info@lksb.lt +370 600 80578

Malonę šuniui!

Neseniai juokėmės ir džiaugėmės puikia meilę šlovinančia komedija "Tegyvuoja meilė", o dabar Larsas von Trieras savo "Dogviliu" mums atvertė visiškai kitokį puslapį. Iš šviesos ir spalvų tenka pereiti į niūrią, sudėtingą aplinką, ir išklausyti pamoką (prisiminkime "Šokančią tamsoje") apie žmogaus nuosmukį, neapykantą, valdingumą, blogį bei malonės ir atleidimo žlugimą. "Dogvilis" radikalus, slogus, bauginantis. Anot vieno kritiko, "Europos kinas tokio filmo dar neturėjo".

"Dogvilio" veiksmas visas tris valandas vyksta vienoje sporto salės didumo scenoje. Ant grindų kreida nupiešti Dogvilio miestelio namų, gatvių kontūrai. Durų vietas žymi užrašai "door". Didžiulis langas reiškia parduotuvę, mediniai pastoliai su varpu – bažnyčią. Vienur stovi supamoji kėdė, kitur – sofa, dar kitoje vietoje – dviaukštė lova, vaistų spintelė. Ir daugiau nieko. Pagrindinė gatvė vadinasi Elmo ir primena siaubo filmų klasiką "Elmo gatvės košmaras".

Veiksmas vystosi 30-ųjų metų Amerikoje, Kolorade. Stiklių šeima, krautuvininkė su savo dukteria, gydytojas pensininkas, aklasis, sodininkas su savo žmona ir būriu vaikų, sunkvežimio vairuotojas – tai Dogvilio gyventojai. Taip pat ir Tomas, moralistas ir filosofas, jaučiąs polinkį į literatūrą.

Staiga šio gyvenimo ramybę sudrumsčia nuo šaudančių gangsterių juoduose limuzinuose sprunkančios Greisės (Grace, vaidina Nicole Kidman) įsiveržimas. Tomo iniciatyva jai leidžiama Dogvilyje pasislėpti. Tomas įsitikinęs: Dogvilio gyventojai yra "good folks", kurie rūpinasi kitais žmonėmis. Tad per Greisę bus gera proga pasitikrinti ir atsiskleisti. Ir jai leidžiama pasilikti dvi savaites bandomojo laikotarpio.

Greisė pasirengusi integruotis, imasi visų sunkiausių darbų. Ji stropi, kiekvienam negaili gero žodžio. Pradinis gyventojų skepsis palengva perauga į draugišką pripažinimą ir netgi simpatiją. Tačiau miestelyje vieną dieną staiga pasirodo plakatai, skelbiantys, kad jų dailioji viešnia ieškoma policijos. Nuotaika ima keistis. Teisę pasilikti nuo šiol ji priversta pelnytis dar sunkesniu darbu, ir palaipsniui tampa ne tik visų tarnaite, bet ir miestelio vyrų pasismaginimo verge. Gyventojai ją ima gainioti, išnaudoti, plūsti, nekęsti, apgaudinėti, prievartauti, visur jos vengti ir galų gale surakina grandinėmis. Be to, Greisė išduodama. Tomas, kuris paskatino ją pasilikti, kuris gynė ją ir netgi įsimylėjo, būtent jis, šis idealistas pasirenka ne Greisę, o karjerą.

"Dogvilis" yra filmas ne tik apie Greisę, bet ir apie malonę (grace reiškia malonę). Apie mūsų elgesį su malone. Tomo akimis, Greisė yra iš pradžių tikra dovana miesteliui. Ši mintis pasakotojo balsu akcentuojama filme keletą kartų. Taigi Greisė yra malonė. Kaipgi miestelio gyventojai priima malonę? Von Trieras čia mums parodo tipiškai žmogiškus bei visiškai be malonės, negailestingus mainus: ranka ranką plauna. Mes tavęs gailimės ir leidžiame pasilikti – tu turi mums irgi kuo nors atsilyginti. Tomas tai vadina "quid pro quo". Bet dėl to visai ne miestelio moralė sustiprėja, kaip jis tikėjosi, o įvyksta priešingas dalykas: labai aiškiai ir atvirai atsiskleidžia tikrasis bogis.

Von Trieras, ko gero, ne šiaip sau išaštrina tokį absurdą: Greisė stačiai angeliška, tiesiog į Kristų panaši būtybė, niekam nedaro nieko blogo, bet pati priversta nekaltai kentėti; nė vieno nekaltina, bet pati apkaltinama, priversta pati ieškoti atleidimo ir jo nesulaukia. Ir vis tiek beveik iki pat paskutinės scenos ji žmonėse regi tik gera ir pasirengusi atleisti.

Galiausiai miestelio gyventojai su Tomu priešakyje atiduoda Greisę į boso juodame limuzine rankas. Bet paaiškėja, kad tasai bosas yra Greisės tėvas. Jis jos ieškojęs ir dabar nori susigrąžinti. Už limuzino užuolaidėlių įvyksta netikėtas ir sukrečiantis pokalbis, primenantis Ingmaro Bergmano filmus.

Paaiškėja, kad Greisė pabėgo nuo tėvo todėl, kad netikėjo mafijos pasaulio idealais, siekė būti kitokia ir svajojo apie geresnį pasaulį. Tėvas jai primeta išdidumą, moraliai geresnių, gailestingesnių, atleidžiančiųjų aroganciją, pats pateikdamas save kad ir gangsteriu, bet užtat realistu, besilaikančiu priežasties ir pasekmės taisyklės – prisidirbai, tai būk nubaustas. Tikras dresavimas, visai kaip šunų. Visi privalo laikytis taisyklių. Kur mes nueisim, jeigu kiekvienas iš savo maloningumo ir gailestingumo ims nekreipti į tai dėmesio!

Tačiau Greisė iš pradžių nepasiduoda ir nesutinka, kad nereikia atleidimo. Šunims gal ir nereikia, jie nekontroliuoja savo veiksmų. Bet čia tėvas ją pagauna: jeigu žmonės kitokie negu šunys ir turi atsakomybę, tai ar Dogvilio gyventojai padarė viską, ką galėjo? Ar tikrai viską? Galbūt kai ką galėjo padaryti kitaip? Ar per malonę pasaulis pasidarė geresnis? O gal jis pagerėtų, nebūtų toks piktas, jeigu išnyktų pikti žmonės?

Tikrai, Dogvilio žmonės nepateisino jokių lūkesčių. Iš tiesų jie padarė ne viską, netgi dar mažiau. Ir šiek tiek pamąsčiusi, Greisė nusprendžia gangsteriams leisti iššaudyti visus miestelio gyventojus. Visiems gulint negyviems ir miesteliui degant, ateina laikas scenoje pasirodyti Mozei, Dogvilio šuniui. Jis niekada nemėgo Greisės, niekada to neslėpė ir nepataikavo, aplojo net tada, kai ji būdama alkana iš jo paėmė kaulą. Ir štai pabaigoje nors vis dar nematomas, pažymėtas tik kreida ant grindų, Mozė padaro Dogvilį tikru šuns miestu. Jis vėl aploja Greisę, bet ši jo pasigaili ir palieka gyvą. Šuns mietas miręs, šuo gyvas. Mozė pasirodo ekrane, tampa matomas.

Taigi pabaigoje išaiškėja, kad malonės nusipelnė tiktai šuo. Šunys nesugeba nepriimti malonės. Malonė ne žmonėms, nes ji juos paverčia tik dar blogesnius. Ji jų net neauklėja. Von Trieras atskleidžia ir tiesiog sutriuškina tuščią moralizmą bei išdailintą, tvarkingą miesčionių pasaulį. Jo išvada: malonė kaip humanistinė, auklėjamoji, pavyzdinė programa nefunkcionuoja. (Ko gero, neatsitiktinai reformistinę pedagogiką deklaruojanti Vera vaizduojama ypač neigiamai; o Tomo tėvui knygos "Dėdės Tomo trobelė" skaitymas ir jos turinys apie Amerikos vergų padėtį, regis, irgi jokios naudos neduoda.)

Krikščioniškai žiūrint, šiai von Triero išvadai, deja, tenka pritarti. Joks žmogus iš prigimties nėra geras, visiškai ne toks, apie kokį be perstojo kalba Dalai Lama ir visi budistai. Visiems reikia malonės, neužtenka vien pagalbos, nes žmonės, kaip ir Dogvilio gyventojai, yra sugedę. Bet būtinai reikia, kad tą pripažintų ir patys žmonės, kad jie suprastų, jog yra niekam tikę ir žuvę. Būtinai reikia, kad įvyktų taip, kaip savo dainoje "When Love Comes to Town" dainuoja B. B. Kingas (su "U2"). Čia jis pasakoja apie į miestą atėjusią meilę, panašiai kaip į Dogvilį atėjusią malonę:

Aš buvau jūreivis, manęs jūroje laukė mirtis / Buvau užlietas bangų, kol Meilė manęs neišgelbėjo / Ir štai aš stoviu dabar apkaltintas dėl ištartų savo žodžių / Kai Meilė į miestą ateis, aš įšoksiu į tą traukinį / Kai Meilė į miestą ateis, aš paskubėsiu į tą lėktuvą / Tikriausiai tai buvo klaida, kad aš leidau tau kažkada suklupti/ Bet padariau, ką padariau, kol Meilė neatėjo į miestą...
[I was a sailor I was lost at sea / Was under the waves before Love rescued me.../ Now I stand accused of the things I said / When Love comes to town I’m gonna jump that train / When Love comes to town I’m gonna catch that plane / May be I was wrong to ever let you down / But I did what I did before Love came to town...]

Tačiau "Dogvilyje" niekas į traukinį nešoko...

Bet kas yra ta malonė, tikroji meilė, ir iš kur ji turėtų ateiti? Filme yra bažnyčia, bet nėra dvasininko, kurio visi laukia, anot Tomo, "žinoma, veltui". Filme nėra ir ‚Dievo', kuris pabaigoje paimtų miestelį į savo valdžią, – bet yra gangsterių bosas! Nepaisant kai kurių "dieviškų" elementų, (galingas Greisės tėvas, kameros vaizdas iš viršaus, netikėta šviesos kaita), von Triero "Dogvilis" yra tikrai bedievis pasaulis. O bedieviame pasaulyje malonė neįmanoma. Malonė veiksminga tik realiame pasaulyje, anapus kreida nubrėžtų linijų, tik ten, kur egzistuoja malonės Dievas ir dėka kurio malonė tampa įmanoma.