info@lksb.lt +370 600 80578

Matriarchatas ir ankstyvosios krikščionybės sąmokslai (Da Vinčio kodas III)

Browno romano personažas Lengdonas teigia, kad imperatorius "Konstantinas ir vyriškos lyties jo įpėdiniai sėkmingai išvedė iš matriarchatinės pagonybės į patriarchalinę krikščionybę skleisdami propagandą, demonizuojančią šventąjį moteriškumą. Taip jie visiems laikams iš moderniosios religijios išstūmė deivės sąvoką" (p. 104). To rezultatas, anot Browno, buvo "testosterono kurstomų karų paženklintas nestabilumas, moterims priešiškų draugijų gausa ir vis didėjanti nepagarba Motinai Žemei" (p. 105).

Be Marijos Magdalietės, merovingų ir templierių, Brownas formuluoja naują požiūrį į apskritai visą pasaulio istoriją, kuri susiveda į lyčių kovą tarp dieviškos harmoningos moters ir žemiško smurtaujančio vyro. Laimingoje pirmykštėje visuomenėje valdė moterys, kurias paskui pavydu ir nešvariomis gudrybėmis nurungė vyrai. Browno nuomone, šiai vyrų kultūrai atstovauja krikščionybė, ypač katalikų Bažnyčia. Būsimas išgelbėjimas iš prievartos, aplinkos naikinimo ir visuomeninio šalčio pasiekiamas tik per moteriškumo apmąstymą iš naujo – tokia Lengdono ir Tibingo žinia. Žinoma, šią idėją apie išganymą negailestingai slopinusi nešventa Bažnyčios ir politikos sąjunga.

Taip pat romanu bandoma "dievišką moteriškumą" įsprausti į Biblijos kontekstą. Kadangi kuriamas naujas religingumas, tai pasinaudojama Biblija jo autoritetui pagrįsti. Nuopuolis vaizduojamas kaip atsimetimas nuo moteriškos dievybės. Žmogus suprantamas ne kaip vyras ir moteris, bet androginas. Esą, pasiekęs pilnatvę žmogus per nušvitimą sudievėja. Dievas suprantamas ne kaip vyriškas, bet kaip moteriškas. Reikalaujama garbinti deives motinas.

Religijų ištakos: "didžioji deivė"

"Turėčiau pridurti, kad moters, kaip gyvybės nešėjos, samprata buvo senosios religijos pagrindas" (p. 196).

Iš tikrųjų tik labai mažai religijų istoriškai galima kildinti iš matriarchato ar moteriško vaisingumo kulto.

Didžiosios deivės, tariamai buvusios visų religijų pradžioje, idėja šiandien ypač diskutuojama feministiniuose sluoksniuose. Beveik neturėdami jokių pagrindimo šaltinių, gausūs matriarchato vaizdiniai veikiau įgauna tikėjimo išpažinimo pobūdį.

Savo teiginių pagrindimui tyrinėtojos susitelkia aplink pavienius priešistorinius radinius, kuriuos, trūkstant raštiškų šaltinių, lengviau interpretuoti pasaulėžiūriškai. Tuo tarpu nė vienoje iš žinomų senųjų kultūrų, nei Indijos, nei Kinijos, Mesopotamijos ar Egipto, nėra nustatyta religijos, kurioje dominuotų moteris.

Suprantama, visose šiose šalyse būta moteriškų dievybių, kurių šaknys iš dalies siekia istoriškai patikrinamą ankstyvąjį atitinkamų kultūrų periodą. Tačiau šalia visų be išimties stovėjo ir vyriškos dievybės. Žinoma, apie didžiosios motinos viešpatavimą ikiraštiškoje epochoje galima teigti, bet ne įrodyti. Savo teorijai pagrįsti matriarchato užtarėjai dažniausiai pateikia keturis argumentus:

1. Įvairiose pasaulio religijose rastos moteriškai atrodančios figūros iš ankstyvųjų civilizacijų. Kadangi archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio labai negausūs, o raštiškų šaltinių išvis nėra, apie to meto religinius vaizdinius ir lyčių santykį iš tikrųjų galima tik filosofuoti. Nevienareikšmiškai vertinama net prielaida, kad moteriškos figūros galėtų būti deivės.

Teoriškai jos galėtų būti ir lėlės, talismanai, prisiminimui skirti mirusiųjų atvaizdai arba tiesiog papuošalai. Jei tikrai tai deivės, tuomet nieko negalima pasakyti apie jų vietą atitinkamoje kultūroje. Be to, radinius galima aiškinti ir neiškeliant moteriškojo primato. Kokiame santykyje su vyriškomis dievybėmis tos "deivės" iš tikrųjų buvo, pasakyti neįmanoma dėl šaltinių trūkumo, todėl minėtos moteriškos figūros netinka dualistiniam pasaulėvaizdžiui tarp matriarchato ir patriarchato dalykiškai pagrįsti. Net moteriškajam religingumui atvira Birgit Heller daro išvadą:

"Moteriškų statulėlių ankstyvosiose kultūrose gausos interpretacija ginčytina. Nors kai kurių bruožų kartojimasis net aukštosiose kultūrose, taip pat panašūs fenomenai etninėse religijose remia spėjimus, kad tas figūras bent iš dalies galima laikyti moteriškomis dievybėmis, bet formų ir radinių vietų įvairovė neleidžia tiesiai teigti, kad egzistavusi "motina žemė", ar apskritai buvusi vieninga motinos deivės sąvoka" ("Handbuch Religionswissenschaft").

2. Religijų moteriškieji simboliai esą giliai įsišakniję moteriškojo šventumo supratime. Be to, šių ženklų esą randama jau anksčiausiose religijų apraiškose.

Teisinga tai, kad tokie simboliai egzistuoja, bet apie tai, kokios reikšmės jiems buvo priskiriamos tais laikais, vėl galima tik spėlioti. Kai kurie simboliai vadinami moteriškais tik dėl dabartinių laikų psichoanalitinių interpretacijų, nes praktikuotose religijose jie nebuvo vienareikšmiškai laikomi moteriškais. Be to, kaip aiškiai įrodo istoriniai religijos istorijos tyrinėjimai, simboliai ilgainiui gali visiškai pakeisti savo religinį turinį. Štai, pavyzdžiui, kryžiai, svastikos arba balta spalva kaip simboliai visiškai skirtingai interpretuojami Europoje ir Azijoje. Europoje kryžius iš kankinimo ženklo pavirto į dieviškosios meilės ženklą. Todėl simboliai, kurie šiandien aiškinami ir suprantami kaip moteriški, nebūtinai ir prieš tūkstančius metų turėjo būti tokie. Be to, tiek Indijoje, tiek ir Egipte greta moteriškais interpretuojamų ženklų yra ir vyriškų simbolių, todėl matriarchatas vėl tampa tiesiog nuomone.

3. Įvairios sakmės pasakoja apie mitinį moterų viešpatavimo metą. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, graikų sakmėse kalbama apie moterų viešpatavimą (amazonės) arba moteriškąsias mitinės pasaulio istorijos pradžios dievybes. Remiantis įrodomais nuolatiniais religinės mitologijos pokyčiais, neįmanoma nustatyti, kur iš tiesų eina istoriniai ankstyviausių kultūros pakopų pėdsakai, o kur tik įprasmintos vėlesnės interpretacijos ir utopijos. Kaip tik pasakojimai apie pasaulio atsiradimą dažnai būdavo taip perfrazuojami, kad tiktų esamai religinei ir politinei padėčiai. Kai padidėdavo Egipto Tėbų įtaka, jų dievai atsidurdavo pasaulio istorijos viršūnėje iki tol, kol politinė padėtis vėl pasikeisdavo. Tad šiandien beveik kiekvienoje kultūroje gausu skirtingų pirmykštės istorijos versijų, kurioms galima pritaikyti lygiai tiek pat aiškinimų.

4. Atsižvelgiant į plačiai paplitusius ir tolimą praeitį siekiančius vaisingumo kultus, kai kurie tyrėjai teigia, jog tai ankstyviausia religingumo forma.

"Moterų padėtis senosiose religijose buvo glaudžiai susijusi su dauginimosi ciklu (žmonių, derliaus bei bandos). Todėl tipiška, kad visuomenės išvystė būtiną darbo pasidalijimą, paremtą biologija, bet simboliškai išplėstą, moterims paliekant atsakomybę už šeimos auginimą, maisto ruošimą, o vyrams duodant platesnį lauką (medžioklė, kariavimas, politiniai santykiai). Todėl moteriškumas religijose dažnai gerbiamas kaip gyvybės šaltinis ir vaisingumo davėjas. Esama kai kurių (ginčytinų) nuorodų, jog moteriškumas kaip motina deivė buvo pradinis garbinimo centras..." ("Das Oxford-Lexikon der Weltreligionen")

Bent jau religijos sociologijos požiūriu, šitokį dievo sampratos kildinimą iš visuomeninių tuometinės kasdienybės vaidmenų galima taikyti daugeliui kultūrų. Tuomet derėtų manyti, kad vaisingumo deivė negalėjo būti be atitinkamų vyriškų kolegų, atstovavusių vyriškąją visuomenės dalį. Išties nesiplečiant galima pasakyti, kad jau ankstyviausiuose raštuose kaip kūrėjai buvo garbinami ir vyriški dievai. Tarp pirmųjų tikrai ištyrinėtų dievų daugiau randama ne netekėjusių supermoterų, o šeimos sistemų su vyru, žmona ir, kai kada, dievų vaikais. Tad ankstyvasis kasdienis gyvenimas reikalavo turėti tiek dievų moterų, tiek ir vyrų, ir, bet to, dar su skirtingomis užduotimis. Nors užduočių pasidalijimas dažniausiai nebūdavo ryškus, kartais net susiliedavo. Greta moteriškų vaisingumo deivių dažnai stovi vyriški dievai, atsakingi už gerovę, turtus ir laimę, kas konkrečiu atveju visai galėjo sutapti.

Didžioji deivė – išsiilgtoji pasaulio išgelbėtoja?

Netgi tuo atveju, jei, nepaisant didelių mokslinių abejonių, tikrai egzistavo pirmykštis "didžiosios deivės" kultas, dar nereiškia, kad šiandien jis turėtų atgimti. Browno romano "didžiosios deivės" kultas yra romantizuotas ir utopinis. Trokštant pasipriešinti save naikinančiai ir emociškai atšalusiai dabarčiai, griebiamasi ręsti taikus ir harmoningas matriarchatas, kurio tokio tikrai niekada nebuvo. Brownas čia puoselėja seniai praėjusio žmonijos aukso amžiaus mitą, kurį, nuosekliai gręžiantis prie šaknų, galbūt dar būtų galima atgaivinti.

Bet pagal psichologines žinias, moterys iš principo nėra nei taikesnės, nei nesavanaudiškesnės, tik dažnai kitaip išreiškia savo agresyvumą ir savanaudiškumą. Nepriklausomai nuo dabar egzistuojančio moters įvaizdžio, apžvelgiant šiandien žinomas deives, susidaro dvilypis vaizdas, tikrai ne visada orientuotas į specifinius lyties stereotipus. Yra daug moteriškų dievybių, kurios ne tik taikios motinos, bet ir nuožmios karės.

Kanaaniečių Anata, egiptiečių Sekmeta, babiloniečių ir asirų Ištara, graikų Atėnė ir induistų Durga yra karingos deivės, tikros viešpatės ir dangaus valdovės. Induistų Aditi garbinama kaip visų dievų motina. Sykiu indų epai apie ją kalba kaip apie visų dalykų naikintoją. Vyriausiajai japonų deivei Amaterasu-o-Mikami nuo jaunystės priklauso ne tik visas dievų pasaulis, bet ir pati Japonija, kurią ji iki šiol valdo. Ne visada taikiai nusiteikusi ir graikų deivė Artemidė. Staigios ir netikėtos moterų bei vaikų mirtys dažnai buvo laikomos jos rankų darbu. Atėnė, didžioji namų ramybės saugotoja, tuo pat metu buvo ir gerai ginkluota suplanuotų karų deivė.

Hekatė – burtininkų ir raganų valdovė, su fakelu rankoje ir mojuodama botagu nakčia klajoja su savo laukine kariuomene ir gąsdina žmones. Tibeto gydymo deivė Ritroma irgi laikoma viena iš rūstybės kupinų dievybių.

Indų kūrimo deivė Kali kitados reikalavo žmonių aukų. Paprastai ji vaizduojama juoda su keturiomis rankomis, iš kurių dvi laiko nukirstas, kraujuojančias galvas, o abi kitos mojuoja durklu ir kalaviju. Jos kaklą puošia grandinė iš kaukolių, o jos liežuvis kyšo iš krauju pasruvusios burnos, ką tik kanibališkai surijusios savo aukas.

Tad išskyrus daugybės moteriškų deivių polinkį į smurtą, jokių kitų vienareikšmių, tik šiai lyčiai specifinių kompetencijų arba atsakomybės sričių priskyrimo pasaulio religijų istorijoje nerandama.

Daugelyje kultūrų aukščiausią vietą dievų hierarchijoje užima saulės dievybės. Tarp jų yra ir vyriškų, ir moteriškų atstovų: egiptiečių Re, actekų Huicilopočtlis, taip pat japonų saulės deivė Amaterasu. Tarp atsinaujinimo ir vaisingumo mėnulio dievybių yra egiptiečių Totas, babiloniečių Nana, graikų Selenė ir senovės amerikiečių Ikschelė. Ir žemės deivės sfera ne visada perleidžiama moteriškoms kandidatėms. Graikijoje kaip "žemės motina" buvo garbinama Demetra, Romoje – Telus Mater, tuo tarpu Egipte – žemės dievas Gebas. Tarp jūros dievų yra graikų Poseidonas ir Arkties Sedna. Taigi atsižvelgiant į šiuos pavyzdžius, Browno "profesorių" Lengdono ir Tibingo religijos istorijos suvedimas vien į kovą tarp moters ir vyro atrodo niekuo nepagrįstas. Taip pat ir nuolatinis moteriškų dievybių šlovinimas vargiai sutampa su faktiškais religijos istorijos duomenimis. Taigi kritiškam skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad tikrovė Browno visai nejaudina, o savo tikėjimo istoriją jis susimeistrauja taip, kad atitiktų jo pasaulėžiūrą.

Taip pat Brownas klysta dievų lyčių santykį be niekur nieko perkeldamas žmonėms. Moksliškai žiūrint, nėra jokio tiesiogiai įrodomo ryšio tarp religinio "didžiosios deivės" garbinimo ir lyčių tvarkos žmonių visuomenėje. Birgit Heller:

"Taip pat nepakankamos yra ir sociologinės bei psichologinės interpretacijos, deivių garbinimą laikančios visuomeninės bei psichinės tikrovės atspindžiu. Universalus, tiesioginis ir priežastinis ryšys tarp deivių garbinimo ir politinio ar bent socialinio moterų dominavimo (kaip antai matriarchate) nėra nei teoriškai tikėtinas, nei empiriškai patikrinamas... Be abejo, deivės gali atspindėti tam tikrų kultūrų esamą arba trokštamą moters sampratą. Jos savo pavyzdžiu gali sustiprinti arba net įkūnyti tam tikrus vyraujančius kultūros stereotipus bei idealus. Tačiau deivės gali būti ir kultūriškai nusistovėjusios moters sampratos priešybės. Moteriško (taip pat ir vyriško) pavidalo dievo vaizdiniai labai įvairiai veikia moterų ir vyrų gyvenimą... Jie gali pateisinti tradicinius lyčių vaidmenis ir įtvirtinti esamus viešpatavimo santykius. Bet jie gali ir priversti suabejoti vaidmenų pasidalijimu bei siūlyti naujas tapatumo suvokimo galimybes" ("Handbuch Religionswissenschaft").

Bažnyčios istorijoje tikrai yra laikotarpių, kada moterys buvo skriaudžiamos ir menkinamos. Tačiau tokio elgesio ištakos daugiausia buvo ne visuotinė kova prieš "didžiąją deivę", bet paprastas Bažnyčios prisitaikymas prie visuomeninių aplinkos įpročių. Tuo tarpu nors Biblijoje teisingai nurodomas vyro ir moters skirtingumas, dėl ko jiems priskiriami ir skirtingi religiniai vaidmenys, vis dėlto dvasiniame santykyje su Dievu moteris visiškai prilyginama vyrui (Gal 3, 28; plg. 1 Pt 3, 7). Nepaisant moters vertės iškėlimo ir didelės pagarbos jai, Naujajame Testamente nėra nė ženklo, kad moteriškumas būtų kaip nors sudievinamas.

Michael Kotsch, teologijos dėstytojas, vadovauja Vokietijos Biblijos sąjungai ("Bibelbund"), pararašė knygą apie DaVinčio kodą. Versta iš sąjungos žurnalo "Bibel und Gemeinde" (2/2006).