info@lksb.lt +370 600 80578

Žmogaus paradoksalumas

Berniukas, kurį vėliau visi vadins genijumi, raitosi parkritęs ant grindų ir šaukiasi motinos pagalbos. Berniukas, kuriuo vėliau visi žavėsis, rauda parvirtęs, negali atsikelti, nes nieko aplinkui nemato. Mažas, aklas berniukas iš vargano juodaodžių kaimelio. Ray. Gimęs 1930 Džordžijos valstijoje, Albanyje, būdamas septynerių, visiškai apako. Minėtoje liūdnoje ir jaudinančioje scenoje jis jau įveiktas baisios negalios, neranda savo motinos, kuri stovi visai netoliese ir vos sulaikydama ašaras, verčia save negailėti savo sūnaus. "Vieną kartą aš tau padėsiu. Padėsiu dar ir antrą. Bet daugiau nepadėsiu" – jos moto regint nematantį sūnų – "nepadėsiu, nes vėliau tau taip pat niekas nepadės".

Ray Charlesas Robinsonas, regis, išties savo gyvenimą sugebėjo susitvarkyti be kitų pagalbos. Jo kelias nuo mažo, aklo ir dar juodaodžio bei neturtingo kaimo berniuko iki vieno įžymiausių XX a. muzikų panašus į stebuklą. Per savo gyvenimą (mirė praeitų metų birželio 10) Ray Charlesas nusipelnė 12 "Grammy" apdovanojimų, klausytojams paliko 76 hitus ir 75 albumus. Spalvinga, įvairialypė, tačiau lengvai atpažįstama jo kūryba ir dar margesnis gyvenimas (tiksliau, dalis viso to) neseniai virto filmo scenarijumi.

Ray Charleso gyvenimo atkarpa filme prasideda nuo 1948, jam įsėdus į autobusą ir patraukus Sietlo link į viliojantį džiazo pasaulį, ir tęsiasi iki 1966, iki arešto dėl heroino laikymo ir gydymosi nuo narkomanijos. Pro žiūrovo akis praslenka pirmieji pasirodymai Sietle, pirmieji bandymai dirbti su įrašų kompanijomis, kai Ray Charlesas buvo sumanęs tapti antruoju Nat King Cole'u. Istorinis susitikimas su "Atlantic Labels" įkūrėju Ahmetu Ertegunu, kuris kartu su prodiuseriu Jerry Wexleriu pirmą kartą Charlesui pasiūlė pelningą sutartį ir padėjo atrasti savo stilių. Draugystė su Q. Jonesu, jo koncertų uždraudimas rasizmo apimtoje Džordžijoje, afera su viena iš "reilečių" Margie Hendricks, 50-aisiais perėjimas į "ABC Paramount Records"– mažos žvaigždės virtimas stulbinamai ryškia superžvaigžde.

Ray Charlesą vaidina Jamie Foxxas, aktorius, kuris ateityje, ko gero, tikrai neliks nepastebėtas. Tayloro Hackfordo filmas jį padarė žvaigžde ir "padovanojo" už vaidmenį "Oskarą" (Foxxas jau žinomas iš filmo "Nakties įkaitas", kuriame suvaidino taksistą). Jamie Foxxui teko garbė pabendrauti su dar gyvu Ray Charlesu ir prisėdus prie pianino parodyti, kad jis tikrai tinkamas šiam vaidmeniui. Kaip Foxxas ir tikėjosi, Ray liko patenkintas. Visus metus aktorius išstovėjo prieš veidrodį mokydamasis būti Rėjumi, būti soulo kūrėju, moterų gerbėju ir narkomanu, verslininku ir nacionaliniu didvyriu, būti aklu.

"Rėjus" visų pirma yra filmas apie muziką. Tai, be abejo, viena stipriausių filmo pusių. Daug vietos paliekama parodyti dainų atsiradimui, jų tobulinimui, išpopuliarėjimui. Gana detaliai parodoma, kaip gimsta "Mess Around" – vienas pirmųjų dinamiškų Charleso džiazinio repertuaro kūrinių ir vienas pirmųjų hitų (1953); kaip iš improvizacijos išsirita ir, nepaisant "Atlantic" abejonių dėl atviro sekso šlovinimo, į vinilą patenka "What'd I Say". "Vaikams tai patiks" – įsitikinęs Ray. Ir išties patiko, stačiai nežmoniškai, tiek, kad 1959 buvo išrinktas metų hitu.

Charlesas buvo apdovanotas nepaprastu pojūčiu muzikai, todėl veikė pagal principą: "Jei daina kelia gerą jausmą, darom toliau". Taip buvo kuriamas vėlesnis Charleso country albumas, dėl kurio autorius susilaukė kritikos, esą parsidavęs baltaodžiams. Prieš tai dar daugiau kritikos trenkė dėl džiazo maišymo su gospel muzika. Išgirdusi Ray atliktą dainą jo sužadėtinė Della Bee tiesiog užsiplieskia pykčiu: "Juk tai gospelas!, ką tu darai, tu piktžodžiauji!" Kaip kitaip reaguoti, kai iš giesmių daromos seksą garbinančios džiazinės kompozicijos?! Tačiau būtent tai, būtent šis pasaulietinio teksto ir religinio juodaodžių soulo pojūčio supynimas atnešė šiam pramogų pasaulio rykliui didžiausią sėkmę ir pavertė jį revoliucionieriumi.

Ray Charlesą galima drąsiai vadinti soulo tėvu – tėvu naujo darinio iš ritmbliuzo ir gospelo. Jo stiliaus sekėjais tapo Aretha Franklin, Jamesas Brownas ir Marvinas Gay'us. "Soulas yra ekstazė, dvasia ir kūno jutimas. Nuo pat pradžių jis buvo sąmoningai supinamas su religiškumu". Michaelis Jacobsas rašo:

"Soulas 50-ųjų viduryje tapo raktu, atveriančiu savotišką, labai sunkiai paaiškinamą muzikinę kokybę. Soulas nėra vien nuotaika, nėra vien greitas tempas ar stiprus garsas. Soulas pirmiausia atveria atlikėjo vidų, jo būseną; bet tai nėra vien jausmas. Grojantis soulą, atsiveria visiškai, iki galo, išgroja visut visutėles ir nefiltruotas savo emocijas" ("All That Jazz").

Kad taip iš tiesų yra, filme matome ne kartą. Ray rimtai susipykus su savo meiluže Margie, šis sėdi prie pianino ir kuria "Hit The Road Jack" – o Margie tuo metu nesitveria savyje ir liete išlieja visą pyktį ir nusivylimą: "and won't you come back no more, no more, no more, no more".

"Rėjus" toks pilnas muzikos, kad neleidžia ramiai išsėdėti nė vienam žiūrovui, mėgstančiam jos skambesį. Nuobodu gali pasirodyti nebent tik jokio supratimo apie šį žanrą neturinčiam, "ne čia pataikiusiam" žiūrovui. Pagrok dar ką nors, Ray! – dvi su puse valandos pralekia nė nepastebėtos.

"Rėjus" yra "juodukų" filmas. Filmas apie juodaodžius, apie jų istoriją, filmas apie "American Dream". Nemažai pasakojama apie vargingą pietinėse valstijose gyvenančių juodaodžių buitį (Ray apanka visų pirma dėl to, kad negali gauti tinkamos medicinos pagalbos), apie 50-ųjų kasdienį rasizmą. Dėl to džiazas, bliuzas pradžioje buvo laikoma "nigerių" muzika, kurios baltieji vengė ir nenorėjo turėti su ja ką nors bendra. Dėl to pirmieji Ray Charleso pasirodymai vyko tik juodaodžiams ir tik juodaodžių aplinkoje.

Filmas parodo Ray Charlesą net tik kaip pripažintą genijų, bet ir kaip juodaodį, atkakliai kovojantį už save, savo muziką ir teises, įveikiantį labai sunkų kelią į pripažinimo viršūnę. Parodo verslininką, kuris baltųjų nustatytą tvarką sugriauna jų pačių įrankiais. 1959 Charlesas perėjo iš "Atlantic" į daug didesnę įrašų kompaniją "ABC" ir sutartimi užsigarantavo teises į originalius savo kūrinių įrašus – ir visa tai tais laikais, kai būdavo apgaunami ir honorarų netekdavo daug žymesni ir garsesni juodaodžiai.

Tačiau Ray kietumas ir tvirtumas įsispaudžia ir į jo charakterį. Reikalams bent kiek pakrypus ne jo naudai, jis šaltai, nedvejodamas atsisakydavo, stačiai pamesdavo savo draugus (labai lengvai palieka "Atlantic" vadovą Ahmetą; savo ilgametį draugą, kelionių palydovą ir asistentą filmo pabaigoje).

Filmas baigiasi susitaikymu: po ilgo koncertų draudimo (dėl Charleso rasinio skirstymo netoleravimo) Džordžijoje, parlamentas įteisina dainos "Georgia On My Mind" Charleso sukurtą versiją oficialiu šios valstijos himnu.

"Rėjus" taip pat yra filmas apie narkotikus bei jų griaunamąją galią. Marihuana, heroinas ir, žinoma, alkoholis jau nuo pat 20-ųjų buvo labai paplitęs džiazo ir bliuzo pasaulyje ir ne laiku nutraukė ne vieną puikią juodaodžių menininkų karjerą. Kaip Charlie Parkeris, vėliau Miles Davisas, taip ir Ray Charlesas gana anksti įklimpo į heroiną. Nors filmas sako, kad tam jį 19-metį sugundė blogas kolegų pavyzdys, tačiau iš tikrųjų priklausomas jis tapo anksčiau, maždaug nuo 16 metų. Šia prasme filmas šiek tiek palengvina paties Charleso atsakomybę. Tačiau labai vykusiai parodo, kaip ši baisi priklausomybė griauna genijų, jo šeimą, santykius ir ką reiškia narkotikų poreikis bei abstinencija.

Žinoma, "Rėjus" yra ir filmas apie moteris, apie meilę ir begalinį jos troškimą. Būdamas aklas, Ray labai anksti išmoko ypač jautriai reaguoti į aplinką. Būtent dėl jautrumo, taip pat jautrių ir labai švelnių rankų gana anksti jis patyrė ir didelį pasisekimą tarp moterų, kurios prie jo tiesiog lipte lipdavo. Muziko didžioji meilė, vėliau tapusi žmona, buvo pastoriaus dukra Della Bee. Tačiau tai visai nesutrukdė Charlesui gyventi savo ligtolinio gyvenimo, koncertų metu mėgautis moterų dėmesiu bei po jų ir kitais gerbėjų teikiamais pamaloninimais. Nuolat besikeičiančios meilužės šeimą vargino nė kiek ne mažiau negu narkotikai. Tačiau meilės nuotykiai lietė ir pačias nuotykiautojas: Margie susilaukia nuo Ray vaiko ir likusi viena iš liūdesio ir nusivylimo perdozavusi miršta.

Tačiau tiek, kiek filme matome, toli gražu nėra viskas – tai vienas iš filmo trūkumų. Iš daugiau negu 10 nesantuokinių vaikų minimas tik vienas; sukuriamas įspūdis, kad Della Bee buvo pirmoji ir vienintelė moteris. Bet būtent taip iš tikrųjų nebuvo. Ray Charleso santuoka su Della Bee iširo 1977, be to, ji nebuvo Charlesui nei pirmoji, nei paskutinė. Savo biografijoje, išleistoje 1978, pasakodamas apie savo balius ir vakarėlius, Charlesas vartoja "aiškesnius" žodžius, negu gali sau leisti Holivudas. Apie savo pomėgį naktis leisti su viena, dviem ar net trimis moterimis (apie tokias orgijas "Rėjus" net nedrįsta užsiminti) Charlesas rašo: "Nieko nepadoraus ar iškrypėliško". Ir prideda: "Tų vakarėlių aš neiškeisčiau net į visą vagoną gryno aukso".

Be to, "Rėjus" yra filmas apie kaltę ir atleidimą. Kaltės jausmas, kaip rodo filmas, yra ir narkotikų vartojimo priežastis: Ray jaučiasi kaltas dėl mirties savo jaunesniojo brolio, kuris žaisdamas įkrito į vandens pilną skalbinių katilą ir negelbėjamas nuskendo Ray akivaizdoje. Tik išsiaiškinus šią kaltę ir atsikračius kankinančio komplekso, Ray pavyksta atsikratyti ir narkotikų. Hackfordas sugrąžina sapne suaugusį Ray į jo vaikystės kaimą ir atvertomis bei reginčiomis akimis leidžia pažvelgti į motiną ir brolį. Šiedu atleidžia jam kaltę ir ragina išsilaisvinti iš narkotikų vergijos.

Šitaip filmas vienu kirčiu nudeda visas muses – išsprendžia priklausomybės nuo narkotikų, neištikimybės žmonai ir visas kitas problemas. Kitaip tariant, Ray sėkmingai su viskuo susidoroja, nugali kaltės jausmą, galutinai išsivalo ir laimingas įplaukia į savo ramų triumfo, šlovės ir santuokinės harmonijos uostą. Tik reiktų pridurti, kad šis neįtikėtinas sklandumas "apmokamas" biografijos pagražinimais ir iškraipymais. Žmogaus paradoksalumas – kilimas iki genialumo ir kritimas iki tamsiausios nuodėmės – Hackfordo filme nudailinamas, sušvelninamas, paverčiamas bet kokiai akiai ir sielai "pakeliamu ir pakenčiamu" dalyku. "Rėjui" kai kur trūksta nuoseklaus realizmo, tokio, koks aprašytas, pavyzdžiui, Biblijoje, drąsiai ir atvirai atidengiančioje pačius gėdingiausius tikėjimo genijų darbus.