info@lksb.lt +370 600 80578

Trumpa stebuklų teologija (II)

Stebuklų neigimas

Kalbėti apie stebuklus siaurąja prasme, kaip apie antgamtiškus ženklus, įmanoma tik teistinėje pasaulėžiūroje. Panteizme stebuklų nėra, nes ir taip viskas dieviška. Deizme ir ateizme stebuklų taip pat nėra, nes nėra pasaulyje veikiančio Dievo. Bet, kaip jau minėta straipsnio pradžioje, nuo XX a. Biblijos stebuklais pradėjo abejoti ir vis daugiau teologų. Moderni gamtamokslinė pasaulėžiūra jų jau nebepriima. Išgarsėjo tokie R. Bultmanno (1884–1976) žodžiai:

"Baigta su istorijomis apie Kristaus žengimą į pragarą ir dangų, baigta su įsivaizdavimais apie kosminėmis katastrofomis užgriūsiančią pasaulio pabaigą, baigta su laukimais ant dangaus debesėlio atvyksiančio žmogaus sūnaus, baigta su stebuklais kaip tikrais nuostabiais įvykiais, baigta su tikėjimais į dvasias ir demonus. Negalima naudotis elektros šviesa ir radijo aparatais, ligos atveju ieškotis modernios medicininės ir klinikinės pagalbos ir tuo pat metu tikėti Naujojo Testamento dvasių ir stebuklų pasauliu. O kuris manosi sau pačiam galįs tai leisti, turi suprasti, kad visa tai paskelbęs krikščioniška pozicija, padarys krikščionišką mokymą dabarčiai nesuprantamą ir neįmanomą." (Neues Testament und Mythologie)

Puolimą tikėjimas stebuklais patiria jau nuo XVII a. Pirmaisiais puolėjais tenka paminėti Spinozą ir britų deistus (pvz., T. Woolstonas ir jo A Discourse in the Miracles of our Saviour, 1727), kurie NT stebuklų nelaiko istoriškais. Iki šios dienos plačiai žinomi D. Humes'o (1711–1776) stebuklų apibrėžimas ir kritika, pagal kuriuos stebuklai esą gamtos dėsnių laužymas (violation; žr. Žmogaus proto tyrinėjimas, 1748, X sk. Taip ir R. Dawkinso Dievo iliuzijoje: stebuklai yra "laikinas absoliučiai nekintamų dėsnių pažeidimas"; žr. ir jo naują The Magic of Reality, sk. "What is a miracle?").

Bet šis apibrėžimas atmestinas, mat dabar aišku, kad stebuklai nėra "prieš" gamtą ar "anapus" gamtos; stebuklai yra "antgamtiški", t. y. jie negali būti pakankamai paaiškinti gamtos dėsniais. Gamtos dėsniai kalba ne apie tai, kas turi būti, o tik apie tai, kas paprastai, t. y. dažniausiai nutinka. Humes’u pasekė T. Jeffersonas (1743–1826, trečiasis JAV prezidentas). Apie vadinamąją "Jeffersono Bibliją" teologas P. Yancey’is rašo:

"Smitsono muziejus Vašingtone demonstruoja oda įrištą knygą, į kurią Thomas Jeffersonas suklijavo visas Evangelijos ištraukas, neturinčias jokių stebuklų elementų. Tai buvo Biblija, kurią jis skaitė kasdien iki pat gyvenimo pabaigos, priimtinesnė Evangelija Jėzaus kaip mokytojo, o ne stebukladario." (Jėzus, kokio niekada nepažinojau)

Šį klausimą, taip pat ir Humes’o mintis smulkiai gvildena C. S. Lewisas knygoje Stebuklai, kurioje jis stebuklus vadina "antgamtinės jėgos įsikišimu į gamtą". XIII skyriuje Lewisas analizuoja filosofų mintis, prieš atmesdamas Hume'o pagrindinį tikimybės argumentą pirma atskleidžia jo ydingą ratą:

"Žinoma, mes turime sutikti su Hjumu, kad, jeigu yra absoliučiai 'vieninga patirtis’ prieš stebuklus, jei, kitaip tariant, jie niekada nevyko, tada kodėl jie turėtų vykti. Deja, mes žinome, jog stebuklus neigianti patirtis gali būti vienoda tik tuo atveju, jei žinome, kad visi pranešimai apie juos yra neteisingi. O kad visi pranešimai yra neteisingi, galime žinoti tik tuo atveju, jei iš anksto žinome, kad stebuklai niekada nevyko. Taigi uždaras ratas."

Trumpesnį ir paprastesnį šios temos aptarimą galima rasti Lewiso straipsnyje "Religija ir mokslas" ( http://www.lksb.lt ). Jame irgi pabrėžiama, kad kova vyksta ne tarp mokslo ir stebuklų, o galų gale grumiamasi dėl klausimo, ar natūralizmas ir supernatūralizmas yra tiesa. Natūralistai tiki, "kad nėra nieko kito – tik gamta". Supernatūralistai laikosi įsitikinę, "jog už gamtos egzistuoja kažkas, galintis įsikišti į jos veiklą – tarsi iš išorės". Kurie iš jų yra teisūs, visų pirma yra filosofinis, metafizinis ir pasaulėžiūros klausimas, o ne gamtos mokslų. Lewisas pabrėžia: "Dėsniai atskleidžia tai, kas įvyks, jei nebus įsikišimo. Jie negali atskleisti, ar kažkas neketina įsikišti."

Problema ta, kad natūralizmas neretai pristatomas absoliučiai savaime suprantamu, kaip tai daro, pvz., garsusis astrofizikas C. Saganas (1934–1996). Knygoje Cosmos (visų laikų perkamiausioje mokslinėje knygoje!) jis išdidžiai teigia: "Kosmosas yra viskas, kas buvo, yra ir kada nors dar bus" – nėra jokių dievų, jokios anapusybės, nei jokio dangaus ar stebuklų. Tačiau tai ne mokslinė išvada, o įsitikinimas, pateiktas pasaulėžiūros rėmuose. Pagal jį stebuklai nevyksta, nes negali vykti; nes jais netikima; nes netikima į Dievą.

Stebuklai, nors ir neįprasti bei neįtikėtini (kitaip ir nebūtų stebuklai), nėra neįmanomi ir antimoksliški. Problema ne jų pusėje, o mūsų, kaip sako reformatų teologas V. S. Poythressas: "Stebuklai mums atrodo neįprasti ir nuostabūs, tačiau jie nelaužo Dievo tvarkos. Jie tik nesutampa su kai kuriais mūsų spėjimais ir lūkesčiais. Tačiau tai mūsų, o ne Dievo problema" (str. "Why Scientists Must Believe in God: Divine Attributes of Scientific Law"; plačiau apie stebuklų neigimą žr. http://www.bethinking.org/resurrection-miracles ; ten J. Lennoxo str. apie Hume’ą).

Stebuklų neigimo klausimui dėmesio atseikėjo ir garsusis britų rašytojas G. K. Chestertonas (1874–1936) knygoje Ortodoksija. Šiame savo žymiausiame apologetiniame veikale jis išmintingai apsuka lazdą kitu galu: siauru ir ribotu pasaulėvaizdžiu kaltinti reiktų visai ne tradicinius krikščionis; tai stebuklų neigėjai – materialistai ir liberalieji krikščionys – yra daug labiau pasidavę visokiems susivaržymams.

Išsyk II skyriuje sako: "Juk turime prisiminti, kad materialistinė filosofija (nesvarbu, teisinga ji ar ne) tikrai varžo daug griežčiau už bet kokią religiją." Be abejo, tiek materialistui, tiek krikščioniui jų pasaulėžiūros uždeda tam tikras ribas. Tačiau vis vien: "Krikščionis gali visiškai laisvai tikėti, kad visatoje yra nemažai nustatytos tvarkos ir neišvengiamo vystymosi. Bet materialistui neleidžiama į jo nepriekaištingą mašiną [t. y. visatą] atnešti nė mažiausios spiritualizmo ar stebuklų dulkelės." Krikščionis pripažįsta, "kad visata daugialypė ir net kiek padrika, lygiai kaip sveikas žmogus žino esąs sudėtingas." Materialistas priešingai yra "įsitikinęs, kad istorija tėra paprasta priežastingumo grandinė", kurion stebuklai nei veržiasi, nei gali įsiveržti.

"Materialistas ir bepročiai niekada neabejoja", kandžiai prideda Chestertonas. Daug agnostinių ar ateistinių pažiūrų skeptikų bei stebuklų neigėjų simpatizuoja apaštalui Tomui, laikydami šį abejotoją savo šventuoju globėju. Tokiems Chestertonas sako: jūs su Tomu neturite nieko bendro! Jūs juk neabejojate, nes iš anksto esate nusistatę, kad stebuklų nebūna. Biblijos Tomas yra atviras stebuklams; jo abejonė ieško tiesos, kad ir kur ji bebūtų.

IX skyriuje Chestertonas atremia priekaištą, esą krikščionys savo tikėjimą stebuklais grindžia ne faktais, o dogmomis: "Mano tikėjimas, kad žmonijos istorijoje yra buvę stebuklų, anaiptol nemistiškas; tikiu jais remdamasis žmonių liudijimais, lygiai kaip tikiu Amerikos atradimu." Ir priduria, reikalą apsukdamas iš kito galo:

"Neaišku, kokiais būdais susiformavo nuostata, kad tie, kurie netiki stebuklais, žiūri į juos šaltai ir sąžiningai, tuo tarpu tikintieji stebuklais visada vadovaujasi kokiomis nors dogmomis. Viskas yra priešingai. Tikintieji stebuklais priima juos (teisūs jie ar klysta) dėl to, kad turi įrodymą. Netikintieji stebuklais juos neigia (teisingai ar klaidingai), nes turi juos neigiančią doktriną."

Galiausiai rašytojas reziumuoja:
"Tai mes, krikščionys, pritariame visiems faktiškiems liudijimams – jūs, racionalistai, esate taip sukaustyti savojo išpažinimo, kad atmetate realius liudijimus. Manęs šiuo klausimu nevaržo joks išpažinimas, todėl nešališkai įvertinęs konkrečius viduramžių ir modernių laikų stebuklus darau išvadą, kad jie tikrai įvyko."

VIII skyriuje Chestertonas gvildena laisvės temą, daugiau dėmesio skirdamas tuo metu savo įtakos apogėjų pasiekusiai liberaliajai teologijai: "Beveik visi šiuolaikiniai pasiūlymai įnešti laisvę į bažnyčią tiesiog prilygsta pasiūlymams įnešti į pasaulį tironiją." Liberalizmas siekia daryti "antiliberalų poveikį". Su laisvės šūkiu diegiamos "monizmo, panteizmo, arijonizmo ar būtinybės dogmos", esančios ne kas kita, kaip tik "priespaudos sąjungininkės". Toliau autorius stebėdamasis tęsia:

"Dėl kažkokių nepaprastų priežasčių įsigaliojo tvirta nuomonė, kad liberaliau netikėti stebuklais, negu jais tikėti. Negaliu įsivaizduoti, kodėl taip yra, ir niekas man negali to paaiškinti. Nesuvokiami motyvai lemia, kad 'liberaliu’ ar 'plataus akiračio’ dvasininku vadiname žmogų, trokštantį bent jau sumažinti stebuklų skaičių, bet jokiu būdu ne žmogų, kuris trokšta jų pagausinti."

Teologiniam liberalizmui Chestertonas prikiša klaidingą dogmatizmą: "Iš tiesų samprata, kad naujoji teologija gali 'laisvai’ neigti stebuklus, nei įrodo, nei paneigia jų egzistavimo. Tai negyvas, žodinis prietaras, kurio pradžia ir gyvybės kibirkštis glūdėjo ne mąstymo laisvėje, bet paprastoje materializmo dogmoje." Toliau šią mintį ironiškai apibendrina: "Stebuklas reiškia Dievo laisvę... Mokslinis materializmas suriša patį Kūrėją; jis sukausto grandinėmis Dievą, kaip Apokalipsėje sukaustomas velnias. Visatoje nebelieka nieko laisvo. O paskui tie, kurie padėjo tai atlikti, vadinami 'liberaliais teologais’."

V skyriuje Chestertonas kalba apie vėliau Lewiso taikliai įvardytą "chronologinį snobizmą": "Mums tvirtina, kad tam tikromis dogmomis buvo galima įtikėti dvyliktame amžiuje, bet nebegalima dvidešimtame. Tai tas pats, kaip sakyti, kad tam tikra filosofijos mokykla įtikina pirmadieniais, bet niekaip neįtikina antradieniais." Ir pagaliau:

"Tai, kuo žmogus tiki, priklauso ne nuo laikrodžio ar amžiaus, bet nuo jo filosofijos. Jei žmogus tiki gamtos dėsnių nekintamumu, tai jis jokiame amžiuje nepatikės stebuklais. Jei žmogus tiki, kad už dėsnio slypi valia, tai jis bet kokiame amžiuje patikės bet kokiu stebuklu... Viskas priklauso nuo žmogaus pažįstamos teorijos."

Stebuklai ir mokslas

Kaip jau ką tik buvo pastebėta, stebuklų klausimas liečia įtampos tarp gamtos mokslų ir teologijos lauką. Bendrai vertinant, galima sakyti, kad gamtos ir teologijos mokslų tyrimo objektai yra skirtingi. Pirmieji domisi regimuoju, nuosekliai besivystančiu pasauliu; antrieji gilinasi į Dievo ir neregimojo pasaulio dalykus. Bet ties stebuklo riba, galima sakyti, tiedu pasauliai susitinka, kadangi stebuklai vyksta realioje būtyje, o ne kokioje nors mistinėje įsivaizduojamoje. Teologija ir gamtos mokslai yra tarpusavyje susiję ir vienas nuo kito priklausomi.

Mokslininkai gali padėti išsiaiškinti, ar tai, kas įvyko, tikrai yra stebuklas (siaurąja prasme). Žinoma, jų pagalba nėra absoliuti ir visada būtina, kadangi kartais stebuklai (ypač buvusieji Jėzaus laikais) yra akivaizdūs: nereikėjo mokslinių išvadų, kad būtų galima pasakyti, jog su pora kepaliukų duonos ir keliomis žuvimis tūkstantinės minios nepamaitinsi, kaip ir neprikelsi kelias dienas kape išgulėjusio žmogaus, kaip buvo Lozoriaus atveju. Tie stebuklai buvo visiškai akivaizdūs. Šiandien girdėdami žinias apie panašius dalykus, be mokslininkų išvadų neapsieiname. Medikai turi ir gali patvirtinti žmogaus klinikinę mirtį.

Be to, mokslininkų užduotis – įvertinti kritiškai: šarlatanus demaskuoti, teiginiuose nustatyti tiesos kiekį ir pan. Tačiau jų užduotis nėra patvirtinti stebuklo faktą. Jie to net negali padaryti. Daugių daugiausiai, ką gali pasakyti vadovaudamiesi savo tyrimais, yra išvada, kad ligšiolinėmis mokslo žiniomis konkretaus fenomeno paaiškinti negalima. Tai teologai yra tie, kurie iš plikos anomalijos "padaro" stebuklą, lygindami faktus su teistine pasaulėžiūra ir duodami paaiškinimą, kuris mokslininkų išvadas pratęsia ir papildo. Egzistuoja puikių mokslo ir teologijos bendradarbiavimo pavyzdžių, kaip antai Humphrey'aus darbai, kurie Išėjimo knygos stebuklų ne tik nepaneigė, bet dar ir paaiškino.

Teologas peržengia savo kompetencijos ribas tada, kai ima sakyti, jog mokslininkai apskritai neturėtų kištis į stebuklų tyrimo sritį ir šį darbą prisiskiria vien sau. Mokslininkas peržengia savo kompetencijos ribas tada, kai teigia, jog stebuklai neegzistuoja ir šios srities net nesiima tirti. Svarbus pavyzdys: cheminė evoliucija. 10 klasės Biologijos (L. Molienė, S. Molis) vadovėlio skyriuje "Gyvybės atsiradimas žemėje" tvirtinama, jog "įvairiausių atsakymų į šiuo klausimus randame mituose", kitus teikia mokslas:

"Laikui bėgant, šie nesudėtingi organiniai junginiai sudarė dar didesnes molekules, o vėliau makromolekules – pirmykščius baltymus, nukleino rūgštis. Štai tada jau galėjo formuotis tikrųjų ląstelių pirmtakai... Taip Žemėj baigėsi cheminės evoliucijos etapas ir prasidėjo biologinė evoliucija... Ši evoliucija, per šimtus milijonų metų davusi Žemei gausybę organizmų rūšių,... vyksta ir šiandien, vyksta ir ateityje."

Tonas toks, tarsi viskas būtų absoliučiai aišku. Evoliucija yra faktas, vadinasi, gyvybė žemėje turėjo atsirasti evoliucijos keliu. Minties ar bent menkiausios užuominos, kad galėjo būti ir kitaip (kad yra teigiančių, jog buvo kitaip) – nė ženklo. Kokie čia dar stebuklai?! Jų nėra ir negali egzistuoti! O juk būtų visai sąžininga bent užsiminti, kad žymusis S. Millerio eksperimentas, atliktas prieš 60 metų, pabylojo vien tik apie amino rūgščių grandinių sintezę – ir nieko daugiau. Genetinio kodo atsiradimas iki šios dienos iš tikrųjų nėra išaiškintas. Biochemikas K. Dose teigia: "1986, taigi daugiau nei po trisdešimties metų nuo didžią viltį nešusios simuliacinių eksperimentų eros pradžios, faktų apie tikrąjį gyvybės atsiradimo mechanizmą galime duoti ne ką daugiau negu Ernstas Haeckelis prieš 120 metų." Biochemikas ir Nobelio premijos laureatas C. De Duve 1997 taip pat sakė: "Mūsų nežinojimas apie sąlygas, buvusias prebiotinėje Žemėje, vis dar tebėra milžiniškas." Ir genetikas F. Collinsas, svarstydamas apie tai, "kaip radosi pirmieji nelytiniu būdu dauginęsi organizmai", atvirai sako: "Tenka pripažinti, kad šiandien to paprasčiausiai nežinome. Nė vienos šių laikų hipotezės autoriams nepavyksta tiksliau paaiškinti, kaip vos per 150 milijonų metų ikibiotinėje Žemės aplinkoje užsimezgė gyvybė" (Dievo kalba).

Net pats C. Darwinas knygos Origin of Species pabaigoje drįsta teigti, kad, ko gero, "Kūrėjas įpūtė visos mus supančios gyvybės daigo daleles ar bent vieną vienintelę". Labai įdomu, kad agnostikas Darwinas nevengė ir teistinių formuluočių, nes, ko gero, pastebėjo, kad tas klausimas veda į stebuklų sferą. Kad būtų to išvengta, pvz., biochemikas F. Crickas prieš 40 metų suformulavo poziciją, kurią vėliau išdėstė knygoje Life Itself (1981), pagal kurią esą protingi kitų planetų ateiviai buvo tie, kurie prisėjo "gyvybės daigų" žemėje (vadinamoji "panspermijų teorija", kildinama iš švedų mokslininko S. Arrheniuso, 1859–1927). Šią teoriją laiko įmanoma ar jai simpatizuoja net tokie garsūs žmonės kaip R. Dawkinsas ir P. Daviesas. Nors pastarasis savo knygą pavadino The Fifth Miracle – penktasis stebuklas (užuomina apie penktąją sukūrimo dieną, per kurią Dievas sutvėrė gyvūnijos pasaulį; žr. knygos aptarimą iš "First Things", http://www.leaderu.com/ftissues/ft9906/reviews/behe.html ).

Stebuklų kritika

Kaip šiandien vertinti stebuklus ir pasakojimus apie juos? Pirmiausia reiktų nepaliauti jais tikėti, kadangi Dievas vis dar tebėra galingas Dievas, galintis daryti stebuklus bet kur ir bet kada, net čia ir dabar, tarp mūsų. Dėl to, jeigu koks dabartinis stebuklas yra patikimai patvirtinamas ir dokumentuojamas, nėra jokių priežasčių juo netikėti ar laikyti jį netikru.

Kita vertus, tai visai nereiškia, kad privalome tikėti visut visais stebuklais. Ypač krikščionys turėtų išlaikyti sveiką skepsį, nes Biblija mirga marga nuo perspėjimų apie šarlatanizmą. Ji labai aiškiai sako, kad galime sutikti neteisingų pranašų, gebančių daryti stebuklus (žr. Įst 13, 2s; taip pat Iš 7, 11s; Mt 24, 24; Apr 13, 13; 16, 14). Net paskutiniųjų laikų Antikristas pagal 2 Tes 2, 9 juos darys ("galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai").

Lengvatikystė šiais laikais gali pasirodyti tikra nelaimė regint, kaip plūsta pranešimų apie stebuklus banga iš Naujojo amžiaus, Naujosios minties judėjimų, paranormalių reiškinių, ezoterikos ir sektų (vien jau ką reiškia stebuklai mormonų istorijoje!). Dėl to šiais laikais krikščioniui, skeptiškai tyrinėjančiam stebuklus, nederėtų skubėti primesti netikėjimo jais. Kritiškas stebuklų išgyvenimo vertinimas ir tikrinimas yra svarbi krikščionių atsakomybės dalis (žr., pvz., A. Seibel "The Miracles of Reinhard Bonnke", http://www.alexanderseibel.de/the_miracles_of_reinhard_bonnke.htm ).

Laikantis šios atsakomybės, vertėtų žvilgsnį užmesti ir į Bažnyčios istoriją. Dažnai sakoma, kad ankstyvuoju jos laikotarpiu stebuklai buvę įprastas dalykas, o vėliau, maždaug nuo IV a., jų ėmę mažėti. Bet reformatų teologas B. B. Warfieldas (1851–1921) nurodo, kad kaip tik pirmąjį poapaštalinį 50-metį pasakojimų apie stebuklus visai nėra, o gausėti jų ėmę tik maždaug nuo trečiojo šimtmečio. Šį pokytį galima paaiškinti per pagonybę į bažnyčias plūdusiu svetimų idėjų srautu. Warfieldas sako: "Daugybė krikščioniškų legendų, atsiradusių nuo trečiojo šimtmečio iki viduramžių, savo motyvais ir netgi smulkiausiomis detalėmis atkartojo pagoniškas legendas" (Counterfeit Miracles, internete: http://www.monergism.com/thethreshold/sdg/warfield/warfield_counterfeit.html . Warfieldas vartoja labai siaurą stebuklo apibrėžimą, dėl to mano, kad net daugelis antgamtiškų Dvasios dovanų poapaštaliniu laikotarpiu nebebuvo teikiamos; Warfieldo kritiką žr. J. M. Ruthveno "On the Cessation of the Charismata: The Protestant Polemic onPost-ApostolicMiracles";hopefaithprayer.com/books/On-the-Cessation-of-the-Charism ata-Ruthven.pd f)

Warfieldo kritiškas požiūris pratęsia protestantų reformatorių tradiciją. Jiems stebuklų klausimas aštriuose tarpkonfesiniuose debatuose buvo labai aktualus. Pavyzdžiui, J. Kalvinas savo 1536-ųjų Institutio pratarmėje, skirtoje Prancūzijos karaliui Pranciškui I, užsimena apie katalikiškosios pusės reikalavimą evangelikams pateikti patvirtinimo stebuklų. Kalvinui toks reikalavimas pasirodė visiškai nepriimtinas ir nereikalingas: "Mes juk ne naują evangeliją kūrėme, o kaip tik laikomės tos Vienintelės, kurios tiesą patvirtina visų pirma Kristaus ir apaštalų stebuklai". Toliau jis pats kandžiai mesteli Romos pusei: "Jūsiškiai [stebuklai], kad ir kokie neapsakomai stebuklingi būtų, juk niekada nepakenks Dievo tiesai..." Be to, Kalvinas primena, kad "ir šėtonas gali pateikti stebuklų, tik jie labiau panašūs į triukus, o ne į stebuklus." Stebuklai patvirtino sektų ir stabmeldžių mokymus. Tačiau tokius tebuklus Kalvinas laiko ne kuo kitu, o "grynu šėtono akių dūmimu, kadangi jie atitolina žmones nuo tikrojo Dievo garbinimo..."

Katalikybėje stebuklai buvo ir yra labai svarbūs (šventųjų kultas, Marijos garbinimas, stebuklingi paveikslai, relikvijos, vietovės, šaltiniai ir t. t.) Su ja palyginus, reformacijos istorija stebuklais gana skurdi. Protestantiški tikėjimo išpažinimai kalba apie stebuklus, bet apie kokius?! Visų pirma jie minimi kristologijos ir soteriologijos (mokymo apie išganymą) kontekste: Jėzaus gimimas iš mergelės, Jėzaus prisikėlimas, žmogaus išgelbėjimas. Kadangi žmogus "savo paties protu ir jėgomis" negali į Jėzų Kristų tikėti, "nei prie jo artintis", būtinas tiesioginis Dievo įsikišimas. Liuteris Mažajame katekizme toliau rašo: "Šventoji Dvasia mane per Evangeliją pašaukė, savo dovanomis apšvietė, tikru tikėjimu pašventė ir išlaikė...". Kalbant apie išganymą išpažinimuose sąvoka "stebuklas" tiesiogiai neminima, bet kitur Liuteris tai vadino "didžiuoju stebuklu" – dvasiškai mirę prikeliami naujam gyvenimui.

Be šių akcentų tikėjimo išpažinimuose kaip tik daugiau dėmesio skiriama Dievo stebuklingam darbui visoje kūrinijoje. Plačiausiai apie tai dažniausiai kalbama skyriuje apie Dievo apvaizdą (pvz., Antrasis šveicariškasis išpažinimas, VI; Heidelbergo katekizmas, 26–28; Belgų išpažinimas, XIII). Ir Liuteris Didžiajame katekizme apie tikėjimo išpažinimo pirmąjį teiginį (apie kūriniją) sako, kad Dievas "man davė ir nepaliaujamai išlaiko kūną, sielą ir gyvybę, kūno narius, didelius ir mažus, visus pojūčius, protą ir sąmonę, taip ir valgį ir gėrimą, drabužius, maistą, žmoną ir vaikus, tarnus, namus ir galvijus ir t.t." Dėl to turėtume suprasti, "jog nė vienas iš mūsų pats iš savęs neturi ir negali išlaikyti nei gyvybės, nei viso to, kas čia išvardyta ir dar galėtų būti pridurta, kad ir kaip maža bei menka tai būtų". Dievas yra visa ko davėjas ir palaikytojas. Visa būtis iš esmės yra totaliai pažeidžiama, tarsi drugys nuolat trapiai plazdanti nebūties akivaizdoje. Tai Dievas, jis vienintelis yra tas, kuris jai leidžia išlikti ir gyvuoti, kuris užtikrina ir lenkia jos visą egzistenciją. Tai taip pat didis Dievo stebuklas, liečiantis visus žmones – tikinčius ir netikinčius.

Liuteris, kaip ir Augustinas, pabrėžė: visa kūrinija yra stebuklas (stebuklas plačiąja prasme). Ypatingi, akivaizdūs maži stebuklai (stebuklai siaurąja prasme) skirti akims atverti į šį reginį. Dievas nuolat ir be perstojo veikia mūsų gyvenime, net jei mes kol kas dar nesame pastebėję nė vieno jo stebuklo. Dievas veikia ir tada, kai iš vaisių sulčių staiga pasidaro vynas, ir tada, kai sultys vynu tampa iš lėto rūgdamos. C. S. Lewisas sako:

"Dievas sukuria vyną – syvai iš šaknų padedant saulei virsta sultimis, kurios fermentuosis ir įgis tam tikrų savybių. Taip kiekvienais metais, nuo pat Nojaus laikų iki mūsų, Dievas paverčia vandenį vynu." (esė "Miracles" iš knygos God in the dock)

"Verčiau iš Dievo laukti per daug"?

Pabaigoje pažiūrėkime, kaip mūsų aptartame kontekste galėtų atrodyti trys krikščionijos įžymybės, gana plačiai pasisakiusios ir apie stebuklus.

Pirmuoju iš jų tebūnie paminėtas Alfa kurso autorius, britas Nicky'is Gumbelis. Ir Lietuvoje populiaraus kurso pagrindas yra šio anglikono kunigo knyga Questions of Life (Gyvenimo klausimai). Vienas iš knygos (tuo pačiu ir Alfa kurso) skyrių yra atiduotas būtent stebuklų temai ir pavadintas "Ar Dievas ir šiandien gydo?" Jau pats pavadinimas byloja apie tam tikrą autoriaus tendencingumą. Žinoma, tenka sutikti su autoriumi, kad Dievas ir šiandien tikrai gydo. Koks krikščionis drįstų sakyti, kad Dievas šiais laikais visai negydo. Tik reiktų pastebėti ir turėti omeny, kad Gumbelis ir knygoje, ir Alfa kurso eigoje kreipiasi į jau įtikėjusius žmones. Tikinčiam žmogui klausimas apie Dievo gydymo galias nėra svarbiausias, nes tam, kuris yra įsitikinęs, kad Dievas tikrai egzistuoja ir aktyviai veikia šitame pasaulyje, tai ir taip aišku. Jam daug svarbiau, kokias būdais Dievas tai daro. Ar jis mūsų dienomis gydo tiek ir taip, kaip apaštalų laikais? Ar dabartiniams krikščionims yra pažadėta tas pats, kas buvo krikščionybės pradžioje? Tai sudėtingi klausimai ir iki šiol į juos nėra rasta vienareikšmių atsakymų. Dėl to būtų sąžininga šitokius faktus bent paminėti. Tačiau Gumbelis to nepadaro. Priešingai, jis pasitikinčiai teigia: "Jeigu mes metai po metų ištikimai prašysime pagydymo, tai patirsime, kaip Dievas pagydo." Iš kur jis tai žino? Nejau tai yra biblinis pažadas? Praktika rodo, kad tokios ilgos pagijimo laukimo patirtys dažniausiai išvirsta į iškreiptą pagijimo supratimą: bet koks pasijutimas geriau pavadinamas išgijimu. Bet juk NT aprašytoji gydymo ir pagijimo patirtis yra visai kitokio pobūdžio?! Be abejo, Gumbelis tame skyriuje pasako ir daug gero. Tik tą gerumą pagadina jo ypatingai specifinė teologija, verčianti tikintį žmogų stebuklų ieškoti ant kiekvieno kampo ir užtikrinanti jų sulauksiant.

Panašių dalykų galima pasakyti ir apie antrąją asmenybę, amerikietį teologą Jacką Deere, kurio knygos Suprised by the Power of the Spirit ir Suprised by the Voice of God (Nustebintas Dvasios jėgos / Dievo balso) yra labai populiarios ir įtakingos. Mūsų aukščiau išdėstytą poziciją Deere tikriausiai sumaltų į miltus, o jos šalininkus pavadintų "Biblijos deistais" ir "Biblijos fariziejais", skleidžiančiais "teologinį netikėjimą". Tie, kurie nelaukia lygiai tokių pat ženklų kaip apaštalų laikais, anot jo, faktiškai laiko Bibliją netikroviška. "Verčiau iš Dievo laukti per daug nei per mažai." Tai labai dievotai skambanti mintis, visus kritikus iškart varanti į netikėjimo arba menko tikėjimo kampą. Tiesa, apie tikrus Deere argumentus nelabai daug ką galima pasakyti, nes jie nei hermeneutiški, nei teologiniai, o dažniausiai vien tik gausybė nuosavų patirčių. Antai jis sako, kad ir šiandien verta laukti tokio pat prikėlimo iš mirusiųjų, kaip aprašyta Apd 20, 7s, mat jis yra patyręs, kaip vienas žmogus, sustojus širdžiai, po kiek laiko vėl atsigavo. Bet istorijų, kaip žmogus prisikelia po kelias dienas trukusios ir patvirtintos klinikinės mirties, Deere, žinoma, nėra girdėjęs – tokia tai bent būtų tikras apaštalinis stebuklas! Kaip Gumbelis, taip ir Deere, nepateikia jokio rimtesnio stebuklo apibrėžimo, o tik be reikalo sąvoką labai išplečia. Dėl šitokios stebuklų infliacijos skatinimo, Deere išvadas – nepaisant visos dievotos retorikos – galima laikyti ne stebuklų aukštinimu, o, kaip tik pažeminimu ir nuvertinimu.

Trečiasis atstovas – amerikietis pastorius, sąvokos "power evangelism" autorius Johnas Wimberis (1934–1997). Jis akcentavo, kad dėl ženklų ir stebuklų daugiau žmonių atranda tikėjimą; kad stebuklai esantys "Dievo karalystės vizitinė kortelė" ir turi lydėti evangelizavimą. Tačiau ir Wimberio argumentai ne visada įtikina. Dėl greitesnio tikėjimo atradimo per stebuklus, vertėtų prisiminti, kad net evangelijų stebuklai toli gražu ne visada atvesdavo į tikėjimą (žr. Lk 16, 31; Jn 6, 15). P. Yancey: "Tikėjimas gali daryti stebuklus, bet stebuklai nebūtinai įkvepia tikėjimą". Tiesa, kad Apaštalų darbuose ženklai patvirtino apaštalų ir kitų krikščionių skelbimą; dažnai stebuklus lydėjo pamokslai (žr. Apd 2,1–4.22; 3,1s; 4,30; 5,12; 6,8; 8,13). Bet kaip šitą istorinį precedentą interpretuoti? Ar krikščionys šiandien taip pat privalo tokiais būdais sieti stebuklų darymą ir skelbimą? Bet kodėl tada Naujojo Testamento laiškai neragina taip daryti? (vienintelė vieta būtų 1 Kor 12,10.28)

Apaštalų skelbime beveik nuostabaus veikimo elementų buvo mažai. Atrodo, kad vien stebuklais pasitikima nebuvo, kaip ir daugelio Apd aprašytų Evangelijos skelbimo istorijų visai nelydėjo stebuklai (Apd 8, 26–40; 9, 22–30; 11, 19–21; 13, 13–52; 17, 1–9 ir t. t.) Nieko neteko girdėti ir apie stebuklingą Kalvino, Zinzendorfo, Whitefieldo, Wesley'io, Spurgeono, Moody'io ir kt. pamokslų poveikį. Visų jų žinia be 'galios’, kadangi be stebuklų? Todėl Wimberio teiginį, kad "konkretus darymas Jėzaus darbų (taip pat ir ženklų bei stebuklų) turėtų būti būtinoji normalaus krikščioniško gyvenimo sudedamoji dalis", tenka pavadinti žymai per kategorišku.

Tačiau teisybės dėlei būtina pridurti, kad 90-aisiais Wimberio akcentai kiek pakito. Jis, tiesa, ir toliau akcentavo, kad bažnyčioje turi būti praktikuojamos visos, taigi ir antgamtiškos Dvasios dovanos. Tačiau atskyrė būdus, kaip visa tai vyko pirmame šimtmetyje ir kaip gali vykti mūsų dienomis. Kai kurie jo kritikai nuėjo žymiai per toli, primesdami Wimberiui neortodoksišką tikėjimą (Wimberio įkurtos "Vynuogyno" bendruomenės "Statement of faith" liudija apie jų ortodoksišką ir biblišką teologiją; žr. http://www.vineyardusa.org ).

Šios trys asmenybės ką tik buvo nušviestos kritiškai, kadangi kai kuriuose savo raštuose (norom ar nenorom) remia maksimalistinį požiūrį į stebuklus: kuo daugiau stebuklų, tuo geriau; kuo daugiau tikėjimo stebuklais, tuo geriau; verčiau iš Dievo laukti per daug... Ir kartu tabuizuoja arba neremia krikščionims būtino kritiško požiūrio ir stebuklų kontrolės. Bet, be jokios kritikos, būtina pridėti (ypač apie Wimberį), kad ir daug gero pasako: apie Dievo galybę ir veikimą mūsų dienomis; apie realų deizmo pavojų (Dievas sėdi danguje ir nieko nedaro) ir kt.

Visiems krikščionims stebuklų klausimu vertėtų vengti kraštutinumų. Tai galioja trims minėtiems autoriams, taip pat ir Warfieldui ir vėlesniems jo sekėjams. Nes šis klausimas dar per daug atviras, kad pretenduotume į galutinį žinojimą. Ir tokiu būdu dažnai lieka nepastebėta, kad krikščionys esminiais klausimais sutaria.

Antai interneto svetainėje maloneszinia.lt galima rasti labai kategoriškų teiginių: "Taigi šiandien Dievas nebedaro jokių stebuklų, jokių gydymų, nebėra jokių kalbos dovanų, jokių pranašystės, apaštalų ir kitų dovanų, nes jos jau nebereikalingos, kadangi jau yra duotas visas pažinimas ir dalinio pažinimo nebereikia." Kiti, nė kiek ne mažiau tikintys krikščionys teigia priešingai. Kaip taip gali būti? Visų pirma vertėtų suvokti paprastą dalyką, kad ir šie, ir anie, ir visi kiti laikosi iš dalies skirtingų stebuklo apibrėžimų. Todėl diskusijose pirmiausiai vertėtų tartis būtent dėl šio dalyko, kitaip ir toliau vienas liks netikinčiu stebuklais, o kitas – lengvatikiu.

Lieka dar daug klausimų aptarti kaip, pvz., Naujojo Testamento Dvasios dovanų tikslus supratimas. Nes diskutuojant apie kalbėjimą kalbomis ar pranašavimą ir t.t. pasvarstoma, kokią vietą užima (turėtų užimti) antgamtiški reiškiniai ir stebuklai šiandienos bažnyčiose. Šitame kontekste pravartu skaityti svarbių 'tiltų statytojų’ tekstus kaip, pvz., charizmininkų W. Grudemo (The Gift of Prophecy in the New Testament and Today) ir reformatų V. S. Poythresso ( http://www.frame-poythress.org/Poythress_books/Symphonic_Theology/bst9.htm ir http://www.frame-poythress.org/poythress_articles/1996Modern.htm ).

Pabaigoje keletas išmintingų, daugelio evangelikalų beveik vienodai mėgstamo Johno Stotto, eilučių – gera visų mūsų minčių santrauka:

"Tad ką gi turėtume atsakyti į tvirtinimus, kad šiandien vyksta stebuklų? Tai neturėtų būti nei užsispyrėliškas nepatiklumas ('Bet stebuklų šiandien nebūna’), nei nekritiškas patiklumas ('Žinoma! Stebuklų visą laiką atsitinka’), o veikiau atviro požiūrio dvasia: 'Nemanau, kad stebuklai šiandien būtų įprastas dalykas, nes ypatingas apreiškimas, kurio autentiškumą jie turėjo patvirtinti, baigtas; tačiau Dievas, žinoma, yra visagalis ir laisvas, todėl gali būti tam tikrų situacijų, kuriose jis malonės padaryti stebuklą’."