info@lksb.lt +370 600 80578

Nėra gyvybės be sukūrimo (II)

Gyvybės ištakos

Trečioji tezė. Teiginys, kad gyvybė susiformavo savaime iš fizikinio vakuumo ("pirminės sriubos"), neturi empirinio pagrindo.

Bakteriologijos pradininkas L. Pasteuras 1862 m. priėjo prie išvados, kad net mikrobai neatsiranda savaime, – jie susidaro iš kitų mikrobų. Tačiau standartinis natūralistinis mokslas teigia, kad evoliucija prasidėjo nuo vienaląsčio organizmo, atsiradusio iš neorganinių medžiagų. Tačiau tikimybė, jog gyvybė, net ir jos paprasčiausios formos, išsivystė atsitiktinai, yra be galo maža: jai atsirasti atsitiktinai nepavyktų net jei visa visata būtų sudaryta iš fizikinio vakuumo (Thaxton ir kt., "The Mystery of Life's Origin").

Nuo 1953 metų, kai Stanley Milleris atliko garsųjį eksperimentą, kuriame iš įvairių chemikalų, veikiant miniatiūrinėms žaibo iškrovoms, buvo sukurtos amino rūgštys, mokslininkai tebeieško gyvybės rakto. Bet nors hipotezių yra daugybė, visas empirinis darbas buvo bevaisis. K. Dose padėtį trumpai apibūdino taip: "Daugiau kaip 30 metų eksperimentavimo cheminės ir molekulinės evoliucijos srityje, ieškant gyvybės ištakų, veikiau leido tik geriau suvokti, kokia begalinė gyvybės kilmės Žemėje problema, bet ne ją išspręsti. Šiuo metu visos diskusijos apie svarbiausias teorijas ir eksperimentai arba veda į aklavietę, arba verčia prisipažinti, kad mes nieko nežinome" ("The Origin of Life: More Questions than Answers").

E. G. Nisbetas padarė panašią išvadą: "Šis pirminės RNR hidroterminis modelis buvo gana detaliai ištirtas, kad parodytų vieną iš įvairių gyvybės atsiradimo scenarijų pavyzdžių. Bet reikia pabrėžti, kad šis modelis yra tik nuomonė. Jis nepagrįstas faktiniais eksperimentais" ("Living Earth: A Short History of Life and its Home"). Francis Crickas jau ir anksčiau – 1981 m. pasiūlė idėją, kad Žemės gyvybės ištakos yra kažkur kitur ir kažkas ją perkėlė į Žemę. Bet šitaip gyvybės ištakos tik perkeliamos į kitą visatos vietą.

Gyvybės ištakų tyrimus galima palyginti su sėkmingu pirmuoju 1000 mylių distancijos žingsniu, nors kitų žingsnių nebuvo. Problema ne tik ta, kad turi susidaryti nukleotidai ar amino rūgštys, o tam tikras biomolekulių pirmtakų rinkinys. Juos gavus, reikėtų priversti juos vienas su kitu reaguoti, išgyventi kenksmingoje aplinkoje, daugintis, apsitraukti membranomis, išvystyti fotosintezę ir pan. – ir visa tai turėtų įvykti savaime.

Nepaisant gausių, bet bevaisių tyrimų, atsitiktinis gyvybės atsiradimas dažnai pateikiamas ne kaip hipotezė, o kaip faktas. Antai Carstenas Breschas rašė: "Mokslas padarė galutinę išvadą. Po to, kai biocheminės reakcijos buvo žingsnis po žingsnio pripažintos slėpiningomis ląstelių funkcijomis, už molekulės ribų neliko beveik nieko. Vis dažniau mokslininkai, pasitelkę chemines formules ir skaičius, diskutuoja dėl galimybės, kad gyvybė susikūrė spontaniškai, nedalyvaujant Dievui. Šiandien jie sako: gyvybės evoliuciją reikia vertinti kaip būtiną procesą, kaip teigia Eigenas (fizikas, Nobelio premijos laureatas). O jos pagrindas buvo atsitiktinumas. Gyvybė atsirado būtent atsitiktinai, iš laimingo molekulių derinio." ("Zwischenstufe Leben. Evolution ohne Ziel?") Tai dar vienas pavyzdys, kaip natūralistinė filosofija pati save demaskuoja: ji teigia, kad gyvybės atsiradimas buvo būtinas procesas.

Kitas mokslininkas rašė: "Visata tikrai sukūrė daug gyvybės rūšių" ("Der Ursprung des Lebens"). Tai pavyzdys, kaip žmogus apsimeta žinąs, kai jis viso labo tik samprotauja. Kad filosofijos prisunktas mokslas demaskuoja pats save, matome iš to, kaip pateikiamos istorijos apie gyvybės atsiradimą. Sudaromas įspūdis, jog perteikiamos žinios, kai iš tiesų nežinoma nieko. Toks pavyzdys – Jonathanas Weineris rašęs: "Taigi net dabar ne tik mėgintuvėliuose, bet ir visoje planetoje materija vis dar žengia bandomuosius žingsnius į gyvybę... Tai čia, tai ten, anksčiau ir dabar, keletas molekulių įsijungia į savotiškas grupes, kurios – vėl, jei bus palankios aplinkybės, jei išsilaikys karta po kartos – atves jas į gyvybę. Materija šiuos pirmuosius žingsnius gali žengti kasdien ir kas valandą karštuose jūros dugno šaltiniuose..." ("Der Schnabel des Finken") Atsižvelgus į tai, jog gyvybės ištakų nesėkmingai ieškoma jau daugiau nei 40 metų, t. y. jog taip teigti nėra jokio mokslinio pagrindo, autorius čia pateikia dar vieną niekuo nepagrįsto samprotavimo pavyzdį.

Sąvokų tikslumo svarba

Ketvirtoji tezė. Reikia aiškiai skirti mikroevoliuciją, t. y. mažus empiriškai nustatomus pakitimus, ir makroevoliuciją, t. y. raidą nuo molekulės iki žmogaus, kurios įrodymų nėra. Šias sąvokas reikia aiškiai apibrėžti ir teisingai vartoti.

Mokslui ir tikėjimui esminis dalykas yra diskusija dėl ištakų. Galima pamanyti, kad ištakų klausimas pirmiausia yra susijęs su empiriniais faktais ir kuo objektyviausiu jų aiškinimu. Tačiau, kaip matėme nagrinėdami pirmąją tezę, ištakų ieškojimas ir tyrinėjimas kaip tik veda tolyn nuo natūralizmo ir ateistinės filosofijos. Be to, apibrėžimai ir žodžių vartojimas diskusijoje "sukūrimas ar evoliucija" vaidina didelį, bet dažnai ne iki galo įvertinamą vaidmenį. Štai ką rašo Walteris ReMine’as:
"Diskusijoje apie ištakas susiduriame ne vien su sausais faktais. Čia kalbama apie iliuzijas, viliojančias, bet trumpalaikes, apie tai, kaip jos kuriamos ir palaikomos. Terminija gali paskatinti didžiules iliuzijas. Dažnai būdama sausa, nuobodi ir ignoruojama, kartais ji gali pagyvinti polemiką. Diskusijoje apie ištakas taip ir yra." ("The Biotic Message")

Kalbėdami apie tai, kaip terminus vartoja darvinistai, H. Staudingeris ir J. Schlüteris rašo: "Darvinistai mėgina paslėpti savo argumentų silpnumą, netiksliai apibrėždami ir vartodami terminus". ("Die Glaubwürdigkeit der Offenbarung und die Krise der modernen Welt")

Terminas "evoliucija" – vienas iš tokių, kurių jos šalininkai tiksliai neapibrėžia. Jie vartoja šį žodį kalbėdami apie nežymius pakitimus, pvz., odos ir sparnų spalvą. Antra vertus, darvinistai jį vartoja apibūdindami dideles transformacijas, kaip antai nuo molekulės iki žmogaus. Jonathanas Weineris pateikia pavyzdį, kaip terminas "evoliucija" vartojamas smulkiems pakitimams apibrėžti: "1977-ųjų sausros metu tyrinėtojai stebėjo, kaip natūralioji atranka tampa evoliucijos išraiška – ji atsispindėjo paukščių snapų dydžio ir daugelio kitų matmenų kitimuose". ("Der Schnabel des Finken") Toliau jis rašo: "Iš tikrųjų kikilio snapas evoliucionuoja taip greitai, kad žmonės, pradėję jį iš arti stebėti, pamatė, kad jis kinta tiesiog jų akyse". Taigi aišku, kad Weineris kalba apie mažus pakitimus, bet vėliau, kalbėdamas apie dideles transformacijas jis vėl vartoja terminą "evoliucija". Neginčytinas faktas, kad snapo dydis ir kiti požymiai gali pakisti, pvz., kilus sausrai mažoje saloje, kur liko gyvas tik kas septintas kikilis. Bet svarbiausi klausimai būtų tokie: kaip atsirado snapas, kiti organai ir pats kikilis? Jei šie klausimai nekeliami ir į juos neatsakoma, o vis dėlto kikilio snapo pokyčiai pateikiami kaip evoliucijos nuo molekulės iki žmogaus įrodymas, tai yra netinkama ekstrapoliacija, ir filosofinės prielaidos daromos neobjektyviai, remiantis empiriniu mokslu.

Svarbu skirti mikro- ir makroevoliucijas. Vokiškoji Brockhauso enciklopedija apibrėžia mikroevoliuciją "kaip žingsnelį į veislių ir rūšių formavimąsi, o makroevoliuciją – kaip aukštesniųjų kategorijų – šeimų, giminių, klasių – raidą, kurios neįmanoma tirti empiriškai". Bet dažnai moksle ir literatūroje, o ypač spaudoje norint prakišti makroevoliucijos teiginius terminas "evoliucija" vartojamas kalbant ir apie mikro- ir apie makroevoliuciją.

Eksperimentinėje biologijoje nėra jokių apčiuopiamų įrodymų makroevoliucijai paremti. R. Junkeris ir S. Schereris rašo: "Visi empiriškai stebimi faktai neišeina iš mikroevoliucijos ribų. Nebuvo nė vieno pavyzdžio, kuris įrodytų kokybiškai naujos genetinės medžiagos atsiradimą." ("Entstehung und Geschichte der Lebewesen")
Šiuo klausimu besidomintys galėtų pasiskaityti E. Lutzo parašytą teigiamą P. Johnsono apžvalgą "Darwino byla" ir palyginti ją su Stanfordo universiteto prof. J. Roughgardeno neigiama apžvalga. Skaitytojas pamatys, kad cituojami evoliucijos teorijos įrodymai priklauso grynai mikroevoliucijos sričiai (kandžių spalva, bakterijų atsparumo formavimasis ir t. t.). Įsitikinimas, kad tai makroevoliucija, remiasi ne įrodymais, bet paprasčiausia ekstrapoliacija. O teiginys "kadangi maži pokyčiai gali būti stebimi, tai didieji pokyčiai taip pat pasireikštų per pakankamai ilgą laiką" yra tipiškas evoliucionistų teoretikų argumentavimas. Štai R. Loftinas rašo: "Argumentai evoliucijos naudai daugiausia remiasi mikroevoliucijos ekstrapoliacija į labai ilgus laikotarpius". (Creation/Evolution, Issue XXIII) Tačiau visų pirma maži pokyčiai niekada nepavers kojos sparnu, juo labiau, kad tarpinių stadijų pokyčiai nebus pastebimi, ir antra, jei mažų žingsnelių teorija būtų tikra, ji turėtų atsispindėti iškasenose. Bet, kaip matyti 6 ir 7 tezėse, taip nėra.

Daugelis evoliucionistų gina savo teoriją argumentu, jog neaišku, kur baigiasi mikroevoliucija ir prasideda makroevoliucija. Toliau jie teigia, kad tarp makroevoliucijos ir mikroevoliucijos nėra griežtos ribos ir kad negalima tvirtai neigti, jog mikroevoliucija per pakankamai ilgą laikotarpį gali pereiti į makroevoliuciją.

Mūsų laikų kreacionistai teigia, kad visi pagrindiniai biologiniai tipai yra baziniai sukūrimo vienetai, kuriuose vyko įvairūs mikroevoliuciniai pokyčiai. Šiuo klausimu kreacionistų mokslas iškėlė hipotezę, kurią galima patikrinti ir kuri vadinasi "bazinių rūšių arba tipų modeliu" (S. Scherer, "Typen des Lebens"). Kiekvienam tokiam baziniam tipui priklauso tos rūšys, kurios gali poruotis ir turėti palikuonių. Pavyzdžiui, žąsis ir antis, kaip ir lapes bei šunis galima kryžminti. Vienam baziniam tipui gali priklausyti daugiau kaip 100 biologinių rūšių. Kaip ir kitose aukštesniosiose sistematikos kategorijose, bazinius tipus galima atpažinti eksperimentiškai. Todėl mikroevoliucija biologiškai gali būti apibūdinta kaip apimanti visas variacijas ir raidos procesus bazinio tipo ribose. Kita vertus, makroevoliucija būtų galima vadinti tokį procesą, kai daugiau nei vienas bazinis tipas (pvz., viščiukų ar ančiukų tipai) atsiranda iš vieno bendro protėvio. Pagal šį apibrėžimą evoliucijos teoretikai makroevoliuciją, jei ji tikrai egzistuotų, galėtų demonstruoti empiriškai. Tačiau iki šiol to dar neatsitiko. Kaip nurodome šioje knygoje, mokslinių plataus masto transformacijos įrodymų nėra. Dėl to C. Woese rašė:

"Mūsų evoliucijos samprata labai menka, ypač tokios evoliucijos, kuri susijusi su didžiųjų sisteminių grupių atsiradimu. Mes tai vadiname 'makroevoliucija’, kad atskirtume nuo neva kitokio proceso – 'mikroevoliucijos’, kuri būdinga žemesniųjų grupių evoliucijai. Tačiau terminas 'makroevoliucija’ reikalingesnis ne mūsų išmanymui parodyti, o nuslėpti mūsų neišmanymą." ("Macroevolution in the Microscoic World")

Dirbtinė ir natūralioji atranka

Penktoji tezė. Natūralioji atranka – tai toks mechanizmas, kuriuo galima paaiškinti mažus pokyčius, dažniausiai vykstančius rūšyje. Bet jo visiškai nepakanka, kai reikia paaiškinti evoliuciją nuo molekulės iki žmogaus. Todėl daugiau nei po 130 metų tyrimų evoliucijos teorija ne tik negali paaiškinti gyvybės ištakų, bet ir nepateikė naujų organų bei struktūrų atsiradimo mechanizmų.

Darwinas iškėlė hipotezę, kad natūralioji atranka (vykstanti kartu su mutacijomis) yra novatoriškai suprastas evoliucijos procesas, galimybė sukurti naujas organų ir organizmų rūšis. Kurgi įrodymai, kurie paremtų šią hipotezę?

Selekcininkai žino, kad specifinius augalų ir gyvūnų požymius galima atrinkti rūšies ribose. Šitokiu būdu pavyko smarkiai padidinti žemės ūkio kultūrų derlingumą. Sėkmingos dirbtinės atrankos pavyzdys – daugybė šunų veislių. Bet iki šiol niekam nepavyko sukurti naujų organų ar rūšių. Šuo visada pasilieka šunimi; iš jų negalima išvesti dramblių. Be to, intensyviai kryžminant (tikslas – išvesti naujus požymius) gaunami silpni ir ligoti gyvūnai. Vien tik JAV jau nustatyta daugiau kaip 300 genetinių ligų, kurios sukelia šunims neapsakomą skausmą, o juos gydant kasmet išleidžiama beveik milijardas dolerių; čia neskaičiuojami nuostoliai dėl negyvagimių ("Time", 1994 m. gruodžio 12). Mintis, jog natūralioji atranka, veikianti kartu su mutavimu, yra kuriamoji jėga, galėjo kilti ir per daugybę laboratorinių eksperimentų. Iš tiesų, jei makroevoliucija būtų faktas, būtų galima tikėtis, kad begalė genetinių mutantų, bent jau išimties tvarka, galėtų sukurti kažką naujo. Laboratoriniams eksperimentams ypač tinka vaisinė muselė (Drosophila), nes ji labai greitai dauginasi. Be to, šias museles galima priversti mutuoti daug greičiau, negu tai vyksta gamtoje. Tačiau tūkstančių šios muselės kartų tyrimo rezultatai aiškūs: "Visi vaisinės muselės mutantai visada išlieka vaisinėmis muselėmis, kurios priklauso tai pačiai drozofilų rūšiai, ir visi stebimi pokyčiai visada vyksta tuose organuose, kurie jau egzistavo; kinta tie požymiai, kurie jau buvo" (R. Junker ir S. Scherer, "Entstehung und Geschichte der Lebewesen").

Lyginant su dirbtine atranka, natūralioji atranka dar mažiau pajėgi sukurti ką nors nauja. Ji visai neturi tos kuriamosios jėgos, kurią Darwinas ir daugelis jo šalininkų buvo jai priskyrę. Dabar daug mokslininkų šitą pripažįsta, tačiau kiti ir toliau daro nepagrįstas išvadas iš dalies todėl, kad mokslas nesugebėjo surasti geresnės alternatyvos.

Biologai Ho ir Saundersas patvirtina darvinizmo krizę ir mechanizmo stygių. 1984 metais jie rašė:
"Dar prieš kelerius metus neodarvinistinė sintezės evoliucijos teorija, kaip mūsų organinio pasaulio supratimo pagrindas, praktiškai buvo nekritikuotinas dalykas. Tačiau šiandien vaizdas visai kitoks. Vis daugiau mokslininkų nepatenkinti sintezės teorija. Viskas rodo, kad evoliucijos teoriją ištiko krizė ir kad artėja pasikeitimai". ("Beyond Neo-Darwinism")

Labai reikšminga J. Antonovicsiaus pastaba; "Mintis, kad natūralioji atranka yra svarbiausia priežastinė jėga, vėl kelia abejonių, ypač jei norima ją laikyti makroevoliucijos varomąja jėga". ("The Evolutionary Dys-Synthesis") B. Manly savo darbų apie natūraliąją atranką apžvalgoje daro išvadą:

"Ši apžvalga parodo, kaip buvo sunku rasti neginčytinus atrankos įrodymus natūraliose populiacijose. Tiesą sakant, nors praėjo daugiau kaip 125 metai, kai Darwinas ir Wallace’as pateikė argumentą, kad natūralioji atranka yra pati svarbiausia evoliucinių kitimų priežastis, vis dėlto iki šiol neaišku, ar iš tikrųjų atranka yra tokia svarbi". ("Tests of the Theory of Natural Selection: An Overview")

Biologas Michaelas Dentonas parašė knygą, pavadintą "Evoliucija: teorijos krizė". Knygoje pabrėžia, kad nėra jokio mechanizmo, kuris sukurtų tokią begalinę įvairovę. S. Lovtrupas rašė: "Šiandien vis dar sakoma, kad Darwino natūralioji atranka visų pirma parodo evoliucijos mechanizmą. Šis teiginys iš tikrųjų nepagrįstas įrodymais, nes dar niekam nepavyko įrodyti, kad natūralioji atranka gali ką nors pakeisti iš esmės". ("Darwinism: The Refutation of a Myth") Yra ir tokių, kurie pripažįsta natūraliosios atrankos, kaip svarbiausio kuriamojo mechanizmo, trūkumus ir ieško alternatyvių paaiškinimų (R. Wesson, "Beyond Natural Selection"; J. Reichholf, "Der schöpferische Impuls"). Tada kyla klausimas, kodėl gi šios žinios nedėstomos mokyklose ir neskelbiamos populiarioje mokslinėje spaudoje. Manau, kad tiems, kurie kontroliuoja šias sritis, svarbiau palaikyti dogmą, negu būti teisingiems ir tiksliems.

Net jeigu natūralioji atranka būtų kuriamoji jėga, sugebanti sukurti ką nors iš esmės naujo per ilgą laikotarpį, reikėtų pagalvoti, ar šios hipotetiškos tarpinės vystymosi stadijos būtų naudingos tiems organizmams. Jos turėtų būti ne tik naudingos, bet ir padėti išlikti kovojant už būvį. Tačiau, pavyzdžiui, tarpinė stadija tarp kojos ir sparno būtų nenaudinga, netiktų nei ropoti, nei skraidyti, tai yra ne tik nepadėtų, bet būtų tiesiog nepatogi. Arba ne visai išsivysčiusi akis nepadėtų orientuotis, nors kitos organizmo funkcijos būtų ir gerai veikiančios. Todėl kai kurie mokslininkai pasiūlė makromutacijų idėją, remdamiesi tuo, kad pirmasis paukštis esą išsiritęs iš roplio kiaušinio (R. B. Goldschmidt, "The Material Basis of Evolution"). Bet tai jau netilptų į natūraliosios atrankos ribas ir iš tikrųjų būtų kūrimo stebuklai. Tai iš karto atvestų prie Kūrėjo idėjos, bet apie tai daugumoje mokyklų negalima net užsiminti.

Vienas vadinamųjų evoliucijos įrodymų mokslinėje literatūroje yra kandys, gyvenančios įvairiose Europos vietose. Yra baltųjų kandžių (su juodais taškeliais), juodųjų ir įvairių tarpinių formų. Paskutinį šimtmetį dėl didėjančio oro užterštumo juodųjų kandžių pagausėjo, nes jos mažiau matomos ant balto beržo kamieno negu baltosios kandys. Literatūroje baltoji kandis pateikiama kaip evoliucijos pavyzdys. Antai J. Reichholfas laiko ją klasikiniu evoliucijos įrodymu, bet juodųjų kandžių paplitimas ir dalies baltųjų išnykimas – tai nedidelio masto pokyčiai. Užuot parėmęs makroevoliuciją, šis dažnai teikiamas pavyzdys rodo empirinių evoliucijos įrodymų skurdumą.

Evoliucionistas iš Harvardo universiteto profesorius A. Wilsonas pasitiki evoliucija, natūraliąja atranka ir mutacijomis, kuriančiomis šedevrus; "Kiekviena rūšis – evoliucijos šedevras. Kiekviena rūšis tokia sudėtinga dėl to, kad vyko nesuskaičiuojamos mutacijos ir natūraliosios atrankos aktai" ("Die Zeit", 1995 m. birželio 23, p. 33). Mes vėl matome žaidimą žodžiais norint paskatinti tikėti evoliucija. Terminai "šedevras" ir "aktai" pasiskolinti iš sukūrimo mokymo, bet A. Wilsonas čia juos vartoja iškreiptai, kalbėdamas apie aklus gamtos procesus. Tai dar aiškiau matome kitame pavyzdyje, kuriame Kūrėją išstumia "evoliucijos dievas".

Šis pavyzdys susijęs su klausimu: kas atsirado pirmiau – gėlės ar bitės? Dar visai neseniai buvo manoma, kad gėlės atsirado pirma, o bitės vėliau. Bet mokslininkai aptiko suakmenėjusių bičių lizdų iškasenas; tie lizdai buvo susidarę daug anksčiau negu žydintys augalai. Žurnalas "Spiegel" apie tai parašė: "Susvyravo sena botanikų dogma" ("Spiegel", 1995 m. birželio 12, p. 207). Žodis "dogma" čia labai tinka, bet objektyviame garbingame moksle jo reikėtų vengti. Kadangi natūraliąja atranka tikrai neįmanoma įtikinamai paaiškinti šio pavyzdžio, tai minėtame straipsnyje rašoma apie "evoliucijos dievą", kuriam kilusi geniali mintis užveisti bites pušų labui. Mano požiūriu, negerovė yra tai, kad žmonės priima tokias spekuliacijas ir istorijas kaip mokslines ir visiškai negalvoja apie sukūrimo galimybę, kuri tokiems pavyzdžiams kaip šis labai tinka. Net E. Corneris, evoliucijos šalininkas ir šios srities žinovas, rašė: "Evoliucijos teorijos naudai galima rasti daug faktų iš biologijos, biogeografijos ir paleontologijos, bet vis dėlto manau, kad nešališkai žiūrint augalų iškasenos liudija būtent sukūrimo naudai". ("Evolution")

Kadangi visuotinai pripažįstama, jog dėl natūraliosios atrankos naujų kūnų bei organų neatsiranda, daugelis mokslininkų aktyviai ieško geresnių, tinkamesnių mechanizmų, kaip paaiškinti evoliuciją sudėtingose sistemose arba vadinamojoje saviorganizacijoje. Antai S. Kauffmannas, šios grupės atstovas, rašo: "Norėčiau, kad visi suprastų, jog evoliucijoje ir raidoje yra daug esminių problemų". ("The Origins of Order: Self-Organization and Selection in Evolution") Jis teigia:

"Kai kurios sistemos lengvai prisitaiko, bet yra sistemų, kurios keičiasi labai sunkiai, taigi atsitiktinės mutacijos ir atranka vargiai įmanomos. Darwinas paprasčiausiai spėjo, kad tokios adaptacijos galimos. Turbūt buvo manoma, kad po šimtmečio pavyks suprasti tą mechanizmą, kuris leidžia sudėtingoms sistemoms adaptuotis. Tačiau ir šiandien mes to nesuprantame. Taip pat nežinome, per kiek laiko atranka gali sukurti sistemą, sugebančią sėkmingai adaptuotis".

Apie natūraliąją atranką jis rašo: "Tvarkos, matomos aplink mus, ištakos slypi visų pirma jėgoje, kuri vadinama natūraliąja atranka. Mano nuomone, natūraliosios atrankos nepakanka". Nepaisant šio pripažinimo, jau šimtas metų mokyklose mokoma, kad natūralioji atranka yra pakankamas ir moksliškai įrodytas visų gyvų organizmų atsiradimo mechanizmas.

Kadangi mąstantys mokslininkai dabar žino, kad mutacijomis ir natūraliąja atranka visko paaiškinti neįmanoma, ar yra kita teorija, kuri pakeistų žlugusiąją? Kauffmannas taip atsako: "Ne paslaptis, kad mes dar neturime naujos saviorganizacijos suvokimo teorijos".

Taigi kyla klausimas, ar nevertėtų pripažinti, jog dėstant rūšių įvairovės ištakas, šiuo metu nėra rimtos mokslinės teorijos. Mokslas, kuris nebuvo veikiamas ateistinės propagandos, turėtų tai pripažinti.

B.d.

Šaltinis: "Nėra gyvybės be sukūrimo" (Nova Vita, 1998); verte A. Lukšienė ir A. Juškaitė