Reinhard Junker
Evoliucija – tiesa kaip ir tai, kad žemė yra apvali?
Visų pirma svarbu pabrėžti vieną dalyką: "mikroevoliucija" nėra ginčijama, kadangi ją galima stebėti. Tai įvairūs jau esamų, veikiančių elementų arba funkcijų prisitaikymai ("specializacijos"). Tačiau elementų su naujomis veikimo galiomis radimosi (t.y. makroevoliucijos) šitaip pagrįsti negalima. Tad pakalbėkime apie "makroevoliucijos" "įrodymus".
Iš tikrųjų egzistuoja nemažai radinių, tinkančių evoliucijos mokymui. Tai yra kai apskritai tikima prielaida, kad evoliucija egzistuoja, daugeliui biologinių radinių vietos joje surandama. Tačiau taip pat gana daug radinių netelpa į jokį evoliucijos scenarijų. Bet čia ne apie tai. Čia norėtume trumpai parodyti, kad bendrosios gyvų būtybių evoliucijos įrodymai nėra pakankami. Tačiau nesiekiame savo argumentais šio mokymo paneigti.
Analizuojant bendrosios evoliucijos "įrodymus", dažnai pastebimas vienpusis mokslo išvadų vertinimas, t. y. paprastai net nesvarstoma apie alternatyvas. Tad literatūroje ar žiniasklaidoje dažniausiai aptinkamus "evoliucijos įrodymus" suskirstėme į keturias grupes, kurias trumpai aptarsime bei kritiškai įvertinsime.
Empiriniai įrodymai
Dažnai tvirtinama, kad evoliucija įrodyta tiesiogiai stebint procesus gamtoje arba laboratorijoje, tai yra, įrodyta empiriškai (patirtimi). Pavyzdžiui, galima tiesiogiai stebėti gyvų būtybių pakitimus joms mutuojant (įvairiais momentais pasirodančius genofondo pakitimus). Juos įmanoma dirbtinai sužadinti ir laboratorijoje. Arba atrankos bei tikslinio kryžminimo būdu buvo sukurtos tokios išvestinės būtybės, kurios labai skyrėsi nuo natūraliųjų jų pirmtakų. Tipiški tiesioginio pakitimų stebėjimo pavyzdžiai yra atsparumo antibiotikams bakterijose sukūrimas, galūnių sutrumpėjimai ar pailgėjimai (pvz., driežų, rupūžių) bei paukščių (garsiojo Darwino kikilio) snapų įvairovė.
Tačiau visuotinai beveik neabejojama, kad šie pakitimai tegali būti laikomi tik mikroevoliutyviais, kitaip tariant, įvykusiais jau egzistuojančių sudėtingų konstruktų pagrindu. Tokie pat pakitimai priskiriami ir prie pasaulio sukūrimo mokymo apie bazinių rūšių modelio atsiradimą pranašysčių, taigi nėra išskirtinai vien evoliucijos įrodymai ir tikrai ne makroevoliucijos pagrindimo žymė. Įprasti vadovėlių stebimosios evoliucijos įrodymo pavyzdžiai visi kartu bei kiekvienas atskirai taip pat priskirtini šiai rubrikai.
Analoginės išvados
Dažniausiai omenyje turimos vadinamosios "nuo mažo prie didelio" arba bendriau "nuo žinomo prie nežinomo" išvados. Pavyzdžiui, dviejų gyvų būtybių panašumai gali būti sąlygoti jų kilmės. Tai pastebima tarp vienos rūšies atstovų ("mažame" dalyke): tėvų kartą galima tiesiogiai palyginti su jų palikuonimis, nustatyti panašumus ir juos pagrįsti paveldimumu. Tokių išvadų nesunku padaryti kiekvienam savo gyvenime, matant brolių ir seserų arba tėvų ir vaikų panašumus.
Tačiau šis argumentas išplečiamas ir į nestebimas sferas, pavyzdžiui, bandant žmonių ir beždžionių panašumą taip pat grįsti kilme bei paveldimumu. Bet "kilmės panašumus" galima stebėti tik rūšyje ar baziniame tipe (nes tik čia galimas kryžminimasis bei tiesioginis kartų palyginimas). Kai peržengiama šioji riba (žmogaus ir beždžionės lyginimo atveju), argumentas pavirsta analogine išvada: tai, kas galioja tik baziniam tipui (stebimoje sferoje), turi galioti ir kitur (kur kilmės sąsajos negali būti stebimos). Tačiau toks interpretacijos išplėtimas yra ne kas kita kaip vaizduotės produktas, kurio adekvatumo tikrovei neįmanoma tiesiogiai patikrinti – niekas nematė, kaip iš beždžionių išsivystė žmonės ir tarp jų atsirado panašumų.
Panašumo argumentas ypač populiarus kalbant apie genus. Štai daugelio tyrimų įrodyta, kad šimpanzės ir žmogaus genofondas 99 proc. yra identiškas. Bet ir šis argumentas gali remtis tik analogine išvada. Nepaisant to, dauguma esminių rūšių skirtumų nėra genetiniai.
Analogines išvadas galima daryti ir kalbant apie sukūrimą (vieną kilmės šaltinį, bendrą gamintoją ar pan.). Pavyzdžiui, kasdienybėje dėl daiktų panašumo kalbama apie jų bendrą gamintoją (panašūs prietaisai, kompiuterio programos). Taip pat analoginių išvadų darymo principu galima pagrįsti ir panašių gyvų būtybių bendrą kilmės šaltinį, kitaip tariant, jų kūrėją. Bet analoginės išvados jokiu atveju neturi įrodymo galios.
Tyrinėjant ir aiškinant fosilijų liekanas, tarp stebėjimo faktinių rezultatų ir evoliucijos išvadų pastebimas didelis skirtumas. Fosilijos (suakmenėjusios senųjų gyvų būtybių liekanos ar jų atspaudai) randamos beveik visame pasaulyje išsidėsčiusios panašia tvarka uolienų sluoksniuose. Tuos sluoksnius galima stebėti ir tyrinėti. Pagal evoliucijos teoriją šie radiniai interpretuojami kaip geologiškai fiksuoti kilmės raidos pavyzdžiai. Be abejo, tai gana rimtas argumentas makroevoliucijos naudai, kadangi fosilijų raida daugmaž tinka evoliucijos scenarijui.
Vis dėlto tikros, faktinės kilmės raidos fosilijos neatskleidžia. Izoliuotai randamų fosilijų "informacija", deja, niekaip neperžengia interpretacijų slenksčio. Dar galima pridėti tą faktą, kad fosilijų raida beveik kiekvienu atveju atskleidžia akivaizdžius, dažnai netgi didžiulius atitrūkimus tarp skirtingų bazinių tipų. Galų gale tik mikroevoliucijoje žinomi gyvybių laipsniškos raidos fosiliniai pavyzdžiai, rasti darniai išsidėstę laiko atžvilgiu ir vienoje vietovėje (Graikijos, Koso salos, plioceno ir pleistoceno periodų gėlavandenės sraigės kiautų fosilijos, eiliškai išsidėsčiusios uolienų sluoksniuose, rodančios laipsnišką kiauto kitimą). Bet šie ir panašūs pavyzdžiai perkeliami į makroevoliucijos sferą ir paverčiami jos argumentais. Deja, ir čia tokie argumentai nėra nieko daugiau, kaip tik nepagrįstos daiktinės medžiagos interpretacijos. Bet kuri laipsniška raida gali turėti įvairių priežasčių, ne tik evoliucinių (sraigių kiautų atžvilgiu, pvz., ekologinių).
Teoriniai scenarijai
Trečioji evoliucijos "įrodymų" rūšis galėtų būti teoriniai scenarijai. Čia omenyje turimi samprotavimai apie galimus perėjimus nuo vienų struktūrų prie kitų arba gyvenamosios aplinkos pasikeitimus. Pavyzdžiui, egzistuoja scenarijus apie tai, kaip žuvys galėjo tapti keturkojais sausumos gyvūnais, kokios išorinės sąlygos galėjusios palengvinti joms sausumos užkariavimą bei kokie vyraujantys atrankos veiksniai galėję tuo metu dominuoti ir t. t. Arba yra sampratų modelių apie išorines aplinkybes, sąlygojusias paukščių skraidymo pradžią. Tačiau empiriniai įrodymai (ypač fosilijų tyrimai) pateikia per mažai vienareikšmės informacijos. Šitokie teoriniai scenarijai dažniausiai veikia labai įtaigiai, tačiau moksliškai beveik nepatikrinami.
Teologiniai argumentai
Ypatingo dėmesio verta "įrodymų" grupė, susijusi su samprotavimais apie Dievo veikimą, taigi teologinio pobūdžio. Tiems, kurie plačiau domėjosi evoliucijos klausimu, turėtų būti žinomas argumentas, esą Kūrėjas nebūtų kūręs nereikalingų (rudimentinių) organų. O kadangi tokių organų randama, tai sukūrimo būti negalėję, o galėjusi būti evoliucija. Nors ir nederėtų nesugebant paaiškinti sukūrimo mokymo mestis prie tikėjimo evoliucija, šitokiame argumentavime esama sampratų apie Dievo būdą bei veikimą ("Dievas nekuria nereikalingų organų"). Be jokios abejonės, iš biblinės perspektyvos žiūrint, tokius argumentus svarbu įvertinti teologiškai (nors čia ne tam vieta), tačiau gamtos mokslų argumentacijoje teologiniai argumentai nevaidina jokio vaidmens. Bet įdomu, kad jų labai dažnai griebiamasi įvairiuose sluoksniuose, net tokiuose svarbiuose ir išskirtiniuose kaip mokykliniai vadovėliai. Deja, jie negali būti laikomi gamtos mokslų įrodymais evoliucijai pagrįsti.
Apibendrinimas
Visi minėtieji "evoliucijos įrodymai" negali būti laikomi pagrįstais makroevoliucijos įrodymais, nes yra per siauri (susiję tik su mikroevoliucija, ekstrapoliacija nepagrįsta ir netinkama), paaiškinami ir mokyme apie sukūrimą (tinkami ne vien evoliucijos teorijai), priklausomi nuo egzistuojančių teologinių nuostatų, pateikia analogines išvadas, neturinčias įrodymo galios.
Reinhard Junker, biologas ir teologijos daktaras, asociacijos "Wort und Wissen" mokslinis bendradarbis ( http://www.wort-und-wissen.de ), knygos "Nėra gyvybės be sukūrimo" bendraautorius.
