Garbės reikalas

2004 metai. Karštis ir smėlis. Irakas. Visą pavasarį pasaulio visuomenę krečia siaubingi vaizdai ir pranešimai iš šios valstybės. JAV armijos policinių dalinių kalėjimų prižiūrėtojai pavadėliu kaip šunis tempia išrengtus kalinius, kitus verčia atlikti lytinius santykius, išrengtus ir krūvomis suguldytus mindžioja batais, šaiposi iš lytinių organų, inscenizuoja mirties bausmes, Jėzaus vardu verčia niekinti savo religiją – ir tai esą tik nedidelė ir švelni ištrauka iš "sugriežtinto" belaisvių kalinimo istorijos. Jei pradžioje JAV armijos vadovybės bei specialiųjų tarnybų tikslai gal kiek ir laikytini pragmatiškais – iš tų arabų reikia išgauti tiek, kiek tik įmanoma, todėl truputis kankinimo nepakenks! – tai vėliau jie išvirto į gryną iškrypėlišką monstrų siautėjimą. Sunku pasakyti, kiek tos patyčios jiems pripešė vertingos informacijos, tačiau absoliučiai tiksliai galima teigti, kad jos garantuotai sukėlė Amerikos karo Irake PR katastrofą, kuri šiuo metu gan garsiai byloja apie tos misijos pabaigą. Pagrindinė amerikiečių klaida – irakiečių žeminimas. Irako žmonės jaučiasi mirtinai įžeisti, jų garbė ir orumas sutrypti į dulkes. Į tokias pat dulkes, deja, sutrypta ir viena iš pradinių ir visai neblogų Irako žmonių išlaisvinimo iš Sadamo režimo bei šalies demokratizacijos intencijų. Garbė suniekinta, ir taip baisiai, kad tikrai dabar nepadės net patys nuoširdžiausi atsiprašymai (kaip T. Blairo; o tokie dirglūs atleidimo išmikčiojimai kaip D. Rumsfeldo tik dar labiau suerzins). Vakariečiai eilinį kartą pamiršo, kad Artimuosiuose Rytuose dominuoja ne kaltės ir atleidimo, o gėdos ir garbės kultūra.

Prieš 3200 metų. Karštis ir smėlis. Mažoji Azija. Tūkstantis graikų laivų su 50000 kareivių, vedamų Mikėnų karaliaus Agamemnono, įsirežia į Trojos pakrantę. Mat Trojos karalaitis Paris pagrobė ir į savo tėvynę parsigabeno Spartos karaliaus žmoną. Siaubingai įžeistas Menelajas nori susigražinti savo gražuolę Eleną, Agamemnonas siekia valdžios, Trojos užkariavimo ir savo imperijos išplėtimo, dar vienas didvyris, "visų laikų didžiausias karys" Achilas, trokšta amžinos garbės. Štai kelių ambicingų graikų norai ir tikslai susipina, ir jų įgyvendinti jie patraukia į Troją.

Homero "Iliada", parašyta VIII a. pr. Kr. puikiu ir itin menišku hegzametru, yra pirmasis stambus Europos civilizacijos kūrinys. Kupinas dramatiškumo ir tragizmo, epas tarsi specialiai sukurtas įdomiam filmo scenarijui. Tik kažkodėl antikinė litertūra gana ilgai nedomino nė vieno režisieriaus, kol nepasirodė R. Scotto "Gladiatorius". Todėl Wolfgangui Petersenui, vokiečių legijonieriui Holivude su 200 milijardų JAV dolerių kišenėje salygos buvo itin palankios.

W. Petersenas puikus savo amato išmanytojas ir garsus tokio tipo filmų režisierius. Nors Trojos istorijos pabaiga daug kam žinoma (Trojos arklys...), bet filmas savo įtampa sugeba prikaustyti žiūrovą iki pat paskutinės minutės. Scenarijaus autoriui D. Benioffui Homero kūrinio adaptacija pavyko, regis, irgi visai neblogai. Pagrindiniai "Iliados" siužeto elementai išlaikyti, žinoma, sodriai išpuošti meilės romanais ir pagardinti santūriai kruvinomis scenomis (bet nerodoma žmonių aukojimo laidojant Patroklą arba detalizuotai rodomas žuvusio Hektoro išniekinimas). (Ekspertų kritika: http://www.archaeology.org/online/reviews/troy .)

Daugiausiai kritikų ginčų sukėlė pagrindinis personažas Achilas, suvaidintas Holivudo žvaigždės Brado Pitto, specialiai filmui "užsipumpavusio" nemažą sluoksnį puošnių raumenukų. Filmo Achilas daug kam per modernus, per daug intravertiškas, lyg koks mūsų dienų maištininkas, vietomis per daug humanistiškas ir estetizuotai švelnus. Tačiau kad ir kaip ten bebūtų, jo dvikova su Hektoru priskiriama prie įdomiausių ir įtempčiausių visoje filmų istorijoje.

"Troja" yra pagirtinai gera antikinės literatūros kūrinio ekranizacija, tačiau, daugelis sutiktų – ne didysis menas. Tai ne Tykwerio, ne fon Triero ir ne Tarkovskio filmas. Bet užtat Wolfgango Peterseno! Šioje juostoje jokių gilių charakterių, jokių scenarinių staigmenų ar metafizinių debatų. Tačiau yra tai, ko nėra daugelyje net ir minėtų režisierių filmų – garbės tema. Tai pabrėžtinai išryškinama, per daugumą personažų atskleidžiama, daug medžiagos pamąstymams teikianti bei šiuo metu gana aktuali tema.

"Troja" mus perkelia į antikinę Graikiją, kur garbės, pagarbos, kilnumo, orumo sąvokos buvo vienos iš reikšmingiausių. Didvyrių nejaudina jų amžinasis likimas, visi pernelyg gerai žino, kad anksčiau ar vėliau jų kelias baigsis prie Siksto upės, nukeliančios į Hadą. Egzistuoja anapusybė, kurią "Trojoje" pabrėžia žuvusiųjų deginimas. Achilas žino, kad su Hektoru dar pasimatys anapus. Bet svarbu jiems yra ne tai. Tikrai svarbu – garbė ir šlovė. Ją pelnyti dar šiame gyvenime, ją išsaugoti iki paskutinės kūniškos egzistencijos sekundės, ją išlaikyti ateinančioms kartoms, įaugti į žmonių atmintį amžinai – štai kas tikrai svarbu. Šitokią garbės sampratą geriausiai realizuoja, žinoma, Achilas. Iš savo motinos Tetidės pranašystės jis sužino, kad žus prie Trojos. Jis nebijo, nevengia tos mirties, nes žino, kad ji padarys jo vardą nemirtingą ir išaukštins jį visiems laikams. Lipantiems iš laivo ir atakuojantiems trojėnus mirmidonams jis sušunka: "Štai nemirtingumas! Pasiimkite jį!"

Tačiau garbės sąvokos "Troja" netraktuoja tiesmukai. Vienokią garbės sampratos paletę atskleidžia Achilo personažas, kitokią – Priamo. Priamui svarbu aukštesni dalykai. Jis gerbia dievus, paiso jų, priblokštas šventyklos išniekinimo. Priamas – gebantis būti nuolankus ir mokantis nusižeminti karalius. Jis slapčiomis eina į savo priešo ir sūnaus žudiko palapinę (viena vertingiausių filmo scenų su aktoriumi Peteriu O'Toole'u) prašyti atiduoti Hektoro kūno, kurį nori garbingai palaidoti (žuvusio sūnaus kūno išniekinimas didelis pažeminimas tėvui; lavonų niekinimas kaip pažeminimo ženklas išlikęs iki šių dienų – įvykiai Irake!). Ir didysis karys Achilas priblokštas. Jis pamato ir supranta kelis labai svarbius dalykus: šis trojėnas vertas pagarbos; šis karalius vertas didesnės pagarbos negu valdžios trokštantis Agamemnonas. Apskritai visa Priamo šeima demonstruoja labai plačią garbės sampratą (išskyrus Parį): šeimos garbė, tėvynės garbė, pagarba priešui. Vienas iš garbingiausių jos atstovų – Hektoras. Šis Trojos karalaitis daugiausiai simpatijų pelnantis filmo personažas ir tikras, beveik idealus garbingumo įsikūnijimas.

Ar galima sakyti, kad tai vien antikinis kičas? Kad tai karalių ir karžygių laikų reliktas? Kad su šiandiena neturi nieko bendra? Žinoma, istorijoje garbe buvo naudojamasi gana įvairiai. XIX a. rašytojas T. Fontane savo romane "Effi Briest" radikaliai demaskuoja manipuliacijas garbe dėl visiškai iškrypusio, supuvusio tuometinės aukštuomenės garbės supratimo. XX a. komunizmas naudojo kitas priemones ir garbės supratimą sunaikino galutinai. Ne veltui žurnalistas A. Bačiulis "Veide" (2004 05 13) klausia: "Kodėl jau daugelį metų vienintelis V. Landsbergis nuosekliai, užsispyręs kovoja su visais, kurie kėsinasi į jo ar jo šeimos orumą? Ar ne todėl, kad pas mus dar labai silpnas garbės supratimas?" Ir šalia to jis tiksliai nurodo priežastį: "Ypač sovietmečiu garbės sąvoka tapo beveik neapčiuopiamu dalyku".

Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai Prezidentas (skambiai vadinamas valstybės simboliu) laužo priesaiką, niekina tai, ant ko padėjęs ranką prisiekia, niekina aukščiausią šalies justiciją ir visai savo tautai atvirai meluoja? Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai už priesaikos sulaužymą tautos atstovų iš posto nušalintas asmuo vėl veržiasi į tą pačią vietą ir vėl nori tarti tuos pačius ką tik sulaužytos priesaikos žodžius? Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai partijos lyderis atsistojęs prieš kameras be jokio pagrindo, melagingai ir šlykščiai trypia parlamento pirmininko garbę ir orumą?

Garbės praradimas tiesiogiai susijęs su Dievo neigimu. Tą gerai įrodė komunistai: po truputį naikindami Dievą, jie palaipsniui naikino ir garbės bei orumo jausmą. Nes Dievas yra garbės šaltinis. Jis nusipelno aukščiausios garbės, be jo garbės, kaip ir kiekvieno autoriteto prasmė ištuštėja, netenka pagrindo (žr. Įst 32, 3; Ps 19, 2; 62, 8; 84, 12; Jn 5, 23). Panašų ryšį matome ir "Trojoje". Nors dievai minimi kas antrame sakinyje, tačiau jie nelabai reikšmingi, menkai paisomi (kitaip nei "Iliadoje") ir niekur nepasirodo (išskyrus Achilo motiną Tetidę). Nors filme garbė akcentuojama, tačiau neparodomas visuotinai priimtas jos pagrindas. Jos šaltiniai įvairūs ir gana subjektyvūs. Achilui dievų reikalai visiškai nesvarbūs: jis šaltakraujiškai nukerta dievo skulptūrai galvą, išniekina šventyklą ir mylisi su dievams pašvęsta mergina. Jis neneigia dievų buvimo, tačiau nepaiso jų: "Dievai mums pavydi, nes kiekvienas oro gurkšnis mums gali būti paskutinis. Dėl to mums viskas daug gražiau. Jie trokšta mūsų mirtingumo". Priamas su savo šeima prisirišęs prie tradicijos, tačiau dievai nesielgia tradiciškai. Jie nekeršija, neišklauso maldų, neatsako žmonių meilei. Dievai miega. Apskritai "Troja" turi stiprų agnostinį atspalvį.

"Troja" nepateikia vieningo garbės suvokimo modelio, tačiau iškelia ją kaip sąvoką ir skatina diskutuoti. Kiekvienam krikščioniui turėtų būti svarbu ir vertinga prisiminti, kad garbė yra reikšminga krikščioniška kategorija (priešingai šiandieninei net pačių krikščionių nuostatai). S. Hamstra žodyne "Evangelical Dictionary of Biblical Theology" rašo: "Pagarba kitiems yra vienas svarbiausių tikinčio žmogaus gyvenimo bruožų".

Kam tai atrodo perdėta, tepažvelgia į Bibliją. Apie kokius žmonių santykius bekalbėtų, visur ji akcentuoja garbę. Pradedant nuo žmonių santykio su Dievu. Daugybėje vietų esame raginami atiduoti visą garbę Dievui (pvz., 1 Tim 1, 17). Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente Dievo pažinimas ir tikėjimas gretinamas su jam teikiama garbe (Rom 1, 21; 4, 20; Hab 2, 14). Iš esmės esame raginami viską daryti Dievo garbei (1 Kor 10, 31; Kol 3, 17), tarpusavyje lenktyniauti pagarba (Rom 12, 10), kuri yra broliška meilė, gerbti visus žmones (1 Pt 2, 17), nes kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir "apvainikuotas garbe ir didybe" (Ps 8, 6). Galų gale gerbtini visi ir pagal sukūrimo bei Dievo įstatymo tvarką: valstybė, valdžia (Rom 13, 7), šeimos nariai (tėvai, sutuoktiniai, našlės Ef 5, 33; 6, 2; 1 Tes 4, 4; 1 Tim 5, 3; 1 Pt 3, 1.7; Hbr 13, 4), bendruomenės tarnautojai (1 Tim 5, 17), darbdaviai (1 Tim 6, 1–2; 1 Tes 4, 11). Pagarbą rodyti būtina taip pat ir "Dievo mokymui" (Tit 2, 10).

Garbės sąvokai yra artimas šlovės terminas. Pavyzdžiui, amžinybėje krikščionių laukia šlovė. Ne Dievo šlovė, bet ta šlovė, kuri žmonėms kaip Dievo kūriniams buvo numatyta nuo pat pradžių. Rom 2, 7 Paulius sujungia amžinąjį gyvenimą su garbe ir šlove pas Dievą. Dievas jau dabar mus gerbia, bet amžinybėje pas jį mūsų laukia dar didesnė garbė ir šlovė (žr. Jn 5, 44; 12, 26).

Taigi pačiam siekti garbės galima tik vienu atveju – garbės pas Dievą. Visi kiti atvejai yra žemiškos garbės troškimai ("tuščia garbė"), todėl nepriimtini ir net smerktini (Lk 14, 7.8.11; Jn 7, 18; 12, 43; Mt 6, 2; 1 Tes 2, 6; Gal 5, 26; Fil 2, 3. Todėl ir filmo kritikas J. Overstreetas teisus: "These characters in Troy – almost to a man – are concerned about only one thing: themselves." http://promontoryartists.org/lookingcloser/movie%20reviews/Q-Z/troy.htm ). Dėl Kristaus vardo mes turi būti pasirengę net ir gėdą priimti (2 Kor 6, 8; Hbr 12, 2; Apg 5, 41).

Matome, kad Biblija žymiai praplečia antikinį (ir filmo!) garbės suvokimą. Antikinė Romos visuomenė buvo sluoksniuota, į rangus pagal statusą suskirstyta ir piramidės pavidalo visuomenė. Piramidės tebuvo labai negausus aukščiausiasis sluoksnis, lot. honestiores, garbingieji, galingieji (drauge turtingiausieji ir nedirbantys fizinio darbo). Po jų gausesnį būrį sudarė savotiška vidurinioji klasė, populus integer, (dar šiek tiek) gerbtina visuomenės dalis, bet po jų ėjo visi tie, kurie tebuvo tik masė, humiliores, vargšai, nepasiturintys, žemdirbiai, amatininkai, vergai, nenusipelnantys, žinoma, ir jokios garbės (nuolankumas kaip dorybė, pvz., angl. humility, atsirado tik prasidėjus krikščionybei).

Šitokiame kontekste turėtume vertinti ir Jėzaus nusižeminimą bei nukryžiavimą, jo nusileidimą į patį žemiausią sluoksnį ir priėmimą vergų mirties – ne tik žiaurios, bet ir nuplėšiančios garbę, gėdingos mirties. Įžymusis himnas iš Laiško filipiečiams (Fil 2, 6–11), pasakojantis apie Jėzaus prisiimtą tarno pavidalą, apie nusižeminimą ir klusnumą iki mirties, pirmiesiems krikščionims turėjo ypatingą reikšmę: Jėzus, būdamas Dievas, pats savanoriškai nusiplėšia sau garbę! Ir tai padaro ne šiaip sau, o vardan mūsų, netgi vietoj mūsų. Tai absoliutus kontrastas antikos dievams, apie kurį M. Hengelis rašo: "Graikų ir romėnų dievai skyrėsi nuo mirtingų žmonių tuo, kad buvo nemirtingi. Jie neturėjo nieko bendra su kryžiumi kaip gėdos ženklu, su tuo ‚niekšišku kryžiumi', su tuo ‚basliu', tuo ‚nusikaltėlių stulpu', tuo ‚baisingu kryžiumi'..."

Tačiau laiško himnas tuo nesibaigia. Nuo 9 eilutės sakoma, kad už tokį poelgį Jėzui buvo atlyginta šimteriopai, kad Dievas jį išaukštino ir "padovanojo vardą, kilniausią iš visų vardų". Kad šiam vardui priklaups "kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme". Kaip čia, taip ir "Trojoje" vardas siejamas su garbe. Tik Jėzaus vardas tikrai išliks amžinai ir neužmirštas, o Achilo, nors ir labai ilgai, gal tūkstantmečius (Odisėjo žodžiai filmo pradžioje ir pabaigoje!) dar bus minimas, bet tikrai ne amžinybėje.