info@lksb.lt +370 600 80578

Evangelikų tapatybės dokumentas

"Kas tu esi?"

Visi Lietuvos mokiniai žino, kad pirmoji lietuvių kalba parašyta knyga yra Martyno Mažvydo katekizmas. Išspausdintas jis buvo, tiesa, Prūsijoje. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje lietuviškai spausdinti raštai pasirodė tik vėliau. Pirmoji evangelikų reformatų knyga lietuvių kalba Lietuvoje yra Merkelio Petkevičiaus katekizmas, išleistas 1598 m. lenkiškai ir lietuviškai. Pirmasis jo klausimas skirtas žmogaus tapatybei ir skamba taip: "Kas tu esi?"

Tai bene pats esmingiausias klausimas. Atsakyti į jį galima, žinoma, visaip. Antai asmens tapatybės kortelė skelbia apie žmogaus priklausymą kuriai nors valstybei, pateikia jo pilietybę. Turime ir daugiau mūsų tapatybės elementų kaip kalba, kilmė, šeima, profesija, gyvenamoji vieta.

Jeigu pažvelgtume giliau, galėtume paklausti, kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Visi žinome, kad mes žmonės. Bet kas mus daro žmonėmis? Kokia mūsų žmogiškumo esmė? Šiandien pasipiltų labai įvairių atsakymų. Vieni tvirtina, kad žmogus yra instinktų varomas aukštesnis gyvūnas; arba sudėtinga mašina, kuri privalo veikti tobulai; arba dieviška būtybė su begaliniu potencialu, kurį tik reikia savyje atrasti ir išvystyti.

Merkelis Petkevičius savo katekizme atsako kitaip: "Esu žmogus, dieviškas sutvėrimas"; triasmenio, išmintingojo Dievo sukurtas kaip jo atvaizdas. Po šio atsakymo klausia: "Kodėl Viešpats Dievas tave žmogumi sutvėrė?" Ir atsako: "Idant jį pažinčiau, garbinčiau ir mylėčiau bei meilėje su juo per amžius būčiau." Šitoks tapatybės apibrėžimas pats pagrindinis. Dievas sako, kad visi žmonės yra jo kūriniai ir dėl to visa savo esybe nukreipti į jį. Tokia yra visų žmonių paskirtis ir tokia tikroji tapatybė.

Dėl to visiems žmonėms yra galimi ir tik du gyvenimo būdai: arba pripažinti, kad esame Dievo kūriniai, o jis mūsų Kūrėjas, arba maištauti prieš jį ir dėliotis sau kitą tapatybę. Klausimas "kas tu esi?" yra tarsi šių dviejų galimybių vartai. Juos atvėręs nueini arba į Dievo rankas ir jo išganymą, arba pasuki savo keliu į maištą prieš Dievą. Kitaip tariant, arba nueini tikėjimo keliu, arba netikėjimo.

Kiekvienam kada nors tenka rinktis. Tik to verčiau niekada nedaryti aklai. Nes Dievas nenori aklo tikėjimo. Jis nori, kad mes suprastume, ką renkamės, ir žinotume, į kokį Dievą tikime. Pažinti, garbinti ir mylėti Dievą – jeigu norime sužinoti, ką tai reiškia, turime skaityti Bibliją. Ji yra pirmasis ir visų svarbiausias krikščionių tikėjimo dokumentas.

Nuo "žuvies" iki "helvetinės"

Biblija sako, kad mūsų tikėjimas privalo turėti konkretų turinį. Tai reiškia, kad neužtenka tikėti bet kaip ir į bet ką. Tikėti reikia vien į Dievą, nes jis yra Viešpats (Įst 6, 4) ir į Jėzų Kristų, nes jis yra Dievas ir Viešpats (Rom 10, 9) – tai trumpiausi Senojo ir Naujojo Testamento tikinčiųjų tikėjimo išpažinimai. Daugiau esminių tikėjimo teiginių santraukų galime rasti daug kur Naujajame Testamente kaip ir 1 Kor 8, 6 ir 15, 3–5.

Jau II a. po Kr. tikintieji pradėjo formuluoti trumpus tikėjimo išpažinimus. Tikslai buvo įvairūs: mokymui (katechezė), priėmimui į Bažnyčią (krikšto išpažinimas), klaidingo mokymo atmetimui. Ir žuvies ženklas kaip krikščionybės simbolis atsirado tais laikais. Graikiškos raidės, kurios šioje kalboje sudaro žodį "žuvis" (ichthys), atitinka ir žodžių "Jėzus, Kristus, Dievo Sūnus, Gelbėtojas" pirmąsias raides (Iēsous Christos, Theou Yios, Sōtēr).

Per XVI–XVII a. evangelikai prirašė tiek katekizmų ir tikėjimo išpažinimų, kiek nebuvo iki tol ir nėra iki dabar parašyta. "Reformacijos laikotarpį galima vadinti tikėjimo išpažinimų era", rašo D. Pociūtė (Maištininkų katedros). Mat jiems pasirodė gyvybiškai svarbu savo atnaujintą tikėjimą išdėstyti visiems suprantama kalba. Pirmiausiai – dėl tapatybės: evangelikai nėra sektos ir neskleidžia erezijų; evangelikai tik iš naujo atrado senąsias tiesas ir sugrįžo prie visuotinės apaštalų Bažnyčios tradicijos.

Reformacijos bažnyčios yra išpažinimų bažnyčios. Augsburgo tikėjimo išpažinime, Martyno Liuterio katekizmuose, Heidelbergo katekizme ir Vestminsterio tikėjimo išpažinime evangelikai užrašė: tai yra tiesos, kuriomis mes, krikščionys evangelikai, tikime; jos teisingai atspindi ir perteikia Biblijos turinį; jos atspindi Dievo tiesą taip, kaip mes ją suprantame.

Prie svarbiausių reformacijos laikotarpio tikėjimo išpažinimų priklauso ir Antrasis šveicariškasis išpažinimas, parašytas šveicaro Heinricho Bulingerio [Bullinger, žr. iliustr.] ir 1566 m. priimtas Šveicarijos reformatų bažnyčių. Išpažinimo pratarmėje rašoma, kad tų trisdešimties dokumento skyrių tikslas yra "visiems Kristaus tikintiesiems atskleisti mūsų bažnyčių mokymą bei jų sutvarkymą, tai, ko jos visiškai vieningai mokė nuo pat Reformacijos pradžios..."

Po ketverių metų, 1570-aisiais, Confessio helvetica posterior, kaip skelbia lotyniškasis išpažinimo pavadinimas, tapo oficialiu mokymo pagrindu ir Lenkijos-Lietuvos reformatams. Čia ji buvo išversta tik į lenkų kalbą, gavo Sandomiro konfesijos pavadinimą ir šimtmečius tarnavo abiejų kraštų reformatams kaip jų tikėjimo pagrindas. O štai dabar, pirmą kartą ilgoje Lietuvos reformatų istorijoje, turime pagaliau išpažinimo vertimą iš lotynų kalbos į lietuvių. Teisingumo ministras R. Šimašius pavadino Romos katalikų Kanonų teisės kodekso leidimą lietuvių kalba (šių metų sausio mėn.) "šimtmečio įvykiu". Antrojo šveicariškojo išpažinimo leidimą (su antrašte Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindai) iš istorinės perspektyvos žiūrint galėtume pavadinti "šimtmečių įvykiu".

Tad kas gi yra tie evangelikai reformatai? Jie turi savo papročius, tradicijas ir giesmes. Kartais atrodo, kad jie yra viena didelė šeima, nes dauguma yra kilę iš kelių reformatų šeimų, tad pagal pavardę galima nuspėti, jog tas ar anas turi reformatiškas šaknis. Bet tai kultūrinė tapatybė, kuri svarbi, tačiau neesminga. Helvetinė konfesija (trumpesnis išpažinimo pavadinimas) aprašo Lietuvos reformatų tikėjimo tapatybę. Pagal ją bažnyčia yra ne "biržų kraštiečių kultūrinė bendrija", o tikinčiųjų bendruomenė. Tad evangelikas reformatas tikrąja prasme yra tik tikintis žmogus. Nes tik tikėjimas gelbsti, o ne priklausymas vienam ar kitam genealoginiam medžiui, nueinančiam kad ir iki pačių Radvilų.

Reformatai visų pirma yra krikščionys evangelikai ir didžios evangelinės šeimos dalis. Dažnai šioje šeimoje per daug akcentuojami mokymo skirtumai. Augsburgo išpažinimą kaip mokymo pagrindą laiko liuteronai, bet ir kiti evangelikai pritaria beveik visiems šio išpažinimo teiginiams. Panašiai galima pasakyti ir apie Heidelbergo katekizmą arba Šveicariškąjį išpažinimą. Visi minėtieji dokumentai atspindi bent iš dalies ir bendrąją evangelikų tapatybę. Svarbių skirtumų atsiranda tik kalbant apie sakramentus, kur liuteronai kitaip traktuoja Šventąją vakarienę (žr. XXI,10) arba anabaptistų šaka – krikštą (žr. XX,8).

Toliau noriu šešiais punktais trumpai apžvelgti Bulingerio išpažinimo mokymą, akcentuodamas jame išdėstytą evangelikų tikėjimo esmę ir šiandieninį jos aktualumą.

Žmogus

"Kas tu esi?" – "Esu žmogus, dieviškas sutvėrimas", trumpai drūtai savo katekizme sako Merkelis Petkevičius. Antrasis šveicariškasis išpažinimas mokymą apie žmogų išdėsto plačiau per tris skyrius (7– 9). "Gerasis ir visagalis Dievas savo amžinuoju Žodžiu visa, kas matoma ir nematoma, sukūrė ir globoja savo amžinąja Dvasia" (VII,1). Todėl ir žmogus yra Dievo kūrinys. Žmogus nėra Dievas, tačiau "visus kūrinius pranoksta angelai ir žmonės" (VII,3), t.r. žmogus yra Dievo matomos kūrinijos viršūnėje. Bulingeris pažymi, "kad pradžioje jis [žmogus] buvo sukurtas geras, pagal Dievo atvaizdą ir panašumą" (VII,5), todėl "tikrai teisingas ir šventas, geras ir garbingas" (VIII,1).

Tačiau po nuopuolio jis "tapo pavaldus nuodėmei, mirčiai ir visokioms nelaimėms" (VIII,1). Nuodėmę Bulingeris apibūdina "kaip įgimtą žmogaus sugedimą, kuris nuo tų pirmųjų tėvų mums visiems buvo perduotas ir padaugintas, dėl kurio esame pasinėrę ydinguose troškimuose ir nusigręžę nuo gėrio, linkę į visokį blogį, kupini visokiausio ištvirkimo, netikėjimo, paniekos bei neapykantos Dievui" (VIII,2). Bulingeris pabrėžia, "kad visuose žmonėse slypi prigimtinė nuodėmė" (VIII,5). Žmogus yra iš esmės pagedęs, kas reiškia, kad jame nėra nė menkiausios vietos, kuri būtų visai nenupuolusi ar šiek tiek mažiau nupuolusi. Tačiau žmogus ir po nuopuolio išliko žmogus, nes "nebuvo atimtas protas, nebuvo paveržta jo valia"; "jis nebuvo paverstas akmeniu nei medžiu". Tačiau žmoguje nukentėjo viskas: "Protas aptemo, o valia iš laisvos virto vergiška. Kadangi tarnauja nuodėmei ne nenorom, o norom" (IX,2).

Anglikonų teologas Johnas Stottas (1921–2011) knygoje Why I am a Christian (Kodėl esu krikščionis) šį dvejopumą pavadino "žmogiškumo paradoksu": viena vertus, "šlovė" – mūsų vertė ir didybė, nes esame Dievo kūriniai; kita vertus, "gėda" – mūsų visiškas sugedimas ir nuodėmingumas, nes esame puolę Dievo kūriniai (žr. ištrauką http://www.lksb.lt ). Tokiu būdu Biblija pateikia puikų, labai tikrovišką žmogaus tapatybės apibrėžimą.

Pelagianistai neigia prigimtinę nuodėmę ir skleidžia pernelyg teigiamą žmogaus sampratą. Šią klaidą vienuolio Pelagijaus mokyme kritikavo dar Augustinas. Tačiau, regis, kad iki šios dienos iš tos klaidos nepasimokyta. Didelė pagunda nueiti pelagianizmo klystkeliu krikščionims ir bažnyčioms išlieka iki šios dienos. Pavojus didelis ir dėl to, kad vis labiau kratomasi ir vengiama senųjų tikėjimo išpažinimų; ir vis dažniau ausis atveriama nepaprastai išpopuliarėjusiai ezoterinei literatūrai, tokiai kaip N. D. Walscho Pokalbiai su Dievu, kuri kalte kala: "Jūsų Pirmasis Kultūrinis Mitas sako, kad žmonės yra blogi iš prigimties. Tai prigimties nuodėmės mitas."

Mokymas apie žmogų – atsakymas į klausimą "kas tu esi?" – šiandien turėtų užimti vieną iš centrinių pozicijų. Nes kiekvienas, kuris nori tapti ir likti krikščioniu, pirma turi suprasti, kas jis arba ji yra; ir konkrečiai žinoti, anot Heidelbergo katekizmo, apie tai, "kokia didelė mano nuodėmė ir vargas" (2 kl.).

Jėzus

Jėzus Kristus yra krikščionybės ašis. Anot Stotto, "Krikščionybė be Kristaus yra tarsi rėmai be paveikslo, tarsi lobių skrynia be lobių, lyg kūnas, nustojęs gyvybės" (Your Confirmation). Paulius sako, kad Jėzaus "pažinimo didybė" viršija viską; "laimėti Kristų" ir "būti jame" yra svarbiau už visus gyvenimo dalykus (Fil 3, 8–9). Teologas K. Barthas antrina: "Jėzaus Kristaus tiesa nėra viena iš daugelio, tai tikroji tiesa, universali, visą tiesą kurianti tiesa... Pažinti ją – reiškia pažinti viską." (Dogmatik im Grundriß)

Bulingeris XI skyriuje pateikia tas tiesas ir labai gerą bei išsamią kristologijos (mokymo apie Kristų) apžvalgą: kalba apie Jėzaus prigimtį, amžinumą, dieviškumą, žmogiškumą, mirtį, prisikėlimą, žengimą į dangų, būsimąjį sugrįžimą ir pasaulio teismą. 15 pastraipoje puikiai aprašo Kristaus gyvenimo ir mirties naudą mums:

"Savo kančia ir mirtimi bei visu tuo, ką atėjęs į Žemę savo kūniškuoju pavidalu dėl mūsų padarė ir iškentėjo, mūsų Viešpats sutaikė visus tikinčiuosius su dangiškuoju Tėvu, atpirko nuodėmes, nugalėjo mirtį, sugriovė pasmerkimą ir pragarą, o savo prisikėlimu iš mirties sugrąžino ir atkūrė gyvenimą bei nemirtingumą".

Dėl to Kristus yra "vienintelis ir amžinasis žmonių giminės bei viso pasaulio Gelbėtojas". Čia Bulingeris moko visų protestantų solus Christus – vien Kristus, paguodžiamai ir kartu perspėjamai apibendrindamas: "Mums visiems belieka tik visokeriopai Kristų šlovinti, Juo tikėti ir Jame vieninteliame rasti paguodą, paniekinus ir atmetus bet kokias kitas pagalbas gyvenime. Nes kas tik ieško išsigelbėjimo kur nors kitur, o ne Kristuje, tie prarado Dievo malonę ir Kristus jiems nereikalingas" (XI,17).

V skyriuje apie Dievo šlovinimą ir garbinimą rašoma: "Jo [Dievo] paties vienintelio šaukiamės visuose savo gyvenimo išbandymuose ir nelaimėse, dalyvaujant mūsų vieninteliam tarpininkui bei užtarėjui Jėzui Kristui." (V,3) O toliau sakoma: "Dėl to Dangaus šventųjų negarbiname, nešloviname ir jiems nesimeldžiame, nepripažįstame jų savo užtarėjais nei tarpininkais prieš Dievą. Nes mums pakanka Dievo ir tarpininko Kristaus, ir kitiems nedalijame garbės, kuri priklauso vieninteliam Dievui ir Jo Sūnui". Skyriuje IV,3 konkrečiai uždraudžiamas šventųjų paveikslų garbinimas.

Šventiesiems turi būti atiduodama derama pagarba (V,5), nes jie daugeliu atžvilgių gali tarnauti mums pavyzdžiu. Tačiau joks evangelikas neturėtų pritarti V. Ališauskui, kuris knygutėje Šventasis Kazimieras (Aidai, 2004) rašo, kad esame "paskatinti pažinti šventąjį – užmezgant su juo asmenišką santykį malda, pasitikėjimu..." Mes, evangelikai, netikime, kad 1484 kovo 4 d. miręs kunigaikštis yra "mūsų tautos ir šios tėvynės ypatingasis Globėjas", "mūsų viltis, mūsų apsauga", kaip teigiama XVIII a. maldoje "dangiškajam Kazimierui". Evangelikai "šios garbės nesuteikiame niekam kitam..." (V,1), tik Tėvui ir vieninteliam tarpininkui Jėzui.

Evangelija

Evangelikai visų pirma yra krikščionys, kurie tiki Evangelija arba, iš graikų kalbos išvertus, Gerąja žinia. Šitą Evangeliją galima apibrėžti vienu žodžiu: Kristus. Nes tai yra Geroji žinia apie Jėzų Kristų, jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Apie tai pasakoja visi keturi evangelistai savo evangelijose Naujajame Testamente.

Iš esmės Evangelija yra išganymo pažadas. Kas tuo pažadu patikėjo, yra išganytas. Išpažinimo XIII skyriuje apie Evangeliją Bulingeris aiškina, kad yra išganymo istorija; kad Dievas žmonijos istorijoje žingsnis po žingsnio vis daugiau atskleidžia savo išganymo planą. Jis sako, kad žmonės dar iki Jėzaus Kristaus, Senojo Testamento laikais "buvo gavę svarbius evangelinius pažadus" (XIII,1). Cituoja Senojo Testamento pranašystes apie Mesiją ir paskutinįjį pranašą, kuris nugalės blogį ir sukurs taikos karalystę. Evangelija tiesiogine ir siauresne prasme yra vėliau, Naujajame Testamente, užrašytoji žinia, "jog Dievas įvykdė, ką nuo pasaulio pradžios buvo pažadėjęs, ir pasiuntė arba dovanojo mums savo viengimį Sūnų, o Jame – sutaikymą su Tėvu, nuodėmių atleidimą, visą pilnatvę ir amžinąjį gyvenimą." (XIII,3)

Taigi viena vertus, Evangelija yra "seniausia [doktrina] pasaulyje", nes "Dievas nuo amžių nulėmė, kad pasaulis bus išgelbėtas per Kristų" (XIII,5–6). Ji buvo išpranašauta jau nuo senų laikų (Pr 3, 15; 22, 18). Jos pradžia glūdi amžinajame Dievo plane išganyti žmoniją (Ef 1, 4), dėl to vadinasi "amžinoji Evangelija" (Apr 14, 6).

Kita vertus, Evangelija apie žmonių išgelbėjimą per Dievo Sūnų ilgą laiką buvo paslėpta (Ef 3, 9) ir visiškai apsireiškė tik per istorinį Jėzaus iš Nazareto asmenį. Senojo Testamento tikintieji taip pat turėjo Dievo pažadų, tačiau mes po Mesijo atėjimo turime ir matome daug daugiau. Naujojo Testamento autoriai nepailstamai kartoja, kokie privilegijuoti esame, kad dabar žinome visą Evangeliją. Jai apibūdinti jie nepagailėjo raiškios ir turtingos leksikos: malonės Evangelija (Apd 20, 24), karalystės (Mt 4, 23), taikos (Ef 6, 15), galybės (Rom 1, 16), vilties (Kol 1, 23), išgelbėjimo (Ef 1, 13), Dievo (1 Tes 2, 2), Dievo garbės (1 Tim 1, 11) arba tiesiog Kristaus (2 Kor 9, 13) Evangelija.

Kodėl visa tai svarbu? Kadangi nuolat tyko pavojus tariamai griežtą Senojo Testamento Dievą atskirti nuo tariamai švelnesnio Naujojo Testamento Dievo. Pirmųjų bandymų tą padaryti pasirodė jau II šimtmetyje po Kristaus, kai Markijonas iš savo Biblijos išmetė visą Senąjį Testamentą. Bet Bulingeris, kaip ir Kalvinas, sako, kad Dievas nesikeičia, kad abiejuose testamentuose jis yra visiškai toks pat. Jis visur ir visada yra sykiu mylintis ir baudžiantis, maloningas ir teisingas, Evangelijos ir Įstatymo Dievas – nors ir skirtingais būdais. Dievo tapatybė lieka ta pati per visus amžius. Bet yra pažanga ir kaita, kadangi jis palaipsniui apreiškė mums vis daugiau.

Tikėjimas

Mūsų atsakymas į išganymo Evangeliją yra tikėjimas. Išganyti galime būti tik per Kristų (Apd 4, 12), tik jį tikėdami priėmę ("Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki jo vardą", Jn 1, 12). Ypatingai Apaštalų darbuose tikėjimas apibūdinamas kaip tikėjimas į Viešpatį Jėzų (pvz., 3, 16; 5, 14; 9, 42). Jėzus mus tiesiogiai suveda su Dievu; jis yra atsakymas į klausimą "ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?", nuskambantis apaštalų lūpomis: "Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai" (Apd 16, 30–31). Šitokio tikėjimo reikalaujama iš visų žmonių.

Tik reformacijos laikais tikėjimas vėl pateko į teologijos dėmesio centrą, tapo viso evangelikų mokymo centru. M. Liuteris Šmalkaldeno nuostatuose (1537) rašo: "Dėl to tikra ir aišku yra tai, kad vien šitoks tikėjimas mus padaro teisius, kaip Paulius Rom 3, 28 sako: 'Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų’... Nuo šio punkto negalima nei nukrypti, nei ko prie jo pridurti, kad ir griūtų dangus ar žemė..."

Koks šitas gelbstintis tikėjimas? Be abejo, visų pirma jis yra pritarimas Dievo pažadui. Be to, kaip Liuteris su Kalvinu, taip ir Bulingeris pabrėžia, kad taip pat ir pasitikėjimas, kuris turi būti nuoširdus. Išpažinimo XVI skyriaus pradžioje sako, kad tikėjimas yra "pats tvirčiausias pasitikėjimas ir aiškus bei pastovus sąmonės nusistatymas, aiškiai suprantant Dievo tiesas, išdėstytas Raštuose ir Apaštalų Tikėjimo išpažinime..." Po to reformatorius pasakoja, jog tasai gelbstintis tikėjimas yra Dievo dovana, gaunama "per Šventąją Dvasią, Evangelijos skelbimo ir ištikimos maldos pagalba" (XVI,2). Tikras tikėjimas "nuramina sąžinę ir atveria laisvą priėjimą prie Dievo, kad su pasitikėjimu prie Jo artintumės ir gautume iš Jo visa, kas naudinga ir būtina" (XVI,4). Geri darbai be tikėjimo yra nenaudingi išganymui, tačiau "smerkiame visus, kurie niekina gerus darbus ir tauškia, esą jie neverti dėmesio ir nenaudingi". Bet geri darbai turi eiti ne prieš tikėjimą, o po jo. Tikrai tikintis žmogus daro gerus darbus ir trokšta juos daryti, nes "darbai būtinai kyla iš tikėjimo" (XVI,8).

Asmeninio tikėjimo atžvilgiu Bulingerio mintys niekuo nesiskiria nuo kitų reformatorių. Visi jie vienodai šį tikėjimą akcentuoja, sako, kad įtikėti turi kiekvienas žmogus asmeniškai, o įtikėjęs augti savo tikėjime. Romos katalikai laikosi principo, kad "pirmiausia tiki Bažnyčia ir taip vadovauja mano tikėjimui, maitina jį ir palaiko" (KBK, 168). Evangelikai pabrėžia, kad pirmiausiai tiki atskiras žmogus, o tokių atskirų tikinčiųjų bendruomenė sudaro Bažnyčią.

Romos katalikai sako, kad "iš Bažnyčios Krikštu mes gauname tikėjimą ir naują gyvenimą Kristuje" (KBK, 168). Evangelikai su tuo nesutinka. Krikštas nei duoda tikėjimą, nei savaime išgelbsti; vien priklausyti bažnyčiai tikrai nepakanka. Nesvarbu, kokioje šeimoje žmogus gimęs – katalikų, ateistų ar reformatų – kiekvienas privalo kažkada savo gyvenime ieškoti asmeninio tikėjimo, asmeninio ryšio su Dievu, kad galėtų Liuterio žodžiais tarti: "Tikiu, kad Jėzus Kristus... yra mano Viešpats, kuris mane, prapuolusį ir pasmerktą žmogų, atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės" (Mažasis katekizmas).

Visi reformatoriai akcentavo praktinę ir asmeninę tikybos mokslo naudą. Teologijos esmę sudaro ne intelektualūs, moksliški išvedžiojimai, o mokymai apie svarbiausius kiekvieno žmogaus asmeninio gyvenimo klausimus. Ypač aiškiai tai parodo pirmojo Heidelbergo katekizmo klausimo atsakymas:

"Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš su kūnu ir siela, gyvenant ir mirštant ne pats sau priklausau, bet esu nuosavybė mano ištikimojo Išganytojo, kurs savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės..."

Bažnyčia

Tikintys krikščionys sudaro Kristaus kūną, kuris yra Bažnyčia. Bulingeris savo katekizmo ilgo XVII skyriaus pradžioje pateikia tokį Bažnyčios apibrėžimą: "iš pasaulio sušauktas arba surinktas tikinčiųjų susirinkimas,... visų šventųjų bendrija". Jai priklauso tie, "kurie tikrai pažįsta ir deramai garbina tikrąjį Dievą Kristuje Išgelbėtojuje per Žodį ir Šventąją Dvasią..." Šitame ir tolesniame skyriuje reformatorius plačiai išdėsto evangelikų mokymą apie Bažnyčią.

Štai tik keletas svarbių šio klausimo aspektų. Vienas jų – tikroviškumas. Bulingeris sako, kad "Visais laikais Bažnyčioje būta didelių ginčų, ir ne dėl nereikšmingų dalykų nesutardavo garbingiausi Bažnyčios daktarai" (XVII, 10). Tad aišku, kad tobulų bažnyčių nėra. Viena priežastis: "Ne visi, kurie priskiriami Bažnyčiai, iš tiesų yra šventi ir gyvi bei tikri Bažnyčios nariai. Nes yra daug veidmainių, kurie viešai klauso Dievo žodžio ir visų akivaizdoje priima sakramentus... ; tačiau viduje stokoja tikrojo Dvasios apšvietimo, tikėjimo ir sielos nuoširdumo..." (16).

Bulingeris kreipia dėmesį ir į valdžios bei dvasininkų galių Bažnyčioje klausimą. XVIII skyriuje jis aiškina, kad Bažnyčios vadovai būtų tvarkingai renkami, o ne paprasčiausiai 'nuleidžiami’ iš viršaus (8); kad jie visų pirma yra ir turi būti tarnai (11), kokia yra ir lotyniškojo žodžio minister reikšmė (išpažinime išvertus "dvasininkai"). Kad dvasininkų atsakomybė yra labai didelė (išsamiai pristatoma XVIII,8), bet "reikia saugotis ir to, kad nepriskirtume dvasininkams ir jų tarnystei per daug reikšmės" (XVIII, 2) – tai labai aktualus perspėjimas!

Bulingeris labai griežtai atskiria Kristaus valdžią nuo dvasininkijos valdžios, kuri "labiau panaši į tarnavimą negu į viešpatavimą" (XVIII, 14). Jos tarnystės dėmesio centras turi būti tikintieji, su tikslu "kad tai, ko mokoma, padėtų klausantiesiems ir ugdytų tikinčiuosius" (XVIII,18). Būdami mokytojai, kunigai turi didelį autoritetą, tačiau ne beribį, o kontroliuojamą pasauliečių. Bulingeris sako: "sinoduose reikėtų kruopščiai tirti dvasininkų mokymą ir gyvenimą" (XVIII, 22).

Bažnyčioje turi būti laikomasi tvarkos. Tam "apaštalų perduoto Bažnyčios valdymo mums pakanka, kad būtų išlaikyta teisinga tvarka Bažnyčioje" (XVII, 9). Viskas, kas viršaus, yra atmestina, kadangi Kristus "savo apaštalams ir apaštalų įpėdiniams griežčiausiai uždraudė pirmenybę ir viešpatavimą Bažnyčioje" (XVII,8). Šis aspektas iki šiol atskiria evangelikus nuo Romos katalikų: "Nepritariame mokymui Romos dvasininkijos, darančios savąjį Romos popiežių visuotiniu Žemėje kovojančios Visuotinės bažnyčios ganytoju ir aukščiausiąja galva, ir dargi tikruoju Kristaus vietininku, kuris Bažnyčioje turi, kaip jie sako, neribotą galią ir aukščiausią valdžią." (XVII,7)

Šiandien daug kalbama apie ekumenizmą ir krikščionių vienybę. Tačiau situacija valdžios atžvilgiu nuo reformacijos laikų tik pablogėjo. Mat XVI a. popiežius iš tikrųjų dar neturėjo "neribotos galios" ir dar nebuvo oficialiai Kristaus vietininkas žemėje. 1983 m. patvirtinus naują Romos katalikų bažnyčios Kanonų teisės rinkinį, kuris neseniai išleistas lotynų ir lietuvių kalba (Codex Iuris Canonici / Kanonų teisės kodeksas), popiežiaus galių išplėtimas pasiekė istorijoje dar neregėtų aukštumų.

Kodekse rašoma, kad popiežius yra "Kristaus Vikaras [nuo lot. vicarius, t.y. vietininkas] ir visuotinės Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas"; "jis dėl šių pareigų Bažnyčioje turi aukščiausią, pilnutinę, betarpišką ir visuotinę ordinarinę galią, kuria visuomet gali laisvai naudotis" (Kan. 331). Tuo "Kristaus vikaro/vietininko" sąvoka pirmą kartą patvirtinama Romos bažnyčios teisėje. Pasakoma ir dar daugiau, kad popiežius yra vyriausiasis teisėjas, kuris pats negali būti teisiamas (Kan. 1404, 1442). "Prieš Romos popiežiaus sprendimą ar dekretą neteikiama nei apeliacija, nei rekursas" (Kan. 333 § 3), t.r., jo sprendimai neskundžiami. Be popiežiaus leidimo ir pritarimo visuotiniai susirinkimai neturi sprendimo galios (Kan. 336–341). Taip pat popiežius "turi mokymo neklaidingumą" (Kan. 749 § 1). Visos bažnyčios funkcijos vykdomos tik popiežiaus pavedimu arba jam atstovaujant (Kan. 334). Visa Romos katalikų bažnyčios teisė yra pastatyta ant vieno žmogaus, popiežiaus, autoriteto.

Egzistuoja ir kitokių kraštutinumų. Šiais laikais daug krikščionių palieka bažnyčias dėl vadovų piktnaudžiavimo valdžia. Dėl to ypač Vakarų pasaulyje susiformavo judėjimas, kuris propaguoja krikščionišką gyvenimą be priklausymo organizuotai bažnyčiai. W. Jacobsenas, pvz., parašė populiarią knygą So You Don’t Want to Go to Church Anymore (Tu nebenori eiti į bažnyčią). Jo interneto svetainėse lifestream.com ir thegodjourney.com rastume straipsnius kaip "Kodėl aš neinu į bažnyčią: gyvenimas santykių bažnyčioje". Anot Jacobseno, bažnytinė institucija yra žmonių išgalvojimas ir vien valdžios įrankis. Tad trokštantiems dvasinės kelionės jis kviečia burtis į įvairių pavidalų bendravimo grupes, gebančias veikti "anapus organizuotos religijos ribų". Jacobsenas yra ir garsiosios knygos Trobelė bendraautoris, kur taip pat smarkiai menkinama bažnytinė institucija. Tuo tarpu Bulingeris nurodo Biblijai ištikimą ir gerai pasvertą vidurio kelią.

Apvaizda

Apie Antrojo šveicariškojo išpažinimo istoriją galima pasiskaityti Lietuvos reformatų tikėjimo pagrindų įvade, p. 127s. Čia norėčiau nurodyti tik vieną svarbią aplinkybę: išpažinimas atsirado maro epidemijos šešėlyje.

"Juodoji mirtis" pirmą sykį Europą smarkiai užgriuvo XIV a. viduryje (1347 m.). Tuomet mūsų žemynas neteko maždaug trečdalio savo gyventojų! Nuo to laiko dar daugiau nei 300 metų žmonėms teko kentėti nuo šios epidemijos rykštės. Paskutinis didelis jos siautėjimas praūžė XVIII a. pradžioje. Būta laikotarpių, kaip, pavyzdžiui, Prancūzijoje tarp 1348 ir 1670-ųjų, kada nebuvo metų be maro (bent kai kur šalyje). Dar 1665 m. Londone ši baisi epidemija paguldė beveik 70 000 gyventojų, 1679-aisiais Vienoje mirė 50 000 žmonių.

1563 m. Anglijoje kilusi epidemija perėjo į Reino kraštą ir vien Kelno mieste pražudė apie 10 000 gyventojų. Iš čia maras netruko pasiekti Šveicariją ir įžengti į Bulingerio šeimą. O reformatoriaus šeima buvo didelė; iš 11 vaikų 8 pasiekė suaugusiojo amžių. Tačiau maras pareikalavo dar trijų dukterų gyvybių. 1564 rugpjūčio 15 d. liga sunkiai pakirto ir patį Bulingerį, tačiau jam gana gretai pavyko pasveikti. Užtat maras pasiglemžė reformatoriaus žmoną Aną (po dešimt dienų ligos).

Bulingeris savo dienoraštyje rašė: "Jį [išpažinimą] aš parašiau 1564-aisiais, kai aplinkui siautėjo maras, kaip savotišką savo palikimą, kad patikėčiau [miesto] tarybai jį kaip savo tikėjimo testamentą ir mokymo išpažinimą." Daugelis svarbių išpažinimo dalių parašytos buvo jau 1561/62, tačiau viskas užbaigta būtent per marą.

Antrasis šveicariškasis išpažinimas nėra vien prie darbo stalo prasėdėjusio mąstytojo minčių vaisius. Tai perdėm asmeniškas dokumentas, sulaikęs visa tai, kas Bulingeriui buvo svarbiausia ir dėl ko jis iš visų jėgų per savo gyvenimą kovojo. Tai dokumentas, kuris išaugo iš gyvenimo ir praktinės kasdienybės, kaip kad Liuteris yra sakęs: "Vien patirtis padaro tikru teologu". Būtent gyvenimo sunkumų patirtis, nes ji moko klausytis Dievo žodžio ir juo pasitikėti.

Gyvenimo sunkumų ir kančių patirties užgrūdinti buvo visi garsieji reformatoriai. Kalvinui teko išgyventi daug fizinių kančių, netekti tėvynės, būti persekiojamam – panašiai kaip A. Kulviečiui Lietuvoje. Guido de Bresas, 1561-ųjų Belgų išpažinimo autorius, dėl tikėjimo buvo nuteistas mirtimi (1563 m.).

Visiems jiems krikščionybė nebuvo jokia gerovės religija. Jie puikiai suprato, kad tikėjimas neatneš nei turtų, nei sėkmės, nei sveikatos, o tik priešingai: "Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami" (2 Tim 3,12; žr. ir Apd 14,22; 1 Tes 3,2–3). Dėl to visuose gyvenimo keliuose ir situacijose jie pasitikėjo vien Dievu. "Pagonys visus dalykus priskiria aklam likimui arba neaiškiam atsitiktinumui", sako Bulingeris skyriuje apie Dievo apvaizdą (VI,4). O krikščionys tiki, "kad šio išmintingojo, amžino ir visagalio Dievo Apvaizda saugo ir valdo visa, kas yra Danguje, Žemėje bei visoje kūrinijoje" (VI,1). Toliau Bulingeris cituoja Jėzaus žodžius iš Mt 10, 29 apie žvirblius, kurie nekrinta iš dangaus be Dievo žinios. Tuo, anot jo, Jėzus nori "parodyti, kad visa, ką žmonės laiko esant menkiausia, valdo Viešpaties visagalybė." (VI,2)

Ši visuotinė Dievo kontrolė kartais mus baugina. Nors neturėtų, nes Dievas yra ne tik visagalis, bet ir geras. Dievo visagalybė ir gerumas eina neatskiriamai ir teikia mums vilties bei paguodos. Dėl to galime iš visos širdies pasitikėti, "jog Jis aprūpins mane viskuo, kas kūnui ir sielai būtina ir visa bloga, ką Jis šioje ašarų pakalnėje man siunčia, nukreips į gera", kaip kad pasakyta Heidelbergo katekizme (26 kl.). Blogas Dievas to niekada nenorėtų, o silpnas to negalėtų padaryti. D. Bonhoefferis, XX a. kankinys, nacių kalėjime rašė: "Tikiu, kad Dievas gali ir nori taip padaryti, kad iš visko, net iš pačios didžiausios blogybės, kiltų gėris... Tikiu, kad Dievas, kad ir su kokiais sunkumais susidurtume, nori mums suteikti tiek atsparumo, kiek mums reikia. Bet nesuteikia iš anksto, kad pasikliautume ne pačiais savimi, o vien tik juo." (Pasipriešinimas ir nuolankumas)

Kiekvienam tenka rinktis. Mes turime tobulą ir neklaidingą Dievo apreiškimą, užrašytą Biblijoje; šimtmečių patikrinto tikėjimo mokymo santrauką, užrašytą tikėjimo išpažinimuose; ir mes turime tikėjimo tėvų kaip Bulingeris ir Kalvinas gyvenimo liudijimą. Taigi mūsų rankose pakankamai daug informacijos ir geras pagrindas atsiliepti į šio Išpažinimo kvietimą tikėti.

Knygą galite įsigyti knygynas.btz.lt