info@lksb.lt +370 600 80578

Raktas į kryžiaus suvokimą („Kristaus kančia“ V)

Kodėl Jėzus turėjo mirti?

Kokia Jėzaus mirties reikšmė? Kuo ypatinga ta mirtis, kai Romos laikais nuokryžiuojami buvo šimtai tūkstančių? Kuo Jėzaus mirtis reikšmingesnė už bet kurio kito, numirusio ant kryžiaus? Tai labai svarbus klausimas. Vien Jėzaus patirtos baisios kančios dar nėra atsakymas į šį klausimą ir neišskiria jo nukryžiavimo iš kitų.

Atsakymo reikia ieškoti ne tame, kaip buvo mirštama ant kryžiaus, bet tame, kas ant jo mirė. Tai raktas į didžiojo įvykio ant kryžiaus suvokimą. Kas gi buvo tasai nukryžiuotasis?

Atsakymą visi žinome: tai Jėzus, nepelnytai nubaustas šia bausme. Jėzus, kuris gyveno ir kalbėjo teisngai, buvo prikaltas prie kryžiaus, atstumtas tautos, kuriai tarnavo. Jėzus, kuris gydė ir gelbėjo, mirė daugelio paliktas, nesulaukęs pagalbos. Jėzus, pažadėtasis Izraelio Mesijas, tas, kurio laukė ištisos žmonių kartos.

Tačiau tai dar ne viskas. Tas, kuris numirė ant kryžiaus, buvo pats Dievo Sūnus. Tas, per kurį suskurtas šis pasaulis. Tas, kuris yra pasaulio šviesa. Pats "Šlovės Viešpats" (1 Kor 2, 8). Todėl jo nukryžiavimas yra toks opus reikalas. Neveltui kėlėme klausimą: kas tasai nukryžiuotasis? Ar Dievo prakeiktasis, apsišaukėlis mesijas, pralaimėjęs ir gavęs atlygį už savo įžūlumą? Taip galvojo žydai, tuoj po to į kai kurias savo oficialias maldas įtraukę ir Jėzaus nazariečio prakeikimą. Ar jis Dievo siųstasis, kurio mirtis ant kryžiaus yra paskutinis paklusnumo Tėvui įrodymo žingsnis? Šitaip galvojo pirmieji krikščionys, savo maldose nukryžiuotąjį vadinę Viešpačiu.

Čia irgi reikia apsispręsti. Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus fakto paneigti neįmanoma. Tarp visų kada nors istoriškai įrodytų įvykių yra ir šis. Faktas įrodytas. Tačiau ką jis reiškia, tai jau kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Bet ir čia pagalbon ateina Naujasis Testamentas.

Senųjų pranašysčių išpildymas

Jėzaus mirtis ant kryžiaus išpildo šimtametes pranašystes. Pirmieji krikščionys rado Senojo Testameno raštuose daugybę nuorodų apie Mesijo mirtį. Viena aiškiasių yra Izaijo knygoje, puikiame skyriuje, pasakojančiame apie Dievo tarno kentėjimą (Iz 52, 13 – 53, 12).

Ne mažiau aiškūs ir kitų pranašų žodžiai. Pavyzdžiui, Zacharijas sako, kad paskutiniaisiais laikais Dievas išlies ant Izraelio savo dvasią, ir "žvelgdami į tą, kurį pervėrė, jie raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus" (Zch 12, 10). Pranašystė verta dėmesio, nes cituojami žodžiai yra paties Dievo. Jis sako, kad ateis diena, ir Dovydo palikuonys bei Jeruzalės gyventojai žiūrės ir atpažins, kad tai yra tas, kurį jie pervėrė. Nuostabi pranašystė! Dalis jos jau išsipildžiusi: Jėzus buvo pervertas ant kryžiaus. Kita dalis dar laukia savo dienos: jie dar neatpažaino to, kurį nukryžiavo. Bent jeu ne visa Izraelio tauta.

Be šių, rastume Senajame Testamente dar daug aiškių nuorodų apie Jėzaus nukryžiavimą. Taigi kryžius yra senųjų pranašysčių išpildymas.

Žmogiškosios prigimties atskleidimas

Kryžius atveria kas glūdi žmoguje. Teismo metu kaltinamųjų suole sėdi ne vienas Jėzaus. Su nukryžiavimu susiję įvykiai atskleidžia visą žmogaus niekingumą, bailumą, nesąžiningumą, niekšiškumą, menkystę. Išskyrus moteris ir gal dar kelis mokinius, visiems kitiems kryžius tampa jų tikrosios esybės apreiškimu. Nukryžiavimas tampa jų teismu. Atsiskleidžia visų tragedijos dalyvių tikroji prigimtis: religinės aukštuomenės melagiškumas, Piloto smulkmeniškumas ir bailumas, Jėzaus draugų abejonės ir baimė bei tautos tuščias smalsuoliškumas ir piktdžiuga. Jėzaus nukryžiavimas, kaip ir kiekviena žmogaus neteisybė prieš žmogų, paneigia žmogaus prigimtinio gerumo tezę. Žinodamas tiesą, nė vienas žmogus savaime nei jos trokšta, nei ją vykdo. Jėzus tapo teisinės žmogžudystės auka. Besistengiant kuo greičiau jo atsikratyti, buvo nepaisyta ir sulaužyta daugybė to meto teisės nuostatų. Be to, jam dar tenka pakelti didžiulę naštą paniekos ir neapykantos. Visa tai puikiai patvirtina Jono žodžius, pasakytus Evangelijos pradžioje: "Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė" (Jn 1, 11). Tie, kurie skelbėsi nenorį nieko kito, kaip tik vykdyti Dievo valią, buvo pirmieji, troškę Jėzaus pašalinimo. Kryžius parodė, kokia išties yra žmogaus širdis: mes nenorime, kad jis mus valdytų! Kai tik Dievas priartėja, mes darome viską, kad jį atstumtume.

Galybių dvikovos vieta

Ant kryžiaus vyko mūšis tarp gyvenimo ir mirties. Tamsos jėgos skverbėsi į Jėzų. Vėl toks pat Jėzaus gundymas, kaip ir kelio pradžioje. Tada Dievo prieštarautojas tris kartus ketino Jėzų išmušti iš pasitikėjimo ir paklusnumo Tėvui kelio:
- pirmą kartą liepė akmenis paversti duona, kitaip tariant, gelbėtis pačiam nelaukiant Dievo pagalbos. Jėzus galėjo tapti galinguoju matintoju;
- antrą kartą liepė šokti nuo šventyklos šelmens, kad išprovokuotų Dievą minių akyse padaryti Jėzaus išgelbėjimo stebuklą. Jėzus galėjo tapti religiniu didvyriu ir vadu;
- trečią kartą gundytojas liepė parpulti ir pagarbinti jį, piktąjį, šio pasaulio kunigaikštį ir priimti iš jo rankų pasaulio valdžią. Jėzus būtų galėjęs be kančios tapti pasaulio taikos kūrėju. Šie gundymai Jėzų persekiojo iki paskutinės jo gyvenimo minutės. Jėzus galėjo gelbėtis ir nužengti nuo kryžiaus. Galėjo kviestis legioną angelų, kad šie jam tarnautų. Jis galėjo kiekvienu momentu paimti valdžią ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje. Tačiau to nedarė. Jis kovojo vidinę kovą, kad vykdytų ne savo, o savo Tėvo valią. Jis pripažino tik šitą valią, tačiau tai reiškė, kad kančios taurę teks išgerti iki pat dugno. Valdžios ir nepriklausomybės nuo Tėvo atsisakymu Jėzus palaužė šėtono valdžią, kurios esmė būtent ir yra noras nepriklausyti nuo Dievo. Jėzus priėmė kryžių ir visiškai pasiliko Dievo pusėje. Nė vieną sekundę jis nesileido suviliojamas kitapus. Jis malda tirpdė savo priešų, kalančių jį prie kryžiaus, neapykantą. Net pačiais sunkiausiais savo gyvenimo momentais Jėzus išliko toks, koks buvo visuomet: kupinas meilės. Ir savo priešams taip pat. Jis laimėjo kovą su tamsos jėgomis dėl to, kad nesinaudojo jų metodais. Vietoj neapykantos jis rinkosi meilę, vietoj melo – tiesą, vietoj maišto – pasitikėjimą ir paklusnumą Tėvui.

Pergalės vieta

Kryžius yra pergalės vieta. Mirdamas ant jo, Jėzus nugali šėtoną. Čia jis iškovoja didžiulę pergalę prieš visas pasaulio tamsiasias jėgas. Anot senųjų laikų Bažnyčios, Jėzus valdo nuo kryžiaus. Tam pritaria ir Paulius teigdamas, kad kryžiaus mirtimi Jėzus surakina visas Dievui priešiškas jėgas ir galybes. Nuo to momento visos jos paklūsta tik jam. Tarsi Romos impratorius iškilmingoje triumfo eisenoje, jis varo jas per pasaulį, visiems pademonstruodamas jų bejėgystę (Kol 2, 14–15). Ant kryžiaus triumfuoja mirštančio Dievo silpnumas prieš tamsybių galybę ir jėgas. Ant kryžiaus Dievo meilė nugali pasaulio neapykantą. Ant kryžiaus taikos kunigaikštis nugali melo ir pražūties dvasią. Ant kryžiaus gyvenimas nugali mirtį.

Kaltės atpirkimas

Ant kryžiaus išsprendžiamas ir kaltės klausimas. Kaltės egzistavimu antikos žmonės neabejojo. Jie žinojo, kad nusikalsti galima artimui, taip pat ir Dievui. Be to, jie aiškiai suvokė sprendimų svarbą: to, ką padarei, nepakeisi ir neatsiimsi atgal. Nesugausi paleistos paskalos. Neišbrauksi to, kas buvo. Kaltė egzistuoja. Tą žinojo ir Izraelio gyventojai, nes jie turėjo Dievo įstatymą. Jų sąžinė orientavosi pagal Dievo šventąją valią. Jie žinojo įsakymus ir taip pat žinojo, kad Dievas yra šventas, deginanti ugnis, prieš kurią niekas neatsilaiko. Dievo teismas teisingas. Ir kiekvienas gyvulys, paskerstas aukojimui už nuodėmes, reiškė: mes praradome teisę gyventi. Savo kalte mes užsitraukėme šventojo Dievo bausmę.

Nuo neteisybės Dievas akių nenusuka, nesielgia taip, tarsi nieko nebūtų buvę. Kadangi jis teisingas ir šventas, tai negali neteisti. Tačiau atėjo laikas, ir pasirodė Jėzus, Dievo Sūnus. Jis taip pat teisėjas. Bet kartu jis ir visas galias iš Tėvo gavęs žmogaus vaikas. Jėzus prisiima mūsų kaltę ir vietoj mūsų numiršta ant kryžiaus. Taip, tarsi paskelbęs nuosprendį teisėjas eitų mirti už savo nuteistąjį. "Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią" (2 Kor 5, 19). Čia ir yra visa nukryžiavimo esmė – tas, kuris numirė ant kryžiaus, yra pasaulio Karalius. Dievas prisiima visą kaltę ir išsprendžia kaltės problemą. Už mus numiršta pats Dievas – Jėzus Kristus. Ne koks nors trečiasis asmuo, ne pašalaitis. Pats Dievas Jėzuje Kristuje. Tos mirties rezultatas nepaprastas: "Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis" (Iz 53, 5).

Susitapatinimo vieta

Per nukryžiavimą Dievas įeina į mūsų situaciją ir visiškai susitapatina. Dievas ateina į pasaulį ir tampa tokiu pat žmogumi, kaip ir mes. Jis pažįsta žmonių gyvenimą ir gerai žino, kas yra mirtis. Tai paneigia vieno musulmono rašytojo mintį, kad "mirties pažinimu žmogus yra pranašesnis už Dievą". Dievas ateina pas žmones ir tampa vienu iš daugelio. Tuo išsipilto pranašiškas Jėzaus vardas Emanuelis – Dievas tarp mūsų. Dievas tampa artimas ir tokiu išlieka iki mirties. Nėra nė vienos gyvenimo sferos, kurios nepažinotų Dievas. Apie įvykį ant kryžiaus Laiške hebrajams rašoma: "Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes. Pats iškentęs gundymus, jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi" (Hbr 2, 17–18).

Taigi kryžius teisėtai laikomas krikščionių mokymo šerdimi, nesvarbu kokie laikai bebūtų. Kryžiaus reikšmė priklauso ne nuo jo populiarumo, o nuo Dievo apsireiškimo fakto pripažinimo arba nepripažinimo. Tam pritaria ir Paulius: "Mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones, ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones" (1 Kor 1, 23–25). Taigi kryžius yra vienu metu ir didžiausios silpnybės ir didžiausios galybės vieta.
Versta iš knygos "Faszination Jesus"