info@lksb.lt +370 600 80578

Osana!

"Gelbėk mus!"

Kiekvieną pavasarį tirpstant sniegui Lietuvos upės išsilieja iš krantų. Ne viename rajone po vandeniu atsidūrė keliai ir žmonių sodybos. Ramūs ir poilsiautojams labai patrauklūs vandenys staiga virto didžiule grėsme dėl galingų ledų sangrūdų. Gelbėtojams, kariuomenei dabar pats mūšio su gamta įkarštis.

Ką daro žmogus, kurį semia potvynis? Kuris grimzta be perstojo kylančiame vandenyje ir baiminasi dėl savo gyvybės? Arba kuris krenta į tokią galingą srovę? Atsakymas aiškus: toks žmogus šaukia "gelbėkit mane! Maldauju, padėkit!"

Lygiai šitokį pagalbos šauksmą randame ir Biblijoje. Izraelitai šaukdavo hebrajų kalba: hoši-'ah-na – "gelbėk mus!" Tas pats šūksnis randamas ir Naujajame Testamente, nors šita Biblijos dalis parašyta graikų kalba. Naujojo Testamento autoriai kai kurių hebrajų (šia kalba parašytas ST) ir aramėjų (kalba gimininga hebrajų ir šnekamoji kalba Jėzaus laikais) kalbos žodžių nevertė ir tiesiai perkėlė į užrašomus tekstus. Vieni žinomiausių tokių žodžių yra amen, reiškiantis "tikrai taip", aleliuja ("šlovinkite Viešpatį") ir aba ("tėvelis").

Žodis hoši-'ah-na Naujajame Testamente virto hosanna, o lietuviškame vertime – osana. Evangelistai šį žodį vartoja aprašydami Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją. Evangelijoje pagal Joną 12 skyriuje randame štai tokį pasakojimą:

12 Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. 13 Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: "Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, Izraelio Karaliui!" 14 Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta: 15 Nebijok, Siono kalno dukterie: štai atvyksta tavo karalius, jis joja ant asilaičio! 16 Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. 17 Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. 18 Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą. 19 O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: "Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui jį!"

Sekmadienį prieš žydų Velykas, vadinamas Pascha, Jėzus ateina į Jeruzalę. Pascha (hebr. pesach) turėjo prasidėti kitą penktadienį. Tais laikais tai buvo viena iš didžiausių žydų tautos švenčių. Per ją buvo prisimenamas Izraelio tautos išsilaisvinimas iš Egipto vergijos prieš 1400 metų Mozės laikais. Velykų šventė sutraukdavo minias, gal net keletą milijonų, piligrimų. Jau savaitę prieš imdavo pildytis žydų sostinė.

Šventės metu ir prieš ją žydai giedodavo daug psalmių, ypač Ps 113–118. Būtent Ps 118,25 randame žodį osana: "O Viešpatie, prašome tave, gelbėk mus [hoši-'ah-na]! O Viešpatie, prašome tave, suteik mums palaimą!" Šią ir 26 eilutę (Jn 12,13: "Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu") žydai giedojo ir Jėzui įžengiant į miestą.

Tais laikais žydai su didžia viltimi ir ilgesiu laukė Senajame Testamente pažadėto gelbėtojo, Mesijo (t.r. "pateptojo"). Jie laukė Gelbėtojo, kuris turėjo ateiti, bet vis dar nesirodė. Posakis "Tas, kuris turi ateiti" buvo tapęs Mesijo antruoju vardu. Todėl Mt 11, 3 Jono Krikštytojo mokiniai klausia: "Ar tu esi tas, kuris turi ateiti..?". Jn 11, 27 Morta išpažįsta: "Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį."

Iš štai jis pagaliau atėjo! Šūksnis osana nustojo būti vien pagalbos šauksmu ir pavirto patvirtinimu: taip, tikrai, pagalba ateina su šiuo žmogumi! Jėzus iš tiesų gali išgelbėti! Pagalba jau čia!

Kodėl žmonės buvo tokie tikri, kad Jėzus yra jų Gelbėtojas? Kad šitas, daugelio pažinotas stalius iš Galilėjos yra tasai, kurio žydai taip seniai laukė? 17 eilutė į šį klausimą atsako: Jėzus neseniai iš numirusių buvo prikėlęs savo draugą Lozorių (žr. Jn 11). Apie šį įvykį buvo spėję sužinoti daugelis. Ir jie suprato, kad šis Ješua ben Josef ("Juozapo sūnus") iš Nazareto iš tiesų turi galią būti jų gelbėtoju (neatsitiktinumas, kad Jehošua/Ješua [gelbėtojas] ir hoši-'ah-na yra tos pačios kilmės).

Net jei miniai tuo metu dar ne viskas iki galo buvo aišku, jie suprato viena: gelbėtojas yra asmuo, kuris į pasaulį atėjo iš kitur, iš kito pasaulio. Suvokė, kad tai yra pats Dievas. Nes daugelis buvo girdėję, pvz., iš Ps 121,2: "Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę." Jiems buvo aišku, kad tas, kuris kūrė dangų ir žemę, gali sukurti ir naują gyvybę, prikelti iš numirusiųjų, gelbėti.

Jie taip pat puikiausiai žinojo, kad ir tikrasis išgelbėjimas gali ateiti tik iš tokio asmens. Tik vien iš jo! Ps 4, 8 sakoma: "Ramus aš atsigulsiu ir tuoj užmigsiu, nes tu vienas, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi." Taigi iš to ir mums patiems turėtų būti aišku, kad tikras išgelbėjimas, tikra apsauga ir pagalba negali būti kūriniai. Jokie daiktai, amuletai, augalai, gyvūnai ar jų dalys, žvaigždės nei išgelbės, nei apsaugos.

Bet žmonės tuo netiki. Užuot pasitikėję vien galinguoju Gelbėtoju, žmonės labiau linkę į tokius "senolių" patarimus: "Užėjus audrai, verbą sudegink krosnyje arba bent ja pasmilkyk namus ir apie juos – atitolinsi audros debesis." Arba šitoks: "Jei labai pradėjo skaudėti dantį ar ausį, parūkyk, pasmilkyk ją verba". Nes šį sekmadienį pašventintoms verboms žmonės linkę teikti magiškų galių. Todėl, perfrazuojant cituotą ketvirtąją psalmę, galima sakyti: "Ramus aš atsigulsiu ir tuoj užmigsiu, nes... verbos mane apsaugos." Su Biblijos Jėzumi tokios magiškos verbos neturi nieko bendro. Net priešingai, toks verbų sureikšminimas iškreipia Jėzaus įžengimo į Jeruzalę istoriją bei paverčia gryna pagonybe. Didžioji lietuvių etnologė Pranė Dundulienė apie Verbines šitaip rašo:

"Po Verbų sekmadienio ėjo vadinamosios didžiosios dienos... šiomis dienomis mūsų žmonės taip pat atlikinėdavo įvairiausias apeigas, maginius veiksmus, neturinčius nieko bendra su krikščionybe, o paveldėtus iš senosios pagoniškosios pavasario šventės... Per pavasario šventes būdavo garbinami anksčiausiai gyvybės ženklus rodantys augalai, kurie esą turį magišką galią pagreitinti augmenijos pabudimą, pagerinti žmonių sveikatą, pašalinti visokį blogį. Tikėta, kad juose kaupiasi gyvybės – augimo ir vaisingumo jėga. Mūsų krašte tokiais augalais buvo laikomi tam tikrų rūšių gluosniai... Antai verbos buvo daromos daugiausia iš žilvičio ir kadagio [verba – puokštė iš kadagio, gluosnio ir kt. pavasarį atgyjančių šakelių].. Net ir įvedus Lietuvoje krikščionybę, žmonės neatsisakė apeigų su minėtais augalais. Bažnyčia, nepajėgdama tų papročių išnaikinti, leido juos šventinti Verbų sekmadienį." (Lietuvių šventės)

Bet Biblijos žinią apie vienintelį Gelbėtoją ir pagalbą iškreipia ne tik senoviniai papročiai. Šiandien esame stačiai užversti įvairiausio plauko literatūros iš gyvenimo patarimų, ezoterikos ir populiariosios psichologijos sferos. Visų šių "pozityvaus mąstymo" autorių "geroji naujiena" visai kitokia nei Kristaus. Tos knygos sako: išsigelbėjimas glūdi tavyje! Antai yra toks autorius J. Murphy'is, kuris parašė tokių knygų kaip "Jūsų pasąmonės galia", pasakojančių apie "begalinę išganomąją galią", "begalinę išmintį", "neišsemiamos galios karalystę", kuri yra mumyse. "Visagalybė slypi jumyse", tikina autorius. Anot jo, žmonių išganymas dėl to gali ateiti tik iš pasąmonės, nes ji yra "visažinė" ir "visagalė". "Egzistuoja tik viena gydomoji galia, būtent jūsų pasąmonė". Jos galimybių laukas tiesiog neišmatuojamas: "Ji įkvepia ir rodo jums kelią... Ji žino atsakymus į visus klausimus... Tai galios ir išminties šaltinis, kuris tiesiogiai nuves jus prie visagalybės. Tai jėga, kuri verčia suktis pasaulį, neleidžia planetoms nukrypti nuo kurso ir priverčia saulę šviesti."

Šių minčių autorius J. Murphy’is žmogų paverčia dievu. Ir žmogui tai patinka. Bet toks besidžiaugiantis žmogus smarkiai klysta. Dėl to ši žinia yra labai pavojinga. Ir būtent dėl to kiekvienas tikintysis turi jai prieštarauti ir priešintis. Aiškiai pasakyti, kad žmogus negali ir niekada negalės pats išsigelbėti. Kad kiekvienas, trokštantis išsigelbėti, neapeis Dievo ir nenutylės maldos "gelbėk mane!" Nes tokia yra Dievo tiesa ir toks vienintelis kelias kiekvienam, einančiam į išganymą.

Kitoks karalius

Į Jeruzalę susirinkę piligrimai Jėzų sutinka kaip karalių, atiduodami garbę "Izraelio Karaliui" (13 eil.). Prie šitokio pagerbimo labai tinka gražios palmių šakos, kurios pagal Matą ir Morkų buvo klojamos ant žemės Jėzui po kojų. Tik vienas Jonas įvardija naudojus būtent palmės medžio šakas; kiti evangelistai mini tik "[medžių] šakeles". Palmės izraelitams turėjusios ypatingą reikšmę. Jų šakos jiems buvo džiaugsmo ženklas (Kun 23, 40), o nuo makabėjų karų II a. pr. Kr. – ir pergalės kare ženklas. Palmės šaka vaizduojama ir ant to laikotarpio žydų pinigų bei simbolizuoja valstybingumą ir laisvę. Evangelistai sako, be palmių šakų Jėzui po kojų dar buvo klojami ir drabužiai. Tai irgi ne naujas sumanymas. Iš Senojo Testamento laikų žinomas kaip Karaliaus nugalėtojo triumfo žygio pagerbimas (žr. 2 Kar 9, 13).

Taigi lauktasis Išganytojas iš karališkosios Dovydo giminės sutinkamas kaip Izraelio karalius. Ir Jėzus šio titulo neatmeta. Netrukus jis tą patvirtins ir Pilotui: "Aš esu karalius" (Jn 18, 37). Ir tai yra teisinga: Jėzus yra "karalių Karalius ir viešpačių Viešpats" (Apr 19, 16; 1 Tim 6, 15); jam duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18). Bet pokalbyje su Pilotu Jėzus patikslina: "mano karalystė ne iš šio pasaulio" (36 eil.).

Jėzus ateina kaip karalius, bet visai kitoks karalius. Jau vien dėl to, kad jis neatjojo ant karališkai aptaisyto žirgo. Žirgas ir kovos vežimas antikos laikais buvo karinės stiprybės ir galios ženklas. Kuo daugiau žirgų, kovos vežimų ir kavalerijos turėjo valdovas, tuo reikšmingesnis buvo jo valdymas (Saliamonas: 1 Kar 5, 6; žr. ir Iz 31,1).

O Jėzus atjoja ant asilo (kiti evangelistai dar ir smulkiai aprašo, kaip tas asilas gautas). Jėzus aiškina, kad šitaip turinti išsipildyti Senojo Testamento pranašystė ir pacituoja (15 eil.) iš pranašo Zacharijo:

"Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, ir jis skelbs taiką tautoms." (Zch 9, 9–10)

Jėzus yra karalius, "išaukštintas ir pergalingas", bet "nuolankus". Jėzus yra tas lauktasis Ramybės Kunigaikštis, apie kurį kalba pranašas Izaijas (Iz 9,5; 11,1–10). Jis neateina nei su karo galybe, nei nedemonstruoja savo pulkų, jo triumfo žygis be jokio karinio ženklo (žr. ir Oz 1,7).

Tai didžiulis kontrastas to meto antikos valdovams, kurie, grįždami po pergalės, tik ir laukdavo galimybės pasipuikuoti karo grobiu prieš savo liaudį. Eisenos priekyje jodavo pats karo vadas. Jeigu kas matėte, tai puikiai parodyta televizijos seriale "Roma" (per LNK), kai po mūšio su galais ir jų krašto užkariavimo sugrįžta romėnų imperatorius Julijus Cezaris. Atrodantis lyg antžmogis, veidą išsitepęs raudonai oranžine (dievų) spalva ir važiuojantis puikiu karo vežimu. Jam sugrįžtant žmonės taip pat mojavo šakomis, o pats Cezaris ant galvos turėjo laurų vainiką kaip nugalėtojo ženklą. Už nugaros stovintis vergas laikė virš jo auksinį ąžuolo lapų vainiką – dievo Jupiterio simbolį. Viename iš eisenos vežimų buvo gabenamas į nelaisvę paimtas galų genčių vadas Vercingetorixas. Keletą metų iki romėnams įžygiuojant į savo miestą, jis buvo išlaikytas kalėjime, kad galų gale įsiaudrinusios minios akivaizdoje būtų pasmaugtas. Tuo Cezaris visiems parodo: aš esu viešpats ir sprendžiu, kam kada ir kaip mirti, o kam gyventi! Drebėkite prieš mane!

Romos galybė rėmėsi karine jėga ir žiauriu bauginimu (tam tarnavo ir bausmė nukryžiuojant). Jėzus taip pat atėjo siekti pergalės, bet ne prieš romėnų būrius (kaip tikėjosi žydų laisvės kovotojai arba 'teroristai’ celotai). Jis atėjo nugalėti nuodėmę, blogį, šėtoną ir jo kariauną (pergalės eisenos paveikslas kelissyk minimas NT kaip 2 Kor 2,14; Kol 2,15). Bet Jėzus nesiekia įvaryti baimės; jis drąsina Izaijo 35,4 žodžiais: "Nebijok". Jėzus atėjo ne kaip herojus, o kaip tarnas, kaip padėjėjas ir gelbėtojas. Matas 20,28 sako: "Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį." Jėzus ne vieną sykį pakartoja, kad Dievo karalystėje svarbiausia ne valdžia, galios ir aukšta padėtis. Lk 22,24s sakoma:

"Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. 25 Bet Jėzus jiems pasakė: "Pagonių tautų karaliai engia jas ir jų valdovai liepia vadinti save geradariais. 26 Jūs taip nedarykite. Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas. 27 Katras yra vyresnis ¬kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?! O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja."

Kristus atėjo žmonėms tarnauti. Todėl kiekvienam tikinčiajam yra garbė ir auščiausias pašaukimas tuo pačiu atsilyginti ir Kristui, jam tarnauti. Todėl NT sako, kad tikinčiųjų garbės titulas yra "Kristaus tarnai" (pvz., 1 Kor 4,1). Toks abipusis tarnavimas (Kristus tarnauja mums, mes tarnaujame jam) turi atsispindėti ir bažnyčiose. "Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone" – sako Petras (1 Pt 4,10). Bažnyčioje yra užduočių ir tarnysčių, autoriteto ir pagarbos, ypač mokytojams bei ganytojams. Bet ne dėl valdžios ir kontrolės. Pavyzdžiui, reformatorius Kalvinas, kad ir užimdamas labai aukštas pareigas Ženevoje, nesivadino nei Ženevos bažnyčios vyskupu, nei kokiu kitu ypatingu vadovu, o paprastai ir nuolankiai "Dievo žodžio tarnu", kadangi žmonėms aiškino Bibliją.

Nuo susižavėjimo į mokinystę

Į Jeruzalę žengiančiu Jėzumi susižavėjusi tauta teisingai suprato kelis dalykus; prikėlimo iš mirties ženklą teisingai aiškino; garbino teisingą, tikrąjį karalių; garbino teisingais žodžiais. Todėl fariziejai jautėsi taip baisiai nusivylę Jėzaus sėkme tarp žmonių (19 eil.).

Tačiau tai, ko žmonės iš Jėzaus tikėjosi, teisinga buvo tik iš dalies. Daugelis vis dar vylėsi sulaukę tvirto kariškio, kuris įkrės romėnams. Dėl to, lūkesčiams neišsipildžius, nuotaikų švytuoklė per kelias dienas atsidūrė kitoje pusėje. Pas Pilotą matydami surištą Jėzų, daugelis leidosi nesunkiai perkalbami (Mt 27, 20; Mk 15, 11) ir šaukė "Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!" (Jn 19, 6). Visi evangelistai pabrėžia, kad šitaip žmonės šaukė labai garsiai. Kokia baisi prieštara: čia ką tik garsiai sušuko "osana", o, nepraėjus nė savaitei, taip pat garsiai – "ant kryžiaus jį"?!

Greita nuotaikų kaita rodo, kokie mes, žmonės, esame iš tikrųjų. Nė vienas neimtų ir nepasisakytų, kad yra ne principingas ar nenuoseklus. Visi daugiau ar mažiau save laikome pakankamai pastoviais žmonėmis. Bet tikrovė yra, kad žmogus yra labai dažnai besiblaškantis, ypač labai svarbiais, didelės įtampos momentais. Tas galioja, deja, ir tikintiesiems (žr., pvz., Jok 4, 8).

Džiaugtis ir žavėtis nėra blogai. Bet tai ateina ir praeina. O su ištikimybe ir pastovumu yra visai kitaip. Jėzus nestabdo džiaugsmo, tačiau savo mokinius ragina sekti jį. Jn 19,26 sako: "Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane."

Todėl tikintieji visų pirma yra sekėjai. Jie eina kaip avys paskui savo ganytoją (Jn 10, 4); jie seka paskui Jėzų, eina jo pėdomis (1 Pt 2, 21); seka ne tuo, kas pikta, o tuo, kas gera (3 Jn 11); seka tikėjimo pavyzdžiais (2 Tes 3, 7; Hbr 6, 12).

Sekti, vadinasi, eiti keliu, tuo pačiu keliu. Įdomu tai, kad bene ankstyviausias krikščionybės pavadinimas buvo "kelias" (Apd 9, 2; 16, 17 ir kt.), o tikintieji vadinami "to kelio sekėjais". Krikščionių tikėjimas reiškia ėjimą tuo pačiu keliu su Kristumi, ėjimą paskui Kristų. Dėl to, matyt, 17 a. rašytojas Johnas Bunyanas savo garsųjį kūrinį pavadino "Piligrimo kelionė".

Sekimas yra aktyvus veiksmas. Čia neprisėsi kada panorėjęs. Čia reikia judėti kartu į vieną tikslą. Tai ne visada paprasta. Dažniau netgi sunku. Kartais tai yra net kančios kelias vardan Kristaus, kaip jis pats sako: "Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs" (Mt 10,38). Dėl to daugelyje NT eilučių pabrėžiama kantrybė ir ištvermė (Lk 21, 19; Rom 2, 7; 5, 3; 8, 25; 15, 4; 2 Kor 1, 6; 6, 4; Gal 5, 22 ir kt.).

Jėzaus mokiniai buvo pirmieji ištikimi jo sekėjai. Tačiau kas rašoma 16 eilutėje? Kad "iš pradžių mokiniai šito nesuprato..." Visi keturi evangelistai labai atvirai pasakoja apie Jėzaus mokinių netobulą, kartais net silpną tikėjimą ir supratimą; kaip dažnai jie paprasčiausiai nieko nesuprasdavo – ir visa tai nepaisant to, kad nuolat buvo su Jėzumi, bet kada galėjo gauti paaiškinimą ar pasiklausti.

Todėl ėjimas Kristaus keliu automatiškai negarantuoja sklandumo. Kartais tenka paslysti ir suklupti. Skaitydami Bibliją, pastebime, kad neretai ir mes jaučiamės lygiai taip, kaip Jėzaus mokiniai – tiesiog nieko nesuprantame. Tai paguodžia, bet ir skatina pasitempti. Viena vertus, pasijuntame ne vieni, nes ir Jėzaus mokiniams panašiai sekėsi, kita vertus, turi įvykti tai, kas 16 eilutėje rašoma toliau: vėliau, "kai Jėzus buvo pašlovintas", jie suprato. Vadinasi, jų supratimas augo; jie darė tikėjimo pažangą; jie augo "Dievo pažinime" (Kol 1, 10).

Taip turi būti ir mums, kad netektų nusivilti, kaip Pauliui Korinte, kada jis apgailestauja vėl turintis tikinčiuosius maitinti kaip kūdikius pienu, nes kieto maisto jie vis dar nepriima (1 Kor 3, 2). Tokia padėtis negali užsilikti, privalo keistis, todėl Paulius ir rašė savo pamokymo laiškus. Šiandien vienas iš geriausių būdų pratintis prie "kietesnio maisto" yra studijuoti Bibliją, skaityti kartu su kitais ir analizuoti.

Jėzus padarė stebuklą, ir žmonės žavėjosi; praėjo kelios dienos, papūtė kiti vėjai, fariziejai visiems protą susuko. Tarp mūsų taip neturėtų būti. Jeigu tikrai tikime, tai ugdykimės tikėjimo tvirtumą, kad niekas iš vėžių neišmuštų. Todėl Paulius efeziečiams linki, "kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius." Toliau bendruomenę paragina: "Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, Kristuje." (Ef 4, 14–15)