Mažumos prieštara (II)

Ar mokslas tvirtina tikrai tai?

Bielskis nepateikia nė vieno tikrai įtikinamo biblinio ar teologinio argumento, kodėl tradicinį požiūrį reiktų keisti. Vietoj to savo arkliuku balnojasi mokslą:

"Modernios psichologijos ir kitų socialinių mokslų pasiekimai per pastaruosius penkiasdešimt metų yra labai svarbūs. Jie atskleidė, kad homoseksuali orientacija nėra jokia patologija ir kad kiekvienoje visuomenėje, nepriklausomai nuo jos kultūrinių praktikų ir vertybių, visuomet buvo, yra ir bus iki 10 proc. homoseksualių žmonių. Homoseksualūs žmonės, lygiai kaip ir heteroseksualai, nesirenka savo seksualinės orientacijos. Daugumai žmonių ji yra visiškai natūrali, tad bet kokie bandymai gydyti ar atvesti į "teisingą kelią" yra ne tik neveiksmingi, bet ir žmogišką orumą žeidžiantys. Tad kaip tik šių socialinių mokslų pasiekimų kontekste – jį geriausiai atspindi svarbiausios pasaulio mokslinės psichologų ir sociologų asociacijos, kurios vieningai sutaria, kad homoseksualumas nėra liga ar iškrypimas – turime suprasti Biblijoje aptinkamas nuorodas į homoseksualias praktikas."

Ar būtina klausytis mokslo, kad geriau suprastume Bibliją? Taip. Mokslas gali daug padėti įgyjant naujų žinių ir supratimo. Bet Bielskis siekia daug toliau. Anot jo, (tariami ar tikri) mokslo lamėjimai duoda pagrindą naujam Biblijos supratimui. Kitaip tariant, besivystantis mokslas mums periodiškai nurodinėja, kaip teisingai suprasti Dievo žodį. Iki šiol visąlaik buvo taip, kad Biblija nurodinėjo, kaip ir ką suprasti, ir jos autoritetas buvo laikomas aukščiausiu. Bet, anot Bielskio, atėjo nauji laikai. Tai kodėl jis iš karto negalėjo pasakyti, kad Biblijos "archajiškais" tekstais nepasitiki ir pirmenybę atiduoda "moderniojo" mokslo laimėjimams?

Tačiau paklauskime Bielskio, ką jis laiko tuo "moderniu mokslu"? Iš citatos jo supratimas atrodo gana keistokas. Autorius šneka apie šiuolaikinius laimėjimus, o vardija senut senutėlius procentus, tebedvasinėjančius po pasaulį nuo Kinsey'io laikų: "visuomet buvo, yra ir bus iki 10 proc. homoseksualių žmonių". Naujesni (o pagal Bielskį kas naujau, tas geriau) tyrimai byloja, kad tų procentų (tarp vyrų, kurie jaučiasi esantys vien homoseksualūs) viso labo tėra tik kokie 2–3. Taigi, bent trigubai mažiau.

Beje, zoologas ir seksologas Alfredas Kinsey'is (1894–1956) yra ne tik tų 10 procentų "išradėjas". Jis sukūrė ir visiškai naują žmogaus seksualumo sampratą. Atskirdamas seksualinį geismą nuo visų kitų asmenybės bruožų, žmogaus lytiškumo prasmę sukoncentravo vien į individualaus geidulingumo tenkinimą, net nesusijusį su noru susilaukti palikuonių. Kokiais būdais toks geidulingumas tenkinamas, anot Kinsey'io, nėra svarbu. Ši ir kitos jo teorijos netruko sulaukti šalininkų ir "nusėsti" net oficialiuose Vakarų bažnyčių dokumentuose.

Tiesa, išvados apie homoseksualumą iš Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) psichinių sutrikimų sąrašo buvo išbrauktos 1974, o 1992 – ir iš tarptautinės ICD-10 psichinių sutrikimų klasifikacijos. Bet tai buvo politinis aktas, nepagrįstas jokiomis rimtomis mokslinėmis išvadomis. Psichoterapijos grandai kaip Freudas, Adleris ir Jungas neabejojo, kad homoseksualus žmogus savo orientaciją gali ir turi keisti. Adleris veikale Das Problem der Homosexualität (1917) rašo, kad homoseksualumas nėra įgimtas.

Bet Adleris, žinoma, juk ne "modernus"?! Tik ar tikrai, kaip Bielskis mano, per pastaruosius 50 metų mokslas padarė tiek daug pažangos tirdamas homoseksualumo prigimtį? Pažangos tikrai būta, bet ne tokios ir ne tiek, kad virstų autoritetingomis išvadomis. Ekspertų pasaulis nėra vieningas. Todėl nuolat kartoti, kad "universaliai sutariama", paprasčiausiai nėra padoru. Vertėtų bent jau pripažinti, kad išvados yra labai kompleksiškos bei įvairiai interpretuotinos (dėl Biblijos tekstų juk būtent šito Bielskis ir reikalauja).

Teologas ir mokslininkas Simonas Burtonas The Causes of Homosexuality – What Science Tells Us pateikia smegenų, genų, dvynių porų tyrimų, psichologijos ir socialinių studijų apžvalgą ( http://www.jubilee-centre.org/uploaded/files/resource_292.pdf ). Jo išvada skelbia: tam tikrų biologinių priežasčių homoseksualumui atsirasti esama, bet didelę reikšmę greta jų turi vystymasis ir santykiai šeimoje bei asmeninis apsisprendimas. Charlesas Socaridesas (vadovaujantis NARTH, "National Association for Research and Therapy of Homosexuality", įst. 1992) tai pat pastebi:

"Nėra nė vieno mokslinio darbo, kuris įrodytų fiziologines homoseksualumo atsiradimo priežastis. Tam tikri biologiniai faktoriai... tikriausiai gali turėti įtakos atsirasti padindintam polinkiui į homoseksualumą. O mokslo nuorodų į tai, kad egzistuoja tam tikra tikimybė tapti homoseksualiu dėl vaikystėje patirtų psichologinių traumų bei šeimos santykių sutrikimų, yra ne viena."

1996 Amerikos psichiatras Jeffrey'is Satinoveris išleido knygą Homosexuality and the Politics of Truth. Viename interviu jis teigė:

"Sutikau daug įstabių asmenybių ir pamačiau, kad homoseksualumą pakeisti sunku. Nes jis paliečia santykių esmę, tampa dominuojančiu gyvenimo bruožu... Seksualumas yra svarbiausias žmonių emocinis ryšys. Visada, kai tik jis apsunksta, sutrinka, pakinta ar tampa skausmingas, sukelia kančią. Be abejo, tas pats galioja ir heteroseksualiems santykiams." (WORLD magazine, 16/2009)

Satinoveris pasakoja, kad nuo 90-ųjų įsitvirtino nauja paradigma: homoseksualumas yra genetiškai sąlygotas, natūralus ir nepakeičiamas dalykas. Dėl to tie, kurie nori keistis, sulaukia ne pagalbos, o priešingos reakcijos. Populiarusis "visuotinis sutarimas" (kuriuo remiasi ir Bielskis), anot Satinoverio, yra "95 proc. ideologija". Į klausimą, kokios konkrečios išvados paneigia senąją ir patvirtina naująją nuostatą, Satinoveris atsako: "Be jokios abejonės, objektyvius mokslinius debatus milžinišku pranašumu laimėtų tie, kurie homoseksualumą laiko pirmiausiai sąlygotu aplinkos."

Bet visi, kurie bando kalbėti apie klausimo atvirumą, apkaltinami mažumos diskriminavimu. Terapijos, kurios padeda homoseksualams keisti orientaciją, vis smarkiau tabuizuojamos. Satinoveris teigia: "APA mes jau daugybę kartų buvome arti to, kad pacientų, kurie nori keisti savo seksualinę orientaciją, terapeuto pagalbą imtume traktuoti kaip etikos nusižengimą". Kodėl tie, kurie dėl savo orientacijos kenčia ir nori keistis, negali gauti kvalifikuotos pagalbos? Kodėl tokios terapijos laikomos žeidžiančiomis žmogaus orumą? Taip pat amerikietis psichoterapeutas Josephas Nicolosis (iš NARTH) 2009 m. balandžio 24 BBC yra patvirtinęs, kad niekas neturi teisės homoseksualiu besijaučiančiam asmeniui uždrausti keisti savo gyvenimo būdą.

Todėl kyla klausimas, ar nėra grynas dogmatizmas iškelti vieną (švelniai tariant) menkai moksliškai pagrįstą tezę į vienintelės ir išganingos tiesos lygmenį? Ir dėl ko šitaip bijomasi konkuruojančių teorijų? Be to, kurioje pusėje dabar tie tikrieji fundamentalistai? Juolab kad kitur internete Bielskis taip pat sako: "Politika ir su ja susijusi valdžia yra ir privalo būti grįsta nuomonių pliuralizmu, vadinasi, demokratinėje politikoje niekada nebus ir negali būti VIENOS nuomonės. Kai politikoje įsivyrauja viena vienintelė ideologija ar nuomonė, ji nustoja buvusi politika ir tampa despotizmu." Ar nevertėtų pasakytas eilutes prisitaikyti mokslui ir pačiam jų autoriui?

Kam tolinatės nuo ekumeninio susitarimo?

"Ar iš tikrųjų krikščioniškas tikėjimas smerkia homoseksualius santykius?", klausia Bielskis. Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma reikia išsiaiškinti, kas apskritai yra tas krikščioniškas tikėjimas. Geriausiai tam padėti, žinoma, gali Biblija. Bet reiktų atkreipti dėmesį dar ir į tai, kad egzistuoja praeityje susiformavusi šia knyga paremta, pagrindinius teologijos klausimus liečianti didžiųjų krikščioniškų konfesijų subrandinta tradicija. Tradicija, paaiškinanti tiek Dievo sampratą, tiek ir etiką. Tačiau Bielskis šios tradicijos nepaiso, pamindamas ją tokiomis formuluotėmis kaip "sustabarėjusios kultūrinės praktikos" ar "kelių tūkstančių metų senumo patriarchalinės visuomenės papročiai". Nors, rodos, turėtų suprasti, kad nusigręždamas nuo tradicinio krikščionių mokymo apie santuoką ir lytiškumą, jis atmeta senąjį ekumeninį susitarimą.

Progresyvistinės Vakarų bažnyčios yra tos, kurios įkalė pleištą tarp savęs ir katalikų, ortodoksų bei Pietų protestantų. Po to, kai švedų liuteronai pritarė homoseksualių porų laiminimui, rusų ortodoksai 2006 sausį pareiškė:

"Tos pačios lyties asmenų 'santuokų’ laiminimas reiškia, kad pritariama nuodėmingam Dievo atvaizdo žmoguje išniekinimui ir jo prigimties iškraipymui... Bandymai visa tai (natūralią Dievo nustatytą tvarką) laužyti, o iškrypimą pateikti kaip normą, reiškia atvirą prieštaravimą Dievo valiai, Šventojo Rašto Dievo įsakymų ir šimtametės Bažnyčios tradicijos sulaužymą. Žmogaus prigimčiai prieštaraujančių ydų, prie kurių priklauso ir homoseksualumas, atmetimas visada buvo svarbi krikščioniškosios etikos dalis, švietusi ir auklėjusi daugelį žmonių kartų. Todėl pritarimas gėdingai vienos lyties asmenų santuokos praktikai yra skaudus kirtis visai Europos dvasinių ir dorovinių vertybių sistemai, susiformavusiai krikščionybės įtakoje. Tokios ‚naujovės' griauna Europos civilizacijos dorovinius pamatus ir daro jokiu būdu nepateisinamą dvasinės įtakos pasaulyje nuostolį."

Tų pačių metų kovą Baltijos šalių liuteronų vyskupai pateikė nė kiek ne švelnesnę poziciją. Buvo pareikšta, kad Švedijos bei kitų bažnyčių nusigręžimas nuo Biblijos, išpažinimo ir tradicijos reiškia nusigręžimą nuo krikščioniškosios protestantų bendrystės pagrindų, kas Baltijos šalių liuteronus verčia trauktis ir iš tarpbažnytinės bendrystės. Tad "šiuolaikinės" nuostatos homoseksualumo klausimu kad ir sulaukė vietinio pritarimo, pasaulio mastu suskaldė ekumeninį bendradarbiavimą.

Būtina pabrėžti, kad kritiški balsai liberalaus homoseksualumo vertinimo atžvilgiu sklinda seniai ir ne vien tik iš ortodoksų bei katalikų stovyklų. Bonhoefferis, Brunneris ir Barthas – bene didžiausi XX a. evangelikų teologai laikėsi gana konservatyvių nuostatų seksualinės etikos klausimais. Pavyzdžiui, D. Bonhoefferis, kurio tikrai niekas neapkaltintų atsilikusiu mąstymu, nors ir nepalikęs išsamių išvadų apie vienos lyties asmenų seksualinį gyvenimą (dėl ankstyvos mirties jo Etika liko fragmentiška), tvirtai pabrėžė, kad santuoka yra "seniausia iš visų žmogiškų institucijų", "duota su pirmųjų žmonių sukūrimu". Santuoka yra ryšys tarp vyro ir moters, su kuriuo drauge yra "susietas besirandančios naujos gyvybės teisės gimti pripažinimas"; be esminio šios teisės pripažinimo santuoka negali būti laikoma santuoka" (Ethik). Santuoka yra orientuota į giminės pratęsimą. Todėl šis faktas byloja, kad homoseksualūs santykiai nėra ir negali būti laikomi santuoka.

Bet Bielskiui "apeliavimas į žmonijos sukūrimo istoriją" nėra svarbus, todėl jis taip lengvai atmeta ir J. Stotto šia apeliacija paremtus argumentus, juos net pavadindamas "moraliai smerktinais". Bet taip elgdamasis Bielskis galėtų suprasti, kad atmeta ne tik Stottą, o ir kitus XX a. evangelikų teologijos milžinus. Tarp jų Karlą Barthą, kuris savo pagrindiniame veikale apie homoseksualumą šį aiškiai vadina liga:

"Tai yra ta – fizinė, psichinė, socialinė – liga, iškrypimo, dekadentiškumo, žlugimo apraiška, galinti pasirodyti ten, kur žmogus nenori pripažinti Dievo įsakymo galiojimo. Paulius ją Rom 1 gretina su stabmeldyste, su iškeitimu Dievo tiesos į melą, su garbinimu kūrinio, o ne Kūrėjo... Iš Dievo nepaisymo randasi žmogaus nepaisymas, savotiškas "žmogiškumas be žmogaus"..., galų gale... savanaudiškas dvasinis, o po to ir savanaudiškas fizinis geismas, kuriame – lytiniame ryšyje, kuris toks nėra ir negali būti – vyras vyre, moteris moteryje manosi galį ieškoti ir surasti kažką panašaus į partnerį. Be jokios abejonės, tokiu atveju akivaizdžiai prieštaraudami Dievo įsakymui!.. Svarbiausias krikščioniškosios etikos perspėjamasis žodis turi būti nukreiptas į visą plotmę šio kelio, kuris gali baigtis konkrečiame homoseksualume... Dievo įsakymas... neišvengiamai atskleidžia, kad vyras tik su moterimi, o moteris tik kartu su vyru gali tikrai pasijusti žmonėmis. Tada, kai šiai atsklaidai žmogus atsiveria, jame nelieka vietos nei slaptam, nei tiesmukiškam homoseksualumui." (Kirchliche Dogmatik III/4, Zürich 1969, §54: Freiheit in der Gemeinschaft, 1. Mann und Frau)

Šiems žodžiams tėra viso labo vos penkios dešimtys metų, o jie jau tapę istorija. Istorija ne todėl, kad būtų pasirodę neteisingi ir sutriuškinti "rimtų teologinių argumentų". Paradigmų kaitą ‚pažangiose' Vakarų bažnyčiose įvykdė ne argumentai. Barthas, Brunneris ir Bonhoefferis buvo ne paneigti, o ignoruojami. Septinto–aštunto dešimtmečio "seksualinė revoliucija", be jokios abejonės, taip pat buvo viena iš svarbių paskatų šiam lūžiui įvykti.

Minėtasis tradicinis ekumeninis susitarimas, nuo kurio pastaruosius dešimtmečius taip smarkiai atitolta, buvo iš naujo suformuluotas 2009 rugsėjo 28 kaip "Manhattan Declaration" ir pasirašytas Romos katalikų, ortodoksų ir protestantų bažnyčių vadovų. Jo pradžioje taip pat sakoma: "Santuoka, kaip įpareigojantis ryšys tarp vyro ir moters, yra Dievo įkurta ir tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų suprantama kaip fundamentali visuomenės institucija" (žr. http://www.manhattandeclaration.org ).

Taigi nėra kito kelio, kaip tik pripažinti, kad homoseksualumo kaip nuodėmės atmetimas ir pritarimas vienos lyties asmenų partnerystės laiminimui bažnyčiose, skaldo tarpbažnytinį bendradarbiavimą ir žlugdo pačią ekumenizmo idėją.

Kodėl nesate solidarūs su Pietų bažnyčiomis?

Ką tik gvildenti klausimai skaldo pasaulio bažnyčių bendruomenę. Vienas iš skaudžiausių šio skilimo ženklų yra Anglikonų bažnyčia. Episkopalinė JAV bažnyčia priėmė rezoliuciją, kuria suteikiama ilgalaikiuose santykiuose gyvenantiems gėjams ir lesbietėms neribota galimybė užimti bažnyčių dvasininkų ir vadovų postus (pvz., tapti vyskupais). Šitaip homoseksualinėje partnerystėje gyvenantis dvasininkas Gene Robinsonas 2003 tapo Naujojo Hampšyro vyskupu. Viena Kanados vyskupija, be to, dar ir pritaria vienos lyties asmenų partnerysčių bažnytiniam palaiminimui. J. I. Packeris, jau kelis dešimtmečius Kanadoje gyvenantis ir dirbantis britas, vienas žymiausių anglikonų teologų bei viena svarbiausių pasaulio evangelikalų judėjimo galvų, 2008 savo vyskupo buvo suspenduotas, nes laikė ir iki šiolei laiko homoseksualumą nuodėme(plačiaužr.biblicalstudiesorguk.blogspot.com/2008/03/breaking-news-jim-packer-s uspended- by.h tml).

Anglijos vyskupas bei žinomas teologas ir knygų autorius N. T. Wrightas (šiaip labai mėgstantis įvairias naujoves) jau tiesiai kalba apie besiartinantį pasaulio Anglikonų bažnyčios skilimą dėl nesutarimo būtent homoseksualumo klausimu. Jis vienareikšmiškai konstatuoja Šiaurės Amerikos bažnyčias savo nutarimais nutraukusias ryšius su tradicine anglikonų bendruomenės pozicija. Dėl to teologiškai konservatyvūs Amerikos ir Kanados anglikonai pradėjo ieškoti galimybių šlietis prie Pietų diecezijų. Pietų Amerikos, Azijos ir ypač Afrikos bažnyčiose vis dar tvirtai tebesilaikoma konservatyvaus mokymo, o naujosios nuostatos dėl homoseksualumo kategoriškai atmetamos. Be to, reiktų pridėti, kad Pietų vyskupai aukščiausiame anglikonų valdymo organe Lambeth Conference turi daugumą. O daugumą bažnyčios narių atžvilgiu jie turi tuo labiau (pvz., Nigerijoje anglikonų yra šešis kartus daugiau negu JAV; be Nigerijos dar ne vienoje Afrikos valstybėje sekmadieniais į bažnyčią ateina kelis kartų daugiau tikinčiųjų negu anglikonybės lopšyje Anglijoje).

Paskutinioji žinia yra apie tai, kad rugpjūčio 23–29 dienomis Entebėje (Uganda) rinkosi visi Afrikos žemyno anglikonų vyskupai (kurių yra apie 400!) pasitarti apie bažnyčios ateitį. "Council of Anglican Provinces of Africa" (CAPA) vyskupų jau nebedomina Vakarai, nes lieka vis mažiau pagrindo bendradarbiauti su mirštančia bažnyčia, labiau susirūpinusia praktikuojamu homoseksualumu negu Evangelijos sklaida. Ugandos arkivyskupas Orombis pasidalijo mintimis apie pokalbį su konferencijos svečiu iš Anglijos, pasaulio anglikonų bendruomenės vadovu R. Williamsu: "Mes jam pasakėme, ir jis suprato, kad homoseksualumo klausimu nebėra vietos diplomatinėms kalboms. Mes aiškiai išdėstėme savo poziciją, ir jis namo grįš žinodamas, kad pas mus šiuo klausimu pilkos zonos nėra." Kad Afrikos vyskupų užduotis esanti "pakilti ir negalios apimtai pasaulio anglikonybei įlieti šviežių jėgų". Prie tokių tvirtų pasisakymų iš Pietų pusės Šiaurės bažnyčioms vertėtų pamažu pratintis.

Pietų krikščionys (su kai kuriomis išimtimis) tokioms pozicijoms kaip Bielskio ir kitų progresyvistų visiškai nepritartų. Bet ne tik anglikonai, o ir reformatai, baptistai ar menonitai – Afrikos, Azijos ir (iš dalies) Pietų Amerikos protestantai daugeliu svarbių teologinių klausimų beveik visada laikosi konservatyvios pozicijos. Ją šiuo metu jie jau ir drąsiai, profesionaliai bei plačiai skleidžia. Antai Kenijos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovai 2009 paskelbė nutarimą, kuriuo buvo reaguota į du Šiaurės tikinčiųjų sprendimus: įšventinti praktikuojančią lesbietę Švedijos liuteronų bažnyčios vyskupe ir Minneapolio Evangelical Lutheran Church of America leidimą homoseksualams užimti bažnyčios vadovų postus. Arkivyskupas Dr. Walteris Obare'as atvirai kalba apie "Švedijos bažnyčios apostazę". Tekstas parašytas atmetamojo nuosprendžio forma. Jame sakoma:

"1. Su visu įmanomu griežtumu mes atmetame tą nelemtą ir Šventajam Raštui prieštaraujančią praktiką, vykdomą bažnytinėje organizacijoje, nešiojančioje didžiojo reformatoriaus Martyno Liuterio vardą. 2. Šios bažnytinės organizacijos pamynė krikščionijos tikėjimą, išpažintą Apaštalų ir Bažnyčios tėvų bei iki šiol laikomą tikru trijų tikėjimo išpažinimų. 3. Šios bažnytinės organizacijos visiškai atmetė Šventojo Rašto kaip Dievo žodžio autoritetą."

Ką sakytų Vakarų bažnyčių progresyvistai kaip Bielskis? Kad Pietų tikėjimo broliai ir seserys atsilikę? Ar kad įtūžio apakinti fundamentalistai? O gal kaip tik Šiaurės ir Vakarų bažnyčios demonstruoja didžiulį pasipūtimą ir nedraugiškumą, kai šitaip vienpusiškai, lengvabūdiškai, be jokių tarptautinių pasitarimų ima ir pamina senąjį konsensusą? Argi tai ne savotiškas teologinis imperializmas? Kurgi kairiųjų (kaip ir Bielskis) reikalaujamas solidarumas su kitomis šalimis? O gal teologinio ir dvasinio solidarumo būti negali?

Pietų bažnyčios taip turi problemų; ir ten ne viskas auksas, kas blizga (pvz., kartais didelę neigiamą įtaką patiria iš vietinių, pagoniškų kultūrų). Bet atrodo, kad misionieriškos veiklos kompaso rodyklė ima suktis į priešingą pusę: dabar teks Pietų tikintiesiems savo tikėjimo brolius iš Šiaurės ir Vakarų vesti prie Dievo žodžio.

Kur jūsų geri argumentai?

Savo Etikos skyrių apie homoseksualumą reformatų teologas Thomas Schirrmacheris pradeda šitaip:

"Biblijoje masinės homoseksualumo apraiškos praktiškai visuomet laikomos žlungančiomis, t. y. pribrendusiomis teismui ir ant Dievo bausmės slenksčio stovinčios visuomenės požymiais. Be abejo, homoseksualumas nėra vienintelis tokios visuomenės požymis..., bet daugiau negu pakankamas, kad būtų pavadintas žlugimo ženklu. Homoseksualumo draudimai Mozės įstatyme taip pat labai artimai susieti su visuomenės moraliniu nuosmukiu... Abiejų tekstų [Kun 18, 22 ir 20, 13] kontekstas dar tvirčiau pabrėžia, kad homoseksualumas buvo viena iš tų nuodėmių, kurios bylojo apie Kanaano tautų nuosmukį, dėl ko tautų gyventojus buvo leista varyti iš jų žemių."

Matome, kad ir šis etikos vadovėlis laikosi tradicinės, taigi labai griežtai neigiamos nuostatos homoseksualumo atžvilgiu. O tai rodo, kad Bielskis bei kiti progresyvistai atstovauja visiškai priešingai nuostatai apie krikščionišką mokymą. Priešingą nuostatą, tiesa, jie gali turėti, ir dėl to nieko blogo. Bet tada reiktų ją pagrįsti, duoti svarių teologinių argumentų, įrodyti jos pranašumą – kamuolys jūsų pusėje! Mes norime gerų argumentų, nes jūsų rašiniuose ir pasisakymuose kol kas jų nerandame. Tokie sakiniai kaip šie mūsų visai neįtikina:

"Vadovaujantis griežtais katalikiškais kanonų teisės principais bet koks erotinis santykis už santuokos ribų yra nuodėmingas. Tai, tiesa, neišplaukia iš Senojo Testamento, kur aptinkame daugybę lytinių, taip pat ir poligaminių, santykių pavyzdžių ne santuokoje".

Pirmas sakinys nuslysta į gryną manipuliaciją – kas gi norės pasirodyti per griežtas; ką domina kanonų teisė; vietoj "erotinis santykis" nedrįstama pasakyti "svetimavimas". Kodėl nesuformulavus neutraliau ir aiškiai nepasakius, kad pagal tradicinę biblinių tekstų interpretaciją lytinių santykių tarp vyro ir moters vieta laikoma vien tik santuoka? Antruoju sakiniu ignoruojamas pagrindinis hermeneutikos principas, kurį atsakomajame rašinyje nurodo G. Saulytis: tai, kad Biblija mini daugybę įvairių seksualinių praktikų, dar nereiškia, kad visas jas laiko priimtinomis ir nedraudžia. Bielskiui nepatinka "daugumos moralinė kultūra", bet čia pat jis sako:

"Šioje vietoje svarbu sutarti, kas yra santuoka ir koks jos moralinis pagrindas. Žiūrint formaliai, santuoką galima apibrėžti kaip dviejų žmonių įsipareigojimą mylėti ir gerbti vienas kitą Dievo ir/ar bendruomenės akivaizdoje. Šiandien yra daug krikščioniškų bažnyčių, kuriose krikščioniška santuoka yra išplečiama bei taikoma ir homoseksualiems žmonėms. Kanados Anglikonų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas, atvirai ginantis homoseksualių žmonių bažnytinę santuoką, yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Viešą progresyvių krikščionių pripažinimą byloja ir tas faktas, kad kaip tik vyskupas Gene Robinsonas buvo pakviestas inauguraciniam JAV prezidento Barako Obamos palaiminimui. Tad socialiai konservatyvių krikščionių homoseksualių santykių nediferencijuotas laikymas nuodėmingais yra stipriai abejotinas."

Pirmu sakiniu iškeliamas būtent svarbiausias klausimas: kas yra santuoka? Bet atsakyme vien tik pateikiamas, mums netgi prikišamas "naujoviškas" požiūris: "dviejų žmonių įsipareigojimas..." – taigi ne vyro ir moters, kaip būtų atsakyta pagal tradicinį požiūrį. Susitarimas čia neegzistuoja. Bielskis turėtų šitą savo santuokos sampratą pagrįsti. O kur tas pagrindimas? Bet ne tik jo neduoda, o dar ir kaip priemone pasinaudoja sukritikuota "daugumos moraline kultura"! Bet šioji, matote, jau tinkama, kadangi yra nauja; kadangi Bielskiui ir kitiems patinka (kas iškart reiškia, kad ji yra teisinga); kadangi ją tariamai palaiko "daugelis": "daug krikščioniškų bažnyčių"; "vienas iš daugelio pavyzdžių" (o dar ir Obama pritaria!).

Bielkis skaitytoją siekia palenkti ne gerais įrodymais ir argumentais, o (kaip ir dera postmodernistui) tendencingais ir iš dalies manipuliatyviais sakiniais. Priešingą nuomonę ne stengiasi paneigti tvirtesne pozicija, o tik sutrypti ir apjuodinti, apšaukti fundamentalistine. O stipriausi ir akivaizdžiai neperšaukiami argumentai paprasčiausiai ignoruojami. Filosofui ir vertinamos aukštosios mokyklos dėstytojui tai didelis minusas. Nejaugi ir savo studentus mokote paviršutiniškumo bei liepiate suktis nuo stiprių argumentų? Bet apskritai, ko gero, daug įdomiau būtų paskaityti ir parašyti atsakomąjį straipsnį apie išsamią Bielskio analizę, skirtą Johno Stotto "Homoseksualinėms partnerystėms". Tai vienas iš išsamiausių homoseksualumo vertinimų, prieinamų lietuvių kalba?! Straipsnyje Stottas aptaria visus Biblijos tekstus šiuo klausimu, daugumą "garsiausių" moderniųjų prieštaravimų bei "naujoviškų" tekstų aiškinimų. "Homoseksualinės partnerystės" yra ta medžiaga, į kurią negalima nesureaguoti analizuojant homoseksualumo klausimą. O Bielskis užgriebė vos vieną tezę – kodėl ne daugiau?

Bet, nepaisant kritikos, Bielskio straipsnis gerai tinkamas ir prasmingam panaudojimui: kaip analizės medžiaga kad ir logikos seminaro studentams. Suraskite, kur šiame straipsnyje yra argumentų? Kokie jie, prasti ar geri? Ar pakankamai įtikinami? O gal autorius visai nesistengia nieko įtikinėti?..

Pabaiga: nuo kovos prieš homofobiją iki antijudaizmo

Kodėl krikščionys praktikuojamą homoseksualumą laiko nuodėme? Galime atsakyti ir taip: kad dėl to kalti žydai. Nuoseklus vienos lyties asmenų meilės atmetimas yra jų paveldas. Net jei ir degame poreikiu konkrečius Senojo Testamento žodžius aiškinti naujoviškai – istorinio fakto, kad antikoje į homoseksualumą žydai žiūrėjo visai kitaip nei aplinkinės tautos, niekaip nepakeisime.

D. Prageris (g. 1948), pats žydas, straipsnyje "Judaizmo dovana mūsų kultūrai" (lksb.lt) pasakoja, "kaip universaliai visame pasaulyje buvo toleruojamas, praktikuojamas ir vertinamas homoseksualizmas". Bet toliau pratęsia:

"Vienintelė išimtis buvo žydų civilizacija, o praėjus tūkstančiui metų – ir krikščionių. Išskyrus žydus, nė viena kita archajinė civilizacija nebuvo uždraudusi homoseksualizmo. Tik žydų tauta prieš 3000 metų išdrįso homoseksualumą pavadinti klaida ir iškrypimu. Ji tą padarė pagal galimybes aiškiai ir nedviprasmiškai: "Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu ir užsitraukė kraujo kaltę" (Kun 18, 22; 20, 13). Istoriškai žiūrint, nukrypimas nuo normos buvo ne homoseksualizmas, o būtent judaizmo seksualinė moralė."

Pati savoka, arba tiksliau, išskirtinė kategorija taip pat yra žydų "išradimas": "Šios sąvokos išradimą išties derėtų priskirti būtent judaizmui, nes antikos laikais nebuvo skirstoma į heteroseksualumą ir homoseksualumą. Tas skirstymas prasideda Biblijoje. Pasaulyje buvo atskiriami tik penetratoriai (aktyvieji partneriai) ir penetratai (pasyvieji partneriai)." Žydai buvo pirmieji ir vieninteliai, kurie Senajame Testamente nustatė tam tikrą seksualumo praktikos tvarką:

"Judaizmas nubrėžė seksualiniams santykiams ribas ir sustabdė sekso viešpatavimą religijoje ir visuomenėje. Seksas privalėjo būti pašventintas – tai hebrajų kalboje reiškia "išskirtinumą iš pasaulio" – ir perkeltas į šeimą, į santuokinį vyro ir moters guolį. Seksualinio elgesio apribojimas judaizme buvo vienas iš pagrindinių elementų, atvėrusių galimybę visuomenės pažangai."

Šios pastangos, anot Pragerio, davė reikšmingų vaisių:

"Iškėlęs reikalavimą seksualinius santykius apriboti santuoka, judaizmas pakeitė pasaulį. Paprasčiau tariant, nesantuokinio sekso uždraudimas Tora atvėrė galimybę atsirasti Vakarų civilizacijai. Visuomenės, kurios niekaip neribojo seksualumo, vystėsi žymiai lėčiau. Todėl šiandieninis Vakarų pasaulio klestėjimas didžia dalimi priklauso būtent nuo judaizmo pradėtos ir vėliau krikščionybės tęstos seksualinės revoliucijos."

Pragerio mintys radikalios ir provokuojančios, tačiau istoriškai, be jokios abejonės, teisingos. Diasporoje gyvenantys žydai aiškiai žinojo, kad jų moralė, ypač seksualinės etikos klausimu, yra visai kitokia negu aplinkinių. Dėl to žydų Sibilės orakuluose (Oracula Sibyllina) Filono bei Juozapo raštuose rastume tik aiškų homoseksualumo atmetimą; dėl to Mišna ir Talmudas už lytinius santykius tarp vyrų numato mirties bausmę. Aristėjo (II a. pr. Kr.) laiške rašoma, kad žydai "sąmoningai atsiskyrė nuo likusios žmonijos. Nes dauguma kitų vyrų teršia save neleistinais santykiais, taip užsitraukdami sunkią kaltę, tuo tarpu ištisos šalys bei miestai didžiuojasi tokiomis nedorybėmis".

Žydai buvo kitokie, nes jie turėjo Dievo įstatymą. Est 3, 8 persas sako: Jų įstatymai "skiriasi nuo visų kitų tautų įstatymų" – ir tai buvo teigiama su priekaištu. Šiandien konservatyviems krikščionims priekaištaujama, kad jie laikosi nuodėmės bei įstatymo archajiškos sampratos. Bet nė nepastebima, kai šitaip tarsi netyčia durys plačiai atveriamos kitam archajiškumui – būtent pagonybei. O prie šio slenksčio netrunka atskubėti ir dešiniosios bei kairiosios antijudaistinės nuostatos, visada pritvinkusios neapykantos Dievo įstatymui ir nostalgijos pagonybės laikams. Aršiai pakovoti prieš homofobją kartais būna teisinga, tik kartais nepastebima, kaip per tą aršumą imamos kapoti ir mūsų civilizacijos medžio hebrajų –žydiškosios šaknys.

I dalis: http://www.lksb.lt/straipsniai/straipsnis-657.htm