info@lksb.lt +370 600 80578

Mito gimimas

"Sesės ir broliai Amerikoje", – jaunam indui vos ištarus šiuos žodžius, kelių minučių audringi plojimai privertė jį nutilti. "Pasaulio seniausio vienuolių ordino" ir "religijų motinos" vardu induistas dėkojo už kvietimą dalyvauti pirmame "Pasaulio religijų parlamente" Čikagoje. Tai buvo 1893 metai.

Lygiai prieš 120 metų, rugsėjo vienuoliktąją, iki tol nežinomas vienuolis Swamis Vivekananda pasakė vieną iš įžanginių kalbų, skirtų įvairių religijų atstovams, kurių didelė dauguma buvo krikščionys. Trisdešimtmečio kalba, trukusi vos kelias minutes, išreiškė esmę: čia gimsta ir pirmą kartą ištariamas naujas mitas, bylojantis, kad tolerantiški Rytai stovi priešingybėje fanatizmo, persekiojimų ir dogmatizmo išvargintiems Vakarams. Krikščioniškiems Vakarams!

Anot Vivekanandos, "pakantumo idėja" kilusi iš "labai toli esančių kraštų" Rytuose. "Didžiuojuosi priklausydamas religijai, kuri išmokė pasaulį tolerancijos ir visuotinio pripažinimo. Mes tikime ne tik visuotiniu pakantumu, bet ir tuo, kad visos religijos yra teisingos", teigė induistų vienuolis. Vivekanandos guru Šri Ramakrišna jau buvo mokęs tiesos patirties galimybės visose religijose. Tačiau mokinys randa būdą šią žinią įpakuoti daug patraukliau, panaudodamas vieną kitą Vakarų idėją bei sąvoką ir tuo sudaro pagrindą induistų misijinei veiklai Amerikoje ir Europoje.

Vivekanandai pavyksta sujungti pagarbą (dėl to "vienas iš visų laikų labiausiai vertinamų suvažiavimų") ir didžiulį pasitikėjimą savo žinios tiesa. Tą dieną jis visam "pasauliui" "paskelbia" tiesą iš Bhagavadgytos: "Kas beateitų pas Mane [t.y. dievybę], kad ir kokiu būdu – Aš jį priimsiu; visi žmonės eina savo keliais, kurie galų gale atveda pas Mane." Pabaigoje jis prabyla apie skirtingų religijų, bet "to paties tikslo siekiančius žmones" ir viliasi, kad "bet kokiam fanatizmui ir persekiojimui kalaviju bei pluksna" ateis galas.

459 induisto žodžiai sukėlė JAV netikėtinai audringą reakciją. Kalbą perspausdino kone visi laikraščiai; net šešis kartus Vivekananda buvo kviečiamas ją persakyti vis naujoms klausytojų minioms. "The New York Herald" Vivekanandą pavadino "neabejotinai iškiliausia Religijų parlamento asmenybe".

Naujasis mitas, pirmą kartą taip garsiai nuskambėjęs po pasaulį, atnešė dvigubą žinią: visos religijos yra keliai į tą patį tikslą, todėl visos yra 'teisios’; ir kita, su šia artimai susijusi: nėra klaidingų religijų ar erezijų, dėl to kiekvieną mokymo sistemą reikia gerbti – visuotinės tolerancijos principas.

Vivekanandos žinia buvo taip noriai priimta dar ir dėl to, kad jis tiesiog mielais ausiai ir širdžiai sakiniais pagaliau išreiškė tai, kas Vakaruose kultūriškai ir filosofiškai jau buvo subrendę. Sėkla sudygo, nes dirva buvo paruošta.

Prieš gerą šimtmetį, 1779 metais, G. E. Lessingas paskelbė bene populiariausią Šviečiamojo a. religijos filosofijos dokumentą – pjesę Natanas išmintingasis. Jau tada šis vokiečių poetas bylojo: nėra vienos teisingos religijos; kiekvienas turi savo tikėjimą, kuris jokiu būdu negali būti primestas kitiems kaip vienintelis išganantis; kiekvienos autentiškos religijos šaltinis ir kilmė slypi Dieve.

Bet pakankamai stiprų smūgį kriščionybei jau prieš dešimtmetį buvo sudavęs Volteras veikalu Traktatas apie toleranciją (1763). Lenkų publicistas R. Legutko apie jį sako:

"Pagrindinė mintis, kurią jis [Volteras] stengiasi įrodyti Traktate, yra ta, jog krikščionybė yra esminė, o gal ir vienintelė netolerancijos nuodėmės kaltininkė, visada buvusi brutalumo ir prievartos religija... Jis stengiasi kartu parodyti, kad kitos religijos, civilizacijos ir imperijos – net tos, kurios tradiciškai europiečių laikomos žiauriausiomis – yra ne tik tolerantiškesnės už krikščionybę, bet net stačiai tolerancijos židiniai." (Tolerancija)

XX amžiuje M. K. Gandis, vos keleriais metais jaunesnis už anksti mirusį Vivekanandą, tapo naujuoju induizmo ruporu. Jis taip pat perėmė kai kuriuos krikščionybės mokymo elementus (iš Kalno pamokslo nesmurtinio pasipriešinimo idėją), akcentavo monoteizmą, tačiau taip pat pasaulio religijas suvokė kaip skirtingus kelius į išganymą: "Yra tik vienas visagalis ir visur esantis Dievas. Jis vadinamas įvairiai, ir mes pažįstame Jį tuo vardu, kuris mums artimiausias. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti vardą, kuris jam yra iškalbingiausias. Išvara, Alachas, Khuda, Dievas reiškia tą patį." Dėl to vietoj "Tai yra kelias" reikia sakyti "Tai yra mano kelias, nors gerbiu ir tavąjį" (Kelias Dievo link).

O dabar, jau trečią kartą po 1991 ir 2001-ųjų, Dalai Lama XIV atvyksta į Lietuvą. Rugsėjo vienuoliktąją jo lėktuvas nusileido Vilniuje – lygiai tą pačią dieną, kurią Vivekananda kalbėjo Čikagoje. Šiandien šis Tibeto budistas, "Jo Didenybė Tenzinas Giatso, XIV-asis Dalai Lama", yra svarbiausias Vivekanandos idėjų skleidėjas (nors, be abejo, be šio monoteistinių atspalvių). Jo knygos pavadinimas Tyra širdis išreiškia Dalai Lamos pagrindinę žinią: visų religijų esmė ta pati – tyra širdis. Tam paliudyti tik viena mintis iš daugelio: "Tikiu, kad visų didžiųjų religijų tikslas ne didžiulių šventyklų statyba, bet gėrio ir atjautos šventovių kūrimas viduje, mūsų širdyse. Kiekviena didžioji religija pajėgi tai padaryti." Lietuvos katalikų žurnalo "Sandora" viename iš straipsnių sakoma: "Visų religijų pagrindas yra meilė ir gailestingumas. Filosofijos požiūriu religijos gali gerokai skirtis, bet pagrindinis visų jų tikslas tas pats – siekti tobulumo." Ir šiandien, rugsėjo 12-ąją, Vilniaus rotušėje: "Visos religijos propaguoja tuos pačius dalykus ir tas pačias vertybes".

Kaip jau ir Vivekanandos atveju, šiems bei panašiems teiginiams trūksta istorinio ar empirinio įrodymo. Tai nestebina, nes tezė apie visų religijų esmės ir tikslo vienodumą (kaip vienareikšmiškai suformuluota) paprasčiausiai yra klaidinga. Be abejo, tam tikrais aspektais religijos tikrai yra panašios. Bet kad jų esmė vienoda ir kad iš principo visos sugeba pasiekti tą patį, toli gražu ne savaime suprantama ir paprasčiausiai yra ne kas kita, kaip propagandinis teiginys. Indijoje užaugęs krikščionių apologetas Ravis Zacharias pasakytų dar aiškiau: "Ne visos religijos sako, kad visos religijos vienodos. Kiekviena savo širdy puoselėja tam tikrą bekompromisį paaiškinimą, kas yra Dievas ir kas nėra, ir dėl to laikosi tam tikro požiūrio į gyvenimo prasmę... Kiekviena religija savo esme yra išskirtinė." (Jesus among other Gods)

Tam esama galybės patvirtinimų. Pavyzdžiui, Gandis kategoriškai teigia: "Dievas nėra asmuo... visi esame Jo įsikūnijimai". Žydų ir krikščionių tikėjimas teigia visiškai priešingai: Dievas yra asmuo, ir mes nesame Dievo įsikūnijimai; esame Dievo kūriniai ir panašūs į Jį. Kitas pavyzdys: Dalai Lamos svarstymuose apie religijų bei gyvenimo prasmės esmę į akis krenta jo antropocentrizmas, išskirtinis susikoncentravimas į žmogų. Tuo tarpu krikščionybė moko, kad svarbiausia žmogaus gyvenimo prasmė yra šlovinti Dievą, jį mylėti ir jam tarnauti. Mes sukurti "jo didybės šlovei" (Ef 1, 12.14).

Lietuvių rašytoja J. Ivanauskaitė (1961–2007) taip pat skelbdavo religijų vienybės idėją, nes jai asmeniškai įtaką yra padariusios ir induizmo, ir budizmo, ir kriščionybės mintys. Būdama dešimtoje klasėje ji įtikėjo į savotišką induizmo panteizmą, o vėliau, Dalai Lamos pirmos viešnagės Lietuvoje metu, prasidėjo, pasak jos, "naujas [labiau budistinis] dvasinio kelio etapas". Gyvenimo pabaigoje į pirmą planą vėl iškyla krikščioniška leksika. Ir niekas nesukėlė jokių konfliktų, lūžių, nes "visos religijos yra tarsi skirtingi keliai į Meilę, Tiesą ir Taiką. Į vidinę Taiką, kurioje nebėra jokių esminių konfliktų ar prieštaravinų" (iš rinkinio Tikėti ir rašyti). Tokių įsitikinimų rezultatas: "Giliai tikintis niekada nepradės kito žmogaus atvertinėti į savo religiją". Ivanauskaitė puikiai suprato, kad žydų-krikščioniškasis Dievo suvokimas stovi skersai kelio religijų vienybei (žr. Zacharias'o žodžius). Todėl visiškai nuoseklu, kad šioji Dievo sąvoka – tipiškai budistams – visur tiesiog šluojama nuo rinkos: "žmogaus asmeninis dvasinis tobulėjimas, o ne Dievo sąvoka" – tai esą "kiekvienos religijos esmė"!

Kaip dėl tolerancijos – antrojo mito aspekto? Šioje vietoje nesiimsime nei pateikinėti kompleksiško tolerancijos istorijos eskizo, nei nagrinėti Vivekanandos teiginių tikroviškumo, esą indų nacija "visų religijų persekiojamiesiems ir pabėgėliams" visada suteikdavusi prieglobstį, net pirmame amžiuje išsaugojusi "tikruosius izraelitų likučius". Apsistosime prie to, kad Vivekananda ir visi jo sekėjai iki Dalai Lamos moko naujos tolerancijos sampratos: vietoj asmens toleravimo propaguojamas pakantumas idėjoms. Apie šią paradigmų kaitą svarsto K. Connoris rašinyje "Tiek tos tolerancijos" (iš "Center for a Just Society"; bernardinai.lt, 2011 02 10):

"Vis dėlto pastaraisiais metais supratimas apie tai, ką reiškia būti 'tolerantiškam’, radikaliai pakito. Buvo laikas, kai tolerancija reiškė būtent tai – toleranciją. Galbūt nesutinku su savo kaimyno religiniais įsitikinimais, pasirinktu gyvenimo būdu ar kultūros papročiais, tačiau būdamas įstatymui paklūstantis garbingas pilietis šiuos skirtumus taikiai toleruosiu. Mano kaimynas man atsakys tuo pačiu. Tam tikrais atvejais, tarkim, artėjant rinkimams, mes galbūt leisimės gyvai aptarinėti mūsų skirtumus ir ginčysimės, kuo viena ar kita nuostata yra pranašesnė. Tačiau šiandien įsivyrauja naujas tolerancijos supratimas: turiu ne tiesiog gerbti savo kaimyno teisę galvoti ir elgtis kitaip negu aš, tačiau privalau savo kaimyno gyvenimo būdui pritarti, juo džiaugtis ir jį skatinti, nors tai reikštų, kad šitaip išsižadu savo paties vertybių."

Šiek tiek toliau po šių žodžių Connoris mini homoseksualumo pavyzdį. Šiandien gėjų lobistinės organizacijos reikalauja tolerancijos, bet jiems nerūpi vien tik teisės laisvai gyventi ir reikšti savo nuomonę. Tolerancija jų atžvilgiu dabar reiškia, kad jų gyvenimo būdas viešai būtų tvirtinamas ir vertinamas teigiamai. Tik tas laikomas tolerantišku homoseksualams, kuris pritaria jų vertybėms ir principams; kuris ne vien juos pakenčia, bet pripažįsta visą jų etiką. Jeigu kas nors atmeta intymius santykius tarp tos pačios lyties asmenų ir tai dar pavadina nuodėme, toks šiandien laikomas netolerantišku. Tačiau tai nebeturi nieko bendro su tradicine tolerancijos sąvokos reikšme! O ji būtent tokia: pakenčiu šalia savęs kitą, turintį kitokią religiją ir pasaulėžiūrą, kitokias vertybes ir įsitikinimus, su kuriais aš nesutinku arba net juos atmetu.

Kad ir kaip tai dabar ignoruotume, Vakarų tolerancijos idėja stovi suręsta ant tiesos pamato, t.y. ji neatskiriama nuo tvirtos absoliučios ir objektyvios tiesos sampratos (šios sampratos erozija postmodernybėje tik palengvino naujos tolerancijos idėjos pažangą). Nes tolerancija be tiesos negali egzistuoti. Tiesos eliminavimas tirpdo ją, naikina visos kategorijos prasmę. Mat tolerancija reiškia mano pakantumą žmonėms, kurių požiūrį aš laikau netiesa. Jeigu nėra tiesos ir klaidingumo, neįmanoma ir ko nors tikrąja prasme toleruoti.

Ne tiesa trukdo taikiam visuomenės sugyvenimui. Kategoriškas kitų pozicijų, nuomonių ir vertybių atmetimas nėra problema. Galime pašalinti tiesos kategoriją, bet žmonėse vis tiek išliks polinkis kitus pažeminti, pašalinti, jiems pakenkti. Neapykanta visada tyko už durų. Po nuopuolio, deja, tai yra mūsų default position. Ir šioje situacijoje būtent tiesa, tikroji tiesa, absoliučioji tiesa mus išgelbsti, kadangi ji perkelia netoleranciją ir kovą į idėjas. Tegul grumiasi idėjos, o ne žmonės! Kai nebėra tiesos, kai idėjos tarpusavyje nekovoja, kai nevyksta varžybų dėl tiesos, tada labai greitai grįžtama prie kovos tarp žmonių, prie spaudimo, manipuliacijos, represijų, tironijos ir t. t.

"Idėjos savo prigimtimi yra netolerantiškos, net ir vadinamosios liberalios idėjos", antrina žinomas katalikų filosofas R. Spaemannas. Nes jos yra arba teisingos, arba klaidingos. "Tuo tarpu žmonės, bendraudami su kitais, jų manymu, besilaikančiais klaidingų idėjų, privalo būti jiems tolerantiški, nes tik tokiu būdu vienų ir kitų idėjos lyginsis tarpusavyje... Idėjų kova yra kiekvienos laisvos visuomenės bruožas." (Das unsterbliche Gerücht) Tačiau būtent šios – idėjų kovos – mus ragina atsikratyti Vivekananda ir Dalai Lama!

Panašiai kaip Spaemannas, reiškiasi ir žinomiausias vokiečių filosofas J. Habermasas: "Pakantumas visų pirma tada reikalingas, kai atmetame kitų įsitikinimus: nereikia būti tolerantiškiems, kai esame kitų tikėjimui ir nuostatoms abejingi ir indiferentiški" (Intolerance and Discrimination; http://www.tja.lt ). "Misiją akcentuojančios religijos kaip krikščionybė ir islamas pagal savo prigimtį yra netolerantiškos kitoms tikėjimo sistemoms", teiga šis mąstytojas. Sąvoka "netolerantiškas" jis būtent apibūdina minėtąją idėjų kovą. Habermasas taip pat vartoja "kognityvaus konflikto" terminą, apibūdinantį ‚gerą' konfliktą; fiziniai konfliktai tarp žmonių nėra ‚geri'.

Tiesa ir tolerancija yra viena kitai neišvengiamai reikalingos. Toleruojame žmones tam, kad jie galėtų pristatyti ir paaiškinti savo idėjas; tik tokiu būdu įgyjame galimybę vis labiau priartėti prie tiesos, t.y. ją vis geriau suprasti. Dėl to gerbiame žmones, tačiau negerbiame jų klaidingų idėjų. Priešingu atveju idėjų kova yra ne kova, o idėjų košė.

Visos tolerancijos istorijos apžvalgos rodo, kad pagrindinės tolerancijos šaknys glūdi XVI–XVII a. protestantiškose šalyse (Nyderlanduose, Anglijoje). Tad tenka tik apgailestauti, kad ypač tų šalių krikščionys, teologinio liberalizmo užnuodyti, šią sąvoką paleido iš rankų. Dabar tolerancija nukreipiama prieš juos. Tolerancijos vardu krikščionys netolerantiškai raginami: "Kitų religijų atžvilgiu atsisakykite savo netolerantiško išpažinimo, kad nėra kito vardo, per kurį galimas išgelbėjimas, tik Jėzus Kristus!" Ir čia kalbama ne apie kokią nors nereikšmingą detalę, o apie pačią krikščioniškojo tikėjimo šerdį! Bet ar gali būti didesnė netolerancija kitos religijos išpažinėjų atžvilgiu, kaip, prisidengus tolerancija, raginti: "Atsisakykite savo tikėjimo esmės"?!

Per 2001 metų vizitą viešbutyje "LeMeridien-Villon" Dalai Lama susitiko su bažnyčių atstovais. Vienos katalikų žurnalistės paklaustas, ką jis galvoja apie krikščionių misiją pietryčių Azijoje, tibetietis nedviprasmiškai atsakė: "That´s not good!" – tokia buvo jo spontaniška reakcija. Tai nėra gerai! Mat esą visada geriau likti savo religijoje. Misija tik ten leidžiama, kur nėra didelių tradicinių religijų (t.y. šalyse ir regionuose su 'primityviomis’ arba animistinėmis religijomis).

Ką visa tai turi bendro su tikrąja tolerancija? Tikrai tolerantiška nuostata leidžia tokiems budistams kaip jis vykdyti savo misiją visame pasaulyje, lygiai kaip ir Vivekananda turėjo visas teises įkurti Ramakrišna misiją Niujorke (pirmoji 1894 m.). Tas, kuris nori vieną dalyvį išstumti iš religijų rinkos ir reikalauja iš krikščionių atsisakyti savo misijos sampratos, kuris apskritai nenori, kad misionieriai gyventų ir dirbtų Azijoje, tik parodo, kad tikros tolerancijos dvasia jam visiškai svetima.

Galima labai nuoširdžiai pasidžiaugti, kad išeivijos Lietuvių enciklopedijoje (1964) išspausdintas toks puikus straipsnis apie toleranciją. Štai keli sakiniai iš jo:

"Tolerancija – pakanta, nusistatymas gerbti laisvę ir tokias pažiūras, prieš kurias kovojama kaip klaidingas, atsilikusias, pragaištingas etc... Žmogaus vertinimas, o ne tiesos nuvertinimas yra t.[olerancijos] siela... Todėl būti tolerantu nereiškia nei atsisakyti savo įsitikinimų, nei susilaikyti nuo jų išpažinimo, gynimo ir skleidimo... Ten t.[olerancija] yra reikalinga, kur yra skirtybės. Bet ten, kur yra skirtybės, ten ir yra jų kova. Tačiau ne pati idėjinė kova yra priešinga t.[olerancijai], o joje griebimasis prievartinių priemonių. Tai ir yra esminis t.[olerancijos] reikalavimas: nepasiduoti neapykantos pagundai ir nesiimti prievartos... Tiesa pasiekiama tik laisvės keliu. Todėl idėjinė kova iš esmės turi likti, K. Jasperso žodžiais, mylinčioji kova, kurioje siekiama ne priešininką nuveikti, o drauge su juo ieškoti tiesos."