C.S. Lewis
Naujosios kūrinijos stebuklai
Pirmosiomis krikščionybės dienomis, "apaštalas" buvo pirmasis ir svarbiausias žmogus, tvirtinęs esąs prisikėlimo liudininkas. Praėjus vos dviem dienoms po nukryžiavimo, kai į vietą, atsiradusią po Judo išdavystės, buvo pasiūlyti du kandidatai, jų kvalifikaciją užtikrino tai, kad jie asmeniškai pažinojo Jėzų ir prieš Jo mirtį, ir po jos bei kreipdamiesi į išorinį pasaulį galėjo pateikti tiesioginių įrodymų apie prisikėlimą (Apaštalų darbai 1, 22). Po kelių dienų šv. Petras, sakydamas pirmąjį krikščionišką pamokslą, tvirtina tą patį: "Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi (krikščionys) esame šito liudytojai" (Apaštalų darbai 2, 32). Pirmame laiške korintiečiams 1, 9 šv. Paulius savo pretenzijas į apaštalystę grindžia tuo pačiu: "Ar aš ne apaštalas? Ar nesu regėjęs Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties?"
Kaip liudija ši kvalifikacija, skelbti krikščionybę pirmiausia reiškė skelbti prisikėlimą. Taigi žmonės, kurie buvo girdėję tik šv. Pauliaus mokymo Atėnuose fragmentus, susidarė įspūdį, kad jis kalba apie du naujus dievus – Jėzų ir Anastazijų (tai yra Prisikėlimą) (Apaštalų darbai 17, 18). Prisikėlimas yra pagrindinė kiekvieno krikščioniško Apaštalų darbuose užrašyto pamokslo tema. Prisikėlimas ir jo pasekmės buvo "evangelija", arba geroji naujiena, kurią nešė krikščionys (tai, ką mes vadiname "evangelijomis", pasakojimais apie mūsų Viešpaties gyvenimą ir mirtį, buvo sudaryta vėliau – tų, kurie jau buvo priėmę evangeliją, patogumui). Jos jokiu būdu nebuvo krikščionybės pagrindas: jos buvo parašytos tiems, kurie jau buvo atsivertę. Prisikėlimo stebuklas ir to stebuklo teologija eina pirmiau, o biografija – vėliau, kaip tų pirmųjų komentaras. Niekas negali prieštarauti istorijai labiau, kaip atskirų Kristaus posakių išrinkimas iš evangelijų bei jų laikymas tam tikra charakteristika, o likusio Naujojo Testamento – jos konstrukcija. Pirmasis faktas krikščionybės istorijoje yra tam tikras skaičius žmonių, kurie teigia matę prisikėlimą. Jeigu jie būtų neįkvėpę kitų tikėti šia "evangelija" ir numirę, nebūtų parašytos jokios evangelijos.
Labai svarbu aiškiai suvokti, ką turėjo galvoje šie žmonės. Kai šiuolaikiniai autoriai kalba apie prisikėlimą, jie paprastai galvoja apie vieną konkretų momentą – tuščio kapo radimą bei Jėzaus pasirodymą netoli nuo jo. To momento istorija yra tai, ką dabar daugiausiai mėgina palaikyti krikščionių apologetai ir paneigti skeptikai. Tačiau šis kone išskirtinis susitelkimas į pirmas penkias prisikėlimo minutes ankstyviausius krikščionių mokytojus būtų kone apstulbinęs. Tvirtindami matę prisikėlimą, jie nebūtinai tvirtino matę kaip tik tai. Kai kurie iš jų matė, kai kurie ne. Tai buvo ne svarbiau negu bet kuris kitas prisikėlusio Jėzaus pasirodymas – be poetinės ir dramatinės svarbos, kuria visada turi pasižymėti pradžios. Jie tvirtino tik tai, kad visi vienu ar kitu metu per šešias ar septynias savaites po Jėzaus mirties buvo Jį sutikę. Kartais atrodo, jog tuo momentu jie buvo vieni, tačiau vienąsyk Jį matė dvylika žmonių, o kitu atveju – penki šimtai. Šv. Paulius teigia, jog didžioji dalis iš tų penkių šimtų buvo dar gyvi, kai jis rašė Pirmą laišką korintiečiams, t. y. maždaug 55 metais po Kristaus.
"Prisikėlimas", kurį jie liudijo, iš tikrųjų buvo ne prisikėlimo iš mirusiųjų aktas, o jau prisikėlusiojo būsena; būsena, kurią, kaip jie pasakojo, patvirtino susitikimai per trumpą laiko tarpą (išskyrus ypatingą ir tam tikrais atžvilgiais kitokį susitikimą, kuris teko šv. Pauliui). Šis laikotarpio apribojimas yra svarbus, nes, kaip matysime, neįmanoma atskirti prisikėlimo doktrinos nuo įžengimo į dangų doktrinos.
Kitas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad prisikėlimas nebuvo laikomas paprasčiausiai ar vien tik sielos nemirtingumo įrodymu. Žinoma, šiandien į jį dažnai žiūrima būtent taip: aš girdėjau vieną žmogų sakant, jog "prisikėlimas svarbus tuo, kad įrodo išlikimą". Toks požiūris niekaip negali būti suderinamas su Naujojo Testamento kalba. Pagal tokį požiūrį, Kristus būtų paprasčiausiai padaręs tai, ką daro visi žmonės, kai jie miršta; vienintelė naujiena būtų buvusi ta, kad Jo atveju mums būtų leista pamatyti, kaip tai vyksta. Tačiau Šventajame Rašte nėra nė menkiausios užuominos, jog prisikėlimas yra naujas įrodymas to, kad tai iš tikrųjų vyko visada. Naujojo Testamento autoriai kalba taip, tarsi Kristaus pasiekimas, kurį Jis atliko prisikeldamas iš numirusiųjų, buvo pirmas toks įvykis visoje visatos istorijoje. Jis yra "pirmieji vaisiai", "gyvybės pionierius". Jis privertė atsiverti duris, kurios po pirmojo žmogaus mirties buvo užrakintos. Jis sutiko mirties kunigaikštį, susikovė su juo ir įveikė jį. Dėl to, ką Jis padarė, viskas pasikeitė. Tai naujosios kūrinijos pradžia: atsiskleidė naujas skyrius kosminėje istorijoje.
Spėju, jog esama tam tikrų atžvilgių, kuriais prisikėlęs Kristus primena populiariosios tradicijos "vėlę". Kaip vėlė, Jis "pasirodo" ir "dingsta" – užrakintos durys Jam ne kliūtis. Kita vertus, Jis Pats karštai tvirtina, kad yra fizinis (Evangelija pagal Luką 24, 39-40) bei valgo keptą žuvį. Būtent šioje vietoje šiuolaikinis skaitytojas pasijunta nejaukiai. Ir dar nejaukiau jis pasijunta perskaitęs žodžius: "Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas savo Tėvą" (Evangelija pagal Joną 20, 17). Mat balsams ir regimybėms mes tam tikra prasme esame pasirengę. Bet kas gi yra tai, ko negalima liesti? Ką reiškia "įžengti" pas Tėvą? Argi Jis jau nėra su Tėvu vienintele svarbia tų žodžių prasme? Kas gali būti "įžengimas", jei ne to metafora? O jeigu taip, kodėl Jis "dar" neįžengė? Šis diskomfortas kyla dėl to, kad istorija, kurią iš tikrųjų turi papasakoti "apaštalai", šioje vietoje pradeda kirstis su istorija, kurios mes tikimės ir iš anksto esame pasiryžę perskaityti jų pasakojime.
Mes tikimės, kad jie papasakos apie prisikėlusį gyvenimą, kuris yra grynai "dvasinis" neigiama to žodžio prasme: tai yra žodį "dvasinis" mes panaudojame, turėdami galvoje ne tai, kas tai yra, o tai, kas tai nėra. Mes turime galvoje gyvenimą be erdvės, be istorijos, be aplinkos, be juslinių elementų jame. Be to, savo širdies gilumoj mes esame linkę nutylėti apie prisikėlusio Jėzaus žmogiškumą, traktuoti, jog Jis po mirties tiesiog grįžo į Dievybės pavidalą, kad prisikėlimas būtų ne daugiau kaip įsikūnijimo atšaukimas. Esant tokiai situacijai, visos pastabos apie prisikėlusį kūną priverčia mus pasijusti nejaukiai – jos kelia bauginančius klausimus. Mat kol mes laikomės negatyviai dvasinio požiūrio, iš tikrųjų mes visiškai netikime tuo kūnu. Mes manėme (nesvarbu, pripažįstame tai ar ne), kad kūnas nėra tikslas: kad tai tebuvo Dievo siųsta regimybė, siekiant įtikinti mokinius tiesiomis, kurių kitaip nebuvo įmanoma perteikti. Bet kokiomis tiesomis? Jeigu tiesa yra tokia, kad po mirties ateina negatyviai dvasinis gyvenimas, mistinės patirties amžinybė, ar gali būti labiau klaidinantis tos tiesos perteikimo būdas, kaip žmogiško pavidalo, kuris valgo keptą žuvį, pasirodymas? Vėlgi, laikantis tokio požiūrio, kūnas iš tikrųjų būtų haliucinacija. O bet kokią haliucinacijos teoriją sugriauna faktas (o jeigu tai prasimatymas, tuomet tai keisčiausias prasimanymas, koks tik kada nors atėjo žmogui į galvą), kad tris kartus ši haliucinacija ne iš karto buvo atpažinta kaip Jėzus (Evangelija pagal Luką 24, 13-31; Evangelija pagal Joną 20, 15; 21, 4).
Net jeigu manytume, kad Dievas siuntė šventą haliucinaciją, norėdamas išmokyti tiesų, kuriomis ir be to jau buvo plačiai tikima, kurių daug lengviau mokyti kitais būdais ir kurias šis metodas tik visiškai aptemdytų, nejaugi mes negalėtume bent kiek tikėtis, kad Jis teisingai sukurs tos haliucinacijos veidą? Argi Tas, kuris sukūrė visų veidus, toks prastas darbininkas, kad negali padaryti atpažįstamai panašų Žmogų, kuris yra Jis Pats?
Būtent šioje vietoje, skaitant raštus, mus apima pagarbi baimė ir nukrečia šiurpas. Jei ši istorija netikra, ji bent jau kur kas keistesnė, negu mes tikėjomės, – kažkas, kam mūsų neparengė nei filosofinė "religija", nei psichikos tyrinėjimai, nei populiarūs prietarai. Jeigu ji teisinga, tada visatoje atsiranda visiškai naujas egzistavimo būdas.
Kūnas, kuris gyvena pagal tą naująjį būdą, yra panašus ir kartu nepanašus į kūną, kurį Jo draugai pažinojo iki egzekucijos. Jis kitaip susijęs su erdve ir turbūt su laiku, bet jokiu būdu nepraradęs visų ryšių su jais. Jis gali atlikti gyvulišką maitinimosi aktą. Kaip žinome, jis taip susijęs su materija, kad gali būti paliestas, nors iš pradžių jo geriau neliesti. Be to, jis turi istoriją, kuri regima nuo pirmojo prisikėlimo momento; dabar jis rengiasi tapti kitoks ar eiti kitur. Štai kodėl istorija apie įžengimą į dangų neatskiriama nuo prisikėlimo istorijos. Visi pasakojimai liudija, kad Prisikėlusio Kūno pasirodymai baigėsi; kai kuriuose minima, jog tai baigėsi praėjus maždaug šešioms savaitėms po mirties. Šį staigų pasibaigimą jie apibūdina taip, jog šiuolaikiniam protui tai sukelia daugiau problemų negu bet kuri kita Šventojo Rašto vieta. Mat čia, žinoma, implikuojami visi tie primityvūs elementai, kurių, kaip minėjau, krikščionys nemėgsta: vertikalus kaip baliono kilimas, lokalus dangus, išpuoštas krėslas Tėvo sosto dešinėje. Evangelijoje pagal Morkų pasakyta: "Viešpats buvo paimtas į dangų [ouranos] ir atsisėdo Dievo dešinėje" (16, 19). Apaštalų darbų autorius teigė: "Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių" (1, 9).
Tiesa, norėdami atsikratyti šių trikdančių vietų, mes turime būdų, kaip tai padaryti. Evangelijoje pagal Morkų turbūt nebuvo nieko iš ankstyviausiojo šios evangelijos teksto; ir jūs galite pridurti, kad įžengimas į dangų, nors nuolatos implikuojamas per visą Naująjį Testamentą, paminėtas tik šiose dviejose vietose. Tad ar galime mes paprasčiausiai atmesti įžengimo į dangų istoriją? Atsakymas būtų, kad galime tik tuo atveju, jeigu prisikėlimo pasirodymus laikytume vėle ar haliucinacija. Mat šmėkla gali pranykti, o objektyvi esybė turi kažkur eiti – jai kažkas turi nutikti. O jeigu Prisikėlęs Kūnas nebuvo objektyvus, tada mes visi (ir krikščionys, ir nekrikščionys) turime sugalvoti kokį nors paaiškinimą, kur dingo lavonas. Ir visi krikščionys turi paaiškinti, kodėl Dievas siuntė "regėjimą" ar "vėlę", kurių elgesiu, atrodo, tik ir buvo siekiama įtikinti mokinius, kad tai ne regėjimas ir ne vėlė, o tikrai kūniška būtybė. Jeigu tai buvo regėjimas, jis buvo sistemingiausiai apgaulingas regėjimas iš visų aprašytųjų. Tačiau, jeigu būtybė buvo tikra, jai kažkas nutiko po to, kai ji nustojo rodytis. Jūs negalite atmesti įžengimo į dangų, nepakeitę jo kuo nors kitu.
Rašte kalbama, jog Kristus po mirties perėjo (kaip joks žmogus niekada nebuvo perėjęs) ne į grynai, tai yra neigiamai, "dvasinį" egzistavimo būdą ir ne į "natūralųjį" gyvenimą, kokį mes pažįstame, o gyvenimą, kuris turi savo atskirą, naują gamtą. Kalbama, jog po šešių savaičių Jis pasitraukė į kažkokį kitokį egzistavimo būdą. Rašte pasakyta – tai Paties Kristaus žodžiai, – kad Jis eina "paruošti mums vietos". Tai gali reikšti, kad Jis rengiasi sukurti tą naująją pilnavertę gamtą, kuri sukurs aplinką ar sąlygas Jo pašlovintajam žmogiškumui, o Jame ir mums. Vaizdas ne toks, kokio mes tikėjomės, – nors, ar jis tuo požiūriu yra mažiau ar daugiau tikėtinas bei filosofiškas, jau kitas klausimas. Tai nėra pabėgimo nuo bet kurio ir visų gamtos tipų į kažkokį besąlygišką ir absoliučiai transcendentinį gyvenimą vaizdas. Tai naujos žmogiškos prigimties ir apskritai gamtos, kuri atėjo į egzistenciją vaizdas. Mes iš tiesų turime tikėti, kad prisikėlęs kūnas labai skiriasi nuo mirtingo kūno: tačiau egzistavimas toje naujojoje kažko, ką bet kuria prasme galima apibūdinti kaip "kūną", būsenoje implikuoja tam tikrus erdvinius santykius, o ilgainiui – ir visą naują visatą. Tai ne sugriovimo, o pertvarkymo vaizdas. Senasis erdvės, laiko, materijos bei pojūčių laukas turi būti išravėtas, sukastas ir apsėtas, kad išaugtų naujas derlius. Galbūt tas senasis laukas mus jau išvargino – Dievo ne. [...]
Reikia akcentuoti, kad apie naująją kūriniją mes žinome ir galime žinoti tik labai mažai. Vaizduotės užduotis šiuo atveju yra ne nuspėti tai, o paprasčiausiai, apsvarsčius daugelį galimybių, palikti vietos sudėtingesniam ir įžvalgesniam agnosticizmui. Naudinga atminti, kad netgi dabar už skirtingas vibracijas atsakingi pojūčiai įvesdins mus į visiškai naujus patirties pasaulius; kad daugiamatė erdvė bus kitokia – kone neatpažįstama – nei toji, kurią mes žinome, tačiau visiškai nuo jos neatsiribojusi; kad laikas ne visada gali mums būti toks, kaip dabar – linijinis ir neatšaukimas; kad kitos gamtos dalys vieną dieną gali paklusti mums taip, kaip dabar paklūsta mūsų kūnas. Tai naudinga ne dėl to, kad galime pasitikėti, jog šios fantazijos suteiks mums pozityvių tiesų apie naująją kūriniją, o todėl, kad jos moko mus per savo neapdairumą neapriboti naujojo derliaus, kurį dar gali išauginti šis senas laukas, gyvybingumo bei įvairovės. Todėl esame priversti manyti, jog beveik viskas, kas sakoma apie naująją kūriniją, yra metaforiška. Bet nevisiškai viskas. Būtent čia prisikėlimo istorija staiga trūkteli mus atgal kaip už virvės. Lokalūs pasirodymai, valgymas, palietimas, kūniškumo teigimas turi būti arba tikrovė, arba visiška iliuzija. Naujoji kūrinija tam tikrais atžvilgiais sudėtingiausiu būdu yra susijusi su senąja. Dėl jos naujumo mes daugiausia apie ją turime galvoti metaforiškai; tačiau dėl dalinės sąsajos kai kurie faktai apie ją patenka į mūsų dabartinę patirtį su visa savo tiesiogine prasme – kaip kai kurie faktai apie organizmą yra faktai apie neorganines medžiagas, o faktai apie kietą kūną – faktai apie linijinę geometriją.
Net be viso šito, vien idėja apie naująją gamtą, gamtą anapus gamtos, sistemingą bei įvairialypę tikrovę, kuri yra "antgamtinė", lyginant su mūsų dabartinių penkių pojūčių pasauliu, bet "natūrali" savo pačios požiūriu, iš esmės sukrečia tam tikras išankstines filosofines nuomones, nuo kurių mes visi kenčiame. Manau, prie viso šito ištakų stovi Kantas. Tai galima išreikšti teigiant, jog mes esame pasirengę tikėti arba vieno, arba dviejų aukštų tikrove, bet ne tikrove kaip dangoraižiu – su daugybe aukštų. Viena vertus, mes esame pasirengę tokiai tikrovei, kokią tiki natūralistai. Tai vienaaukštė tikrovė: ši dabartinė gamta yra viskas, kas egzistuoja. Be to, mes esame pasirengę tikrovei tokiai, kokią suvokia "religija": tikrovei su pirmu aukštu (gamta) bei dar vienu, ir tik vienu, aukštu – amžinu, beerdviu, belaikiu, dvasiniu Kažkuo, apie kurį neturime susidarę jokio vaizdo ir kuris – jeigu jis apskritai apsireiškia žmogaus sąmonei – tai daro mistiškai, griaudamas visas mūsų mąstymo kategorijas. Tačiau mes nesame pasirengę tarpiniam variantui. Mes esame beveik tikri, kad pirmas žingsnis anapus mūsų dabartinės patirties pasaulio arba neves visiškai niekur, arba nuves į akinančią nediferencijuoto, nesąlygiško, absoliutaus dvasingumo bedugnę. Štai kodėl daugelis tiki Dievą, bet negali tikėti angelais ir angelų pasauliu. Štai kodėl daugelis tiki nemirtingumu, bet negali tikėti kūno prisikėlimu. Štai kodėl panteizmas yra populiaresnis už krikščionybę, ir štai kodėl daugelis nori, kad krikščionybė būtų atribota nuo jos stebuklų. Dabar jau nebesuprantu, bet gerai prisimenu tą aistringą įsitikinimą, su kuriuo aš pats kitados gyniau šią klaidingą nuomonę. Bet kokius gandus apie aukštus ar lygius tarp Besąlygiškojo ir pasaulio, apreikšto mano dabartiniams pojūčiams, aš kategoriškai atmesdavau kaip "mitologiją".
Vis dėlto labai sunku rasti racionalų pagrindą dogmai, kad tikrovė turi turėti ne daugiau kaip du lygius. Iš esmės negali būti įrodymų, kad Dievas niekada nesukūrė ir niekada nesukurs daugiau kaip vieną sistemą. Kiekviena iš jų būtų mažų mažiausiai anapus gamtos lyginant su visomis kitomis, o jeigu kuri nors iš jų yra konkretesnė, pastovesnė, tobulesnė ir turtingesnė už kitą, jos atžvilgiu ji bus antgamtinė. Dalinis kontaktas tarp bet kokių dviejų sistemų nepanaikins jų išskirtinumo. Taigi gamtos gali būti statomos ant gamtų taip aukštai, kaip tik nori Dievas, ir kiekviena žemesniosios atžvilgiu bus antgamtinė, o aukštesniosios – subgamtinė. Tačiau svarbiausia krikščioniško mokymo mintis yra ta, kad mes gyvename dar sudėtingesnėje situacijoje. Naujoji gamta ne tik sukurta, bet sukurta iš senosios. Mes gyvename tarp namo, kuris buvo perstatytas, anomalijų, nepatogumų, vilčių ir džiaugsmų. Kažkas buvo pašalinta, kažkas tą vietą užėmė vėl. [...]
Dabar reikėtų aptarti vieną klausimą, kadangi, nors aš nutylėjau, jis iškils daugeliui skaitytojų. Šventojo Rašto ir visos krikščionybės raidė ir dvasia draudžia mums manyti, kad gyvenimas naujojoje kūrinijoje bus seksualinis gyvenimas; ir tai priveda mūsų vaizduotę prie pražūtingos alternatyvos – arba kūnai, kurie sunkiai atpažįstami kaip žmonių kūnai, arba amžinas pasninkas. Kai dėl pirmosios, manau, mūsų dabartinis požiūris gali būti kaip mažo berniuko, kuris išgirdęs, kad seksualinis aktas yra didžiausias kūniškas malonumas, tučtuojau paklaus, ar tuo metu jūs valgote šokoladą. Atsakius "Ne", šokolado nebuvimą jis gali palaikyti pagrindine seksualumo charakteristika. Veltui jūs aiškinsite, kad įsimylėjėliai, pagauti kūniškos aistros, net neprisimena šokolado, nes turi kai ką geresnio, apie ką galvoti. Berniukas žino, kas yra šokoladas, ir nežino nieko geriau už jį. Mes esame tokioje pat padėty. Mes pažįstame seksualinį gyvenimą ir nepažįstame, net akies krašteliu nesame matę, to kito dalyko, kuris danguje nepaliks seksualiniam gyvenimui vietos. Štai kodėl laukdami pilnatvės, mes nusiteikiame pasninkauti. Neigiant tą seksualinį gyvenimą, kokį mes dabar suprantame, ir patiriant dalį galutinės palaimos, žinoma, nebūtina manyti, kad skirtumai tarp lyčių išnyks. Galima tikėtis, jog tai, ko nebereikės biologiniams tikslams, išliks didybei. Seksualumas yra ir tyrumo, ir santuokinės dorybės įrankis; nei vyrams, nei moterims nebus liepta numesti jų pergalingai naudotus ginklus. Savo kardus nusviedžia tik pralaimėjusieji ir bėgliai. Nugalėtojai sustumia savuosius į dėklus ir išsaugo. Dangiškame gyvenime "trans-seksualus" bus geresnis žodis negu "belytis".
Gerai suprantu, kad ši paskutinė pastraipa kai kuriems skaitytojams gali pasirodyti nevykusi, kitiems – komiška. Tačiau turiu pakartoti, jog ta pati komedija yra mūsų, kaip dvasių, nutolimo nuo gamtos ir mūsų, kaip gyvūnų, nutolimo nuo Dvasios simptomas. Visa naujosios kūrinijos samprata apima tikėjimą, kad šis nutolimas bus įveiktas. Iš to išplauks keistos pasekmės. Archaiškas mąstymas, negalėjęs aiškiai atskirti "dvasinio" dangaus nuo dangaus skliauto, mūsų požiūriu, yra neteisingas mąstymas. Tačiau jis yra panašus bei numato tą mąstymo tipą, kuris vieną dieną bus teisingas. Archaiškasis mąstymas taps teisingas, kai gamta ir Dvasia visiškai harmonizuosis – kai Dvasia valdys gamtą taip tobulai, kad jos sudarys veikiau Kentaurą negu raitą karžygį. Aš nenoriu pasakyti, kad dvasinio ir fizinio dangaus susijungimas būtinai pasirodys besantis teisingas, o veikiau, kad toks junginys tiksliai atspindės tuo metu egzistuosiančią realybę. Tarp Dvasios ir gamtos negalės įsmigti nė ploniausi minties ašmenys. Bet kokia situacija naujojoje gamtoje tobulai išreikš dvasinę būseną, ir kiekviena dvasinė būsena tobulai informuos apie padėtį gamtoje; jų tarpusavio santykis bus kaip gėlės ir jos aromato arba eilėraščio formos ir jo "dvasios". Taigi žmogaus minties istorijoje, kaip ir visur kitur, egzistuoja mirties ir atgimimo modelis. Sena vaizdinga mintis, kuri vis dar išlikusi Platono raštuose, turi pasiduoti į mirtį panašiam, bet neišvengiamam loginės analizės procesui: gamta ir dvasia, materija ir mintis, faktas ir mitas, tiesioginė prasmė ir metafora turi būti vis aiškiau ir aiškiau atskiriama, kol pagaliau grynai matematinė visata ir grynai subjektyvi mintis stoja viena prieš kitą dviejose neįveikiamos bedugnės pusėse. Tačiau iš šio nusileidimo, kad išliktų pati mintis, turi būti ir pakilimas, ir tuo pasirūpina krikščioniškoji samprata. Tie, kas siekia šlovingojo prisikėlimo, pamatys, kaip išdžiūvę kaulai vėl apauga mėsa – faktas ir mitas vėl susijungs, tiesioginė prasmė ir metafora tekės kartu.
Taip dažnai sakomi žodžiai, kad "Dangus yra proto būsena", liudija apie atšiaurų ir mirtį primenantį šio proceso, kuriame mes dabar gyvename, etapą. Galima daryti prielaidą, kad, jeigu dangus yra proto – o tiksliau, dvasios – būsena, tada jis turi būti tik dvasios būsena, ar bent jau kad visa kita, kas papildo dvasios būseną, yra nereikšminga. Taip pasakytų kiekviena didžioji religija, išskyrus krikščionybę. Tačiau krikščionių mokymas, teigdamas, jog Dievas sukūrė pasaulį ir pavadino jį geru, liudija, kad gamta ar aplinka apskritai negali būti nereikšminga dvasiniam grožiui, kad ir kaip toli vienoje konkrečioje gamtoje vergijos dienomis jos buvo nutolusios viena nuo kitos. Skelbdamas kūno prisikėlimą, jis teigia, kad dangus yra ne tik dvasios, bet ir kūno būsena – taigi ir visos gamtos būsena. Kristus, tiesa, Savo klausytojams pasakė, kad dangaus karalystė yra "juose" ar "tarp" jų. Tačiau Jo klausytojai nebuvo tik "proto būsenoje". Po jų kojomis buvo Jo sukurtoji planeta, virš jų galvų – Jo saulė; Jo išrastuose kūnuose tekėjo kraujas, funkcionavo plaučiai bei virškinamasis traktas, Jo sugalvoti fotonai bei garso bangos palaimino juos Jo žmogiškojo veido regėjimu bei Jo balso girdėjimu. Mes niekada nebūname tik proto būsenoje. Malda ir meditacija kaukiančioje vėtroje ar ramioje saulėkaitoje, rytmečio gyvume ar vakaro rezignacijoje, jaunystėje ar senatvėje, geroje sveikatoje ar ligos patale gali būti vienodai, bet yra skirtingai, palaiminta. Jau šiame gyvenime mes visi matėme, kaip Dievas visus šiuos, atrodytų, nereikšmingus dalykus gali suvesti į dvasinį faktą bei lemti, kad jie neatliktų jokio vaidmens tos akimirkos palaiminime, – kaip kad ugnis vienodai gali deginti anglis ir medį, bet degant medžiui ugnis yra kitokia, nei degant angliai. Krikščionybė nemoko mūsų trokšti visiškai išsivaduoti iš šio aplinkos faktoriaus. Mes, kaip ir šv. Paulius, norime būti ne nurengti, o aprengti iš naujo: atrasti ne kažkokį beformį visur ir niekur, o pažadėtąją žemę, tą gamtą, kuri visada ir tobulai bus – kaip kad dabartinė gamta yra iš dalies ir su pertrūkiais – instrumentas muzikai, kuri tuomet įsiskambės tarp Kristaus ir mūsų.
"Bet argi tai svarbu?" – paklausite jūs. Argi tokios idėjos tik nejaudina ir neatitraukia mūsų nuo betarpiškesnių ir tikresnių dalykų, kaip meilė Dievui ir savo artimui nešant kasdieninį kryžių? Jeigu jums atrodo, kad jos jus blaško, daugiau apie jas nebegalvokite. Aš turiu visiškai pripažinti, kad šiandien jums ir man yra svarbiau susilaikyti nuo dar vienos pašaipos ar nusiųsti dar vieną geraširdišką mintį priešui negu žinoti viską, ką žino angelai ir arkangelai apie naujosios kūrinijos paslaptis. Aš rašau apie šiuos dalykus ne dėl to, kad jie yra svarbiausi, o todėl, kad ši knyga yra apie stebuklus. Iš pavadinimo jūs negalite tikėtis, kad ši knyga bus apie pasišventimą ar asketišką teologiją. Ir vis dėlto nepasakyčiau, jog dalykai, apie kuriuos diskutavome keliuose paskutiniuose puslapiuose, nėra svarbūs krikščioniško gyvenimo praktikoje. Mat įtariu, kad mūsų samprata apie dvasinį dangų, kaip tik apie proto būseną, nėra nesusijusi su faktu, kad ypatingai krikščioniška vilties dorybė mūsų laikais tapo tokia nusilpusi. Ten, kur mūsų tėvai, žvelgdami į ateitį, matė aukso spindesį, mes regime tik balkšvą, beformę miglą, šaltį ir jokio judesio.
Mintis, kurią sukelia visas šis neigiamas dvasingumas, krikščionims iš tikrųjų yra uždrausta. Dvasinį džiaugsmą bei vertę jie, labiau nei visi kiti žmonės, neturi laikyti dalykais, kuriuos reikia gelbėti ar švelniai ginti nuo laiko ir vietos, materijos ir pojūčių. Jų Dievas yra javų, aliejaus ir vyno Dievas. Jis – gerasis Kūrėjas. Jis Pats įsikūnijo. Buvo įsteigti sakramentai. Mums pasiūlytos tam tikros dvasinės dovanos tik su ta sąlyga, kad mes atliksime tam tikrus kūniškus veiksmus. Po to mes iš tikrųjų nebegalime abejoti Jo ketinimais. Trauktis nuo visko, ką galima pavadinti gamta, į neigiamą dvasingumą yra tarsi bėgti nuo žirgų, užuot išmokus joti. Mūsų dabartinėje piligrimiškoje būsenoje yra daug vietos (daugiau negu daugeliui iš mūsų patiktų) susilaikymui nuo mūsų prigimtinių įnorių, jų išsižadėjimui bei numarinimui. Tačiau už viso to asketizmo turi pulsuoti mintis: "Kas patikės mums tikrą turtą, jeigu mums negali būti patikėtas net pranykstantis turtas?" Kas patikės man dvasinį kūną, jeigu aš negaliu suvaldyti net žemiškojo? Šie maži ir nykstantys kūnai dabar mums duoti kaip poniai mokinukams. Mes turime išmokti juos valdyti: ne tam, kad vieną dieną visiškai išsivaduotume nuo žirgų, o tam, kad vieną dieną galėtume jodinėti be balno, pasitikėdami ir džiaugdamiesi tais didesniais galiūnais, tais sparnuotais, blizgančiais ir pasaulį drebinančiais žirgais, kurie gal net dabar nekantriai laukia mūsų, trypdami žemę ir prunkšdami Karaliaus žirgynuose. Nepasakysi, kad šuoliavimas yra bevertis, jeigu tai nėra šuoliavimas su Karaliumi; bet kaip kitaip mes turėtume Jį lydėti – juk Jis išsaugojo ir Savo ristūną?
Ištrauka iš C.S. Lewiso knygos "Stebuklai" (Kaunas: "Verba Vera", 2007)
