Holger Lahayne
Kad demokratija stiprėtų
"Lietuva yra trijų didelių iššūkių akivaizdoje. Pirmasis mums tenkantis iššūkis – tai politinės susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka... Iš šių trijų iššūkių kyla ir trys strateginiai Lietuvos tikslai. Sukurti savarankišką piliečių visuomenę, politinę tautą..." LR Prezidentas V. Adamkus (2005 m. metiniame pranešime)
1. Reikia laisvės
2. Reikia atsakomybės
3. Reikia pasitikėjimo
4. Reikia vertybių
5. Reikia šeimos
6. Reikia racionalumo
7. Reikia ne tik vartojimo
8. Reikia Dievo
9. Reikia bažnyčių
10. Mes galime būti laimingi
"Dabar jau net didžiausiems optimistams turėtų būti akivaizdu, kad demokratija mūsų šalyje neturi nors šiek tiek tvirtesnių šaknų" – kaip visada pesimistiškai nusiteikęs V. Radžvilas ("Veidas", Nr. 32 2004). Ar jis neperdeda? Išties, kaip apklausos rodo, apie pusė gyventojų mano, kad Lietuvai vis dar tinka "stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai". Panašiai tiek pat nepatenkintų ir demokratijos funkcionavimu Lietuvoje. Rodos, Konstitucija demokratiška, spauda laisva, rinkimai vyksta pagal visus demokratijos reikalavimus, tačiau pati demokratija dar silpna. Silpna, nes silpna pilietinė visuomenė. Ko reikia, kad ji stiprėtų ir drauge stiprintų demokratiją?
1. Reikia laisvės
Šiandien labai madinga kalbėti apie pilietinę visuomenę. Tačiau jeigu "Klausimėlio" vedėjas paklaustų, kas ji yra, nedaug kas galėtų atsakyti. Tad kas yra pilietinė visuomenė? Štai trumpas ir taiklus N. Ashfordo apibrėžimas: "Pilietinę visuomenę sudaro visos savarankiškos organizacijos, kokios egzistuoja tarp individo ir valstybės, kaip antai šeima, bažnyčios, sporto ir muzikos klubai ir labdaros bendrijos" ("Laisvos visuomenės principai").
Taigi pilietinė visuomenė yra savotiškas užpildas, savotiškas jungiamasis audinys tarp kiekvieno individo ir valstybės. Pilietinė visuomenė tiesiogiai priklauso nuo individo laisvės. Kiekvienam žmogui reikia laisvės bręsti, kelti tikslus bei juos įgyvendinti, reikia laisvės būti iniciatyviam. Laisvas individas, anot Adamo B. Seligmano, yra "pilietinės visuomenės šerdis", be to, "pirmiausia krikščioniška idėja" ("Pilietinės visuomenės idėja"; išsamiau apie individą straipsnyje "Teisės principai Biblijoje" straipsnių archyve).
Laisvas individas taip pat yra kiekvienos valstybės visuomeninio bei ekonominio vystymosi pagrindas. Vokietijos Prezidentas Horstas Köhleris teigia: "Dėl krikščioniško požiūrio į žmogų, laisvę aš laikau pamatiniu dalyku. Rinką – empyriškai labiausiai pasiteisinusiu mechanizmu, sudarančiu sąlygas laisvei plėtotis bei koordinuoti laisvus sprendimus" ("Offen will ich sein").
Mariano Grondona priduria:
"Ekonominio progreso variklis yra individų darbas ir kūrybiškumas. Stengtis ir kurti bei pasijusti savo likimo šeimininkais juos skatina laisvė. ... Pasitikėjimas ir tikėjimas individu yra vertybių sistemos sudedamoji dalis, kuri žadina vystymąsi" (Huntington/Harrison "Culture Matters").
Pilietinėje visuomenėje individas yra visų pirma civis, pilietis, tai reiškia, ne pavaldinys, prašytojas, bet bendrapilietis, turintis tas pačias teises kaip ir kiti, kartu su kitais kuriantis idėjas, keliantis tikslus, įgyvendinantis projektus ir t. t. Robertas D. Putnamas tvirtina:
"Pilietiškumas pilietinėje bendruomenėje reiškia visų lygias teises ir pareigas. Tokia bendruomenė yra susieta horizontalių savitarpiškumo ir bendradarbiavimo santykių, o ne vertikalių valdžios ir priklausomybės ryšių. Piliečiai bendrauja kaip lygūs, o ne kaip patronai ir klientai ar kaip valdantieji ir prašantieji" ("Kad demokratija veiktų").
Žinoma, tai nereiškia, kad, turėdamas tokias teises, pilietis niekaip nėra pavaldus valstybei. Tačiau ir pavaldumas negali būti visiškas ir absoliutus. Valstybė negali valdyti ir kontroliuoti visų individo gyvenimo sferų. Vienas svarbiausių demokratijos principų yra tas, kad pati valstybės valdžia privalo būti ribojama bei kontroliuojama. Tai realizuojama per laisvos piliečių veikimo erdvės – pilietinės visuomenės kūrimą. Čia N. Ashfordas teisus sakydamas, kad "svarbiausia pilietinės visuomenės funkcija laisvose visuomenėse yra būti atsvara valdžios galiai". Toliau jis priduria:
"Pilietinės visuomenės priešas yra ne individo laisvė, bet valdžia. Valdžia sutrauko mus jungiančius saitus, nes suima į savo rankas ir centralizuoja galią bei išteklius ir pakerta mūsų pilietinį lojalumą... Valdžia stato kliūtis individų bendravimo menui, nes atima iš jų iniciatyvą. Totalitarinėse visuomenėse valstybė nutraukia individų tarpusavio bendradarbiavimą dėl bendrų tikslų, nes visuomenės tikslai nukreipiami valstybės tikslams siekti" ("Laisvos visuomenės principai").
Panašiai ir rašoma II Vatikano susirinkimo pastoralinėje konstitucijoje "Gaudium et spes":
"Vadovai privalo saugotis, kad netrukdytų šeimyninėms, socialinėms ir kultūrinėms grupėms, korporacijoms ir tarpininkavimo institucijoms vydykti teisėtos ir efektyvios veiklos, priešingai, noriai ir pozityviai ją skatinti. Piliečiai, tiek atskirai, tiek susivieniję, turi budėti, kad viešajai valdžiai nebūtų suteikta per daug galių. Kita vertus, jie taip pat neturi reikalauti iš valdžios per daug privalumų ir naudos, kad nebūtų sumenkinta asmenų, šeimų bei socialinių grupių atsakomybė" (75).
Kaip tai atrodo praktinėje politikoje? Gordonas Brownas, T. Blairo socialdemokratinio kabineto ministras, 2001 yra sakęs:
"Mūsų tikslas – išlaikyti maksimalią valdžios decentralizaciją. Valdžia neturi teisės slopinti vietinių iniciatyvų. Sprendimus dėl lokalių problemų turi priiminėti patys piliečiai" (Nick Spencer "Apolitical Animal?").
2. Reikia atsakomybės
Lietuvoje laisvės ribos jau gana plačios. Tačiau vien laisvės nepakanka. Laisve reikia naudotis. Anot istoriko lordo Actono, laisvė "yra ne leidimas daryti ką norime, bet sąlygų sukūrimas padaryti tam, ką turime". Savo knygoje "Atmintis ir tapatybė" Jonas Paulius II teigia: "Jei po totalitarinių sistemų griūties visuomenės pasijautė esančios laisvos, tai kartu su tuo iškilo ir esminė problema: laisvės taikymo problema... Jei aš esu laisvas, – tai reiškia, kad savo laisvę galiu vartoti geriems arba blogiems tikslams."
Laisvė nėra laisvė, jei ji neveda į atsakomybę. Tačiau beveik 80 proc. gyventojų nepriklauso jokiai visuomeninei organizacijai ar judėjimui. Į klausimą "kiek jūsų gyvenimas priklauso nuo jūsų paties?", teigiamai atsakiusiųjų, palyginti su Europos vidurkiu, buvo labai nedaug. Tai reiškia, kad dar gana mažai žmonių yra pasirengę prisiimti atsakomybę už savo ir savo bendrapiliečių gyvenimą ("Europa ir mes"). Todėl žurnalisto R. Valatkos pesimizmas, kad "pilietinė visuomenė Lietuvoje gali ir nesusiformuoti", yra visiškai suprantamas.
Tad ką gi daryti? Atsakomybės prisiėmimas prasideda nuo mažų ir paprastų dalykų. Pavyzdžiui, nuo šeimos (daugiau apie tai toliau), nuo arčiausiai mūsų esančios aplinkos ir vykstančių reiškinių. M. Walzeris mano: "Domėjimasis viešomis problemomis ir atsidavimas viešiesiems tikslams yra pagrindinis pilietiškumo ženklas" (iš Putnamo knygos).
Šią mintį patvirtina ir Biblija. Jer 29, 7 į Babiloną išvarytiesiems izraelitams liepiama: "Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė – jūsų gerovė." Bet prieš meldžiantis visuomet reikia žinoti, už ką ar dėl ko melstis, kokios yra problemos ir reikmės. Kaip melstis už miestą, jei juo visiškai nesidomima? Todėl, galima sakyti, pirmoji visų piliečių pareiga skaityti vietos spaudą!
Prisiimti atsakomybę mokomės bendrai veikdami kokioje nors organizacijoje. Putnamas teigia: "Dalyvavimas pilietinėse organizacijose įdiegia bendradarbiavimo įgūdžius ir bendros atsakomybės už kolektyvines pastangas jausmą." Labai svarbu iš pradžių negriebti per didelės atsakomybės, o pradėti pratintis nuo 'mažosios politikos’. Labai teisingai pastebi K. Masiulis:
"Yra daug norinčių tvarkyti valstybės, savivaldybės reikalus, bet trūksta norinčių spręsti kasdienius laiptinės, namo, gatvės, kaimelio rūpesčius. Būtent šie darbai reikalingiausi, nes kasdienybė mus paliečia labiau nei didžiosios politikos televizijos serialai... Taigi mažoji politika yra didžiosios politikos šaltinis ir puiki didžiųjų politikų ugdymo mokykla. Tai ne skambi frazė, o realybė, nes mažoji politika savo esme mažai skiriasi nuo savivaldybės ar valstybės politikos. Visais lygmenimis reikia ieškoti problemų, nustatyti svarbiausias, įtikinti politikus arba visuomenę jas spręsti, pagrįsti savo nuomonę, efektyviai valdyti visada nepakankamus išteklius ir politiškai atsiskaityti už padarytus darbus" (iš knygos "Lietuvos politinė dešinė").
Aiškią ir stiprią laisvės ir atsakomybės sąsają randame ir Biblijoje, pirmuosiuose jos skyriuose, pasakojančiuose apie žmonių sukūrimą. Jie, būdami panašūs į Dievą (Pr 1, 27), mėgaujasi didžiule laisve, kurią riboja tik vienas vienintelis įsakymas. Tačiau laisvė "pririšta" prie didžiulės atsakomybės rūpintis augalais ir gyvūnais (Pr 1, 28; 2, 15). Kitaip tariant, rojaus žmonėms laisvė buvo duota ne tam, kad jie elgtųsi, kaip nori (pvz., tinginiautų), bet tam, kad galėtų prisiimti atsakomybę (vardų gyvūnams davimas 2, 19). Žmogus, būdamas laisvas, renka vardus kitiems Dievo kūriniams – nemaža atsakomybė, turint omeny, kad visa tai jam tenka atlikti paties Kūrėjo akyse!
3. Reikia pasitikėjimo
Piliečiai kartu efektyviai dirba tik tada, jei vienas kitu pasitiki. G. Pogglis teigia: "Tarpasmeninis pasitikėjimas yra vertybė, kurios paplitimas tarp žmonių labiausiai reikalingas respublikoniškajai visuomenei palaikyti" (iš Putnamo knygos). Putnamas priduria: "Pasitikėjimas kaip alyva sutepa bendradarbiavimo variklį". Ypač tai svarbu ekonomikoje: "Praktiškai bet kuris komercinis sandoris savyje turi pasitikėjimo elementą," – teigia autorius. Rinka remiasi patikimumu ir kuria pasitikėjimą. Fredas Catherwoodas: "Paprasta vertybė sąžiningumas yra visų sėkmingo verslo esmė... Abipusis nepasitikėjimas turbūt yra didžiausia skurdo priežastis pasaulyje" ("The Creation of Wealth"). Ekonomikos ir verslo tyrinėtojas W. Lachmannas teigia:
"Nepaprastai didelę reikšmę rinkos ekonomikai turi patikimumas. Teisingumas, pasitikėjimas ir patikimumas yra svarbūs gamybos faktoriai. Patikimumą netgi galima laikyti kapitalu. Gebantys jį sukurti ir įtvirtinti patiria ilgalaikę ekonominę sėkmę. Pasitikėjimo vertą laikyseną skatina ir ugdo konkurencijos procesas" ("Leben um zu arbeiten?").
Vokiečių sociologas N. Luhmannas, parašęs knygą apie pasitikėjimą, pačioje jos pradžioje teisingai pastebi: "Jeigu nėra nė lašo pasitikėjimo, net neverta rytą iš lovos keltis." Savo knygoje jis mini nemažai sričių, kuriose be pasitikėjimo neįmanoma žengti nė žingsnio: pirmiausia pinigų apyvarta; informacijos perdirbimas (pasitikėjimas žiniasklaida); mokslo funkcionalumas, politinės valdžios legitymumo sfera.
Daugelyje gyvenimo sričių mes neturime kitos išeities, kaip tik pasitikėti žmonėmis ir institucijomis. Tačiau Lietuvoje, palyginti su Vakarais, vis dar gana didelis nepasitikėjimas. 75% mano, kad "su žmonėmis reikia būti labai atsargiam," ir tik 25% – kad "dauguma žmonių galima pasitikėti" (1999, "Europa ir mes").
Priklausomybę tarp pilietinės visuomenės ir pasitikėjimo Robertas D. Putnamas parodo Italijos provincijų pavyzdžiu:
"Pilietiškuose regionuose kolektyvinį gyvenimą lengvina tikėjimas, kad kiti tikriausiai laikysis taisyklių. Žinodamas, kad kiti laikysis, tu ir pats greičiau taip elgiesi, ir išpildysi jų lūkesčius. Mažiau pilietiškuose regionuose praktiškai kiekvienas mano, kad kiti laužys taisykles. Atrodo kvaila laikytis eismo taisyklių, mokesčių įstatymų ar socialinės apsaugos normų, jei manai, kad visi kiti apgaudinėja."
Italijos Pietuose sklando per laiką susiformavę pilietinės visuomenės dvasiai visiškai prieštaraujantys posakiai kaip "pasmerktas tas, kuris pasitiki kitu"; "neskolink, nedovanok, nedaryk gero, nes viskas pasisuks prieš tave". Problema, kad tokios nuomonės užsuka sunkiai sustabdomą uždarą nepasitikėjimo ratą, anot Luhmanno, "su tendencija įsitvirtinti ir nuolat stiprėti". Mano nepasitikėjimas žadina kito nepasitikėjimą, kuris savo ruožtu sustiprina manąjį ir patvirtina mano įtarimus. Putnamas: "Įsipareigojimų nesilaikymas, nepasitikėjimas, išsisukinėjimas, išnaudojimas, izoliacija, netvarka ir stagnacija stiprina vieni kitus slopioje ydingo rato tvankumoje... Strategija 'niekada nebendradarbiauk’ yra stabili pusiausvyra..." Teigiama prasme žiūrint "socialinio kapitalo ištekliai, tokie kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai, paprastai būna siprinantys save ir kumuliaciniai".
Apie pasitikėjimo svarbą ir nepasitikėjimo griaunamąją galią kalbama jau Pr 3. Gyvatė pasėja tarp žmonių nepasitikėjimą Dievu – "ar tikrai Dievas sakė?" – ir sėkla bemat sudygsta. Adomas ir Ieva ima kaltinti vienas kitą , ir pasitikėjimo ryšys su Dievu nutrūksta.
4. Reikia vertybių
Tarpusavio pasitikėjimas klesti ten, kur vadovaujamasi bendromis vertybėmis. S. Žukas: "Pasitikėjimas – tai subjekto prielaida, kad kitas subjektas savo sprendimus, poelgius ir pan. grindžia tuo pačiu kaip ir jis vertybiniu kontekstu, t.y. jo ir kito žmogaus ar žmonių vertybių skalės daugiau ar mažiau sutampa" (iš "Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998"). Pasitikėjimui reikia tvirto vertybinio pagrindo, anot Luhmanno, "pasitikėjimo statiniai privalo labai tvirtai remtis į žemę."
Šia prasme tai vienas didžiausių iššūkių pilietinės visuomenės statyme. Dabartiniai laikai, pliuralistinės tendencijos ardo bendrus vertybių pamatus. Katalikų teologas H. Küngas puikiai pastebi:
"Akivaizdu, jog būtent čia ir yra kiekvienos modernios demokratijos dilema: labai reikia, bet negalima primesti. Kiekvienai pliuralistinei įvairių pasaulėžiūrų visuomenei neišvengiamai reikia bent minimalaus susitarimo. Nesusitarus dėl vertybių, normų ir pažiūrų, nei didesnėse, nei mažesnėse bendruomenėse neįmanomas žmoniškas sugyvenimas. Be susitarimo, kuris gimsta ir atsinaujina dialoge, nefunkcionuoja jokia šiuolaikinė demokratija" ("Projekt Weltethos").
Net didžioji vokiečių liberalė Marion Gräfin Dönhoff sutinka:
"Kiekvienai visuomenei reikia sąsajų, kadangi be žaidimo taisyklių, be tradicijų, be minimalių etinių susitarimų vieną dieną mūsų sąžinė griūtų taip, kaip griuvo socialistinės sistemos" ("Zivilisiert den Kapitalismus").
Hansas Vorländeris priduria, kad dėl vertybių būtina susitarti ir politinėms sistemoms:
"Kiekvienai konstitucijai reikia paramos iš kultūros, politikos, ekonomikos. Be piliečių pritarimo, politinio elito ištikimybės konstitucijai, be valios jai pritarti, jokia konstitucija egzistuoti negali" ("Die Verfassung – Idee und Geschichte").
Ekonomikoje vertybės irgi yra būtinos. George Gilderis įsitikinęs, kad "iš tiesų kapitalizmo sėkmė grindžiama ne tik laisve, bet ir žmonių pilietinėmis dorybėmis kaip pasiaukojimas, darbštumas, padorumas ir sumanumas" ("Armut und Reichtum"). Rinkos dalyviai, ateidami į konkurencinę kovą, anot Vokietijos socialinės rinkos ekonomikos ideologo W. Röpke'ės, privalo atsinešti "disciplinuotumą, teisingumo suvokimą, sąžiningumą, riteriškumą, saikingumą, bendruomeniškumą, pagarbą žmogaus orumui, tvirtas padorumo nuostatas..." Šios vertybės turi būti pamatinės, susiformavusios "anapus pasiūlos ir paklausos" (toks ir jo knygos, išleistos 1958 metais, pavadinimas) – šeimoje, bendruomenėje, tradicijoje, Bažnyčioje. Ir Jonas Paulius II savo enciklikoje "Centesimus Annus" pabrėžia: "Bėgant laikui buvo suardyti elementarieji ekonomikos saitai. Pagrindinės ekonominio gyvenimo dorybės – patikimumas, atvirumas, darbštumas prarado vertę. Ekonomikai reikia kantrios materialinės ir moralinės renovacijos."
Juo mažiau vertybių, tuo mažiau sąžinės, solidarumo, piliečių susiklausymo, tuo daugiau noro turėti stiprią valdžią, valstybines struktūras, atsisakant laisvės. Putnamas yra pastebėjęs, kad "kai nėra solidarumo ir savidisciplinos, hierarchija ir jėga lieka vienintelė alternatyva anarchijai"; "mažiau pilietiški gyventojai daug dažniau tvirtino, kad valdžia jų bendruomenėse turi įvesti griežtesnę teisėtvarką."
Katalikų filosofas ir teologas P. Kreeftas šią sąsają vadina "Colsono dėsniu" (pagal buvusį JAV Prezidento R. Nixono patarėją tapusį krikščioniu C. Colsoną), kuris skamba šitaip: "Kuo daugiau yra vidinių policininkų, tuo mažiau reikia išorinių". Kitaip tariant, kuo labiau vadovaujamės vertybėmis grįsta sąžine, tuo mažiau valstybei tenka mūsų laisvę varžyti policija. Žlugus visuomenės moralei ir sąžinei, nelieka nieko kito, kaip tik "cops or chaos": "Demokratija, prarandanti sąžinę, virsta totalitarine" ("Ecumenical Jihad"). Šią mintį patvirtina ir miręs popiežius Jonas Paulius II: "Istorija moko, kad demokratija be dvasinių vertybių nesunkiai virsta paslėptu totalitarizmu" ("Humanae Vitae").
Lietuvoje kalbos apie moralę, vertybes politikoje bei visuomenėje pakilo ypač po Pakso skandalo. Deja, didelės pažangos čia dar nesimato, vien jau pagalvojus apie susikompromitavusios ir skandalingosios R. Smailytės iškilimą į televizijos žvaigždes (TV3 "Geri laikai. Blogi laikai"). Jos istorija liudija, kad viena iš svarbių dabarties kultūros vertybių yra "skandalingas pagarsėjimas".
5. Reikia šeimos
Kur formuojasi vertybių pamatas? Visų pirma šeimose! Vokiečių teologas D. Bonhoefferis (1906–1945) teigia: "Žmogiškumo pradžiamokslio visi pirmiausia išmokstame šeimoje. Šeimos kaip pirminės žmonijos gyvavimo ląstelės puoselėjimas – vienas kilniausių valstybės uždavinių. Tam reikia pačios šeimos bendradarbiavimo, religijos ir Bažnyčios paramos" ("Ethik"). P. Kreeftas mano, kad šeima yra "civilizacijos pagrindas," ir priduria, kad "lengviausias būdas sugriauti visuomenę yra išardyti jos pamatą – šeimą, vienintelę instituciją, kurioje dauguma mūsų gauna svarbiausią gyvenimo pamoką – nesavanaudiškos meilės pamoką". Nigelas Ashfordas gražiai apibendrina:
"Iš visų pilietinės visuomenės institucijų svarbiausia, ko gero, yra šeima. Jos, kaip vaikų auklėtojos, aprūpintojos ir augintojos vaidmeniui neprilygsta jokia kita institucija. Šeima yra išskirtinis moralinių vertybių šaltinis... Būdama vertybių perdavėja iš kartos į kartą, šeima su savo tvirtu žmogiškų jausmų teigimu yra kur kas stipresnė moralinė mokytoja už aršiausią totalitarinės valstybės propagandą. Šeima yra toji vieta, kur būsimi piliečiai mokosi atskirti gėrį nuo blogio".
Pilietinė visuomenė yra atsvara valstybei ir riboja jos galias. Tai labiausiai pastebima švietimo ir ugdymo sferoje, kur valstybė iš šeimos paveržusi ne vieną svarbią jos atsakomybės sritį. T. Schirrmacheris rašo:
"Šiandieninė valstybė bando vis labiau paveržti kitų trijų – šeimos, verslo ir Bažnyčios pareigas, susitapatinti su visuomene ir kištis į sąžinės klausimus. Valstybė vis labiau perima vaikų auklėjimą, verslo reguliavimą, socialinę apsaugą, sielovadą ir asmeninę pagalbą, tuo tarpu savo tiesiogines pareigas – kovą su blogiu, teisingumo ir taikos garantavimą vis smarkiau apleidžia. Taip elgdamasi, ji palaipsniui vis labiau centralizuoja visuomenę, nuvertina šeimą bei Bažnyčią, atima priemones, kurios prisideda prie jų ir pačios valstybės stabilumo... Kuo daugiau užduočių prisiima visuomenė kaip visuma ir kuo daugiau jų perleidžia valstybei, tuo labiau išsiplečia visuomenės gyvenimo planavimo teisinė reglamentacija ir tuo smarkiau nyksta Dievo duota laisvė" ("Ethik III").
Puiku matyti, kad Lietuvoje yra politikų, kurie mato ir kalba apie šeimos svarbą. Programinio leidinio "Dešinioji alternatyva: Sėkmės Lietuva" autoriai A. Kubilius, K. Masiulis ir K. Škiudas rašo:
"Mūsų įsitikinimu, visos mūsų visuomenės ligos yra nulemtos to, kad kol kas silpnai veikia tos visuomenės bendruomeniškos institucijos, kurios žmogui įtvirtina moralines ir pasitikėjimo vertybes. Tai pirmiausia šeimos ir bendruomenės institucijų bei bažnyčios, mokyklos, kultūros institucijų silpnumo problemos. Žmogaus moralines vertybes žmogus pažįsta ir puoselėja šeimoje, bažnyčioje, mokykloje, bendruomenėje, kultūroje".
Šeimos pirmumas prieš valstybę pagrįstas ir Dievo sukūrimo tvarka. Šeimos ir santuokos institucijos įsteigtos vienos pirmųjų – pirmiau už valdžios instituciją! Todėl D. T. Koyzis teisingai sako, kad "ne valstybė kuria santuokos ir šeimos institucijas; ji jas pripažįsta tokias, kokios jos yra, ir teisiškai gina..." ("Political Visions & Illusions").
6. Reikia racionalumo
Kai būrys žmonių susitinka spręsti kokių nors problemų, tai niekaip neapsieina be diskusijų. Diskusija rodo, kad reikalinga kiekvieno nuomonė ir kad kiekvienas gali prisidėti prie problemos sprendimo. Gerai išvystyta diskusijos kultūra "mažajai politikai" yra ypatingai svarbi.
Tačiau kaip ir visos kultūros, diskusijų kultūra irgi neatsiranda automatiškai. Lietuvoje dar daug kur juntamas autoritarinės sovietinės sistemos paveldas, kai sprendimai daromi vieno ar kelių asmenų iš viršaus. Autoritariškumas bei diskusijų nebuvimas pastebimas ir nemažai visuomeninių organizacijų. Be abejo, vadovai, autoritetai visur reikalingi, be to, būtina priimti konkrečius sprendimus, kuriais dažniausiai ne visi būna patenkinti. Tačiau, nepaisant to, visur ir visada reikia stengtis, kad hierarchinės piramidės būtų kuo žemesnės, o diskusijos kuo gausesnės ir aktyvesnės.
Bet vien žemų valdžios piramidžių ir atvirumo diskusijoms nepakanka. Stebint įvairias televizijos pokalbių laidas, matosi, kad dar visiškai neišsivystę kai kurie esminiai diskusijos elementai. Dalyviai nesugeba formuluoti nuomonių, protingai argumentuoti, kitus įtikinti. Mažai pagarbos oponentams (neleidžiama užbaigti nuomonės), trūksta sveiko skeptiškumo, fantazijos, gebėjimo daryti kompromisus, žymiai per daug tiesiog plepama.
Dabartiniais interneto klestėjimo laikais labai svarbu mokėti teisingai vertinti ir apsieiti su didžiuliais kiekiais įvairiausios informacijos. Tam reikia racionalumo ir racionalių gebėjimų. Esant tokiam antplūdžiui informacijos, privalome tapti daug kritiškesni, daug akyliau tyrinėti, ar tikrai pateikiama tiesa.
Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys apie Lietuvos žiniasklaidą mano:
"Galėtų būti daugiau analitinės informacijos. Dabar žiniasklaida pateikia nemažai skirtingų nuomonių, bet jos paprastai nebūna grįstos argumentais, analize... Mūsų žiniasklaida per daug atlaidi viešojo gyvenimo komentatoriams – jai svarbu išgirsti skirtingas nuomones, bet ne visada aiškinamasi, kiek ta nuomonė yra pasverta... Tuomet atsiranda nuomonių spektaklis, nuomonių teatras. Nuomonės kryžiuojasi, kuriamas draminis vaizdas, bet žmogui nelabai lengva susivokti, kuo yra grindžiamos tos nuomonės, kaip yra iš tikrųjų" ("Žurnalistų žinios"; iš bernardinai.lt).
Todėl D. Kuolys teisėtai ragina mus būti skeptiškesnius ir kritiškesnius: "Visuomenės branda reikalautų ir sveiko kritiško požiūrio į spausdintą žodį. Aišku, būtina juo domėtis, tačiau reikia išlaikyti ir kritinę distanciją".
Pasižiūrėkime, kokie reikalai šiuo klausimu politikoje. A. Rožėnas rašinyje "Demokratijos 'Baras’" rašo:
"'Bare’ [LNK realybės šou], kaip ir šiuolaikinėje valstybėje, elito išrinkimą lėmė ne nuopelnai ar intelektinis bagažas, bet įvaizdžio priimtinumas... Kaip ir 'Bare’, per rinkimus piliečiai dažnai žino, kad kandidatų įvaizdis yra surežisuotas, bet šiai režisūrai negali atsispirti. Bando išsiaiškinti, kuris kandidatas yra tikras, kuris tėra marionetė, kuris meluoja, o kuris kalba tiesą. Galų gale laimi tas, kurio įvaizdis yra įtikinamiausias. Tarp politikų ir rinkėjų, kaip ir tarp realybės šou dalyvių bei žiūrovų, šiandien bendra yra tai, kad dauguma jų – 'imagofilai’, įvaizdžio mėgėjai... Sėkmingiausi tokių renginių dalyviai yra tokie 'kaip visi’ – 'čiotki’, 'faini’, gyvenantys ir galvojantys 'kaip visi’. Taip pat ir sėkmingiausi politikai turi būti 'savi’..." ("Veidas", Nr. 36 2003).
Žurnalistui antrina ir V. Savukynas savo knygoje "Maištininko mitologijos – Rolando Pakso įvaizdžiai":
"Iš teisinių argumentų buvo norima diskusiją perkelti į asmeninę – myliu-nemyliu, gerbiu-negerbiu – plotmę. To reikėjo dėl vienos priežasties – kad į R. Paksą žmonės pirmiausia žvelgtų kaip į žmogų, o ne kaip į pareigūną, valstybės vadovą. Svarbu, kad žmonės pirmiausia matytų lygiai tokį pat žmogų kaip ir jie: kartais klystantį, darantį klaidų, galbūt šiek tiek savanaudį, tačiau juk tokie esame visi: klystantys, savanaudžiai."
V. Savukynas savo knygoje pateikia daug pavyzdžių apie racionalumo nykimą Pakso ir jo komandos valdymo laikais, nes "R. Pakso 2002 metų 'atgimimas’ – tai kartu ir postmodernizmo įsiveržimas į Lietuvos politinį teatrą". Puikus postmodernaus "semiotinio cinizmo" pavyzdys yra naujadaras "arbata su romu" – kuri pagal Šurkų, yra arbata be alkoholio. "Laikantieji valdžią savo rankose turi teisę apibrėžinėti žodžių reikšmes, kaip tai padarė G. Šurkus". Prie viso to knygos autorius priduria:
"Pasaulio padalijimas, suskirstymas į savus ir svetimus, pateikimas, jog vyksta 'karas’, turi dar vieną pasekmę – iš tokio kalbėjimo iš anksto pašalintas racionalumas, t.y. jau nebegalima svarstyti argumentų, lyginti faktų, daryti išvadų. Racionalios procedūros nebereikalingos. Šiuo atveju svarbūs ne argumentai, faktai, bet tikėjimas lyderiu ir jo žodžiais".
Tačiau V. Savukynas supranta, kad tai nėra vien politikų problema, kad tuo pačiu smuiku groja ir visuomenė bei žiniasklaida:
"Idealus atstovaujamosios demokratijos atvejis yra tada, kai tie, kuriems deleguoti įgaliojimai, susirinkę sprendžia visuomenės problemas, viešai pateikia problemų sprendimo būdus, pasitelkia racionalius argumentus, jei reikia apginti nuomonę. Tačiau į šią grandį įsiterpia žiniasklaida. Viena iš jos funkcijų – informuoti visuomenę. Šis demokratijos modelis gali išlikti idealus, kai žiniasklaida analizuoja politikų argumentus, juos kritikuoja arba ne, informuoja apie politikų darbą. Tačiau šiuolaikinė žiniasklaida turi ir kitą – pramoginę funkciją. Ji padeda praleisti laisvalaikį... Įsiveržia popkultūra su savo logika. Jos kontekste svarbesnis ir veiksmingesnis vaizdas, o ne racionalus diskursas, vertingesnis reginys, šou, o ne diskusija."
Taigi iš citatų aišku, kad kaltos ne vien viršūnės. Kad teigiami dalykai daug greičiau atsiranda, kai yra aktyvios apačios, t. y. jei visuomeninės organizacijos, šeimos, universitetai, redakcijos paiso racionalumo, mokosi racionaliai ir efektyviai diskutuoti bei priimti sprendimus.
7. Reikia ne tik vartojimo
Kuriant pilietinę visuomenę, greta postmodernios įvairovės ir neracionalumo, didžiulis iššūkis yra ir vartotojiška visuomenė su savo pamaldumu pinigų mamonai. George Sorosas pastebi, kad "negalime gyventi be universaliųjų idėjų", tačiau "pinigai uzurpavo tikrųjų vertybių vaidmenį" ("Pasaulinio kapitalizmo krizė").
Turbūt visai nemažai parlamento ir valdžios politikų įsitikinę, kad jeigu augs ekonomika ir kils gyvenimo lygis, tai pilietinė visuomenė susiformuos savaime. Putnamas sutinka, kad "sukurta gerovė gali stiprinti pilietiškumą", tačiau pabrėžia, "kad grandis ekonomika –pilietiškumas šioje sąveikoje nėra pagrindinė." Gerovė automatiškai neveda į pilietiškumą. Marion Gräfin Dönhoff netgi mano, kad "jei nėra nieko aukščiau už gyvenimo gerovę, jokio kito matmens pasiekimams, padėčiai, gerbūviui, kaip tik pinigai, tai, Dieve, pasigailėk mūsų demokratinės sistemos." Žurnalistas R. Valatka pastebi visiškai skirtingus vartojimo ir pilietiškumo vystymosi tempus ir juos vertina labai kritiškai:
"Senas tradicijas turinčiose Vakarų demokratijose pilietinė visuomenė susiformavo anksčiau nei vartotojų visuomenė. Tuo tarpu Lietuvoje vartotojų visuomenė formuojasi daug sparčiau ir sėkmingiau nei pilietinė visuomenė. Vieną pagrindinių vartotojų visuomenės ląstelių – didžiulius prekybos centrus – lietuviai priėmė be pasipriešinimo, jais naudojasi, net žavisi. Tuo tarpu partijas – vieną pagrindinių pilietinės visuomenės ląstelių – lietuviai vertina taip, tarsi jas kas nors būtų prieš jų valią atsiuntę iš Marso..."
Kai šitaip yra, tai rezultatų ilgai laukti nereikia:
"Juo toliau, juo labiau požiūryje į Seimo narį įsivyrauja vartotojiškas mąstymas: aš tave išrinkau, o ką tu man asmeniškai davei (duosi)? Į laisvę ir nepriklausomybę, beje, taip pat – o ką man davė ta laisvė? Ar galima sukurti pilietinę visuomenę, vyraujant tokioms nuostatoms?" ("Pilietinė visuomenė: vizija, tolstanti nuo Lietuvos?" "Naujasis Židinys-Aidai", 2004/9–10).
Kas gali tokioms tendencijoms pasipriešinti? Šiuo atžvilgiu greta krikščionių bendruomenių vėl tenka minėti šeimą. Būtent šeimoje vaikai nuo mažumės mokosi apsieiti su pinigais, nuosavybe, turtu, išmoksta suprasti jų vertę, vaidmenį ir reikšmę gyvenime. Jeigu vaikas šeimoje nesužino, kad gyvenime nėra svarbiausia pinigai ir vartojimas, tai vėliau jokia kita institucija tikrai nepajėgs jam to įdiegti.
8. Reikia Dievo
Jau cituotame rašinyje R. Valatka taip pat sako:
"Sunku būtų nuginčyti, jog tikėjimas į Dievą sudarė krikščioniškojo pasaulio pilietinės visuomenės pamatą. Ko gero, nebus per stipru pasakyti taip: kai išnyksta tikėjimas, tai ima vysti ir pilietinė visuomenė. Ant ko statyti pilietinės visuomenės rūmą, jei Dievas apskritai miręs?"
Tačiau "Lietuvos ryto" apžvalgininkas čia nėra labai optimistiškas, nes konstatuoja, jog yra "pašliję vidutinio statistinio lietuvio santykiai su Dievu". Maža to: "Drįsčiau teigti, jog Dievo stygius, kalbant apie vidutinį lietuvį, yra toks didelis, kad ką nors pakeisti šioje srityje jau nebeįmanoma."
Taigi kad sukurtume klestinčią pilietinę visuomenę, mums būtinai reikia Dievo. Daug kam sekuliarizuotoje Europoje tai skamba provokuojančiai, tačiau absoliutus faktas, kad nemažos šio kontinento dalies gana brandi pilietinė visuomenė minta būtent iš turtingo krikščioniško paveldo – dabar kad ir labai ignoruojamo bei netgi griaunamo. Kitokia situacija Rytų ir Vidurio Europoje. Kadangi daugelis pamatinių dalykų čia buvo suardyta ir pilietinė visuomenė priversta kurtis beveik iš naujo, tai sąmoninga orientacija į Dievą čia juo labiau yra reikalinga.
Mums reikia Dievo, bet mums nebūtinai reikia krikščioniškos valstybės. Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės juk inicijavo būtent krikščionija. Valstybės mums reikia tokios, kuri neatmestų aukštesnių dalykų, pripažintų aukštesnį autoritetą, laikytųsi bendrų moralės normų, suvoktų, kad tėra tik paprasta "Dievo tarnaitė", kad piliečiai yra ne tik jai lojalūs, bet ir laisvi, laisvai veikiantys ir iniciatyvūs žmonės. Ignoruojančiai Dievą valstybei kyla pavojus plėstis, didinti savo galias ir dėl to silpninti pilietinę visuomenę.
Dievas mums reikalingas ir kaip pagrindinių vertybių pamatas. Didysis vokiečių filosofas J. Habermasas abejoja: "Ar mes, europiečiai, galime pilnai suvokti tokius dalykus kaip moralumas ir padorumas, asmuo ir individualumas, laisvė ir emancipacija, nebūdami žydų-krikščioniškojo išganymo istorija grįsto mąstymo terpėje?"
Be Dievo mums iškyla grėsmė nuriedėti į gryną egoizmą ir hedonizmą; į visišką abejingumą kitiems ir pasauliui. Kokia prasmė mylėti artimą ir dar kaip save patį? – atmetę ir nesuvokdami Dievo, neturėsime atsakymo į šį klausimą. Neturėsime iš ko mokytis artimo meilės, nes tik Dievas geriausiai žino, kas ji yra, ir akivaizdžiausiai mums tai pats pademonstruoja. Tai Biblijos Dievas reikalauja mylėti ne tik jį, bet ir savo artimą, atjausti silpnesnį, skriaudžiamą. Tai Biblijos dieviškas teisingumas reikalauja teisingumo tarp žmonių.
Todėl pilietinei visuomenei bet koks dievas netinka. Tinka tik Biblijos Dievas, Dievas, kuris davė 10 įsakymų, – ne kokia nors pagoniška ar neopagoniška būtybė. Nes su 10 įsakymų atėjimu į pasaulį, anot Hanneso Steino, "į religiją įžengė moralė. Tarnavimas Babilono, Asirijos, Kanaano dievams buvo grynas kultinis veiksmas ir neturėjo nieko bendra su etika. Egzistavusios negausios moralinės nuostatos tebuvo privatus reikalas. Biblijos Dievas reikalauja, kad jo išrinktoji tauta būtų šviesa kitoms tautoms" ("Moses und die Offenbarung der Demokratie").
U. Victor apie antikos dievus štai ką rašo:
"Religinių ritualų taisyklių mechanizmas susideda iš aukojimo, šventinimo, maldų, apsivalymo veiksmų bei švenčių dievų garbei. Visų svarbiausia yra aukojimas... Besilaikantis šių taisyklių yra eusebes (graikiškai eu – geras, sebas – garbinimas) žmogus, t.y. teisingai garbinantis dievus ir neturintis jų bijotis. Pažeidžiantis taisykles yra asebes, bedieviškas, piktadariškas. Mat dievams svarbiausia, kad žmonės jų atžvilgiu teisingai elgtųsi, o kaip elgiasi tarpusavyje – nelabai svarbu... Taigi žmogus galėjo būti, viena vertus, dievobaimingas, bet tarp žmonių – elgtis net nepanašiai" ("Antike Kultur und Neues Testament").
J. Assmannas, žymiausias Vokietijos egiptologas, prideda:
"Monoteizmas yra didelis civilizacijos pasiekimas. Kai pagonių dievai pluša sergėdami kulto tarnų tyrumą, ritualų teisingumą ir aukų gausumą, Biblijos Dievas visų pirma rūpinasi teisingumu. Šiam Dievui tarnaujama ne riebiomis aukomis, bet teisingais ir labdaringais darbais... Egipte tarnaujama dievui gausiai puošiant altorius... Monoteizme tarnaujama Dievui tik darant, kas teisinga, mylint ištikima meile ir nuolankiai einant su juo (Mch 6, 6–8)... Monoteizmas išlaisvino žmogų moralinei atsakomybei" ("Die mosaische Unterscheidung").
Žmogui reikia dievo. Jei jis neturi biblinio, tai susiranda kokį nors kitą. Tą gerai iliustruoja šiandieninė kultūra. Šiandien klestėte klesti įvairūs neopagoniški kultai, plinta astrologija, magija, ezoterika, būrimas, feng šui, mėnulio kalendoriai ir t. t. Politikoje privisę visokiausio plauko ‚išganytojų' ir ‚mesijų'. Jaunasis elitas meldžiasi 'sėkmės', 'karjeros', 'amžinos jaunystės' ir 'grožio' dievams. "Kokiam dievui mes šiandien
tarnaujame?" (pagal Joz 24, 15) – dabar tai vienas iš svarbiausių klausimų!
9. Reikia bažnyčių
Bažnyčiai, arba tiksliau įvairioms bažnyčioms ir konfesijoms geriausia gyvuoti laisvoje visuomenėje – laisvė joms naudinga. Kita vertus, laisva, pilietinė visuomenė irgi neapsieina be bažnyčių. Tad logiška būtų manyti, kad bažnyčios vaidina apskritai vieną iš svarbiausių vaidmenų.
Tačiau žvelgiant istoriškai, klausimų kyla dėl Romos katalikų bažnyčios įtakos pilietinei visuomenei. Kai kuriose Europos valstybėse bei regionuose iki šiandien ji tebėra labiau stabdis nei skatinantis veiksnys. Putnamas to priežastį mato labai aukštose ir griežtose šios bažnyčios hierarchinėse struktūrose: "Italijos Bažnyčiai būdingesni vertikalūs valdžios saitai nei horizotalūs bičiulystės ryšiai". V. Savukynas prideda: "Katalikybė suformavo kolektyvinį mentalitetą, t.y. grupės su lyderiu poreikį".
Tačiau šioje bažnyčioje nestinga ir kitokių balsų. Štai Jacques Maritainas savo knygoje "Krikščionybė ir demokratija" (1943) pasisako už demokratijos stiprinimą per bažnyčią. Ne už krikščionybę kaip valstybinę religiją ar nacionalinę konfesiją, bet už krikščionybę kaip "public religion", kaip atvirą angažuotumą, įkvėpimo pasisemiantį iš transcendentinio šaltinio. Krikščionybę jis regi kaip "pilietinio draugiškumo" (amitie civique) resursą bei pilietinės savimonės "fermentą".
II Vatikano susirinkimo nutarimuose rašoma:
"Visi krikščionys politinėje bendruomenėje privalo jausti savąjį specifinį ir nuosavą pašaukimą. Jie turėtų duoti pavyzdį, kaip žmogus privalo elgtis, jausdamas sąžinėje atsakomybę ir tarnaudamas visuomenės labui. Jie turėtų veiksmais parodyti, kaip gali būti suderinti autoritetas ir laisvė, asmeninė iniciatyva ir viso socialinio organizmo solidarumas, deramas vienumas ir vaisinga įvairovė" ("Gaudium et spes", 75).
Ir Jonas Paulius II dažnai akcentavo ypatingą krikščionių atsakomybę:
"Baigiantis amžiui, tuo pat ir tūkstantmečiui, destruktyviosios jėgos nusilpo, tačiau po savęs paliko didžiulius siaubimo padarinius visai... moralei bei visuomeninei etikai... Dviejų tūkstantmečių sandūros Europa, deja, galėtų būti pavadinta nusiaubtu žemynu. Vien tik į ekonominį vystymąsi nukreiptų politinių programų nepakaks išgydyti šias žaizdas. Jos gali šias žaizdas net dar labiau pagilinti. Ir čia Bažnyčiai atsiveria neaprėpiamas darbo laukas. Siuolaikinio pasaulio evangelinė pjūtis yra išties didžiulė. Reikia tik melsti Viešpatį, – ir melsti tikrai atkakliai, – kad Jis siųstų darbininkus į sią pjūtį... " ("Atmintis ir tapatybė").
Elgesio su laisve nemažai pasimokyti dar turėtų ir evangelinės bei "laisvosios" bažnyčios. Pasižiūrėti, ar jų viduje pakanka laisvės; ar ne per aukštos hierarchinės struktūros; kokių ir kiek teisių turi paprasti eiliniai bažnyčių nariai; pasižiūrėti, kaip priimami sprendimai.
Bažnyčiose kaip visuomeninėse organizacijose žmonėms yra puiki galimybė mokytis prisiimti ir įgyvendinti atsakomybę. Svarbu tik, kad nepristigtų mokymo apie valstybę ir jos vaidmenį, mokymo apie krikščionių pašaukimą būti šviesa ir druska pasaulyje. Žmonių atsakomybė už tikėjimo reikalus bei visuomenės gyvenimą bažnyčių turėtų būti akcentuojama neprieštaraujant Biblijai.
Šioje vietoje neišvengiamai turime prisiminti pasitikėjimą. Kas gi kitas, jei ne bažnyčios šiuo atžvilgiu vaidina vieną iš pagrindinių vaidmenų! Jos tarnauja žmogui atnaujinant pasitikėjimą Dievu, o per tai pasitikėjimą broliais ir seserimis Kristuje bei visais kitais šalies piliečiais.
Be to, nuošaly negali likti ir vertybės – tai taip pat viena iš kertinių bažnyčios temų. Nors pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie vertybes, tačiau beveik niekas nepasako, iš kur jos kyla. Juk vertybės neegzistuoja šiaip sau savaime! Šiuo požiūriu į pirmąjį planą iškyla mūsų kultūros krikščioniškasis paveldas – bažnyčios apie tai gali ir turi kalbėti. Bet visų pirma jų užduotis priminti būtent krikščioniškąsias vertybes – Dievo įsakymų vertę. Akcentuoti tai, kas lietuvių visuomenėje šiandien ypač aktualu, kokios vertybės pačios svarbiausios. Tačiau bažnyčių užduotis ne tik priminti, bet ir paskatinti krikščionis tų vertybių laikytis, pavyzdingai savo gyvenime praktikuoti krikščioniškąją etiką.
Kalbant apie bažnyčias, būtinai reikia paminėti ir šeimą. Kas, jei ne krikščionys pirmieji turėtų suvokti, kad visuomenės atsinaujinimas kyla iš šeimos? Kiekvienoje bažnyčioje būtinas biblinis mokymas apie šeimos uždavinius bei atsakomybės sferas. Kiekvienoje bažnyčioje krikščionys turėtų turėti galimybę gauti patarimų, pamokymų ir pagalbos vaikų auklėjimo klausimais. Daugumoje bažnyčių puikiai funkcionuoja darbas su vaikais, paaugliais, jaunimu, bet kodėl tik nedaugelyje – su šeimomis?!
Postmodernaus iracionalumo laikais krikščionių atsakomybė tik didėja, nes būtent jie geriausiai supranta tiesos, absoliučios tiesos svarbą. Jie nėra racionalistai ar proto garbintojai. Tačiau jie yra tie, kurie gina reikalingą racionalumo kiekį. Nes racionalumo reikia Biblijai suprasti ir paaiškinti. Krikščionys yra knygos tauta, todėl turi natūralų prielankumą spausdintam žodžiui. Tad bažnyčių užduotis skatinti meilę ne tik knygų Knygai, bet apskritai knygoms, rodyti ypatingą dėmesį ir palaikymą aiškiam ir suprantamam žodžiui bei praktikuoti ir skatinti diskusijas.
Be to, kas, jei ne bažnyčios šiandien gali parodyti, kad ne vartojimas yra svarbiausia. Mokymas apie požiūrį į pinigus bei turtą turi tapti vienu iš svarbiausių bendruomenės uždavinių. Būtent bažnyčiose prasideda su kova su įtikėjimu į šią Mamoną.
Ir paskutinis dalykas: bažnyčios mums reikia kovai su pagonybe. Tiek senoviška, tiek ir naujoviška pagonybė yra pilietinės visuomenės priešas. Europoje to matosi ne tiek daug, tačiau, pavyzdžiui, Afrikoje pagonybė klesti – o pilietinės visuomenės nesimato nė daigelio. Danielis Etounga-Manguelle apie savo tėvynę rašo:
"Visuomenė, kurioje klesti magija ir raganavimas, yra serganti visuomenė, valdoma įtampos, baimės ir moralinio pasimetimo. Burtininkavimas yra brangus konfliktų sprendimo ir status quo išlaikymo mechanizmas... Raganavimas yra ne tik socialinės prievartos įrankis, bet ir patogus instrumentas besipriešinančiai opozicijai eliminuoti" (iš Huntington/ Harrison "Culture Matters").
Šioje srityje išties problemų begalė. Vien ką reiškia per BTV transliuojamos "burtų pamokėlės" (laida "Iliuzija. Tikrovė"). Reikia kovoti su ezoterika, niueidžu, feng šui, burtininkavimu ir pan., žinoma – taikiais būdais, žodžio galia. Ir visų pirma bažnyčiose, kuriose taip pat pilna žmonių, palankiai žiūrinčių į pagoniškus dalykus.
10. Mes galime būti laimingi
Pilietinė visuomenė nėra dangus žemėje. Joje irgi yra problemų, negerovių, kurias bandoma spręsti visiems kartu. Visiškos laimės nerasime net pačioje tobuliausioje pilietinėje visuomenėje. Tačiau visuomenė su gerai išsivysčiusiu pilietiškumu, kaip rodo tyrimai, yra būtina prielaida kuo didesniam kiekiui žmonių savo valstybėje jaustis laimingam. Aišku, kad vien pinigai laimės neatneša, nors, anot Stefano Kleino, "be būtiniausių dalykų laimingas irgi nebūsi". Tačiau pasiekęs tam tikrą gerovės lygmenį ir patenkinęs pagrindinius savo poreikius, bet toliau kaupdamas pinigus ir turtą, žmogus netampa laimingesnis. Tai rodo, jog pilietinėje visuomenėje veikia daugybė faktorių, tokie kaip laisvė, atsakomybė ir t. t. Kleinas priduria:
"Pilietinėje visuomenėje raktas į laimę – tai galimybė pačiam tvarkytis savo gyvenimą... Pilietinė savimonė, socialinis balansas ir savo gyvenimo kontrolė yra magiškojo visuomenės gerovės trikampio dalys... Laiminga visuomenė visiems savo piliečiams perleidžia teisę patiems spręsti kuo daugiau mažų ir didelių gyvenimo klausimų" ("Laimės formulė").
Tad tik belieka užbaigti R. Putnamo žodžiais: "Laimė yra gyventi pilietinėje bendruomenėje."
