išgelbėjimas reiškia visos Dievo kūrinijos atnaujinimą.

4. Modernusis ir postmodernusis visuomeninis/asmeninis dualizmas teigia, kad tikėjimas arba religija yra privatus ir asmeniškas reikalas, beveik arba visiškai neturintis nieko bendra su svarbiomis visuomenės sritimis kaip švietimas, teisė, valstybės valdymas, medicina ir verslas. Pagal šį požiūrį, tikėjimas asmeniškai gali būti įdomus, bet visuomenei nėra svarbus, kadangi tikėjimas iracionalus, o visuomenės gyvenimas turi būti griežtai racionalus. Toks mąstymas – tai tikras išpuolis prieš esmines krikščionių tikėjimo tiesas, paskatinęs daugelį krikščionių mąstytojų rašyti ir apie racionalią krikščionių tikėjimo darną, ir apie biblinio mokymo reikšmę visose visuomenės gyvenimo srityse. Tinkamas teisingų krikščionių tikėjimo dvilypumų supratimas padeda pamatyti, kad Dievas intensyviai dalyvauja visose svarbiose visuomenės gyvenimo srityse, net jeigu kai kurie žmonės nepripažįsta Dievo vaidmens tokiuose dalykuose, kaip praktinė išmintis ar pilietinis teisumas.

5. Egzistuoja dar vienas dualizmo tipas, kuris yra ypatinga visuomeninio / asmeninio dualizmo atmaina. Pagal jį, gamtos mokslai pasako mums visą tiesą apie fizinį pasaulį, o tikėjimas ši bei tą pasako tik apie mūsų subjektyvųjį jausmų, vilčių, vertybių ir prasmės pasaulį. Tai išstumia tikėjimą bei religiją iš tiesos sferos bei apibūdina fizinį pasaulį kaip didžiulę evoliucijos mašiną, kuriai nerūpi mūsų viltys, būgštavimai ir džiaugsmai. Šis dualizmas implikuoja ateizmą, bet leidžia paprastiems tikintiesiems pasilikti savo kvailume, jeigu tai jiems suteikia laimės. Religija gali būti laikoma ne tokia kenksminga kaip narkotikai, jeigu padeda žmonėms atrasti iracionalią prasmę ir viltį. Vos tik suprasime, kad Dievas yra Kūrėjas ir visos būties bei visos tiesos Pagrindas, į tokį dualizmą žiūrėsime su siaubu.

Daugelis krikščionių savo širdyse ir protuose atras vieno ar kito iš šių dualizmo rūšių krislų. Vienas iš žingsnių, siekiant įveikti įvairius dualizmus yra mokytis gerai suprasti bei įvertinti teisingus krikščionių tikėjimo dvilypumus. Visi dvilypumai kyla iš Tėvo ir Sūnaus darbo skirtumų, bet kai suprantame, jog Jėzus Kristus atėjo atnaujinti savo Tėvo ir mūsų kūrinijos, aiškiai pasimato ryšys tarp teisingųjų dvilypumų abiejų dalių. Teisingi krikščionių tikėjimo dvilypumai – priešingybė įvairiems dualizmams, prieštaraujantiems bibliniam mokymui.

Šaltinis: Thomas K. Johnson, "What Difference Does the Trinity Make?" (World Evangelical Alliance Global Issues Series Vol. 7, Culture and Science Publ., Bonn 2009)