Holger Lahayne
„Kokioje pasakoje atsidūrėme?“
Jonas Paulius II ("Atmintis ir tapatybė")
[Semas:] Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu, kokioje pasakoje atsidūrėme mes. – Įdomu, – atsakė Frodas, – bet aš nežinau. Juk pasakų veikėjai niekada nežino, kaip baigsis jų pasaka: gerai ar blogai. Ir tu nenori, kad jie žinotų.
("Žiedų valdovas – Dvi tvirtoves")
Ar viskas seniai jau nuspręsta?
Ar pasirinkimo nėra?
Ar man dar kontraktas pratęstas?
Ar čia įsivėlė klaida?
Andrius Mamontovas ("Šviečiantis rytas")
[nuotrauka: J.R.R. Tolkien]
Biblija yra suprantama knyga. Tai ne kokie senoviniai hieroglifai, kuriems atnarplioti reikia specialaus eksperto. Perskaičius Senąjį ar Naująjį Testamentą, galima (žinoma, jei tam esama pakankamai noro) pagrindinę Šventojo Rašto žinią suprasti ir pritaikyti. Evangelija yra paprasta ir aiški – taip įsitikinę bent jau visi evangelikai.
Visgi, žvelgiant giliau, suvokti galime toli gražu ne viską. Iš dalies dėl kultūrinio atitolimo – juk Biblijos knygos parašytos prieš tūkstančius metų; iš dalies dėl pačių tekstų specifikos. Skaitydami Bibliją, beveik kiekviename puslapyje galime rasti dalykų, kuriems perprasti neužteks nei valandos, nei dienos. Tai, pavyzdžiui, žmogaus laisvės ir atsakomybės bei visa apimančio Dievo suverenumo klausimas. Kaip suderinti žmogaus laisvę ir Dievo suverenumą?
Dievo suverenumas ir žmogaus atsakomybė
Konkrečiau apibrėžkime problemą: Biblija žmogų vaizduoja kaip laisvą būtybę; kaip būtybę, Dievo sukurtą pagal Jo atvaizdą ir laisvai Jam paklūstančią (Pr 1, 26; 2, 16–17). Mes ne robotai ir ne mašinos, bet ir ne instinktų valdomi gyvūnai. Mes, kaip ir Dievas, esame moraliniai asmenys, todėl taip pat laisvai apsisprendžiame tikėti ar netikėti. Penkiaknygėje Izraelio tauta ne kartą kviečiama sudaryti sandorą su Dievu (pvz., Įst 30,19). Tik kviečiama, bet ne verčiama! Tad žmogus už savo sprendimus yra morališkai atsakingas tiek prieš Dievą, tiek prieš kitus žmones. Šios linijos laikosi ir Naujasis Testamentas. Pavyzdžiui, daugkartinis siūlymas atsiversti, tikėti (Jn 1,12; 3,15–16; 3,36; 6,35; 11,26; 14,15; 16,27) rodo, jog mes galime rinktis, gailime tikėti arba netikėti.
Tai viena pusė. Kita vertus, Biblijoje aiškiai sakoma, kad Dievas kontroliuoja mūsų laisvus pasirinkimus. Pavyzdžiui, Pradžios knygos Juozapo istorija. Juozapas brolių parduodamas į Egiptą vergu, o tampa "ministru pirmininku". Po daugelio metų susitikęs brolius Juozapas nors neneigia jų kaltės ("Aš jūsų brolis Juozapas, kurį pardavėte į Egiptą...", Pr 45,4), tačiau ir kelissyk pabrėžia, kad visa tai darė Dievas ("ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas", eil. 8).
Izraelio išėjimo iš Egipto istorijoje taip pat matome, kad faraonas, viena vertus, pats užsispiria nepaleisti izraelitų. Akivaizdu, kad jis tai daro laisvai, niekieno neverčiamas. Tačiau čia pat skaitome ir Dievo žodžius: "Bet aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neleis tautai išeiti." Čia jau atrodytų, kad viską tvarko ir reguliuoja Dievas (žr. Iš 7, 3; 8, 15; 9, 12; 10, 1; 11, 10; 14, 4; Ps 105, 24–25).
Šiuo požiūriu įdomi ir Jokūbo su Ezavu istorija. Ezavas lengvabūdiškai atiduoda savo broliui pirmagimio teisę (Pr 25). Jokūbas apgauna tėvą, siekdamas gauti jo palaiminimą (Pr 27). Jokūbas, Ezavas ir jų motina Rebeka elgiasi savanaudiškai ir, moraliniu požiūriu, toli gražu ne pavyzdingai. Tačiau Pr 25, 23, Pr 28, Rom 9, 10–13 bei Mal 1, 2–3 sakoma, kad tai, kas vyko (Izaoko apgaulė, jaunėlio Jokūbo palaiminimas) buvo nulemti Dievo. Dievas visa tai iš anksto numatė ir pasistengė, kad įvyktų. Kitaip tariant, taip ir turėjo būti.
Senajame Testamente yra daug vietų, kur Dievo "kišimasis" dar geriau matosi. Štai 2 Sam 24, 1.17; 1 Kar 12, 15; 2 Met 18, 33 (Dievas "paveikia" lankininko ranką, ir šis nušauna karalių Ahabą – taip įvykdoma Dievo bausmė); 2 Met 22, 6–7; Ps 33, 15; Pat 16, 9; Iz 44, 28. Naujajame Testamente su šia problema ryškiausiai susiduriame skaitydami Jėzaus nukryžiavimo aprašymą. Viena vertus, žydai su romėnais laisva valia apsisprendė nukryžiuoti Jėzų. Tačiau apaštalas Petras čia mato ir Dievo ranką: "Tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus" (Apd 2, 23). Jėzus sako, kad už išdavystę atsako pats išdavikas Judas, tačiau, kita vertus, sužinome, kad visa tai "turėjo" nutikti, taip buvo "aukščiau nustatyta". Galėtume sakyti, kad Judas negalėjo kitaip pasielgti.
Ypač nerimą kelia tas faktas, kad Dievas kontroliuoja ne tik mūsų gerus darbus, bet ir nuodėmes ("padaro", kad Judas išduotų Jėzų, Jokūbas apgautų tėvą, faraonas pasidarytų kietaširdis, broliai nekęstų Juozapo). Juozapas Pr 50,20 sako: "Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – išlaikyti daugelį žmonių, kaip šiandien jis ir daro." Rodos, Dievas sąmoningai leidžia įvykti nuodėmei, kad per ją koks nors dalykas "išeitų į gera" (žr. Įst 2, 30; 1 Sam 16, 14; Ps 104, 24–25; Iz 63, 17; Rd 3, 37–38; Apd 2, 23; Rom 11, 7–8).
Biblijos autoriams, regis, visa tai neatrodė nepaprasta, nes daugybėje vietų jie beveik lygiagrečiai aprašo laisvus žmogaus veiksmus ir atsakomybę bei Dievo suverenumą. Be Pr 50,20, galima paminėti Pat 16, 4–5; Jer 10, 5–15; 1 Kar 8, 58; Rd 5, 21; Fil 2, 12–13; 1 Pt 2, 7–8. Tokių "derinių" ypač gausu Jono evangelijoje: 1, 12; 6, 37; 6, 44; 10, 26–27; 12, 37–40; 15, 16–17; 17, 2.6.9.24.
Ar Dievas (ne)logiškas?
Bet, kitaip nei Biblijos autoriams, mums tas "dvejopumas" kelia problemų. Paviršutiniškai pažvelgus, abi pusės kartu nesuderinamos. Kaip galima būti laisvam, jeigu tuo pat metu mane kažkas, net jei ir Dievas, kontroliuoja ir nulemia mano veiksmus?
Ką su šitokiomis problemomis daryti? Dabartinėje evangelikalų teologijoje egzistuoja sprendimo būdas, vadinamas "Dievo atvirumu". Dėl jo atsiradimo pasistengė tokie teologai kaip C. Pinnockas, užsimoję sumažinti susidariusią įtampą ir panaikinti "intelektualiuosius prieštaravimus". Šių teologų metodo esmę sudaro smarkus Dievo suverenumo devalvavimas bei iš principo pakeistas daugumos probleminių tekstų aiškinimas. Pinnocko nuomone, "dėl gerų santykių Dievas yra apsisprendęs nepraktikuoti totalaus suvereniteto." Dievas yra nustatęs tik "pagrindinius tikslus", bet neturi jokio "nustatyto plano", jokio "scenarijaus". Dėl to "ne viskas vyksta taip, kaip nori Dievas." Pagal atvirumo teologus Dievas neturi jokios galios laisviems žmogaus apsisprendimams. Žmogus traktuojamas kaip absoliučiai laisvas individas.
Tačiau C. Pinnockas eina per toli, iškreipia biblinius tekstus ir Dievą pateikia kaip "user friendly". Jo nuomone, visos problemos (net ir blogio) išsprendžiamos lengvai ir paprastai, jokios paslapties nėra ir nė neverta ieškoti. Jamesas I. Packeris su juo nesutinka:
"Mūsų visiškai neturėtų stebinti Dievo Žodyje sutinkamos paslaptys. Nes kūriniams Kūrėjas negali būti iki galo suvokiamas. Dievas, kurį galėtume visiškai suvokti ir kuris savo apreiškime apie save nepateiktų absoliučiai jokių paslapčių, būtų Dievas ‚pagal žmogaus paveikslą'. Toks mūsų vaizduotės Dievas jokiu būdu nėra Biblijos Dievas" ("Evangelism and the Sovereignty of God").
Tam tikra prasme Dievas tikrai yra nepažįstamas ir paslaptingas – žr. Iz 55, 8–9, Rom 11, 33–34. Net jo apreikšti dalykai lieka šiek tiek paslaptingi (Ef 3, 18–19). Savo mąstymu mes nepajėgūs Dievo ir jo veikimo nei "apibrėžti", nei aprėpti. Bet tai nėra kapituliacija, kad sakytume: "Dievas per daug mistiškas, ne mums jį suprasti, ir baigta".
Mūsų problemos nereiktų spręsti nei per daug lengvabūdiškai greitai, nei, nuleidus rankas, rezignuoti teisinantis Dievo nepažinumu. Vidurinio sprendimo tarp šių dviejų būtina ieškoti jau vien dėl to, kad šiuo metu labai populiarus tapo postmodernus, antiloginis, iracionalusis Dievo nepaaiškinamumo variantas.
Šiandien, kalbant apie religinius dalykus, tampa beveik jau nepadoru užsiminti apie logiką . Paulo Coelho ("Alchemiko" autorius) įsitikinęs, kad "dekartiškoji logika", pagal kurią du ir du yra keturi, tik trukdo:
"Kai tik pasinaudojame logika, prarandame ryšį su misterija, su paslapties troškimu. Todėl mane žavi rytietiška paradoksų filosofija, kur mąstoma ne tiek tiesiškai, kiek labiau ratu. Pagal ją vienu metu tas pats dalykas gali būti, bet gali ir nebūti, nes gyvenimas nėra užprogramuotas kaip koks robotas" ("Confessions of a pilgrim"). Panašiai mąsto ir J. Ivanauskaitė: "Kategoriška vakarietiškoji 'Arba-Arba’ nepriimtina Rytuose, ypač budistiniuose kraštuose" ("Tikėti ir rašyti"). O kai kurie krikščionys irgi ne ką atsilieka: "Drauge gali egzistuoti skirtingos absoliučios tiesos" ("Tyra širdis") arba:
"Krikščionybės Dievas pateikiamas kaip tas, kuris prieštarauja logikai, kadangi logika viso labo tėra tik struktūra, Dievo naudota pasaulio sukūrimui; o protas yra tik kelias kūrinijos egzistavimui reikalingo žinojimo iš Dievo semtis. Protas yra paprasčių paprasčiausias įrankis, kuris niekada nesugebės suprasti nei Dievo, nei tikrosios gyvenimo prasmės" (H.L. Hansen, "Medi
ations, (re)conciliations",
WSCF, 2004).Kalbant apie mūsų problemą, visi jie sakytų: "Užmirškit. Čia neįmanoma padaryti jokių logiškų išvadų. Nieko neįmanoma suprasti. Dievo negalima logiškai paaiškinti. Žmogaus laivė ir Dievo suverenumas – tai drauge esančios dvi absoliučios tiesos, ir viskas."
Šiandien madinga teigti, kad Dievas yra virš bet kokios logikos. Ar tai teisinga? Ar tikrai Dievas viršesnis už logiką? Kaip jau minėta, žmogus tikrai negali savo protu iki galo suvokti Dievo. Tą patvirtina ir Biblija (Ps 139,6). Bet derėtų neužmiršti, jog logikos dėsniai ne Aristotelio išrasti, o tik jo aiškiai suformuluoti. Logika pagrįsta pačiame Dieve ir jo tikrovėje.
N. L. Geisleris savo knygoje "Come, let us reason!" smulkiai paaiškina, kad logikos dėsniai (tapatumo, neprieštaringumo, negalimo trečiojo, teisingos išvados) pagrįsti Dieve. Ne Dievas atsiranda iš logikos, bet "logika atsiranda iš Dievo". Jam pritaria ir F. A. Schaefferis savo knygoje "Escape From Reason" teigiantis, kad prieštaravimo dėsnio pagrindą sudaro faktas, jog Dievas yra, tuo atmesdamas galimybę, kad jo nėra. Schaefferio mintį knygoje "The Doctrine of God" pratęsia reformatų teologas J. M. Frame'as:
"Ar Dievo mintys racionalios ir logiškos? Taip, ir racionalios, ir logiškos... Dievas veikia pagal logikos dėsnius. Bet tai nereiškia, kad jis yra jų varžomas, lyg dėsniai būtų viršesni už jį ar jį įpareigotų. Logikos ir racionalumo dėsniai paprasčių paprasčiausiai yra Dievo savybės, Dievo būdo bruožai. Jis yra kaip teisingas, taip ir logiškas. Logikos dėsniai nėra Dievo kūriniai bendrąja prasme, nes jie egzistuoja pačiame Dieve ir yra nekintami. Logikos dėsniai yra būtinosios Dievo mąstymo ir veikimo savybės."
Kitoje knygoje Frame'as rašo: "Kadangi Dievas savyje nėra prieštaringas, dėl to gali būti loginio tapatumo bei logiškų išvadų šaltinis" ("The Doctrine of the Knowledge of God").
Jei Dievas tikrai yra visos logikos pagrindas (kas reikštų, kad tiek religinės tiesos, tiek religinis pažinimas neatsiejami nuo logikos), tada nėra ko tikėtis, kad Dievas dalytų religines tiesas aplenkdamas logiką, protą ir pažinimą. Kaip tik esame raginami kuo geriau pažinti Dievo būdą ir jo veikimą. Tai reiškia, kad turime stengtis geriau suvokti ir sudėtingus klausimus, problemas, net misterijas. Arba, pavyzdžiui, Trejybę – turime stengtis suvokti ją kuo geriau, bet tai nereiškia, kad visiškai, tiek, kad neliktų jokios paslapties. Visų paslapčių mes niekada neatskleisime, tačiau įvairius dalykus geriau suprasti galime. Pabandykime geriau suprasti Dievo meilę, o įgytą supratimą stropiau taikyti savo gyvenime!..
Lewiso ir Tolkieno analogija
Kadangi Dievas yra logiškas ir nedaro nieko nelogiško, tai mūsų problema lieka. Tad pats laikas griebtis kokios nors pagalbos. Tebūnie tai "Žiedų valdovas". Tikiuosi, kad po šitokio ekskurso į logiką esame pakankamai pasirengę pasinaudoti šiuo kūriniu kaip palengvinančiu supratimą.
Kad būtų lengviau suvokti žmogaus laisvės ir Dievo suverenumo santykį, nuo senų laikų krikščionių mąstytojai taikė analogijas, t. y. palyginimus, panašumus, atitikmenis. Viena jų yra Biblijoje – apie molį ir puodžių (Rom 9; taip pat Iz bei Jer). Dievas yra puodžius, kuris apdirba mus, molį. Bet ši analogija gana siaura, nes Paulius nori pabrėžti tik vieną konkretų dalyką.
Corrie ten Boom, II pasauliniame kare praradusi tėvą ir seserį, savo pasakojimuose dažnai vartojo audėjo analogiją: Dievas audžia mūsų gyvenimo kilimą iš tamsių (kančia, skausmas, liūdesys) ir šviesių siūlų (džiaugsmas, laimė, palaima), tačiau mes matome tik išvirkščią jo pusę. Bet gyvenimo pabaigoje, amžinybėje, pas Dievą, mes galėsime pamatyti tikrąjį kilimo grožį su su puošniais įvairiausių spalvų raštais.
Kalbant apie mūsų problemą Johnas Frame'as mini visą būrį įvairiausių palyginimų: pilotas ir piloto padėjėjas, mokytojas ir klasė, pirminė ir antrinė priežastis, vadas ir jo būrys. Kiekviena šių analogijų tinka kokiai nors vienai konkrečiai problemai ar jos aspektui analizuoti ir spręsti. Bet labiausiai Frame'ui (beje, ir teologams W. Grudemui bei A. Farreriui) patinka palyginimas apie autorių ir jo kūrinio personažus.
Autorius kaip Dievas. Jis valdo savo istoriją ir kuria jos personažus – kūrinys yra tarsi autoriaus kūrinija. Kita vertus, kūrinio personažai pačioje istorijoje yra laisvi ir gyvena savo gyvenimus. Todėl galima kalbėti apie dvigubą veiksmo priežastingumą: kai viską lemia veiksmo vystymosi eiga; ir viską sprendžia autorius. Tai tarsi du lygmenys, kurių vienas – laisvai besivystančio kūrinio veiksmo, o kitas autoriaus kaip kūrėjo. Panašiai kaip Ps 139,16: "Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi."
J. Frame'as pavyzdžiu pateikia "Makbetą". Pjesės personažas Makbetas nužudo karalių Dunkaną. Šio poelgio priežastį, viena vertus, paaiškina pats kūrinys. Kita vertus, galėtume sakyti, kad Šekspyras, "Makbeto" autorius, nulėmė Dunkano mirtį.
Garsioji anglė Dorothy Sayers kalba apie "dievišką dramą", vykstančią čia, žemėje. C. S. Lewisas autobiografijoje "Surprised by Joy" svarsto apie Dievo ir žmogiškąją įtakas jo atsivertimo metu. Galėtume rasti daugybę metaforų, kuriomis autorius apibūdina, jo nuomone, Dievą, veikusį pirmiau už jį patį, taip sakant, tarsi "atvertusį" Lewisą į save: Dievas – didysis žvejys; katinas, gaudantis pelę; būrys šunų, besivaikančių lapę; Dievas – didysis šachmatininkas, skelbiantis Lewisui matą (skyrius apie atsivertimą taip ir vadinasi – "Šachas ir matas"). "... Argi aš galėjau ką padaryti?" – klausia Lewisas. Ir pats atsako, panaudodamas palyginimą apie autorių ir jo kūrinio veikėjus: "Jei Šekspyras ir Hamletas kada nors būtų susitikę, tai tik dėl to, kad tai būtų ‚suorganizavęs' pats Šekspyras. Hamletas niekaip nebūtų galėjęs to inicijuoti." O išnašoje dar paaiškina:
"Kitaip tariant, iš principo būdamas autorius Šekspyras pats galėjo sau leisti pasirodyti kūrinyje ir užrašyti dialogą su Hamletu. Žinoma, kūrinio Šekspyras tuomet būtų buvęs ir Šekspyras autorius, ir vienas iš jo personažų. Tai tarsi savotiška inkarnacijos analogija."
Palyginimą apie "Hamletą" Lewisas panaudoja ir viename esė knygoje "God in the dock":
"‚Hamlete' lūžta šaka, ir Ofelija nuskęsta. Ar mirti ji turėjo dėl to, kad šaka nulūžo, ar todėl, kad Šekspyras panorėjo, jog šioje dramos vietoje ji mirtų? Vienas arba kitas paaiškinimas yra teisingas – arba abu – arba dar koks tik norite. Mums prieš klausimą peršama alternatyva visai nėra tikra alternatyva, jei žinai, kad dramą sukūrė Šekspyras".
Lewiso analogija, atrodo, patikusi ir jo draugui, trilogijos "Žiedų valdovas" – po filmo pastatymo dar labiau išgarsėjusiam – autoriui J. R. R. Tolkienui. Tą puikiai iliustruoja Frodo ir Semo pokalbis antros dalies pabaigoje:
"Laimingų pasakų ne visada įdomu klausytis, bet visada norisi į jas patekti. Įdomu, kokioje pasakoje atsidūrėme mes. – Įdomu, – atsakė Frodas, – bet aš nežinau. Juk pasakų veikėjai niekada nežino, kaip baigsis jų pasaka: gerai ar blogai. Ir tu nenori, kad jie žinotų." ("Dvi tvirtovės", p. 333)
Semą apninka jausmas, kad jie tik veikiantys asmenys vienoje didelėje pasakoje (angl. story), o Frodas tai patvirtina: jei mes aktoriai, tai egzistuoja ir istorija, tik jos pabaigos mes nežinome. Toliau juodu kalbasi apie Silmarilą:
"Juk mes turime Silmarilo šviesos tame Žvaigždžių Buteliuke, kurį padovanojo Valdovė! Vadinasi, ir mes priklausome tai pačiai legendai! Ji tęsiasi. Negi didžioji istorija niekada nesibaigs? – Ne, niekada nesibaigs. Tačiau veikėjai į ją įžengia ir išeina, kai tam ateina laikas. Mūsų vaidmuo anksčiau ar vėliau baigsis."
Mes personažai, aktoriai, vaidinantys savo vaidmenis viename dideliame spektaklyje, kuris vienaip ar kitaip jau seniai užbaigtas ir kontroliuojamas iš išorės ar "iš viršaus". Semas smalsauja: "Dar norėčiau sužinoti, ar pateksime į kokią nors dainą arba sakmę. Tai yra, mes jau į ją patekome, bet man įdomu, ar kas nors po daugelio metų pasakos ją vakare prie židinio..." Frodas pratęsia mintį: "Semai, klausydamas tavęs aš pagalvojau, jog pasaka jau parašyta... Esame užstrigę pačioje bjauriausioje pasakos vietoje ir, ko gero, vaikai tuoj ims prašyti: Tėti, užversk knygą, mes daugiau nebenorime!"
Abu suvokia, kad tėra tik aktoriai; kad egzistuoja kažkas daugiau, dar kažkoks kitas lygmuo. Apie tą patį galvoja ir Gendalfas, įtardamas, netgi beveik žinodamas, kad šlykštusis ir piktasis Golumas dar suvaidins savo vaidmenį ir prisidės prie žiedo sunaikinimo, todėl siūlo nežudyti.
Tačiau būtina pabrėžti, kad nors Frodas su Semu ir jaučiasi istorijos veikėjai, jie nėra pasyvios ir bevalės marionetės (šiuo požiūriu daug priekaištų yra pažėręs C. Pinnockas: jeigu Dievą laikote absoliučiai suvereniu, tuomet žmogų paverčiate marionete). Frodas ir Semas elgiasi laisvai ir priima daugybę laisvų ir drąsių sprendimų. Per visą trilogiją ypač akcentuojami jų iniciatyva ir veiklumas.
Pabandykime prisitaikyti šią analogiją sau. Mes, žmonės, esame dalis didžiosios pasaulio istorijos, dalis čia ir dabar vykstančios dieviškosios dramos. Mes negalime pabėgti nuo scenos ir negalime iš anksto žinoti tikslios veiksmo pabaigos. Tik kai drama pasibaigs, mums visiškai atsiskleis visi didžiojo Autoriaus užmojai ir mes suprasime, dėl ko viskas buvo taip, kaip buvo. Bet dabar mums nelemta žinoti, koks bus kitas veiksmas, kas mūsų laukia, kokie Kūrėjo rytdienos planai.
Žinoma, analogija turi ir trūkumų. Žmonių kūrybos veikėjai beveik niekada negalvoja ir nebendrauja su savo autoriumi. Šekspyro veikėjai nepažįsta Šekspyro ir apie jį negalvoja. Nors Semas su Frodu galvoja apie istoriją, kurioje jie veikia, tačiau negalvoja apie Tolkieną. O mes apie savo autorių, Dievą, ne tik kad šį tą žinome, bet ir galime galvoti, net su juo bendrauti. Be to, mes šį tą žinome ir apie didžiosios dramos pabaigą. Žinome, nes pats autorius mums kai ką yra papasakojęs. Tai tas pats, jei rašytojas dar romano pradžioje savo veikėjams atskleistų veiksmo pabaigą.
Bet dar didesnis analogijos trūkumas, kad romanų, pasakų personažai tikrovėje neegzistuoja, o mes egzistuojame. Ir mūsų istorija yra tikra. C. S. Lewisas mėgo išganymo istoriją lyginti su mitu: "Krikščionių tikėjimo šerdis yra mitas" ("God in the docks"). Tik čia pat pridurdavo, kad šis mitas yra realus, – skirtingai nuo visų kitų mitų – "... mitas, kuris kartu yra ir istorinė tiesa". Dievas sukūrė mūsų didžiąją dramą, dramą, kuri yra pati tikrovė.
Pabaigoje – apie Jobo dramą
Pakalbėkime apie tikrovę, apie vieną konkrečią dramą iš Senojo Testamento. Pakalbėkime apie Jobą. Jobas – pagrindinis veikėjas, ištikimas Dievo tarnas, kankinamas baisių praradimų ir fizinių kančių, neišsižada savo tikėjimo. Antraeilius vaidmenis atlieka keturi Jobo draugai, su kuriais vykstantys Jobo dialogai užima didžiąją dramos dalį. Kūrinio autorius ir režisierius yra pats Dievas. Tai jis sutvarkė šį pastatymą, ir dabar (kartu su šėtonu) sėdi pirmoje eilėje. Tačiau režisierius yra ir veikėjas, kūrinio pabaigoje (sk. 38) užlipantis į sceną ir suvaidinantis sau skirtą vaidmenį. Pagrindiniam personažui Jobui suteikiama proga susitikti su savo autoriumi, tačiau nesuteikiama galimybė sužinoti siužeto detalių. Jobas nieko nesužino nei apie istorijos pradžią (Dievo sandorį su šėtonu, 1, 6–12), nei apie pabaigą (būsimuosius palaiminimus).
Pagrindinė Jobo istorijos žinia: Dievas yra absoliučiai laisvas ir suverenus. Jis kuria veiksmą, nubrėžia šėtonui ribas, o Jobas pabaigoje pripažįsta: "Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti" (42,2). Dievas yra visa ko Viešpats gamtoje ir gyvūnijos pasaulyje, Dievas yra autorius didžiojo veikalo, kuris vadinasi "Kūrinija". Taigi ir Jobo dramos autorius. Dievas kontroliuoja visą veiksmą, ir Jobas supranta, kad net ir blogis neateina be Dievo valios (1,21; 2,10).
Visgi kad ir kaip žiūrėtume, nepamatytume, kad Jobas būtų kaip nors varžomas. Per visą istoriją jis elgiasi ir priima sprendimus laisvai ir savo valia. Tai reiškia, kad Jobas nėra Dievo marionetė; juolab kad pabaigoje už savo žodžius net Dievo pagiriamas (42,7). Taigi principinis Dievo sumanymas – Jobas laisvas ir nevaržomas.
Jobo dramoje susiduria dvi laisvės: absoliuti Dievo laisvė ir žmogaus laisvė. Tarp jų gimsta įtampa ir išlieka iki pat pabaigos. Nėra paprasta paaiškinti, kaip visa tai dera. Belieka tik, kaip Jobui, pripažinti, kad ir ne mūsų reikalas iki galo suprasti – dramos personažai neturi tesės skųstis nei savo vaidmeniu, nei autoriumi. Jobui, bandančiam elgtis priešingai, Dievas pažeria visą virtinę retorinių klausimų: kur buvai, kai aš... kūriau gyvūnus, žemę, visatą – kai kūriau savo dramą? Apskritai kokią teisę turi kalbėti? Kaip gali tu, mano "literatūrinis kūriny", man priekaištauti?
Jobas priverstas pripažinti savo ribas: "Kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau" (42,3). Tačiau būtų sunku kalbėti apie laisvę, jei Jobas būtų visai nieko nesupratęs. Jam ne tik kad buvo leista daug ką suprasti, bet ir augti supratimu: "Dabar mano akys mato tave" (42,5), t. y. dabar Jobas geriau pažįsta Dievą. Dievo ir mūsų laisvės dermės problemą išspręsti, deja, kol kas dar neįmanoma. Tačiau mes galime ją geriau suprasti – tai reiškia, geriau suprasti Dievą ir save, augti pažinimu ir tikėjimu.
Ateis diena, kai problema išsispręs. Nes "kai į sceną išeina autorius, spektaklis baigiasi" (C.S. Lewis). Kol kas mes regime "lyg veidrodyje" ir pažįstame tik "iš dalies" (1 Kor 13,12). Kol kas "dar nespasirodė, kas būsime" (1 Jn 3,2), ir dar daug kas "paslėpta Dieve" (Kol 3,2). Tačiau didžiojo veikalo, kuris vadinasi "Kūrinija" pabaigoje mes viską pamatysime "akis į akį" (1 Kor 13,12; Apr 22,4) ir turėsime garbės susipažinti su autoriumi taip, kaip dabar jis pažįsta mus.
