info@lksb.lt +370 600 80578

Iššifruoti Kodą (Da Vinčio kodas II)

Klausimas: kas bendra tarp Dano Browno bestselerio "Da Vinčio kodas", pliuralizmo ir mano devynmečio sūnaus Tomo?
Atsakymas: visi jie abejoja Naujojo Testamento raštų patikimumu.

Dėl sūnaus nieko nuostabaus. Kai sėdi vienoje klasėje su musulmonu, kuris teigia, kad jo religijos raštai, Koranas, yra tikslūs, o tavo ne, abejonės kyla natūraliai. Iš kur mes patys žinome, kad Naujasis Testamentas yra patikimas? Kaip visa tai paaiškinti savo devynmečiui sūnui? Be abejo, tokie pat klausimai kyla ir suaugusiesiems, gyvenantiems pliuralistinėje visuomenėje.

Krikščionims turėtų rūpėti ne tiek "ar mūsų raštai šventi ir įkvėpti Dievo?", nes tą galima teigti apie bet kurios religijos raštus, bet labiau "ar tie raštai istoriniu ir teksto požiūriu patikimi?" Šis skirtumas yra nepaprastai svarbus, nes Naujojo Testamento raštai, ypač evangelijos ir Apaštalų darbai, visur pateikiami ne kaip literatūros kūriniai ar prasmės kupini mitai, o kaip tikslūs istorinių įvykių aprašymai su tam tikra teologine interpretacija.

Negana to, teologas F.F. Bruce'as sako, kad nuo šių dokumentų visiškai priklauso mūsų supratimas apie Jėzų. Jeigu jie nėra patikimi, tai ir mūsų supratimas apie Jėzų nėra patikimas. Tačiau jei ekspertams teksto istoriškumas tėra viso labo tik techninis klausimas, tai mes turime ir privalome kelti klausimus, nes juk ir žiniasklaidos paduodamos informacijos nepuolame iškart priimti už gryną pinigą.

Taip pat yra svarbu gebėti tinkamai reaguoti ir į "Da Vinčio kodo" teiginius. Nes knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir perkelta į kino juostą, žmonėms tikrai pažers tokių klausimų kaip "ar Jėzus tikrai buvo vedęs Mariją Magdalietę; ar jie turėjo sūnų arba dukterį; ar šiandien yra jų palikuonių; ar Šventasis Gralis buvo moteris?"

Gali būti, kad jūsų paklaus dar preciziškesnių dalykų. Pavyzdžiui: "Ar tiesa, kad Jėzaus dieviškumą įtvirtino vyskupai balsavimo būdu? Ar Bažnyčia tokia patriarchalinė todėl, kad sąmoningai užgniaužė savo "šventąją moteriškąją" pusę? Ar Tomo evangelija ir Nag Hamadžio raštai ankstyvesni už Naująjį Testamentą?"

Drįstu manyti, kad tai ne tie klausimai, į kuriuos atsakytume nė nemirktelėję. Gali būti, kad net nežinotume, kur ieškoti atsakymų. Štai koks pavojingas Browno knygos spindesys – labai drąsiai pateiktas fiktyvus moksliškumas ir gudriai sumaišytas su nemažu kiekiu tiesos. Rezultatas: lengvai įtikinamas alternatyvios pasaulio istorijos po Kristaus gimimo papasakojimas.

Kita vertus, "Da Vinčio kodas" yra geras trileris. Paslaptinga žmogžudystė Luvre įtraukia mus į pašėlusio greičio žmogžudžio ir jo motyvų paieškas. Pakeliui išvystame slaptas bažnytines ir pagoniškas organizacijas su jų sandėriais ir paslaptimis, dvigubus ir ikikrikščioniškus kryžius, atomobilių lenktynes ir sąmokslus, modernias apsaugos sistemas ir viduramžių saviplaką, sutinkame žmogžudį albinosą ir rausvaplaukę žaliaakę heroję. Tai pasaka, kuri lyg pingpongo žaidimas pagauna ir nepaleidžia iki pat paskutiniojo puslapio.

Tai gerai apgalvotas, uždegantis Browno įvadas į simbologiją, kriptologiją, meno istoriją, egiptologiją, Bažnyčios istoriją ir pagonybę. Yra daug ko pasimokyti. Ir reikia daug išmokti, kad sugebėtume atskleisti paslaptį. Todėl tikrai įdomu sužinoti, kad...

..."crux gemmata" yra kryžius su 13 brangakmenių, simbolizuojančių Kristų ir dvylika jo mokinių; pentagrama yra ikikrikščioniškas gamtos garbinimo simbolis; matematinė skaičių seka 1-1-2-3-5-8-13-21... vadinama Fibonačio seka; Luvre yra apie 65300 meno kūrinių.

Taigi pateikiama daug įdomių faktų. Bet jie, lyg kokie klastūnai, greit sukuria pasitikėjimą ir Browno nuomone apie Kristų bei pagrindinius Evangelijos momentus. O Browno tikslas – priversti suabejoti Naujojo Testamento, Kristaus dieviškumo ir Bažnyčios liudijimo patikimumu.

"Aš noriu pasakyti, jog beveik viskas, ką mūsų tėvai mums pasakojo apie Kristų, yra klaidinga" – sako vienas romano personažų Tibingas (p. 193).

Brownas pradeda nuo lengvesnių užduočių. Jam visai nesunkiai pavyksta įtikinti, kad tai Bažnyčia sugniuždė "šventąjį moteriškumą". Čia jam puikiai patarnauja gausūs istoriniai faktai apie moterų priespaudą, raganų persekiojimus ir deginimą, apie paranojišką moters vaizdavimą gundytoja ir kekše bei seksualumo niekinimą. Istoriškai žiūrint, problemų nekyla. Tačiau Brownas perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, jis teigia, kad Europoje buvo nužudyta penki milijonai raganų, nors dauguma mokslininkų kalba apie 40000 per laikotarpį tarp 1450 – 1750 metų.

Bet svarbiausia, kad Brownas visiškai ignoruoja Jėzaus ir Pauliaus, o drauge ir visos Biblijos mokymą apie moteris. Tiesa, Bažnytinė šio mokymo interpretacija ne visada buvo teisinga bei palanki moterims, tačiau tai jokiu būdu nesumenkina Biblijos suvokimo apie iš esmės lygų moterų ir vyrų statusą bei vertę: "Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos" (Pr 1, 27), "[Kristuje] nebėra nei vyro, nei moters" (Gal 3, 28) ir taip toliau.

Brownas nelaiko Bažnyčios istoriją sudarkiusio šovinizmo Kristaus mokymo iškraipytoju bei paniekintoju. Jam taip pat nesvarbu ir Bažnyčios pastangos kritikuoti aplinkinių visuomenių patriarchalines kultūras. Užtat nuoširdžiai pasistengia apsukti visą reikalą ir pabrėžtinai pasakyti, esą Bažnyčia slopinusi pagonybės tiesą bei naikinusi išlaisvinančią moteriškosios deivės sampratą.

Bažnyčios veiklą jis puola iš dviejų pusių. Pirmiausia jis siekia įteigti, kad pagonybė, šlovinanti šventąjį moteriškumą ir deivę moterį, yra senesnė ir tikresnė krikščionybės alternatyva. Kad deivė yra ne asmeniška būtybė, o beasmenis moteriškasis principas, sukuriantis gyvybę. Dievas, Browno požiūriu, taip pat nėra asmuo ir negali egzistuoti nepriklausydamas nuo savo kūrinijos. Dievas yra visame kame. Visata yra viena ir viskas joje vienodos prigimties – žmonės, driežai, ąžuolai ir granitas.

Kita vertus, Brownas bando pasikelti savo autoritetą, menkindamas Naujojo Testamento raštų, drauge ir visos krikščionybės patikimumą. Pavyzdžiui, minėtasis personažas Tibingas teigia:
"Štai Nag Hammadžio ir Negyvosios Jūros rankraščių fotokopijos... Tai anksčiausi krikščionių užrašai. Deja, jie nesutampa su Biblijos evangelijomis... Vertėtų pradėti nuo Pilypo evangelijos" (p. 201).
Bet nė vienas mokslininkas, nepriklausomai nuo jo ideologijos, netiki, kad Pilypo evangelija parašyta iki 150 po Kr. Panašiai datuojama ir Tomo evangelija (nors kai kurie mano, kad jos pagrindas, vadinamasis "Q" dokumentas yra ankstesnis, tačiau jis neturi nei archeologinių, nei logiškų teksto įrodymų). Tuo tarpu iki 70 metų jau buvo parašyti beveik visi Naujojo Testamento raštai, o visas Testamentas – vėliausiai iki 100 po Kr.

Knygos "Cracking Da Vinci's Code" autoriai Jamesas Garlow ir Peteris Jonesas gudriai atkerta Browno teiginiui, esą Tomo evangelija ankstyviausia. Jų nuomone, kai kurie evangelijos teologijos aspektai yra labai artimi eretikui Markijonui, atsikėlusiam į Romą 144 m., įkūrusiam savo bendruomenę, paskelbusiam Senąjį Testamentą negaliojančiu, panaikinusiam santuoką ir vertinusiam tik Luko evangeliją bei kai kuriuos Pauliaus laiškus. Tad jei Tomo evangelija parašyta iki Markijono, kodėl jis jos nepanaudojo savo tikslams ir nieko necitavo? Vadinasi, evangelija parašyta vėliau.

Bet Brownas neužsižaidžia Tomo evangelijos ankstyvumu. Jis drąsiai žengia toliau sakydamas, kad Naujojo Testamento kanonas buvo sudarytas tik tam, kad pasitarnautų imperatoriaus Konstantino politiniams tikslams:
"Konstantinas užsakė ir finansavo naują Bibliją, kurioje buvo praleistos evangelijos, pasakojančios apie Kristaus kaip žmogaus bruožus, išplėtotos tos evangelijos, kuriose Jis buvo vaizduojamas kaip dieviška esybė. Ankstesnės evangelijos buvo paskelbtos už įstaymų ribų, surinktos ir sudegintos" (p. 192).

Iš tiesų Senasis Testamentas ir daugumas iš 27 Naujojo Testamento knygų krikščionių buvo skaitomos ir vertinamos gerokai anksčiau iki galutinio kanono sudarymo 350 metais. Besiformuojančio kanono svarba ir autoritetas įrodomas ir citatomis iš kitų to meto raštų: Barnabo laiško, Didachės (abu apie 100 po Kr.), Klemenso laiško (apie 96 m.) bei II a.Bažnyčios tėvų veikalų.

Tiesa, kai kurie Naujojo Testamento raštai kaip Petro, Jono, Judo, Jokūbo laiškai, Laiškas hebrajams ir Apreiškimas Jonui visuotinai bažnyčių buvo priimti ir patvirtinti tik II a.. Tačiau neginčytina, kad tai, kas buvo padaryta IV a., tebuvo tik formalus žymiai ankstyvesnių Bažnyčios įžvalgų ir sprendimų patvirtinimas. Tad apie Konstantino diktatą negali būti nė kalbos.

Labai svarbu pastebėti, kad Nag Hamadžio rankraščiai nuo kanono evangelijų skiriasi ne tik detalėmis, bet ir teologija. Šios vadinamosios gnostinės evangelijos nepripažįsta Dievo Kūrėjo bei, pasak Garlow ir Joneso, "menkina lytinius skirtumus, santuoką ir motinystę... Neigia nuodėmės buvimą, nuopuolį iš Pradžios knygos vadina išlaisvinimu, o gyvatės žodžius – išmintimi. Jėzus vertinamas panašiai – jis išlaisvino mus ne iš nuodėmės, o iš nežinojimo. Mes nežinome, kas esame. Todėl jis atneša mums gnosį: aukštesnį pažinimą. Ir mes sužinome, kad esame dieviški."

Vienas pagrindinių Browno personažų, Lengdonas mano, kad "žmogus, o ne Dievas išgalvojo nuodėmę". O tikrasis Jėzus vedė Mariją Magdalietę...

Visa tai, pasak Brauno, Katalikų Bažnyčios buvo nuslėpta. Tačiau daugelis – nuo Da Vinčio iki Disnėjaus animatorių – tą tiesą atpažino ir slaptuose koduose išsaugojo per šimtmečius. O dabar, kai jau įžengėme į Vandenio erą, tiesa bus atskleista.

Mums telieka tik melstis, kad taip ir atsitiktų, kad tiesa tikrai būtų atskleista. Kad tie, kurie neturi laiko ar noro patikrinti Browno teiginių, nepasiduotų jo pasakojimo spindesiui ir įtaigumui. Nes iš tiesų visa tai yra sąmoningai sukurta apgaulinga retorika.

Mark Greene, buvęs reklamos agentūros darbuotojas, vadovauja Londono "Institute for Contemporary Christianity" (LICC) ( http://www.licc.org.uk )