Holger Lahayne
Mūsų kalėdinė legenda
"Norėjo... paskatinti žmones juo [Jėzumi] patikėti"? – taip. "Norėjo ją [istoriją] nuskaidrinti"? – ne. Jau iš Luko pasakojimo prologo Lk (1, 1–4) aišku, kad jam labai svarbu tikslus ir patikrinamas perteikimas (žr. ir Lk 3,1–2). Užtat jo informacija sausa ir preciziška. Jokio ženklo apie sąmoningą legendos kūrimą. C. S. Lewisas rašo: "Kaip literatūros istorikas, esu galutinai įsitikinęs, kad evangelijos nėra legendos... Esu skaitęs daug legendų, bet man visiškai aišku, kad Jėzaus gyvenimo perpasakojimai netinka šiam žanrui. Jie nepakankamai meniški, kad būtų legendos" (God in the dock).
Priekaištauti legendų kūrimu, matyt, labiau tiktų mums patiems, o ne Lukui. Nes krikščioniškoji kultūra Jėzus gimimo istoriją iš dalies jau taip išpustė ir pakeitė (kai kuriuos Luko teiginius net visai iškreipė), kad ji tikrai vos bepanaši į istorinę tiesą.
Tradicinis (be papuošimų) vaizdas, kurį daugelis turime susidarę apie Jėzaus gimimą, yra toks: Marija su Juozapu per gyventojų surašymą ateina į Betliejų, kur Marijai dar pirmąją naktį staiga priartėja metas gimdyti. Mieste jie nesuranda 'normalaus’ prieglobsčio, nesulaukia šeimininkų svetingumo ir "užeigoje", todėl Jėzus priverstas gimti tvartelyje žeminančiomis sąlygomis.
Ar tikrai taip ir buvo? Prieš gerą trisdešimtmetį šiai versijai pasipriešino Kennethas Bailey’is. Teologas, kuris 40 metų praleido arabų pasaulyje, gerai išmoko kalbą ir perprato Viduriniųjų Rytų kultūrą, šitokį Jėzaus gimimo istorijos pateikimą pavadino klaidingu. Klaidingu dėl paprastos priežasties: kad Jėzaus gimimo istoriją vertiname vien iš mūsų, vakarietiškos, kultūros perspektyvos. Mes nepaisome ir nesigiliname į Rytų Viduržemio regiono, taigi ir biblinių vietų, kultūrą bei tradicijas. Todėl Bailey’is ragina į Jėzų pažvelgti Rytų kultūros žmonių akimis (toks ir jo knygos pavadinimas: "Jesus Through Middle Eastern Eyes"; http://www.ivpress.com/title/exc/2568-1.pdf , 1 sk.; žr. ir "The Manger and the Inn", http://www.biblearchaeology.org/post/2008/11/08/The-Manger-and-the-Inn.aspx ). Jeigu pažiūrėtume taip, kaip siūlo Bailey’is, koks galėtų būti rezultatas?
Mūsų tradicinis požiūris į Jėzaus gimimą yra prasmingas tik tokiu atveju, jeigu laikomės prielaidos, kad Marijai gimdymo metas atėjo kelionės pabaigoje arba iškart atkakus į Betliejų. Tada, žinoma, Juozapas buvo priverstas staigiai ieškoti kokios nors priebėgos, o nieko neradęs, tenkintis tvartu. Bet Biblijos tekstai nekalba nei apie staiga prasidėjusius sąrėmius, nei apie netikėtą gimdymą. Tik sakoma, kad "Jiems tenai esant" (Lk 2, 6) gimė vaikelis. Tekstai neduoda jokio pagrindo būtinai manyti, kad Jėzus gimė kaip tik pirmąją atvykimo naktį. Visai laisvai galėjo būti jau prabėgę kelios dienos, savaitės ar net mėnesiai (kaip pripažįsta ir dauguma komentarų). Tikriausiai kelionės metu Marijos nėštumas buvo gerokai pažengęs, bet sunku teigti, kad ji į maždaug 120 km kelią nuo Galilėjos į Judėją būtų leidusis prieš pat gimdymą.
Bet net jeigu ir tikrai gimdymas turėjo prasidėti ir prasidėjo vos atvykus, tai nebūtinai privalėjo baigtis tvarte. Nes tik pagalvokime: Juozapas, kuris kilęs iš karališkosios Dovydo giminės, ateina į savo protėvių, savo šeimos miestą, "Dovydo miestą" (Lk 2, 4). Kaip tokios garsios giminės palikuonis, jis svetingo priėmimo galėjo tikėtis bet kuriuose miestelio namuose. Būtų pakakę kelių žodžių apie savo kilmę, ir visos durys jo šeimai būtų atsivėrę. Be to, netoli Betliejaus (žr. Lk 1, 39) ir Marija turėjo savo giminių (Elžbietą). Tad jei Betliejuje nebūtų suradę svetingos pastogės, galėjo mikliai leistis į tikrai draugiškus namus.
Bailey'io nuomone, visiškai neįtikėtina, kad to meto kultūroje šitokios kilmės vyras ir dar su nėščia žmona būtų nuvarytas nuo durų. Bet nereikia nė specialių mokslų, skaitykime Senąjį Testamentą ir daugelyje vietų rasime aprašyta, kaip tuose kraštuose buvo svarbu svetingumas (panašus jis išlikęs ir iki šių dienų). Bailey'is stebisi: "Negi Betliejaus gyventojai buvo jau visai praradę garbės jausmą?" Žinoma, kad ne. Duris užtrenkti gimdyti besirengiančiai moteriai prieš akis ir dar dėl ko? – dėl paprasčiausio vietos trūkumo, būtų buvusi neapsakoma gėda ne tik tiems namams, bet ir visam miesteliui. Argi Lukas nebūtų atkreipęs dėmesio į šitokį negirdėtą dalyką ir apie jį smulkiau papasakojęs?
Bet esama ir daugiau nuorodų apie tradicinio požiūrio galimą neatitikimą tikrovei. Štai dar viena: kur stovėjo Lk 2, 7 minimos ėdžios? Mes esame įpratę galvoti, kad būtinai tvarte (tokiame, kaip mes įsivaizduojame senovišką tvartą). Nes juk kurgi daugiau galėję stovėti gyvuliai?
O Bailey'is sako, kad tvartai to meto Rytų kultūroje buvę ne tik nepanašūs į mūsų vaizduotės ar dabartinių prakartėlių, bet net nebuvę atskirai nuo gyvenamųjų patalpų (kaip, beje, ir pas mus senovėje). Taigi ėdžios stovėjusios ne kur kitur, o tiesiog šeimos name. Mat dauguma žydų nebuvo tokie turtingi, kad turėtų atskirų pastatų savo ūkiui. Teologas E. Lohse knygoje "Umwelt des Neuen Testaments" rašo, kad diasporose nemažai žydų praturtėdavo, tačiau "ekonominės sąlygos, kuriomis žydai gyveno savo tėvynėje, dažniausiai likdavusios gana kuklios". O Erodo valdymo laikais dėl jo pradėtų didelių statybų ir dėl to reikalaujant daug mokesčių, turtingų visame krašte buvę dar mažiau; o 'viduriniojo sluoksnio’ nedaug tebuvo (tik kai kurie amatininkai kaip žvejai). Vidutinė Betliejaus žydų šeima, kaip ir kitos visame krašte, "gyveno nedideliame name, susidedančiame iš vienos, dažniausiai belangės patalpos (plg. Lk 15, 8)... Po šiuo stogu svetingai priglausti gimines ar draugus buvo savaime suprantama ir noriai vykdoma pareiga. Tad nakvynė visų esančiųjų ir vykdavusi bendrai toje vienoje patalpoje (plg. Lk 11, 7)."
Tas pats patvirtinama ir F. Rieneckerio Biblijos žinyne (leidimas rusų kalba platinamas ir Lietuvoje): "Visas namas susideda iš vienos patalpos... Ta viena patalpa turėjo žemesniąją dalį gyvuliams ir kitą, įrengtą aukščiau, skirtą žmonėms; ties dalių perskyra palei laiptus dažniausiai buvę išrikiuotos akmeninės ėdžios..." Panašiai dėsto ir "Biblijos enciklopedija" (Alma littera, 1992): "Namas... buvo padalytas į dvi dalis. Į žemesnę dalį prie durų žiemą suvarydavo galvijus... Šeima gyveno aukštesnėje, toliau nuo durų esančioje namo dalyje." Gyvuliai ir žmonės po vienu stogu – įprastas dalykas to meto kultūroje.
Gaila, kad beveik nėra literatūros, kur būtų vaizduojamas tuometinis paprasto žmogaus gyvenimas, o dažniausiai matome tik turtinguosius – dideli namai su daug kambarių ir vidiniu kiemu, graži aplinka. Štai knygoje "Gyvenimas Jėzaus laikais" (LBD, 2001) parodomas "Turtuolio namas Jeruzalėje" ir "Dvaro rūmai". Tiesa, yra ir "Kaimo namas", tačiau, deja, kiek persistengus padailintas. Lygiai tas pats, kas žiūrėtume TV laidą "Stilius" ar vartytume žurnalą "Žmonės" ir manytume, kad šitaip gyvena dauguma Lietuvos žmonių.
Gyvuliai ir žmonės naktimis po vienu stogu, ėdžios greta gyvenamosios dalies – šie Bailey’io teiginiai pasirodo puiki pagalba geriau suprasti ir kitas Naujojo Testamento vietas. Bailey'is mini Mt 5, 15 (taip pat Ts 11,29–40 ir 1 Sam 28,24 ST), bet ypač Lk 13, 10–17. Joje pasakojama apie pykstantį sinagogos vyresnįjį, kad Jėzus šabo dieną gydo. Eil. 15 Jėzus į tai atsako: "Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti?" Mat kiekvienas tada savo gyvulius per naktį laikė namuose, o rytą, kad ir šabo, išvesdavo lauk, nes dieną patalpoje jų palikti negalėjo. Taip elgdavosi net ir patys pamaldžiausi. Jeigu gyvuliai per šabą būtų buvę paliekami atskiroje patalpoje kaip tvarte, vyresnysis būtų galėjęs Jėzui atkirsti, kad tą dieną savo gyvulių net neliečia.
Dar vienas dalykas ir bene įdomiausias: ar tikrai Juozapas su Marija vietos nakvynei ieškojosi "užeigoje"? Lk 2, 7 sakoma, kad nerado vietos (gr. topos) patalpoje, vadinamoje kataluma. Kas tai buvo – komercinė užeiga, motelis, viešbutis, nakvynės namai? Išties kataluma turi kelias reikšmes. Pagrindinė tiesiog žymi vietą, kur galima apsistoti. Tačiau vien leksika negali nulemti žodžių reikšmės supratimo. Būtinai reikia žiūrėti situacijos, aplinkybių konteksto. kataluma gali reikšti ir užeigą (svečių namus) arba tiesiog namus (namą). Jeigu, kaip išsiaiškinome, ėdžios stovėjusios namuose, tai vertimas "namas", "namai" neturi prasmės. Beprasmis net ir tuo atveju, jeigu, tarkime, turtingas ūkininkas turėjo atskirą tvartą. Kaip išsiaiškinome, tuo laiku, toje kultūroje niekam nebūtų liežuvis apsivertęs gimdyti besiruošiančiai moteriai pasiūlyti: namas užimtas, eik į tvartą.
Bailey'is pateikia argumentų, kodėl netinka ir vertimas "užeiga". Labai abejotina, ar toks nuošalus miestelis kaip Betliejus užeigą išvis turėjo, kadangi užeigos dažniausiai stovėjusios greta pagrindinių kelių. Be to, abejotina, ar Juozapas, būdamas savo giminės mieste, žmonai gimdyti būtų ieškojęsis tokios netinkamos vietos kaip užeiga. Nė vienas pastarųjų 1900 metų vertimų nei į arabų, nei į sirų kalbas nepateikia žodžio "užeiga".
Taip pat reiktų neužmiršti, kad Lukas buvo labai puikiai įvaldęs graikų kalbą ir žodžius vartojo gana tiksliai. Graikų kalbos žodis užeigai apibūdinti yra pandocheion. Pasakojime apie gailestingąjį samarietį Lk 10, 25s šis taip ir verčiamas "užeiga". kataluma Luko dar kartą vartojamas Paskutinės vakarienės aprašyme 22, 11–12, ir išverstas "menė" arba "svečių kambarys". Savo skaitytojams negraikams Lukas patikslina, kad tai yra "aukštutinys kambarys". Kai kurie namai turėjo tokius kambarius, įrengtus arba už gyvenamosios dalies, arba antrame aukšte (žr. nuotr.). Jeigu 2, 7 Lukas omenyje tikrai turi pandocheion, tai kodėl to žodžio nevartoja?
Evangelistas tiesiog tik pateikia informaciją, kad tas svečių kambarys buvo pilnas, užimtas (tikriausiai surašymui gausiai susirinkusių žmonių). Taigi to laiko Viduriniųjų Rytų skaitytojas, radęs tokį sakinį, galėjo pagalvoti: Jėzus buvo paguldytas ėdžiose, vadinasi, ten, kur gyvena pati šeima. Kodėl ne kataluma? Lukas paaiškina: kad kataluma buvo užimtas. Tada skaitytojas vėl galėjo pagalvoti: dar geriau, gimdymui šeimos būstas labiau tinka. Ir "Today's NIV" verčia, kad "svečių kambarys" buvo užimtas (no guest room).
Tad jei darome prielaidą, kad Jėzus gimė šeimos būste, daug kas greitai paaiškėja: nereikia spėlioti apie vėlesnį šeimos persikėlimą, nes Matas papasakoja, kad išminčiai atėjo į namus (Mt 2, 11). Teologas G. Maieris pateikia savaip susuktą šios istorijos aiškinimą: šeima tikrai Betliejuje jau buvo praleidusi kurį laiką, gyveno šeimos svečių kambaryje, tačiau prisiartinus gimdymui dėl vietos trūkumo jį turėjusi palikti ir išsikraustyti į laikinąją priebėgą – garsųjį tvartelį. Klausimas, kodėl būtent jiedu, būtent gimdyvė? Kaip jau minėta, tuometinėje kultūroje tai beveik neįsivaizduojamas dalykas.
Paaiškėja ir kodėl būtent toks, o ne kitoks buvo vėliau Luko aprašytas Jėzaus pasveikinti atėjusių piemenų elgesys (Lk 2, 8–20). Piemenys tais laikais buvo paties žemiausio socialinio sluoksnio atstovai. Angelas būtent jiems pirmiesiems praneša žinią apie gimusį taip lauktą Mesiją. Be kitų jausmų, piemenys turėjo pagrindo nustebti: kodėl pranešta būtent mums? Kodėl mums liepia eiti į turtingus ir prabangius namus, kur gimė žydų karalius?! Todėl angelas tuoj papildo, kad pasaulio Išganytojas gimė lygiai tokiomis pat sąlygomis kaip ir jų vaikai – paprastuose paprastos šeimos namuose guli suvystytas ir paguldytas ėdžiose. Todėl jie drąsiai atėjo į tos šeimos namus ir garbino Dievą "už viską, ką buvo girdėję ir matę" (20 eil.). Nėra jokio pagrindo galvoti, kad piemenys buvo išsigandę nederamų Mesijo gimimo sąlygų. Be to, po šitokio nuostabaus įvykio jeigu jie Juozapo šeimą būtų radę baisiausiai nusivylusią nuošaliame tvarte, ko gero, tikrai nebūtų palikę ir nuėję, o pasikvietę pas save į namus. Bet matyti, kad jų džiaugsmui niekas nesutrukdė.
Taigi paaiškėja, kad Jėzus, ko gero, gimė kuklioje, bet visiškai normalioje aplinkoje, tarp paprastų žmonių. Todėl atpuola reikalas kaltinti Betliejaus gyventojus nesvetingumu ir versti istorijos monstrais (pačiu baisiausiu iš jų darant vargšą užeigos savininką). O kaltinimų kokių tik nerasi! Vieniems tenykščiai – godūs pasipinigautojai (esą jeigu Juozapas su Marija būtų buvę turtingi, būtų gavę ir vietos užeigoje; bet būtent dėl to, kad buvo nepasiturintys, tai ir liko atstumti); kitiems – apskritai pasibaisėtino elgesio ir moraliai visiškai sugedę. Net Kalvinas kalba apie neatleistiną "baisiausią tironiją"; Betliejuje esą Juozapo šeima buvusi sąmoningai atstumta, kadangi kilusi iš karalių giminės. Bet visa tai tik grynos spekuliacijos. O Bailey'io versija iš jų išlaisvina.
Visos kartos, atskiesdamos šį antikos tekstą savo kultūra, matyt, labiau nesąmoningai, pagal savo laikų trūkumus, formavo ir kaltinimus Betliejaus gyventojams. Moralės pakrikimas, garbės praradimas, nepagarba nėščiosioms, abejingumas ir nepaslaugumas – didelės problemos ypač dabar, Vakarų didmiesčiuose, bet tikriausiai toli gražu ne tokios didelės tada, Jėzaus gimimo laikais.
Be to, šią istoriją jau esame sunkte persunkę savu supratimu apie privatumą. Tai bene didžiausias kontrastas tuometinei kultūrai. Jeigu mes būtume Juozapo ir Marijos vietoje, juk būtume ieškojęsi Betliejuje ramaus viešbutuko su dailiu kambarėliu, kad tik niekas netrukdytų (jeigu jau paslaugos negali suteikti ligoninėje). Kaip galima gimdyti kambaryje, besibūriuojant pašaliniams aplinkui?! Tačiau ir tada, gimdant, iš patalpos išeidavo vyrai ir vaikai. Bet moterys pasilikdavo padėti. Todėl Marija, gimstant Jėzui, tikrai nebuvo viena. Nes tada tiesiog nebuvo tokio privatumo poreikio, koks yra dabar. Todėl Jėzus tikriausiai gimė stebint daugeliui akių ir girdint daugeliui ausų. Kaip ir bet kuris naujagimis tais laikais ir tomis sąlygomis.
Bet mums tai per daug paprasta. Mums reikia ypatingo Jėzaus gimimo. Ne tik mums, nes jau gana anksti buvo pamėgta įsivaizduoti Jėzaus gimimą vienumoje, ramybėje ir tyloje. Tokiomis aplinkybėmis suprantama ir versija, esą Jėzus gimęs oloje ar grotoje. Kad akmens oloje, nėra visai atmestina, kadangi nemažai gyvenamųjų namų būtent buvę iškalti uolose (todėl istorinio pagrindo gali turėti ir Jėzaus gimimo vieta laikoma uola Betliejuje, virš kurios nuo III a. stovi bažnyčia). Jau II a. Justinas Kankinys rašo, kad Jėzus gimė oloje, tačiau "netoli kaimo" (dial. 78); to paties laikotarpio apokrifinė Jokūbo evangelija sako, kad Jėzus gimė oloje "Betliejaus apylinkėse" (18,1). Pseudomatas (VIII – IX a.) rašo (ir būtent čia tikriausiai primą kartą minimas tvartas): "Trečią dieną po Viešpaties gimimo Marija paliko olą ir nuėjo į tvartelį. Berniuką ji paguldė ėdžiose; jautis ir asilas jam atidavė garbę."
Jau 200 metų giedame garsiąją J. Mohro giesmę "Tyli naktis". Bet ar ta gimimo naktis tikrai buvo tyli? Ar tikrai šeimyna buvo viena savo ramybėje ir tyliame laukime? Vargu bau. Jeigu ir buvo, tai tik labai trumpai. (Be to, kodėl manome, kad Jėzus gimė tikrai naktį?) Šitokių įsivaizdavimų šaltinis yra apokrifiniai tekstai kaip, pvz., Jokūbo evangelija. Joje rašoma, kad dangaus skliautas buvo nurimęs, oras sustingo, nutilo ir gyvuliai bei žmonės (18, 2–3). Lotyniškoji Vaikystės evangelija taip pat pasakoja: "Nesigirdėjo jokio žmogaus balso, viską užvaldė gili tyla. Nes tą valandą dangaus skliautas sustabdė savo judėjimą." Dėl to mes mėgstame kalbėti apie Jėzaus gimimą neva gaubusią ramybę. J. Ratzingeris "Kalėdų palaimoje" (apie šv. Elzbietą Tiuringietę) rašo: "Tyla yra šio Kūdikio erdvė. Tyla yra Dievo gimimo erdvė. Tiktai patys įžengdami į tylos erdvę, ateiname ten, kur gimsta Dievas."
Gražiai pasakyta – ir nieko daugiau. Biblija, deja, šių gražių žodžių niekaip nepatvirtina. O Biblija šiuo klausimu juk yra svarbiausia?! Ką ji sako (visgi Dievo žodis)? Bet kas Dievo, tai Dievo, o mes norime gražumo. Mums per mažai paprastos istorijos, mums reikia dvasingos istorijos, pakylėjančios, pamokančios, su paralelėmis, simboliais. Kad tik būtų daugiau prasmės, net išgalvojame nesvetingosios užeigos šeimininką. Kaip įmanydami stengiamės būti šventesni net už patį Dievo žodį. Ką reiškia šitoks elgesys? Nieko kito, kaip Biblijos kritiką iš religijos ir pamaldumo pozicijų.
Jėzaus gimimą kaip istorinį įvykį prasminga ginti tuomet, jeigu galime parodyti, kad jis nėra legenda. Tam savo versijas privalome apvalyti nuo legendos apnašų. Biblija niekur nesako, kad Jėzaus gimimo metu Juozapas buvo jau pagyvenęs vyras (apie tai kalba Pseudomatas), kaip ir nepasakoja apie apnuoginto kūdikio garbinimą (tai XIV a. mistikės Brigitos iš Švedijos vizija). Taip pat nuo skeptikų akies bei kalėdinio laikotarpio plepių liežuvio privalome ginti ir saugoti tikruosius istorijos stebuklus kaip Jėzaus prasidėjimas ar angelų pasirodymai. Bet tai padarysime tik su nuostata kaip metodistų teologo Beno Witheringtono: "Lukas niekur neduoda suprasti, kad pats Jėzaus gimimas kaip nors būtų buvęs stebuklas ar bent neįprastas. Tikras stebuklas buvo Jėzaus prasidėjimas." ( http://www.bib-arch.org/e-features/nativity.asp )
Inkarnacija, Kristaus tapimas žmogumi yra "didysis stebuklas" (Lewisas), pats didžiausias iš visų. Mūsų pareiga jam skirti deramą pagarbą, rimtai vertinti ir neiškraipyti. Antrasis dieviškosios Trejybės asmuo buvo normalus žmogus su normalia profesija, išaugęs normalioje šeimoje iš normalaus vaiko, – kuris gimė taip pat normaliai, kaip ir dauguma vaikų. Argi tai nepakankamai gera žinia normaliems žmonėms?
