info@lksb.lt +370 600 80578

Kalvino tikėjimas

Kalvinas žinomas kaip Ženevos reformatorius. Kodėl prancūzas atsidūrė šitame Šveicarijos mieste? Kodėl dešimtmečiais jis gyveno užsienyje? Žinoma, į šiuos klausimus galima atsakyti įvairiai. Bet būtina prisiminti: Kalvinas buvo tremtinys. Jis pabėgo iš Paryžiaus 1534 m. pabaigoje būdamas studentas. Pabėgo dėl tikėjimo. Jis buvo vienas pirmųjų Prancūzijos tikėjimo tremtinių, savo tėvynę po to galėjęs išvysti tik vieną vienintelį kartą.

Dažniausiai gerai, bet retkarčiais bėda, kad žmogus nėra narcizas. Pastarasis atvejis tinka Kalvinui. Tėra vos du tekstai, kuriuose jis užsimena šiek tiek plačiau apie savo kelią į tikėjimą. Pirmasis – 1539-ųjų atsakomasis laiškas kardinolui Sadolė (Sadoleto), trisdešimtmetis žvelgia atgal. Laiške Kalvinas rašo, kad visą laiką buvo auklėjamas krikščioniškai, "aš visąlaik išpažinau krikščionių tikėjimą". Bet Dievo žodžio "deglas" "buvo iš mūsų atimtas", dėl ko jis prisipažįsta girdėjęs tik Evangelijos "nuotrupas" – ir "taip menkai, kad jos niekaip negalėjusios manęs atvesti į teisingą tavo dieviškumo garbinimą" (šioje laiško vietoje kreipiasi į Dievą). Jis neturėjęs jokios "patikimos vilties" būti išganytas bei jautęsis sukaustytas "nežinios ir paklydimo". Žinojo, kad garbinti reikia vien tik Dievą ir kad Jėzaus mirtis teikia išganymą. Bet "man tas išganymas buvo svajonė, kurios išsipildymas niekuomet manęs nepasiekė." Todėl būsimosios Kristaus atėjimo dienos jis laukęs "drebėdamas". Nepaisant visų religinių pastangų "aš ne tik niekaip nenurimau, bet buvau neapsakomai toli nuo tikrosios sąžinės ramybės."

Gyvenimas tik svajojant apie išganymą, be vidinės ramybės ir taikos su savo sąžine – tokia buvusi tuometinė dvasinė Kalvino būklė. Antrame biografiniame tekste, kuris yra Psalmių komentaro pratarmėje, Kalvinas rašo mirkstąs "giliame liūne", pagautas "popiežystės prietarų" ir besijaučiąs "sustingusios širdies". Tik vėliau, maždaug 1533–34 metais po "staigaus atsivertimo" pirmą sykį pajutęs "tikro dievobaimingumo skonį".

Kalvinas visą laiką buvo krikščionis, t.r. priklausė krikščionių konfesijai. Tačiau iš tikrųjų nežinantis, kas yra tikras Dievo garbinimas. Jis neturėjo amžinojo gyvenimo ir nebuvo tikras tikintysis. Bet, žinoma, jis buvo pakrikštytas; jo tėvas iš pradžių net buvo numatęs jam dvasininko karjerą. Tačiau iš cituotų autobiografinių tekstų matosi, kad jis aiškiai suprato, jog išgelbsti ne krikštas ir ne priklausomybė bažnyčiai (kaip organzacijai), o tik asmeninis įtikėjimas, kuris ateina iš Dievo, padovanojamas paties Dievo.

Ir šis tikėjimas nėra vien Dievo egzistencijos ir jo tiesų pripažinimas. Ženevos katekizme (1545, ŽK) Kalvinas tikėjimą laiko "mums parodytos gerosios, tėviškosios Dievo valios užtikrintu ir tvirtu pažinimu"; anot Kalvino, tikėjimas "remiasi Kristuje mums duotų malonės pažadų tikrumu" (Inst. III,2,7). Kaip Liuteris, taip ir Kalvinas akcentavo tikėjimą esant asmeniniu pasitikėjimu, Dievo pažadų suvokimu širdimi (Inst. III,2,15s).

Toks tikėjimas esąs "ypatinga Dievo dovana" (ŽK), arba konkrečiau, "kilniausias Šventosios Dvasios darbas... Nes vien per tikėjimą ji veda mus prie Evangelijos šviesos" (Inst. III,1,4). Šventoji Dvasia apšviečia mūsų širdis ir pirmiausiai suteikia tokį pažinimą, kokio patys savarankiškai niekaip neįgautume, teigia Kalvinas. Tikėjimas "nuteisina mus prieš Dievą, o nuteisinimas padaro mus amžinojo gyvenimo paveldėtojais" (ŽK).

Tik tikėjimas išteisina prieš Dievą, ne geri darbai ir net ne krikštas. 1549-ųjų "Consensus Tigurinus" (Ciuricho sutarimas, CT), didžia dalimi parašytas Kalvino, smulkiai nagrinėja krikšto ir šventosios vakarienės sakramentus ir teigia: "Sakramentai savaime iš savęs nieko neduoda; visas išganymo darbas priskirtinas vien Dievui"; "visa išganančioji galia yra pas Dievą"; "vien Kristus suteikia tikrąjį vidinį krikštą"; "vien Dvasia yra tikrasis ženklas, tikėjimo pradžia ir užbaigimas"; "nė mažiausia mūsų išganymo dalelytė" negali būti "priskirta kūriniams ar [sakramentiniams] elementams"; bedieviams nė sakramentai nieko nepadės, netgi "palydės į sugedimą" (žr. ir Inst. IV,14,14).

Skamba kaip sakramentų menkinimas, bet ne tai norėta pasakyti. Nėra laiko plačiau apžvelgti Kalvino ir kitų reformatorių poziciją sakramentų klausimu. Galima pasakyti tik tiek, kad krikštas laikomas sakramentu, kuriuo "priimama į Bažnyčios bendruomenę", "priskiriama prie Dievo vaikų" (Inst. IV,15,1). Sakramentai yra išoriniai ženklai, skirti mūsų supratimui pagerinti ir tikėjimą stiprinti; o išgelbsti vien Kristaus kraujas (Heidelbergo katekizmas, 72 kl.), atgimstama vien per tikėjimą (60 kl.). Katekizmas pasisako dar aiškiau: "vien tik tikėjimas paverčiamus Kristaus... dalininkais... Jį [tikėjimą] mūsų širdyse veikia Šventoji Dvasia per šventos Evangelijos skelbimą, o patvirtina per šventų sakramentų naudojimą" (65 kl.).

Reformatai nemoko, kad "atgimstama" per krikštą. Krikštas tiesiogiai niekaip neišgano ir todėl išganymui nėra būtinas. Todėl Kalvinas laikėsi nuomonės, kad tarp pakrikštytųjų yra daug tariamų krikščionių ar veidmainių. Tokius jis laiko "dar neatgimusiais iš Dievo dvasios". Jiems trūksta tikėjimo, dėl to "jie dar nėra susitaikę su Dievu bei prieš jį nenuteisinti; nes prie šio gėrio patenkama vien per tikėjimą" (Inst. III,14,7). Kalvinas aiškiai atskiria atsivertimą ir krikštą: "Vaikystėje pakrikštytuose žmonėse Dievas [vėliau] žadina atsivertimą jų vaikystės, jaunystės arba brandaus amžiaus laikotarpiu..." (CT)

(Liuteronai kartais kalba apie "atgimimą" per krikštą ir akcentuoja [vaikų] krikšto būtinybę, bet ir Liuteris teigė Didžiajame katekizme, kad "be tikėjimo vanduo neduoda jokios naudos". Ir Mažajame katekizme reformatorius pabrežė tikėjimo svarbą: "Ką duoda ir gelbėja Krikštas? Jis savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą, išgelbėja nuo mirties ir nuo velnio ir dovanoja amžinąjį išgelbėjimą visiems, kurie tiki, ką skelbia Dievo Žodis ir pažadas... Kaip vanduo gali daryti tokius didžius veiksmus? Savaime vanduo to nedaro, bet Dievo Žodis, kuris yra su tuo vandeniu sujungtas ir tikėjimas, kuris pasikliauja su tuo vandeniu sujungtu Dievo Žodžiu.")

Į šiuos bene svarbiausius klausimus – kaip tampama tikinčiuoju, kaip būti išganytam skirtingos konfesijos pateikia skirtingus atsakymus. Tie skirtumai nėra totalūs, tačiau vis dėlto esminiai. Romos katalikų supratimu, beveik viskas, kas svarbiausia, įvyksta per krikštą: kūdikis tampa Dievo vaiku, tikinčiuoju, atgimsta iš aukšto, apvalomas nuo gimtosios nuodėmės ir t. t. Vėliau, tiesa, dar turi būti žengti ir kiti žingsniai, tačiau krikšto minutę žmogus, būtent dar kūdikis, jau padaromas tikinčiuoju: iš dvasiškai mirusio tampa dvasiškai gyvu; per krikštą suteikiamas tikėjimas; įliejamos "dieviškosios dorybės" tikėjimas, viltis, meilė.

Visos tos kalbos apie tikėjimą nei Kalvinui, nei jo amžininkams nebuvo tik teorinės kalbos. Jeigu liuteroniškose šalyse dauguma evangelikų glaudėsi po įtakingų kunigaikščių sparnu, tai Kalvino ir reformatų tikėjimui jų aplinkoje, deja, dažnai atiteko tik nekenčiamos mažumos, prispaustųjų ir persekiojamųjų dalia. Skirtingai nuo liuteronų, čia protestantai kūrė rečiau žemių bažnyčias (vok. Landeskirche), o tikėjimo bendruomenes (Bekenntniskirche).

Ypač Prancūzijos ir Nyderlandų evangelikams XVI–XVII a. tikėjimas buvo asmeninis ir egzistencinis klausimas. Religija tapo ypatingai sąmoningo pasirinkimo, netgi aukos reikalu. Tik nepaprastai tvirtas vidinis įsitikinimas ir pasiryžimas teikė Prancūzijos evangelikams jėgos išlaikyti savo tikėjimą; tik gilus tikėjimas galėjo palaikyti tūkstančiams hugenotų drąsą nepabūgti grąsinimų ir palikti savo šalį, vardan laisvės išpažinti jį; tik tikra ir tvirta amžinojo gyvenimo viltis teikė šimtams anglų, tūkstančiams olandų ir prancūzų jėgos neišsigąsti kardo ir ugnies kančių.

Kalvinas nerašė atsiskyręs nuo aplinkos. Visi jo darbai parašyti labai sunkių sąlygų, persekiojimų kontekste (pabėgėlių minios Ženevoje!). Jis jautė ir žinojo, kad tikėjimas ne visąlaik bus stiprus, kad bus išbandymų ir abejonių (Inst. III,2,17s). Tačiau "pakanka mažiausio šaukštelio tikėjimo". Savo mėgstamiasios Biblijos knygos, 2 Laiško Timotiejui, komentare, kuriame kalbama apie kovą ir kančią bei ištikimybę Evangelijai, Kalvinas pabrėžia: "tikinčiųjų atkaklumas šaknijasi Dievo malonėje bei amžinajame išrinkime, o ne savo pastangose."