info@lksb.lt +370 600 80578

Evangelijos paguoda

Tikriausiai jūs jau ne kartą esate girdėję žodį "bestseleris". Kas tai yra? Šis žodis kilęs iš anglų kalbos. Tarptautinių žodžių žodynas jį aiškina šitaip: labiausiai perkama knyga, leidžiama didžiausiais tiražais; tai knyga, turinti didžiausią pasisekimą, nepriklausomai nuo savo meninės vertės. Lietuvoje tokios leidyklos ir pardavimo tinklai kaip Vaga, Pegasas, Knygų klubas sudaro savo perkamiausių knygų sąrašus. Galima labai pasidžiaugti, kad, pvz., šiaulietės vaikų rašytojos ir iliustratorės Linos Žutautės knyga Kakė Makė ir didelė Tamsa tuose bestselerių sąrašuose kopia į viršų. Tačiau sąrašus stebint, tenka ir nuliūsti, kai pamatai, kad jau kurį laiką pirmauja britės E.L. James pornografinių romanų trilogijos Penkiasdešimt atspalvių knygos.

Mums, krikščionims, įdomesnis klausimas – kokie gi dvasinės literatūros bestseleriai – visų laikų populiariausi krikščioniški veikalai? Žinoma, visų pirma tai Biblija. Iš tikrųjų Šventasis Raštas yra kiekvienais metais visame pasaulyje daugiausiai spausdinama, platinama ir skaitoma knyga. Tačiau kas užima kitas vietas? Tiksliai nėra žinoma, kadangi pardavimų statistikos atsirado tik gana neseniai. Vis dėlto iš vertimų ir leidimų skaičių bei platinimo masto galime sudaryti štai tokį vaizdą: po Biblijos eina XIV a. rašytojo Tomo Kempiečio Kristaus sekimas, toliau XVII a. baptisto Johno Bunyano Piligrimo kelionė, ankstyvojo XX a. Oswaldo Chamberso veikalas Viskas Jo Šlovei ir dar viena kukli XVI a. vidurio knygelė – Heidelbergo katekizmas.

Pastarasis leidinys pirmą kartą buvo išleistas Heidelberge, tuomet Pietų Vokietijos Kurpfalco kunigaikštystės rezidencijoje. Nuo 1546 m. tame krašte laikėsi įvestas evangelikų liuteronų tikėjimas. Tačiau po kiek laiko nutiko taip, kad jo valdytojas Frydrichas III perėmė reformatų konfesiją, o dauguma jo pavaldinių išliko Liuterio šalininkai. Tad 1563 metais kunigaikštis užsakė sudaryti ir vokiečių kalba išspausdinti katekizmą, kuriuo jis tikėjosi suvienyti skirtingas reformacijos šakas bei nuraminti įsiplieskusius ginčus. Pagrindiniu Heidelbergo katekizmo autoriumi laikomas iš Vroclavo kilęs reformatų teologas Zacharijas Ursinas, reformatoriaus Melanchtono mokinys bei Heidelbergo universiteto teologijos profesorius. Katekizmas sudarytas iš 129 klausimų ir atsakymų.

Šiandien Heidelbergo katekizmą galima laikyti tikru teologijos šedevru bei dvasinių lobių skrynia. Bet ir tuomet jis praktiškai iškart tapo labai populiariu leidiniu visoje Europoje. Tekstas dar 1563 m. buvo išverstas į lotynų ir olandų, kitais metais į lenkų, 1572 m. į anglų, 1577 m. į vengrų ir 1590 m. į prancūzų kalbas. XVII a. pasirodė vertimų į graikų, čekų ir ispanų kalbas, ir net tikintieji tolimiausiose Azijos šalyse galėjo džiaugtis katekizmu savo kalbomis (XVII a. leidimai malajų ir javiečių, XVIII a. sinhalų ir tamilų kalbomis).

Kodėl šis katekizmas tapo bestseleriu? Skaitykime pirmutinį jo klausimą, kuris sykiu yra ir veikalo preambulė bei puiki Evangelijos santrauka:

Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?
Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu mano ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. Jis savo brangiu krauju už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės. Jis taip mane apsaugo, kad be dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai turi tarnauti. Todėl Jis per savo Šventąją Dvasią laiduoja man amžinąjį gyvenimą ir įžiebia manyje nuoširdų norą bei užsidegimą nuolatos Jam gyventi.


Paguodos žinia

Biblija – tai ne aforizmų rinkinys, ne istorinis romanas, ne filosofinė knyga. Biblija yra gyvojo Dievo žodis, o šis Dievas yra "paguodos Dievas" (Rom 15, 5). Po nuopuolio pasaulis yra kupinas kančios, sielvarto ir nerimo. Kartu su Asafu ir mes dūsaujame: "Mano širdis neranda paguodos" (Ps 77, 3), tačiau kartu su Dovydu išpažįstame: "Tu, Viešpatie, mano pagalba ir paguoda" (Ps 86, 17).

Paguoda svarbi tema ir pranašų raštuose. Izaijo knygoje Dievas sako: "Tai aš, tai aš esu tas, kuris jus guodžia! Ko tu bijai? Žmogaus?" (Iz 51, 12). Jis užtikrina Izraelio tautai: "Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus" (Iz 66, 13).

Naujajame Testamente taip pat apstu paguodos žodžių. Paulius rašo korintiečiams:

"Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos." (2 Kor 1, 3–5)

Biblija kalba apie mūsų reikmes ir paguodą iš Dievo. Todėl ir Heidelbergo katekizmas prasideda ne tolimais gyvenimui svarstymais ar abstrakčiais samprotavimais, o atsako į pagrindinius klausimus: ko mums gyvenime iš tikrųjų labiausiai reikia? Kas mus galų gale išlaiko, stiprina ir guodžia?

Jau pirmame katekizmo atsakyme gauname viską, visą Trejybę – Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, iš kurių ateina tai, ko mums labiausiai reikia: išganymas, globa ir vedimas.

Kristaus nupirktas

Aš esu savo gyvenimo valdovas; mano likimas mano rankose – tai mūsų dienų žmogaus šūkiai. Būtent tai skelbia ir kai kurie bestseleriai: "Tu esi Visatos šeimininkas", sako R. Byrne knygoje The Secret–Paslaptis. O Heidelbergo katekizmas tam griežtai prieštarauja. Tikintis žmogus supranta ir išpažįsta: "ne pats sau priklausau", nes esu "Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė".

"Dievui priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje", parašyta Įst 10, 14. Dėl to visa sukurta tikrovė, visi žmonės ir viskas žemėje priklauso Dievui. Bet Biblija kalba dar apie vieną nuosavybės rūšį: Dievas išsirinko Izraelio tautą kaip savo turtą arba nuosavybę (Ps 135, 4), o per Jėzų Kristų ir krikščionys tapo Dievo "nuosava tauta" (1 Pt 2, 9, Jurėno vert.). Paulius 1 Kor 6, 20 rašo, kad mes, tikintieji, esame "brangiai nupirkti". Tapome Kristaus nuosavybe, kai Jis už mūsų "nuodėmes tobulai sumokėjo", kaip rašoma katekizme. Paulius Titui primena: Kristus "atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir sau nuskaistintų tautą, uolią geriems darbams" (Tit 2, 14).

Esame išpirkti ir išlaisvinti. Iš ko? Katekizmas atsako: Kristus sumokėjo "už visas mano nuodėmes" ir išvadavo "iš visos velnio galybės". Mes turime būti išlaisvinti iš nuodėmių ir velnio galios. Liuteris knygoje Apie nelaisvą valią (1525) žmogų palygina su arkliu: kažkas vis tiek mus jodo – arba tai yra velnias, arba Dievas. Trečios galimybės nėra. Po nuopuolio visi žmonės yra "nuodėmės vergai", o tie, kuriuos išgelbėjo Kristus, yra "teisumo vergai" (Rom 6, 17–18).

Tad kas esame mes? Arba paklauskime dar konkrečiau: kas esu aš? Tikintis žmogus visų pirma yra Kristaus nuosavybė. Tai sudaro mūsų tapatybės branduolį! Dėl to Naujojo Testamento autoriai kaip Paulius, Judas ar Petras savo laiškuose dažnai prisistato kaip "Kristaus vergas" (Jurėno vert.). Nes vergas yra kito nuosavybė, visiškai priklauso savo šeimininkui. Būtent taip tikintysis priklauso Išganytojui.

Vergai negali egzistuoti po vieną. Dėl to visi tikintys žmonės yra suburti į vieną surinkimą, kuris yra Bažnyčia. Visi krikščionys privalo priklausyti regimai bažnyčiai, vietinei bendruomenei. Tačiau be pirmesnės priklausomybės Kristui, narystė konkrečioje bažnyčioje savaime nieko neduoda, todėl ir per daug ja nereiktų didžiuotis. Konfesijos – liuteronų, reformatų ar kitos – yra svarbios, o aš esu ir liksiu jų gynėjas. Tačiau visad sakiau ir sakysiu, kad galų gale lemiamas klausimas yra ne kokiai bažnyčiai priklausome, o kieno esame nuosavybė?

Pasakymas "ne pats sau priklausau" smarkokai provokuoja, nes žmogus pasijunta tarsi sumenkintas, pažemintas. Bet kartu tai yra ir Geroji Naujiena. Nes Dievas mus taip sukūrė. Jis sukūrė mus ir mes esame Jo, Jo kūriniai. Ne visatos dievai, centrai ir net ne pusdieviai. Dėl to mums geriausia ir tik į naudą, kai išliekame šioje priklausomybėje. Kai būname su savo Viešpačiu ir Šeimininku.

Tėvo globojamas

Veikiantis asmuo pirmame katekizmo atsakyme visur yra Jėzus Kristus. Pirma ir kalbama apie Jį, o tik paskui apie "dangiškąjį Tėvą". Kodėl? Kadangi tik Jėzus yra kelias pas Tėvą. "Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane" (Jn 14, 6). Apskritai Dievas nėra visų žmonių Tėvas. Jis yra visų Kūrėjas, bet ne Tėvas. Jo tėvystė mums prasidėjo tik su Kristumi, o mes tik "Kristuje Jėzuje" galime vadintis Dievo vaikai (Gal 3, 26); tik Jėzaus tikintieji, tik tie, kurie įtikėjo Jėzų Kristų, gali kreiptis į Dievą "Tėve mūsų...". Jie gali laisvai "prieiti prie Tėvo" (Ef 2, 18); tik per tikėjimą galime "drąsiai ir su pasitikėjimu" eiti prie Jo (Ef 3, 12). Tai pat ir katekizmo 26 kl. pabrėžia: "Dėl savo Sūnaus Jėzaus Kristaus Jis yra mano Dievas ir mano Tėvas" – tik dėl Kristaus!

Koks yra Tėvas? Iš esmės turime žinoti du dalykus, nes Biblija, ir su ja katekizmas, akcentuoja: Jis yra "visagalis Dievas" ir "ištikimas Tėvas" (26); Jis yra galingas ir geras.

Dievas ne vien tik sukūrė visą kūriniją, bet ir toliau ją valdo (Ps 24, 1). Jis palaiko visą gyvybę (Hbr 1, 3), kontroliuoja gamtos (Ps 65, 10–12), žmonių istorijos veiksmus (Apd 17, 26) ir atskirų žmonių gyvenimą (Jer 1, 5) bei žmonių sprendimus (Ps 33, 15). Katekizmas sako, kad net ir tokie nereikšmingi dalykai kaip mūsų plaukai, kurie nukrinta, yra Tėvo kontroliuojami (Ursinas čia remiasi Mt 10, 29–31). Žemėje nevyksta nieko, kas prieštarautų Dievo suvereniajai valiai, nes Jis viską "savuoju amžinu sprendimu bei apvaizda išlaiko ir valdo" (26 kl.). Tai ne tik didinga, bet ir baugi žinia. Savotiška blogoji naujiena blogiesiems. Jie nepabėgs nuo Dievo teismo. "Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!", rašoma Hbr 10, 31.

Bet tai dar ne viskas. Dievas yra ne tik rūstus, bet ir geras. Geras ne tik tikintiesiems, bet ir visiems žmonėms. "Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt 5, 45). Tačiau savo ypatingą nuosavybę, savo tikinčiuosius, jis saugo ypatingai. Tik jiems vieniems yra pažadėta: "Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins" (Ps 145, 20). Tik jie gyvena "Aukščiausiojo pastogėje" (Ps 91, 1). Ypatingos apsaugos privilegija Dievo tautos nariams minima daugelyje Biblijos vietų (žr. Ps 37, 28; 97, 10; Jn 17, 15; 1 Jn 5, 18; 2 Tes 3, 3 ir kt.).

Tačiau kad ir kaip tikintis žmogus būtų apsaugotas, pažiūrėkime, kaip yra konkrečiai. Ar tikintiesiems pažadėtas gyvenimas, kupinas laimės, gerovės, turto ir sveikatos? Ne. "Nesuskaičiuojami vargai, kurie slegia mūsų žmogiškąjį gyvenimą, ir be perstojo juose tyko mirtis", rašo Kalvinas (Inst. I,17,10). 52 klausimas kalba apie sielvartus ir persekiojimus; 27 klausime minimi "lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, ... sveikata ir liga, turtas ir skurdas" – toks mūsų gyvenimas po nuopuolio. Tada kokia nauda iš tos Dievo apsaugos?

Ogi tokia, kad tikintis žmogus žino ir gali būti tikras, kad viskas "mums tenka ne atsitiktinai, o iš Jo tėviškos rankos" (27). Viskas yra ne aklo likimo rezultatas, bet gerojo Tėvo plano dalis. Dėl to mes galime būti užtikrinti, kad "visi sunkumai, kurių Jis duoda šiame gyvenime, pakryps į gera" (26). Koks gi tas gėris? Pirmame katekizmo atsakyme rašoma, kad Jis apsaugo taip, jog "viskas mano palaimai turi tarnauti". Dievas darys viską, kad mes pasiektume amžinąją palaimą (vok. katekizmo orginale Seligkeit). Tam jis mus ruošia, ir todėl garantuoja, kad "joks kūrinys mūsų neatskirs nuo Jo meilės" (28).

Ši mintis puikiai išreikšta ir J. Newtono giesmėje "Malonė Dievo suteikta" (Amazing Grace): "Nors daug patyriau negandų, pavojų ir skausmų, / mane ji [malonė] vedė iki šiol, / nuves ir lig namų".

Dvasios vedamas

Jn 15, 26 Jėzus pažada savo mokiniams, kad "ateis Guodėjas" (Burbulio), ir tai bus "Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo". Ir Tėvas, ir Sūnus guodžia, bet pagrindinis dieviškas guodėjas yra Šventoji Dvasia. Ji apsigyvena tikinčiųjų širdyse, ir veda per gyvenimą. Katekizmas apie Dvasios veikimą rašo: "Ji yra ir man duota, ir tikru tikėjimu daro mane Kristaus ir visų Jo geradarybių dalininku, guodžia mane ir pasiliks su manimi per amžius" (53).

Ką konkrečiai veikia Dvasia? Katekizmo atsakymas mini du dalykus. Pirma, Ji "laiduoja man amžinąjį gyvenimą". Paulius Rom 8, 16–17 rašo: "Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai..." – amžino gyvenimo paveldėtojai. Dvasia užtikrina mums, kad visa tai tiesa. Kitur apaštalas rašo, kad Dvasios esame tarsi užantspaudoti (2 Kor 1, 22) arba "paženklinti" (Ef 1, 13–14); Ja Dievas garantuoja, kad paveldėsime dangų.

Šis dieviškas užtikrinimas yra būtinas, nes iš savęs "esame tokie silpni, jog negalime nė akimirkos atsilaikyti" (127). Mes nuolat kovojame su pasaulio, šėtono ir savo prigimties pagundomis, "todėl [maldoje "Tėve mūsų"] prašome mus išlaikyti ir sustiprinti savo Šventosios Dvasios galia, kad pajėgtume jiems tvirtai pasipriešinti ir nesukluptume šioje dvasinėje kovoje" – katekizmo pabaigoje primena Ursinas.

Antra, Dvasia "įžiebia manyje nuoširdų norą bei užsidegimą nuolatos Jam gyventi". Čia kalbama apie "mūsų pašventinimą" (24). Koks to pašventinimo tikslas? Labai paprastas: tiesiog būti žmogumi. O kas yra žmogus? Koks jis turi būti? "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą" (Pr 1, 27). Mūsų pašaukimas būti panašiems ir savo Kūrėją; būti Dievo paveikslu arba atvaizdu. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo atvaizdas (Kol 1, 15; 2 Kor 4, 4), o "Šventąja Dvasia [Kristus] daro [ir mus] panašius į savo atvaizdą" (86). Mums reikalinga Šventosios Dvasios malonė, kad vis labiau atnaujintų "mus pagal Dievo atvaizdą" (115).

Jėzus gyveno tobuloje bendrystėje su Tėvu ir tobulai pakluso Jam. Todėl meilė Dievui visada veda į paklusnumą Jo įsakymams (1 Jn 5, 2). Kai Jėzus pirmą kartą pažada atsiųsti Globėją/Guodėją (Jn 14, 16), eilutėje prieš tai jis sako: "Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų" (Jn 14, 15). Dvasia ir paklusnumas eina kartu, yra neatsiejami (1 Jn 3, 24). Paulius visa tai sukonkretina: "Nebemeluokite vienas kitam", nes esate atnaujinami "pagal savo Kūrėjo paveikslą" (Kol 3, 9–10).

Kiekvienas žmogus įpareigotas paklusti Dievui. Bet puolęs žmogus maištauja prieš savo Kūrėją, atmeta Jo įstatymus. Tuo tarpu tikintysis yra dėkingas už išganymą, ir todėl noriai, nuoširdžiai, netgi su užsidegimu, kaip sako katekizmas, gyvena Dievui ir paklūsta Jam. O visa tai yra Dvasios vaisius.

Tavo! Tavo?

Pirmas Heidelbergo katekizmo atsakymas piešia tikro krikščionio portretą: jis arba ji yra Kristaus nuosavybė, nes Jo nupirkta; jis yra Tėvo globojamas ir ypatingai saugomas iki išganymo užbaigimo danguje; tikinčiajame gyvena pats Guodėjas, Šv. Dvasia, kuri teikia išganymo užtikrintumą ir įžiebia norą paklusti. – Tai yra tikra Geroji Naujiena arba Evangelija, mūsų džiaugsmas ir tikra paguoda. Ko dar norėti?

Nors pirmas atsakymas kalba apie Trejybės asmenis, vienas žodis išvis neminimas: "Dievas". O dar vienas žodis, arba žodžių grupė, minima netgi dešimt kartų: aš/man/mano/mane/manyje. Ar tuo žmogus nepastatomas į visa ko centrą? Ne! Nes kalbama apie Dievą ir ką Jis atliko vardan mūsų bei nepaliaujamai tebeatlieka.

Tačiau "aš/man" akcentavimas pirmame atsakyme bei kitose katekizmo vietose nėra atsitiktinis. Tuo Ursinas sako: visa tai liečia mus asmeniškai. Tai ne tolima teologija, tai žodžiai apie tave ir mane. Apie tavo ir mano asmeninį tikėjimą, per kurį ateina paguoda iš Dievo. Nes tik "tikru tikėjimu" esame sujungiami su Kristumi ir priimame "visas Jo geradarystes" (20).