info@lksb.lt +370 600 80578

Menas Biblijoje (II)

II skyrius

Kai kurios meno perspektyvos


Ir nebūdami menininkai profesionalai ar mėgėjai, su meno kūriniais susiduriame kasdien. Mes skaitome knygas, klausomės muzikos, stebime afišas, gėrimės gėlėmis. Menas, kaip aš suprantu šio žodžio vartojimą, nėra tik "aukštasis menas", pavyzdžiui, tapyba, skulptūra, poezija, klasikinė muzika; menas yra ir kitos populiaresnės išraiškos: romanas, teatras, kinas, populiarioji muzika ir rokas. Tačiau nujaučiu, kad iš tiesų mūsų krikščioniškas gyvenimas pats galėtų būti tikras meno kūrinys. Nes kiekvienam, net ir pačiam didžiausiam menininkui sunkiausias išbandymas – meno kūrinys asmeninis gyvenimas.

Todėl toliau pabandysiu atskleisti krikščionišką perspektyvą mene apskritai. Kaip turime mes, kūrėjai, ir tie, kurie neabejingi grožiui, suprasti jį ir įvertinti? Manau, kad yra mažiausiai vienuolika aiškių perspektyvų, kuriomis remdamasis krikščionis gali vertinti meno kūrinius. Ir šios perspektyvos dar negali atskleisti visų meno aspektų. Estetikos lauko turtai nesibaigiantys. Juose slypi nemaža dalis to, ką laikytume krikščionišku požiūriu į meną.

Menas menui

Pirma, ir tai yra svarbiausia: meno kūrinys yra savaime vertingas. Kai kuriems šis principas yra suprantamas, tačiau daugeliui krikščionių toks požiūris neįsivaizduojamas. Tačiau atsisakydami jo nebesuvoktume pačios meno esmės. Menas nėra vien tai, ką mes priimame analizuodami, jis nėra vertingas vien dėl savo intelektualumo. Geriau būtų juo mėgautis. Biblija sako, kad meno kūrinys maldykloje ir šventykloje buvo dėl grožio.

Kaip menininkas, norėdamas išlikti kūrėju, turėtų pradėti savo darbą? Jam svarbu įsisąmoninti tai, kad jis pradeda darbą kaip menininkas, o jo tikslas meno kūrinys. Ši nuostata skirtųsi kuriant skulptūrą ir poeziją, bet abiem atvejais menininkas turėtų būti nusiteikęs sukurti meno kūrinį.

Kaip krikščionys žinome, kad menas yra prasmingas. Kodėl? Meno darbas pirmiausia yra kūrybinis darbas, o kūryba turi vertę, nes Dievas yra Kūrėjas. Pirmasis Biblijos sakinys yra deklaracija, kad Kūrėjas kūrė: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę". Ką sako ir pirmieji Evangelijos pagal Joną žodžiai: "Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę" (Jn 1, 1 ir 3). Taigi pirmoji priežastis, suteikianti kūrybingumui prasmę, yra ta, kad pats Dievas yra Kūrėjas.

Antra, meno darbas yra vertingas kaip kūryba, nes žmogus yra sukurtas Dievo pavyzdžiu, todėl gali ne tik mylėti, mąstyti ir jausti, bet ir turi gebėjimą kurti. Būdami paties Kūrėjo atspindžiai, esame pašaukti būti kūrybingi. Iš tiesų, būti kūrybingam reiškia atspindėti tam tikrą Dievo bruožą. Ar yra koks nors gyvūnas, gebantis sukurti meno kūrinį? Kita vertus, nėra pasaulyje žmogaus, tautos ar kultūros, kuri nekurtų meno. Kūrybiškumo dvasia atskiria žmones nuo nežmonių. Kūryba būdinga žmogiškumui.

Bet turime būti atsargūs, kad nesuprastume klaidingai. Ne kiekvienas kūrinys yra didis menas. Ne viskas, ką žmogus daro, yra gera intelektiniu ir moraliniu požiūriu. Kūrybiškumas yra savaime geras dalykas, tačiau tai dar nereiškia, kad viskas, kas kyla iš žmogaus kūrybinės galios, yra gera. Nors žmogus sukurtas pagal Dievo pavyzdį, jis yra puolusi būtybė. Maža to: kadangi žmogus turi įvairių dovanų ir talentų, ne kiekvienas pajėgia kurti vienodai gerai. Tačiau pagrindinis dalykas yra tas, kad kūrybiškumas kaip toks yra geras savaime.

Būdamas jaunesnis maniau, kad klaidinga vartoti žodį "kurti" apibūdinant meno darbus. Maniau, kad tas žodis turėtų būti vartojamas tik kalbant apie tai, ką Dievas gali daryti. Vėliau pamačiau, jog buvau siaubingai neteisus; dabar esu įsitikinęs, kad ir Dievas, ir žmogus, abu kuria. Abu kažką daro. O skiriasi štai kuo: Dievas, kadangi yra begalinis, gali kurti tiesiog iš nieko, savo ištartu žodžiu. Mes, būdami riboti, turime kurti iš to, kas jau sukurta. Žodis "kurti" tinkamas, nes išreiškia tai, kad iš to, kas jau padaryta, daroma nauja. Tai, ko anksčiau nėra buvę, kas prasidėjo kaip nežmogiška būties dalis, žmogaus dėka pasikeitė ir dabar atspindi šį žmogiškumą.

Esu įsitikinęs, kad viena iš priežasčių, dėl ko žmonės išleido milijonus meno muziejams steigti, yra ne tik tai, kad ką nors estetiško pamatytų, bet ir tai, kad juose esantys meno kūriniai atskleidžia žmogiškumą. Žiūrėdamas į ikikolumbinių laikų sidabrą, afrikietiškas kaukes ar senovės kinų bronzos gaminius, aš juos matau ne tik kaip meno kūrinius, bet įžvelgiu juose žmonijos prigimties ir charakterio bruožus. Tam tikra prasme jie yra aš. Aš įžvelgiu čia būdingą žmogaus prigimčiai kūrybiškumą.

Daug šiuolaikinių menininkų, man regis, užmiršo, kad menas vertingas pats savaime. Modernus menas per daug intelektualus, kad būtų iš tiesų didis menas. Kaip pavyzdį turiu omenyje tokį menininką kaip Džasperis Džonsas (Johns). Modernus menininkas, atrodo, nebemato skirtumo tarp žmogaus ir nežmogaus. Tai rodo šiuolaikinio žmogaus pasimetimą, nes meno kūriniai daugiau nebevertinami vien dėl to, kad yra meno kūriniai.

Bijau, kad evangelikai bus padarę tą pačią klaidą. Per daug dažnai manoma, kad meno kūrinys turi vertę, jei jo prasmę galima susiaurinti iki tam tikros temos. Tai taip pat požiūris į meną kaip į išimtinai intelektualų dalyką.

Manau, kad yra trys esminės galimybės, slypinčios meno kūrinio prigimtyje. Pirmoji tai palyginti nesena teorija "menas menui". Čia laikomasi nuomonės, kad menas yra tik tai, kas yra, ir visa jo prasmė slypi meniškume. Jūs negalite kalbėti apie jį, analizuoti, jis nieko nesako. Šis požiūris, mano manymu, yra gana klaidinantis, nes akivaizdu, kad nėra tikro menininko, kuriančio tik meno labui. Prisiminkite renesansą – Čimabujė (Cimabue, 1240–1302), toliau Džotą (1267–1337), Mazačą (1401–1428), iki pat Mikelandželo (1475–1564) ir Leonardo da Vinčio (1452–1519). Visi šie autoriai dirbo vadovaudamiesi tai vienu, tai kitu požiūriu, ir neretai šie požiūriai konfrontavo. Jie kūrė, remdamiesi arba krikščioniškąja pasaulėžiūra (kuri mums, besilaikantiems biblinio supratimo, gali atrodyti neišsami), arba Renesanso epochos humanizmu. Pavyzdžiui, Florencija, kurioje buvo sukurta tiek nuostabių šedevrų, buvo neoplatonizmo centras. Kai kurie menininkai studijavo Fičiną (Ficino, 1433–1499), turbūt bene didžiausią ir įtakingiausią neoplatonistą.

Tiesa ir tai, kad tokie garsūs modernistai kaip Pikasas, neapsiribojo kūryba tik vardan meno. Savo kūryba Pikasas išreiškė tam tikrą filosofiją. Iš tiesų šiuo metu daugelis mažesniųjų menininkų kuria ar bent bando kurti vien tik dėl meno. Didieji meistrai taip nedarė. Antraip menas virsta tik tam tikros nuomonės apie pasaulį, žmones ir pan. propaganda. Toks požiūris būdingas ir krikščionims, ir nekrikščionims, skiriasi tik šio meno turinys. Bet, kaip minėjau, toks požiūris suprastina meną iki intelektualaus pranešimo, ir meno kūrinys dingsta.

Trečioji, esminė meno prigimties savybė, kuri, mano manymu, yra teisinga ir iš kurios gimsta tikras menas ar bent galimybė tokį meną sukurti, yra būtent tai, kad menininkas suformuoja meno kūrinį aiškiai išreikšdamas savo pasaulėžiūrą. Nė vienas, suprantantis, pavyzdžiui, Mikelandželą ar Leonardą, stebėdamas jų kūrybą, negali nesuprasti joje atsispindinčio požiūrio į pasaulį. Negana to, šių menininkų pasaulėžiūra aiškiai atsiskleidžia visoje jų kūryboje. Sakau "visoje jų kūryboje", nes vienu atskiru, pavyzdžiui, tapybos darbu neįmanoma atskleisti autoriaus pažiūrų visumos. Tačiau žvelgdami į menininko paveikslų kolekciją, poeto poezijos rinkinį ar nemažą kiekį romanisto kūrinių galime pastebėti pagrindinę temą ir, be abejonės, autoriaus koncepcijos detales.

Kaipgi menininkas turėtų pradėti savo darbą? Siūlyčiau pradėti su nuostata sukurti meno kūrinį. Jis turėtų sau pasakyti: "Ruošiuosi sukurti meno kūrinį". Todėl svarbiausioji perspektyva yra tai, kad meno kūrinys visada turi būti meno kūrinys.

Meno formos stiprina požiūrį į pasaulį

Meno formos stiprina požiūrį į pasaulį nepriklausomai nuo to, ar tas požiūris teisingas, ar klaidingas. Pabandykite įsivaizduoti gabalą mėsos, kabantį mėsininko parduotuvėje. Na, kabo, ir tiek. Bet jei nueitumėte į Luvrą pasižiūrėti Rembranto darbo "Gabalas skerdienos, kabantis mėsininko parduotuvėje", viskas imtų atrodyti kitaip. Nuostabu žvelgti į šį kūrinį, nes jis pasako daugiau už savo pavadinimą. Rembranto menas rodo mums skerdienos gabalą koncentruotai, ir galiu pasakyti, kad po to, kai pamačiau šį paveikslą, niekados nebegalėjau pažvelgti į skerdieną mėsinėje taip pat paviršutiniškai kaip iki tol. Kaip nepalyginti giliau Rembranto paveikslas atskleidžia tai, ką vadiname mėsos gabalu.

Panašiai yra ir literatūroje. Gera proza kaip meno forma turi tai, ko nerasite blogoje prozoje. Galima ilgai diskutuoti, kas jai prideda vertės, bet skirtumai aiškūs. Netgi Biblijoje poezija suteikia reikšmės, kurios trūksta prozai. Taigi kiekvienos tokios, teisingos ar klaidingos, pozicijos efektas gali būti sustiprintas poezija ar meniškai parašyta proza daug labiau negu naudojantis negyvomis formuluotėmis.

Suprantama kalba, normali sintaksė

Grožinėje literatūroje, t. y. poezijoje ir prozoje daug lemia tai, ar normali kalba ir normali sintaksė išlaikomos, ar jų atsisakoma. Daugelis šiuolaikinių rašytojų stengiasi, kad jų kūrinių kalba nebekeltų įprastų normalios kalbos ir sintaksės asociacijų. Tačiau jei nėra kalbama įprastu būdu, skaitytojas ar auditorija nebegali suprasti, ką autorius sako.

Šekspyras mums yra didis pavyzdys. Šekspyro dramos yra suprantamos, nes jis vartoja pakankamai normalią sintaksę, įprastas žodžių prasmes, jo pasakojimas nuoseklus ir siejasi su visomis jo meninėmis priemonėmis. Ne iš įmantrių metaforų ir gražių žodžių suprantame, ką Šekspyras nori pasakyti, čia lemia nuoseklus, aiškus pasakojimas, laikantis sintaksės taisyklių. Tvirtas kūrinio pagrindas sudaromas iš paprastų teiginių.

Kas tinka literatūrai, tinka ir tapybai, ir skulptūrai. Visiems (ir menininkams, ir žiūrovams) priklausantis simbolių žodynas – tai aplinkinis pasaulis, Dievo pasaulis. Ši simbolių kalba vaizduojamajame mene atitinka įprastą gramatiką ir sintaksę grožinėje literatūroje. Bet jeigu menininkas iš viso nesistengia vartoti šio simbolių žodyno, tai šiuo atveju susikalbėti taip pat sunku, dažnai neįmanoma suprasti, ką menininkas sako. Tuo nenoriu pasakyti, kad toks menas yra nemoralus ar antikrikščioniškas, bet kad tiesiog prarastas matmuo.

Abstrakčiame mene ryšys su žiūrovu darosi neapibrėžtas, ir žiūrovas tampa visiškai atskirtas nuo tapytojo. Juos perskiria didžiulė siena. Dailininkas ir žiūrovas pasidaro visiškai svetimi vienas kitam, daug svetimesni, negu Džakometis (Giacometti) būtų galėjęs pavaizduoti savo vienišomis figūromis.

Nors Džakometis vaizduoja pasibaisėtiną žmonių susvetimėjimą, kurdamas savo figūras atsiskyrusias viena nuo kitos, pats dar tebegyvena Dievo sukurtame pasaulyje, vartodamas įprastus simbolius nepriklausomai nuo to, kaip labai juos deformuoja. Jis žaidžia su žodynu, bet pats žodynas vis dar čia. Aš suprantu, ką jis sako, ir netenku žado.

Tikrai abstraktus menas yra daug ribotesnis, palyginti su šiuo. Kaip proza ar poezija, kurios sintaksė nenormali ir žodžiai vartojami neįprastomis reikšmėmis, šis Džakomečio menas turi šaltinį, kurio dėka stebėtojas ar klausytojas gali patirti asmeninę emocinę reakciją.

Menas ir šventumas

Faktas, kad daiktas yra meno kūrinys, dar nepadaro jo švento. Heidegeris knygoje "Kas yra filosofija?" (What Is Philosophy?) pagaliau priėjo išvadą, kad jei yra maži padarai (vadinami žmonėmis), kurie vartoja žodžius, galime turėti vilties, kad būtis yra prasminga. Filosofo didysis šauksmas yra įsiklausyti į poetą. Heidegeris neteigia, kad turime įsiklausyti į poeto išsakytą turinį, galimas dalykas, surastume du poetus ir jų skelbiamas turinys galėtų būti prieštaringas. Todėl turinio paieškos nebūtų prasmingos. Savo optimistinę viltį Heidegeris sukoncentravo tiesiog į poetą.

Kaip krikščionys turime suprasti, kad vien dėl to, jog menininkas arba net didis menininkas išryškina pasaulėvaizdį rašydamas ar tapydamas, dar nereiškia, kad turime automatiškai tą pasaulėvaizdį priimti. Menas gali jį sukilninti, bet negali jo paversti tiesa. Pasaulėvaizdis, kurį išreiškia kūrėjas, turi būti matuojamas kitu matu nei menininko kūrinių genialumas.

Keturi meno vertinimo būdai

Koks būdas tinka meno kūrinio vertei pamatuoti? Manau, yra keturi pagrindiniai kriterijai: 1) techninis meistriškumas, 2) vertybinė nuostata, 3) intelektinis turinys ir pasaulėvaizdžio išraiška, 4) turinio ir meninių priemonių vienovė.

Pirmąjį kriterijų, t. y. techninį meistriškumą aptarsiu kalbėdamas apie tapybą, nes per tapybą lengviau paaiškinti, ką turiu galvoje. Čia kiekvienas susiduria su spalvų, formos, harmonijos, tapybos tekstūros, linijų vartosenos, vienovės ir pan. dalykais. Visa tai gali būti techniškai tobulai atlikta. Pripažindami techninį meistriškumą kaip vieną iš kūrinio privalumų ir negalėdami sutikti su autoriaus pasaulėžiūra, vis dėlto turime pripažinti, kad tai neprilygstamas menininkas. Nebūsime teisūs menininko atžvilgiu, tarę, kad jo kūrinys yra šlamštas vien todėl, jog nesutinkame su jo požiūriu į gyvenimą. Krikščioniškos mokyklos, tėvai krikščionys ir krikščionių dvasininkai dažnai patraukdavo jaunimą būtent šia kryptimi. Dažnokai techninis tobulumas nebuvo atskiriamas nuo turinio, todėl daug tikro meno buvo atmesta su panieka ir išjuokimu. Jei menininko techninis meistriškumas labai aukšto lygio, jis turi būti gerbiamas nepriklausomai nuo mūsų požiūrio į pasaulį. Žmogus turi būti gerbiamas vien dėl to, kad jis yra žmogus. Taigi techninis kūrinio lygis yra svarbus kriterijus.

Vertybinė nuostata yra dar vienas kriterijus. Ja laikyčiau menininko sąžiningumą savęs paties ir pasaulio supratimo atžvilgiu. Svarbu ir tai, ar jis nekuria meno tik dėl pinigų arba pripažinimo. Jei menininkas kuria išimtinai mecenatui, kas tas mecenatas bebūtų, senovinis didikas ar moderni meno galerija, kuriai menininkas nori įtikti, ar pagaliau šiuolaikiški kritikai, darbas vertės neturės. Palyginti su senuoju didiku, moderniojo "patrono" reikalavimai gali būti žymiai destruktyvesni.

Bandydami grįžti į pasaulį įsivaizduokime, kas nutinka menui, vadinamam pamokslavimu. Daugybės kunigų darbas bevertis. Kai kurie pamokslauja siekdami materialinės naudos, kiti kad įtiktų bendruomenei. Kaip lengva žaisti su auditorija, pritaikyti tai, kas sakoma, arba būdą, kuriuo sakoma, pasiekti tokiam efektui, kuris naudingiausias pačiam pamokslininkui! Bet kai tai susiję su Evangelija, nesąžiningumas dar akivaizdesnis.

Pagalvokime apie šiuolaikinius dramaturgus, kurių likimas yra šio permainingo amžiaus kritikų rankose. Grupė Niujorko ir Londono kritikų dramos, dailės, muzikos, kino menininką gali pastatyti ant kojų arba sužlugdyti. Kaip lengva kritikui pažaisti ir nepriimti kieno nors meno kaip rimtos išraiškos.

Trečiasis meno kūrinio vertės kriterijus yra turinys, atspindintis autoriaus pasaulio supratimą. Krikščionių kūryboje atskleista pasaulio samprata neturi prieštarauti Šventajam Raštui. Menininko pasaulio supratimas nėra nepriklausomas nuo Dievo Žodžio. Šiuo atveju menininkas panašus į mokslininką. Mokslininkas gali vilkėti baltu chalatu ir būti visuomenės traktuojamas kaip "autoritetas", tačiau tada, kai jo teiginiai prieštarauja Dievo duotiesiems Šventajame Rašte, juos turi vertinti Dievo Žodis. Menininkas gali dėvėti dailininko palaidinį ir būtį laikomas kone šventuoju, tačiau darbas, rodantis jo pasaulio supratimą, turi remtis krikščioniškomis vertybėmis.

Manau, dabar galime pasvarstyti, ar meno kūrinį įmanoma įvertinti. Jei mes, krikščionys, stovėdami prie drobės ir atpažindami didį menininką iš aukšto meistriškumo, koks jis iš tiesų ir yra, būsime sąžiningi jo, kaip žmogaus ir menininko, atžvilgiu ir pastebėsime, kad jo pasaulio suvokimas yra klaidingas, privalėsime tai pasakyti. Menininko požiūrį vertiname remdamiesi tuo pačiu pagrindu, kaip ir vertindami bet kurio kito asmens filosofo, eilinio žmogaus, darbininko, verslo pasaulio atstovo ir pan. požiūrį.

Dabar apie šiek tiek specifiškesnį dalyką. Krikščioniškas mąstymas nepripažįsta minties apie bohemišką laisvę, kurią paskelbė Žanas Žakas Ruso ir kuri taip paplito moderniojoje visuomenėje. Ruso siekė tam tikros autonomijos, iš to kilo vadinamieji "antžmogiai" (supermen), t. y. žmonės, pradėję nepaisyti proto arba, kitaip tariant, visuomenės normų. Ilgą laiką šis bohemiškas gyvenimas buvo laikomas idealiai tinkamu menininkui, o pastaraisiais dešimtmečiais laikomas idealu ne tik menininkams. Paisant krikščioniško požiūrio, toks gyvenimo būdas neleistinas. Dievo Žodis sulygina visus: didelius ir mažus, mokslininkus ir eilinius, karalius ir menininkus.

Kai kurie menininkai gali nenumanyti, kad jie sąmoningai pateikia tam tikrą požiūrį. Tačiau pasaulėžiūra paprastai jaučiama savaime. Netgi tie darbai, kurie sukurti vadovaujantis "meno menui" teorija, propaguoja tam tikrą požiūrį. Pasaulėžiūra, kurioje prasmės netgi nėra, vis dėlto yra tam tikros rūšies pranešimas. Bet kuriuo atveju, ar menininkas sąmoningai suvokia savo pasaulėžiūrą, ar ne, jo darbai privalo būti vertinami atsižvelgiant į Dievo Žodį.

Iš šio trečio kriterijaus galima padaryti išvadą. Jei didis menas turi ką nors neteisingo ar amoralaus, jis pasižymi daug destruktyvesne ir baisiau griaunančia jėga nei menkavertis menas. Daug nebrandaus kontrakultūros iš draudžiamos spaudos meno pasižymi destruktyvumu, tačiau prastas menas didelės įtakos nedaro. Kuo meninė išraiška stipresnė, tuo svarbiau meną su visa jame slypinčia pasaulio samprata sąmoningai pateikti Kristaus ir jo Biblijos teismui.

Vis dėlto bendra reakcija dažnai būna kaip tik priešinga. Paprastai daugeliui atrodo, jog kuo aukštesnio lygio menas, tuo mažiau turime teisės kritikuoti jo išreikštą pasaulio supratimą. Tokio požiūrio turėtume atsisakyti.

Talentingu, bet nekrikščioniško turinio menu, kuris sukelia griaunantį efektą, pasižymi dzenbudizmas. Dzenbudizmui pasaulis yra niekas, žmogus niekas, viskas yra niekas, bet dzenbudizmo poezija kalba apie tai labai gražiai, nepalyginamai gražiau už draudžiamą spaudą. Pogrindinė spauda dažnai visai tiesmukai deklaruoja tai, kad žmogus yra niekas, pasaulis niekas, niekas yra niekas. Tada galite sau mąstyti: "O jei visa tai labai gražiai pasakytume, gal kas nors iš to atsirastų?" Pasirodo dzenbudizmas kaip aukšta meno forma ir išreiškia tai tikrai gražiai.

Iškyla dar viena mintis, susijusi su kūrinio vertinimu: ar įmanoma menininkui nekrikščioniui parašyti ar nutapyti kūrinį, atitinkantį krikščionišką pasaulėžiūrą? Kad tai suprastume, turime skirti dvi žodžio "krikščionis" reikšmes. Pirmoji ir esminė šio žodžio reikšmė yra ši: "krikščionis" – tai žmogus, priėmęs Kristų savo Gelbėtoju, todėl perėjęs iš mirties į gyvenimą, iš tamsos karalystės į Dievo karalystę, gimęs iš naujo. Ir nors daug žmonių iš tiesų yra krikščionys, jie įneša nemaža krikščionybei nebūdingų dalykų, tuo tarpu nekrikščionys kuria neperžengdami krikščionybės rėmų.

Meną kuria iš viso keturios rūšys menininkų. Pirmieji gimę iš naujo, rašo arba tapo laikydamiesi krikščioniško požiūrio. Antrieji nekrikščionys, savo kūryba išreiškiantys nekrikščionišką požiūrį į pasaulį. Tretieji tie, kurie yra patyrę krikščioniško požiūrio įtaką ir asmeniškai jam pritaria, bet vis dėlto nėra krikščionys. Jei paklaustume, ar Bendžaminas Franklinas arba Tomas Džefersonas buvo krikščionys, atsakymas, sprendžiant iš to, ką jie yra pasakę, būtų neigiamas. Ir vis dėlto jie sukūrė tam tikros rūšies krikščionišką sistemą, kadangi laikėsi Samuelio Rezerfordo "Lex rex" krikščioniško konsensuso. Remdamiesi krikščioniška sistema, Džefersonas ir Franklinas galėjo parašyti, kad supratimas, jog žmonės turi tam tikras neatimamas teises, atėjęs iš krikščioniško požiūrio.

Ketvirtąją grupę sudaro atgimę krikščionys, kurie nesupranta, kokia turėtų būti krikščioniškoji pasaulėžiūra, ir todėl kuria meną, įkūnijantį nekrikščionišką požiūrį. Kitais žodžiais kalbant, kaip yra įmanoma nekrikščioniui būti prieštaringam ir tapyti Dievo pasaulį nepriklausomai nuo savo filosofijos, lygiai taip ir krikščioniui įmanoma savo tapyboje įkūnyti nekrikščionišką požiūrį į pasaulį. Ir tai turbūt labiausiai liūdina.

Ketvirtasis meno vertinimo kriterijus būtų tai, kaip menininkas pritaikė menines priemones idėjoms atskleisti. Aukšto meninio lygio kūriniai pasižymi stiliaus ir turinio vienove. Genialus menas pasaulėžiūrai išreikšti pavartoja geriausias priemones.

Tokį pavyzdį galime rasti T. S. Elioto poemoje "Bevaisė žemė". Kai 1922 m. Eliotas išspausdino šį kūrinį, jis tapo modernių poetų herojumi, nes pirmą sykį išdrįso savo poezija aprašyti pasaulį tokį, kokį matė: sudaužytą, sutraukiusį ryšius, palaužtą. Kokią formą jis vartojo? Tai sutrupėję kalbos įvaizdžių ir aliuzijų fragmentai, regis, atsitiktinai atklydę iš įvairiausių literatūrinių, filosofinių ir religinių raštų nuo senovės iki dabarties. Tačiau modernieji poetai buvo patenkinti įgiję tinkamą poetinę formą šio pasaulio fragmentiškumui išreikšti.

Proveržis tapyboje įvyko Pikaso paveikslo "Avinjono merginos" (Les Demoiselles d'Avignon, 1907; žr. iliustr.) dėka, paveikslo, kurio pavadinimas kilo iš prostitučių namų Barselonoje pavadinimo. Pikasas, pradėjęs šį kūrinį kaip ir kitus to paties periodo darbus, užbaigė jį, anot vieno kritiko, kaip "abstrakčią kompoziciją, kurioje nuogų žmonių formos bei jų dalys sulaužytos į atskiras plokštumas, suspaustas erdvėje". Pikasas pradėjo šį darbą specifiškai, kairėje pusėje nutapydamas formas natūraliau, kūrinio viduryje panašiau į ispanų primityvistus, ir pagaliau dešinėje nutapė moterį tik abstrakčiomis formomis ir simboliais ar kaukėmis, tuo būdu jam labai gerai pavyko iš žmogiškų subjektų padaryti pabaisas. Pikasas žinojo, ką darė, bet pasaulis tai išvydęs nesudrebėjo. Tačiau tai buvo taip stipru, jog net jo draugai nenorėjo šio kūrinio priimti, jie nepanorėjo nė pažvelgti į jį. Šiame paveiksle Pikasas pavaizdavo suskilusią moderniojo žmogaus natūrą. Tai, ką T. S. Eliotas padarė poezijoje, Pikasas atliko tapyboje. Abu šie žmonės puikiai valdė menines priemones, atskleisdami jomis kūrinio tikslą.

Menas negali būti vertinamas vadovaujantis tik vienu kriterijumi. Meno kūrinius reikia vertinti jų atlikimo, vertybinės nuostatos, pasaulio suvokimo, turinio ir išraiškos vienovės atžvilgiais.

Menas tinka pranešti bet kokią informaciją

Meno kūriniais galima pranešti bet kokią informaciją nuo visiškos fantazijos iki detalizuotos istorijos. Bet kokios formos meno kūrinys – fantastika, epas arba tapyba pasižymi informatyviu turiniu. Sąmoningai suformuluotų teiginių gali būti tiek prozoje, tiek poezijoje, tiek tapyboje, iš esmės bet kurioje meno formoje.

Prieš keletą metų vienas Prinstono universiteto teologas pasakė, kad užuot sukalbėjus Credo, t. y. tikėjimo išpažinimą, jam būtų geriau jį sugiedoti. Siekdamas maldą paversti meno kūriniu, jis nesirūpino jos turiniu. Viso to rezultatas prasta teologija ir prasta estetika. Epas gali būti taip pat pabrėžtinai (ir kruopščiai) istoriškas kaip ir proza. Pavyzdžiui, "Prarastajame rojuje" daug meniškai išreikštų teiginių yra tikra teologija. Imantis kokio nors darbo, kuris bus meno kūrinys, dar nereiškia, kad jam trūks tikrumo.

Stilių kaita

Daug krikščionių, ypač tie, kurie nepratę stebėti meno ir mąstyti apie jį, atmeta šiuolaikinę tapybą ir šiuolaikinę poeziją ne dėl jų pasaulėžvalgos, bet paprasčiausiai išgąsdinti naujos meno formos. Mąstantis krikščionis pasielgs visai teisingai, jeigu jis atmes tam tikrą darbą žinodamas, kas norėta juo pasakyti. Kitas dalykas atmesti meno kūrinį vien dėl to, kad jo stilius kitoks, negu mes buvome įpratę. Trumpiau, meno stiliai keičiasi ir čia nėra nieko blogo.

Šitokie pasikeitimai būdingi ne tik meno rūšims, bet ir visai žodžių sistemai. XIV a. gyvenęs Džefris Čoseris (Chauser) rašė angliškai. Ir aš rašau angliškai. Bet koks didžiulis skirtumas! Ar taip, kaip aš kalbu, yra blogiau kalbėti, negu Čoseris kalba? Ar jūs skaitytumėte mano rašinius, jei būčiau juos sukūręs Čoserio anglų kalba?

Tikra yra tai, kad kaita yra skirtumas tarp gyvenimo ir mirties. Nėra tikros gyvos kalbos, kuri nepatirtų esminių pasikeitimų. Kalbos, kurios nekinta, pavyzdžiui, lotynų, mirusios. Tam, kad menas išliktų gyvas, jis turi keisti savo formas. Praeities meno formos nebūtinai turi tikti šiandien ar rytoj. Pastangos išlaikyti vakarykščias meno ir žodžių formas pasmerktos žlugti. Nebūtina, kad krikščionis tapytojas darytųsi "vis krikščioniškesnis" tolydžio stengdamasis panėšėti į Rembrantą. Būtų tas pats kaip sakyti, kad jei pamokslininkas ateinantį sekmadienį pamokslaus Čoserio anglų kalba, tai mes jo klausysimės.

Gal tuomet kas nors pasakytų: "Žinoma, aš nepageidauju pamokslo Čoserio anglų kalba, bet tikrai norėčiau pasiklausyti pamokslo karaliaus Jokūbo anglų kalba". Aš asmeniškai mėgstu Karaliaus Jokūbo Biblijos anglų kalbą. Ji tebėra mano kalba, aš buvau jos išmokytas tuomet, kai mokėjimas skaityti Šekspyro kalba buvo laikomas vienu iš mokyto žmogaus bruožų. Be perstojo ta kalba skaitant, ji pasidarė sava. Bet ar galiu ja pamokslauti ir nepatirti pralaimėjimo? Ar privalau visados vartoti karaliaus Jokūbo anglų kalbą, visus tuos "thee's" ir "thou's"*? Taip galvoti būtų biurokratiška. Krikščionys turi visiškai ir sąmoningai atsisakyti tokio mąstymo.

Ne tik laiko tėkmė keičia meno formas ir kalbą; nemaža skirtumų atsiranda dėl to, kad įvairios meno formos yra kilusios iš skirtingų geografinių vietų ir kultūrų. Imkime žydų poeziją. Joje yra aliteracijų, paralelizmų bei kitų panašių retorinių formų, bet surimuoti ją be galo sunku. Bet ar tai reiškia, kad tai nėra poezija? O gal tai reiškia, kad didesnė dalis anglų poezijos yra bloga, nes surimuota? Ar turi būti visa poezija įšaldyta žydų poezijos formose? Žinoma, ne. Kiekviena meno forma savo kultūroje gali turėti savitą santykį tarp stiliaus ir pasaulio suvokimo.

Pavyzdžiui, galiu ateiti į muziejų, kuriame niekad nesu buvęs, įeiti į salę, nepastebėdamas užrašo, kam ta salė skirta, ir tučtuojau atpažinsiu: "O, tai japonų menas". Iš ko supratau? Iš stiliaus. Kitas rimtas klausimas, ar tas kūrinys demonstruoja savo japoniškumą kokiu nors ypatingu būdu? Žinoma!

O kaip su krikščionišku menu? Čia svarbūs trys dalykai. Pirmasis: krikščioniškas menas šiandien turi būti dvidešimtojo amžiaus menas. Menas mainosi. Kalba kinta. Dvasininkas turi pamokslauti dvidešimtojo amžiaus kalba, kitaip atsiras kliūčių būti išgirstam. Ir jei krikščioniškas menas nėra dvidešimtojo amžiaus menas, bus sunkumų suprasti. Jis skirsis, nors nebus būtinybės tokiam būti. Taigi krikščioniui nebūtina stengtis kopijuoti Rembranto ar Brauningo.

Antrasis svarbus dalykas yra tas, kad skirtingų šalių krikščioniškas menas turėtų būti skirtingas. Kam mums versti afrikiečius naudoti gotišką architektūrą? Tai beprasmiška. Mes jau daug nuveikėme paversdami krikščionybę Afrikoje svetimšalių mokymu. Jei krikščionis yra japonas, jo tapyba bus japoniška, jei indėnas indėniška.

Trečia: menininko krikščionio darbas turėtų atspindėti krikščionišką pasaulėžiūrą. Trumpiau tariant, jei esate jaunas menininkas krikščionis, turėtumėte kurti meną, atitinkantį dvidešimtąjį amžių, nebijodami parodyti kultūros, iš kurios esate kilęs, atspindėdami savo šalį ir savo amžių ir bandydami kūryboje išreikšti krikščioniškąją pasaulio sampratą.

Modernios meno formos ir krikščionybė

Savo kūryba stengdamiesi būti šiuolaikiški, menininkai krikščionys gali susidurti su sunkumais. Pirma, reikia griežtai atskirti stilių nuo turinio. Galiu garantuoti, kad nėra tokio dalyko kaip Dievui tinkamas stilius. Kuo labiau stengsimės tokį stilių surasti, tuo daugiau susiklaidinsime.

Atmenu, būdamas Kembridže viename krikščionių simpoziume, skirtame krikščioniškam menui bei jo formoms, kalbėjausi su vienu iš krikščionių menininkų, labai geru vargonininku, atkakliai tvirtinusiu, jog muzikoje buvo tam tikras krikščioniškas stilius. Mes kurį laiką diskutavome, ir aš vis bandžiau jo išklausti, kuo krikščioniškas stilius skiriasi nuo kitų. Galiausiai jis pasakė: "Krikščioniška muzika tai tokia, kuriai gali pritarti trepsėdamas". Tai beprasmiška.

Ir nors nėra tokio dalyko kaip Dievui tinkamas ar netinkamas stilius, neturėtume būti naivūs ir galvoti, kad įvairūs stiliai neturi ryšio su kūrinio turiniu. Stiliai išsivystė kaip simbolių sistemos ar būdai tam tikroms pasaulėžiūroms išreikšti. Pavyzdžiui, renesanso stiliai smarkiai skiriasi nuo viduramžių stilių. Ir nereikia didelio išsilavinimo meno istorijoje, kad suprastume tai, ką Filipas Lipis (Lippi) sakė apie skirtingą Mergelės Marijos vaizdavimo būdą tapybos darbuose iki renesanso. Menas, renesanso laikotarpiu darydamasis vis natūralesnis, atsisakė ikonografiškumo. O tokie modernieji menininkai kaip Pikasas ar T. S. Eliotas išvystė naują stilių perteikti naujam supratimui.

Galima rasti paralelių kalboje. Sanskritas išvystė puikią priemonę induizmo filosofijai perteikti. Bet, kiek supratau, sanskritas netinka krikščioniškam supratimui išreikšti. Iš tiesų kai kurie sanskrito mokslininkai mano, kad krikščionybė negalėtų būti skelbiama sanskrito kalba. Nesu čia autoritetas, bet jie gali būti teisūs. Įdomu tai, kad ir anglų, ir vokiečių kalbos buvo susistemintos krikščionybės dėka. Vokiečių kalba buvo sudaryta iš įvairių dialektinių formų Liuteriui verčiant Bibliją. Tuomet vokiečių kalba buvo sunorminta. Liuterio vokiečių kalba tapo literatūrine kalba. Iš pirmųjų Biblijos vertimų Anglijoje geriausia buvo karaliaus Jokūbo versija ir iš tiesų tą patį padarė su anglų kalba. Tai reiškė, kad krikščioniškas mokymas galėjo būti lengvai perteikiamas, nes visuotinai priimtos žodžių reikšmės atitiko krikščionišką supratimą.

Japonijoje, kita vertus, labai sunku vartoti žodį "kaltė" be ilgiausio paaiškinimo, nes Japonijoje šio žodžio reikšmė susiformavo ceremonialinio nešvarumo koncepcijos įtakoje. Jei, imdami žodį, reiškiantį ceremonialinį nešvarumą, bandytume išaiškinti, kad tai yra tikra moralinė kaltė akivaizdoje švento Dievo, kuris yra Asmuo, gali susidaryti tikra problema. Gal mums teks pavartoti šį žodį, bet tada reikės perkeisti jo paskirtį ir įsitikinti, ar žmonės, kuriems kalbame, tikrai supranta, kokia reikšme jį vartojame. Jis turi reikšti kitką negu toje simbolių sistemoje, iš kurios yra kilęs.

Tokia pati dilema yra su meno stiliais ir formomis. Imkime, pavyzdžiui, T. S. Elioto poezijos kūrinį "Bevaisė žemė". Padrika forma atskleidžia padriko žmogaus viziją. Labai intriguoja tai, kad po to, kai T. S. Eliotas tapo krikščionimi, jis beveik nebekūrė ta pačia forma; veikiau pritaikė ją krikščioniškam turiniui perteikti, pavyzdžiui, "Mago kelionėje". Bet visiškai savo sukurtos formos neatsisakė, ne grįždamas atgal?? prie Alfredo Tenisono, jau "Bevaisėje žemėje" vartotą formą jis pritaikė taip, kad ji atskleistų tai, ką jis nori perteikti dabar. Kitaip tariant, T. S. Eliotas krikščionis kalbėjo kiek kitaip negu T. S. Eliotas modernistas.

Nors mums nėra reikalo atsisakyti dvidešimtojo amžiaus stilių, vis dėlto turime juos vartoti taip, kad jų išreikšta pasaulėžiūra mūsų nepavergtų. Krikščionybė nėra vien religinių tiesų rinkinys; jos prasmė didesnė. Svarbus yra visas žmogus: jo protas, emocijos, estetinis jautrumas. Tačiau jei meno forma ar stilius nebeišgali perteikti turinio, jis nebetinka ir krikščioniškai žiniai skelbti. Nesakau, kad stilius blogas pats savaime, bet tai, kad jis yra ribotas. Sutrūkinėjusi proza ar poezija negali būti vartojama krikščioniškai tiesai skelbti dėl labai paprastos priežasties: ji negali perteikti intelektinio turinio, o be turinio skelbti krikščionybės neįmanoma. Biblijos žinia, arba Geroji Naujiena yra turininga naujiena.

Menininko pasirinktas stilius suponuoja grįžtamąjį ryšį. Tarkime, jūs grojate krikščioniškoje roko grupėje, kuriate meno formą roką. Įsivaizduokime toliau: jūs lankotės tam tikrose kavinėse ir grojate roką Evangelijai skelbti, tai puiku; bet turėtumėte būti atidūs stebėdami grįžtamąjį ryšį. Baigę pasirodymą, turite klausti, ar žmonės suprato, ką darėte. Ar jie aiškiai girdėjo tai, ką norėjote jiems pasakyti, nes jūs pavartojote šiuolaikinę kalbą; gal jie tik dar kartą išgirdo tai, ką buvo pratę girdėti visad? Prasmė kartais prasiveržia, kartais ne. Visos situacijos nebus vienodos; tačiau kiekvienos betarpiškos situacijos patirtį ir tai, ką bandėte padaryti, verta palaikyti galvoje.

Ši problema dominuoja ir liaudies muzikoje, ir roke. Džona Baz (Joan Baez) dainuoja taip puikiai: "Tu gali vadinti jį Jėzumi, bet aš vadinu jį Gelbėtoju". Ir nors Džoną Baz ir daugumą jos klausytojų jaudina žodžiai "...bet aš vadinu jį Gelbėtoju", dainininkė nevadina jo Gelbėtoju ta prasme, kokia jį vadiname mes, krikščionys. Lygiai taip pat gerai ji galėtų atlikti pietų kraštų liaudies, kantri, vesterno kūrinius ar induizmo lyriką. Tačiau kai sakome "mano tikslas atlikti liaudies muziką, kad būčiau suprastas", privalome kūrinį ne vien atlikti liaudies stiliumi, mūsų tikslas išreikšti juo savąjį pasaulio supratimą.

Forma, kuria pateiktas pasaulėvaizdis, gali susilpninti ar sustiprinti turinio poveikį, net jei žiūrovas ar skaitytojas jo viso kiekvienąkart ir neanalizuoja. Kitaip kalbant, jūsų poveikis auditorijai priklausys nuo to, kokias menines priemones vartosite. Gali nutikti taip, kad auditorija, pati to nepastebėdama, bus kreipiama jūsų pasaulio supratimo linkme arba atvirkščiai. Galime kalbėti su savo žiūrovu ar skaitytoju per atstumą. Ir kaip krikščionys, priimdami ir pritaikydami įvairias šiuolaikines technikas, labai rimtai turime prašyti Šventosios Dvasios pagalbos, kad žinotume, kada mums ką nors naujo sugalvoti, kada panaudoti tai, kas jau yra, kada pritaikyti ir kada kurio nors stiliaus galbūt iš viso nevartoti. Šių dalykų menininkai siekia visą gyvenimą, jie neatsiranda iškart ir tuo labiau amžiams.

Baigdamas noriu pasakyti, kad dažnai vartodami dvidešimtojo amžiaus meno formas, vis tik turime būti atsargūs, kad nesuardytume savojo krikščioniško pasaulio supratimo. Viena, stiliai yra visiškai neutralūs; antra, jie neturėtų būti vartojami nepagrįstai ir naiviai.

Krikščioniškas pasaulio supratimas

Krikščioniškas pasaulio supratimas gali apimti tai, ką aš vadinu didžiąja tema ir mažąja tema.

Pirma, mažoji tema yra apie šio pasaulio nenormalumą ir maištingumą. Ji skyla į dvi dalis: 1. Žmonės, kurie yra sukilę prieš Dievą, nebegali grįžti pas Kristų ir yra prarasti amžinai; jie mato savo padėties beprasmiškumą ir yra iš jų požiūrio taško teisūs. Nyčė gali sakyti, kad Dievas miręs, Sartras tai patvirtina ir dar parodo, kad žmogus miręs. 2. Pralaimėjusi ir nuodėmingoji krikščioniško gyvenimo pusė. Jei esame sąžiningi, turime sutikti, kad šiame pasaulyje nėra tokio dalyko kaip absoliučiai pergalingas gyvenimas. Kiekvienas iš mūsų daro nuodėmių ir klaidų, ir nors regime esminį pasveikimą, šiame gyvenime tobulumo nepasieksime.

Didžioji tema yra priešinga mažajai: tai gyvenimo prasmingumas ir tikslingumas. Krikščionišku požiūriu ji dalijama į dvi kryptis – metafizikos ir moralės. Metafizinėje plotmėje (egzistencijos, būties, įskaitant kiekvieno atskiro žmogaus egzistenciją) Dievas yra, Dievas egzistuoja. Maža to: būtis nėra absurdiška. Be to, žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, o tai reiškia, kad žmogus yra svarbus. Iš to kyla supratimas apie meilę, kuri yra ne tik seksas. Egzistuoja tikra moralė, o ne trumpalaikis gėris. Egzistuoja kūrybiškumas, kaip negyvo konstravimo opozicija. Taigi didžioji tema tai mūsų būties optimizmas; nieko nėra absurdiško, viskas turi prasmę. Svarbiausia yra tai, kad šis optimizmas turi tikrą pagrindą. Tai nėra trumpalaikė užgaida, visa tai turi tvirtą pagrindą begaliniame asmeniniame Dieve, kuris egzistuoja, kuris turi charakterį ir kuris viską sukūrė, ypač žmogų, pagal savo paveikslą.

Su morale yra susijusi dar viena didžioji tema. Krikščionybės moralinis pagrindas Dievas egzistuoja, turi charakterį, iš kurio kyla visatos tvarka. Taigi egzistuoja tam tikras absoliutus moralės matmuo. Tai nereiškia, kad iš Dievo išeinantis moralinis įstatymas tarytum suriša Dievą ir žmogų; tai reiškia, kad Dievas turi savo charakterį, ir šis charakteris atsispindi pasaulio moraliniame įstatyme. Todėl kai žmogus suvokia, kad jo ryšys su Dievu yra nedarnus, ir pajunta kaltę, jis išgyvena ne šiaip paprastą jausmą, bet tikrą kaltę. Žmogaus dilema yra ne tik tai, kad jis yra ribotas, o Dievas begalinis, bet ir tai, kad prieš šventąjį Dievą jis yra nusidėjėlis. Bet vėliau žmogus pripažįsta šiame gyvenime Dievo jam duotą išeitį – Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Žmogus yra puolęs ir ydingas, bet išpirktas Kristaus auka. Tai puiku. Čia ir slypi optimizmas. Ir šis optimizmas yra pagrįstas.

Reikia pastebėti, kad krikščioniui ir jo menui yra vietos mažojoje temoje, nes šiaip žmogus yra pražuvęs ir nenormalus, o krikščionis irgi turi savų trūkumų. Mano gyvenimas – tai ne vien pergalės ir nesibaigianti daina. Tačiau mažoji tema neapima viso krikščionio gyvenimo ir jo meno. Jis tučtuojau pereina į didžiąją temą, nes joje randa optimistinį atsakymą. Tai svarbu kuriant krikščionišką meną. Bet krikščioniškas menas pirmiausia turi pripažnti pirmąją temą, ydingąjį krikščioniško gyvenimo aspektą. Jei krikščionis mene akcentuoja tik didžiąją temą, tai nėra krikščioniškas, bet paprasčiausias romantinis menas. Belieka apgailestauti, kad metų metus sekmadieninių mokyklų literatūra buvo romantinė ir nedaug ką bendra turėjo su genialiuoju krikščionišku menu. Vyresnio amžiaus krikščionims gal įdomu, ką šis menas turi negero, ir kodėl jis taip traukia jų vaikus, bet atsakymas paprastas. Jis romantinis. Jis pagrįstas supratimu, kad krikščionybė gali skambėti tik optimistine gaida.

Kita vertus, kai kurie krikščionys mėgsta pabrėžti žmogaus pasimetimą, pasaulio nenormalumą, o tai yra visai nebibliška. Gali būti išimčių, kai menininkas krikščionis jaučia paraginimą kurti tik negatyvų paveikslą, bet apskritai krikščionims didžioji tema turėtų dominuoti, nors ji tegalėtų egzistuoti tik papildydama mažąją.

Modernusis menas, kuris savo turiniu neatskleidžia krikščioniškųjų vertybių, galų gale vis vien pakrypsta į mažąją temą. Paveikslai, kabantys šiuolaikinio meno galerijose, savo pesimistine dabartinio žmogaus analize daro mums didelį įspūdį. Pasitaiko, žinoma, ir optimistinių modernių darbų. Bet šis menas, lygiai kaip ir tokio pobūdžio krikščioniškasis, nepakankamai akcentuoja tai, kas priskiriama mažajai temai, yra pernelyg lengvabūdiškai optimistinis ir romantinis. Šio amžiaus gyvenimo faktų akivaizdoje toks kūrinys atrodo nesąžiningas.

Pagaliau menininkas krikščionis šiame linkusiame į destrukciją pasaulyje niekuomet neturi pamiršti meilės įstatymo. Jis gali kurti pabrėždamas mažąją temą; kitu metu susikoncentruoti ties didžiąja. Bet mūsų pasaulis XX a. pabaigoje, kai menininkas krikščionis nustojo kurti, yra taip paveiktas destrukcijos, kad mažosios temos išryškinimas kūryboje tik padidintų jau ir taip pairusios mūsų kartos skurdą. Verslininkas krikščionis, kuris nėra gailestingas, nesilaiko Biblijos normų ekonomikoje, ir menininkas krikščionis, kuris koncentruojasi tik į nenormalius dalykus, prilygsta tiems, kurie negyvena pagal meilės įstatymą.

Tai galima palyginti su mūsų kalba. Mes turime pristatyti abu dalykus – ir Įstatymą, ir Evangeliją; bet neturėtume kalbos pabaigti Teismu. Nors galbūt mes praleidžiame daug daugiau laiko samprotaudami apie Įstatymą, meilė diktuoja, kad kokiu nors būdu atsidurtume Evangelijoje. Ir man regis, kad savo kūryboje menininkas turėtų vienaip ar kitaip surasti vietos didžiajai temai.

Krikščioniškojo meno objektas

Krikščioniškasis menas, be abejonės, visados yra religinis menas, t. y. toks, kuriam būdingos religinės temos. Pasvarstykite apie Dievą Kūrėją. Ar Dievo kūryba yra absoliučiai religinis dalykas? O kaip pasaulis? Paukščiai? Medžiai? Kalnai? Paukščio giesmė? Vėjo šnaresys medžiuose? Dievas, savo žodžiu kurdamas iš nieko, sukūrė ne tik "religinius" dalykus. Ir Biblijoje, kaip matėme, Dievas įsakė menininkui, dirbančiam su paties Dievo kūryba, sukurti jaučių ir liūtų statulas ir išraižyti maldyklai migdolų žiedus.

Prisiminkime, kad Biblijoje yra Saliamono "Giesmių giesmė", vyro ir moters meilės giesmė, joje yra Dovydo giesmė Izraelio tautos didvyriams. Tai nėra religiniai dalykai. Bet Dievo kūryba – kalnai, medžiai, paukščiai bei jų giesmės taip pat yra nereliginis menas. Pagalvokite apie tai. Jei Dievas sukūrė gėles, jos vertos būti nutapytos ir aprašytos. Jei Dievas sukūrė dangų, jis vertas būti nutapytas. Jei Dievas sukūrė vandenyną, kaip jis yra vertas poemos! Išties verta žmogui kurti remiantis nuostabiais Dievo darbais.

Tai yra grindžiama supratimu, jog krikščionybė ne tik įsitraukusi į išgelbėjimo planą, bet priima žmogų ir pasaulį tokius, kokie jie yra. Krikščioniškoji žinia prasideda Dievo egzistencijos amžinumu ir pasaulio sukūrimu. Šventasis Raštas neprasideda išgelbėjimu. Mes turime būti dėkingi už išgelbėjimą, bet krikščioniškoji žinia apima daugiau.
Žmogus, sukurtas panašus į Dievą, yra vertingas ir dėl to svarbus krikščioniškojo meno objektas. Žmogus tik kaip žmogus su savo jausmais, kūnu, protu koks svarbus poezijos ir romanų objektas! Nekalbu apie žmogaus pasimetimą, bet apie jo žmogiškumą. Individualybė Dievo pasaulyje yra labai svarbi. Todėl krikščioniškas menas turi gerbti individualumą.

Modernusis menas žmogų dažnai iš viso sulygina su žemės paviršiumi ir kalba didingomis abstrakcijomis; kartais net sunku pasakyti, vyras vaizduojamas ar moteris. Mūsų karta individualybei paliko mažai vietos. Liko minia. Kaip krikščionys mes dalykus matome kitaip. Kadangi Dievas pagal savo paveikslą sukūrė individualų žmogų, todėl individualumą jis pažįsta ir palaiko, o žmogaus asmenybė verta, kad ją tapytume ir aprašytume.

Krikščioniškasis menas yra visapusis krikščionio gyvenimo ir jo asmenybės išreiškimas. Gyvenimo pilnatvė – štai kas turėtų būti krikščioniškojo meno tikslas. Menas negali būti tik savos rūšies evangelizacijos priemonė.

Bet jei krikščionybė turi tiek daug pasakyti apie menus ir menininkus, kas nutiko, jog paskutiniuoju metu tiek mažai krikščioniško meno? Tikiuosi, kad mano atsakymas bus aiškus. Mes nekūrėme krikščioniško meno, nes pamiršome, ką krikščionybė apie jį sako.

Krikščionys neturėtų bijoti fantazijos bei vaizduotės proveržių. Gera tapyba nėra fotografiška prastąja šio žodžio prasme. Senajame Testamente menas, kurį įsakė sukurti Dievas, ne visad buvo fotografiškas. Eidamas į Šventų Švenčiausiąją, kunigas apsirengdavo drabužius, kuriuos puošdavo mėlyni granatai. Gamtoje mėlynų granatų nebūna. Menininkai krikščionys neturėtų bijoti fantazijos ir vaizduotės, nes jie žino, kuo skiriasi realusis pasaulis nuo išmonės. Savo knygoje "Jis yra čia ir jis netyli" (He Is There And He Is Not Silent) aš nurodžiau, kad krikščionys turi pagrindą atskirti subjektą nuo objekto. Krikščionis iš tiesų yra laisvas žmogus – jis turi vaizduotės laisvę. Tai mūsų turtas. Krikščionis – tai tas, kurio vaizduotei duota nuskristi toliau žvaigždžių.

Krikščioniui visai nebūtina susikoncentruoti tik į religiją išreiškiančius objektus. Pagaliau religinės temos gali būti visiškai nekrikščioniškos. Draudžiamos spaudos antikultūrinis menas drauge vaizduodavo Kristų ir Krišną: tai puikus religinio meno pavyzdys. Bet absoliučiai antikrikščioniškas. Religinio objekto buvimas kūrinyje negarantuoja jo krikščioniškumo. Kita vertus, autoriaus, nė sykio netapiusio Kristaus galvos ar atviro kapo, darbas gali būti neprilygstamas krikščioniškas menas. Kai kurie menininkai savo kūryboje privalėtų rasti vietos religinei temai, bet neturėtų krimstis, jei šia tema netapo. Kai kurie krikščionys menininkai visai nekuria religinėmis temomis. Tai laisvė, kurią menininkas turi Kristuje, vedamas
Šventosios Dvasios.

Atskiras darbas ir visa menininko kūryba

Kurdamas tiek atskirą darbą, tiek savo kūrybos visumą, kiekvienas menininkas susiduria su panašiomis problemomis. Nėra menininko, galinčio pasakyti viską, ką norėtų, vienu atskiru darbu. Tiesa, kai kuriais žanrais, pavyzdžiui, epo ar romano, galima daryti platesnes apžvalgas ir sudėtingesnius apibendrinimus, bet ir šiuo atveju ne viskas, ko autorius norėtų, atskleidžiama vienu kūriniu. Taigi negalime įvertinti menininko kūrybos iš vieno darbo. Nė vienas meno kritikas ar istorikas negalėtų to padaryti. Menininko meistriškumą ir jo pasaulėžiūrą turime vertinti remdamiesi visa jo kūryba.

Su visu tuo galima palyginti pamokslą. Vienu pamokslu jokiu būdu neįmanoma visko pasakyti. Niekas negali įvertinti visos kunigo teologijos ir jo tikėjimo iš vieno pamokslo. Žmogus, bandantis sudėti viską į vieną kalbą, būtų prastas pamokslininkas. Net ir Biblija yra knyga, sudėta iš daugelio knygų; jų negalima skaityti taip, tarsi kuri viena knyga ar vienas skyrius išreikštų viską. Bibliją reikia skaityti nuo pradžios iki galo. Ir jei tokia nuostata tinka Dievo Žodžiui, tai juo labiau menininko kūrybai.

Jei esate krikščionis menininkas, jums nereiktų nusiminti, kad negalite vienu ypu visko padaryti. Jei nepavyksta sukurti kūrinio, talpinančio visą krikščionišką žinią, geriau rašykite meilės poemą. Tačiau visgi jei žmogus svajoja tapti menininku, jis turėtų visomis jėgomis stengtis, kad per savo gyvenimą sukurtų tikrai gilų meną.

Krikščioniškas gyvenimas taip pat meno kūrinys

Tikiuosi, jog kurdami prisiminsite šias mano išdėstytas perspektyvas ir nutarsite, kokią reikšmę jos turi krikščioniškam gyvenimui. Turbūt būtų gera mintis perskaityti šią mano esė antrą kartą, ypač jei norėtumėte pritaikyti ją krikščioniškam gyvenimui. Ir nėra meno kūrinio, kuris nebūtų toks svarbus kaip mūsų asmeninis krikščioniškas gyvenimas, nes kiekvienas krikščionis yra pašauktas būti menininku. Galima neturėti dovanos rašyti, neturėti dovanos komponuoti ar dainuoti, tačiau kūrybingumo dovaną, pasireiškiančią pačiu gyvenimu, turi kiekvienas žmogus. Šia prasme krikščionio gyvenimas turėtų būti meno kūrinys. Šiame pasimetusiame ir nusivylusiame pasaulyje krikščionio gyvenimas turi byloti tiesą ir grožį.

Versta iš: F.A. Schaeffer, Art and the Bible, 1973.